ΣΩΤΗΡ = Soter. I metai (1924), nr. 1

A ji
SA
Ephemerides Sacrarum Disciplinarum
Theologicae - Philosophicae Facultatis
in ž
Universitate Lituana

L THP

Religijos mokslo laikraštis

|
1924

Leidžia
Lieluvos Universiteto
Teologijos-Filosofijos Fakulteto
Teologijos Skyrius

KAUNAS Ki i A M 1924

Ephemerides Sacrarum Disciplinarum Zi

Theologicae - Philosophicae Facultatis D
in .
Universitate Lituana +

20 THP

Religijos mokslo laikraštis

1924

Leidžia M»
Lietuvos Universiteto r ma
Teologijos-Filosofijos Fakulteto
Teologijos Skyrius

KAUNAS Ib M M) bi 1024

Turinys — Summarium.

Redakcija:

Prof. Pr. Dovydaitis:
Prof. Dr. A. Ungnad:
Prof. Dr. A. Grigaitis:

Prof. Dr. L. Diirr:

Prof. Vysk. J. Skvireckas:
Prof. Dr. P. Kampers:

Doc. Pr. Penkauskas:

Doc. kun. T. Brazys:

Pradeda nasis ir paaiškinamasis žodis
Redactoris praefatio

I. Studijos— Articuli
Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai
Novae rationes ac viae in ethnologia

Kova šviesybės su tamsybe
Lucis cum tenebris luctatio

Babelio bokštas
Turris Babel

Izraelitų religijos vienatiškumas šių dienų prie-
šakio Azijos mokslo sviesoj

Religionis israelitarum singularitas iuxta mo-
derna studia Asiam anteriorem spectantia

Gorban (Mk. 7, 11; Mt. 15, 5)

Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj
Gnosis et cabbala in operibus Dante

Avignono obedijencijos Pranciškonai
Franciscani in obedientia Avignonensi

Mažvydo „Gesmių“ melodijų kilmė ir jų san-
tykis sn lietuvių tautos muzika

In Mosvydii „Canticis“ melodiarum origo
earumgue relatio ad musicam lituanam

84

103

II. Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų — Notae de vita operibusgue

Prof. Pr. Dovydaitis:

eruditorum
Julius Wellhausen (118); Leonard William
King (120); Leopold von Schroeder (121);
Wilhelm Bousset (123); Hermann Oldenberg
(125); Erwin Preuschen (125); Boris Alek-
sandrovič Turajev (126), Morris Jastrow jr
(127); J. J. M. De Groot (128); Oskar Mon-
telius (129); Ignaz Goldziger (129); Joseph-
Eugėne Mangenot (131); Louis Duchesne
(131), Hermann Diels (134); James Hastings
(134); W. H. Rivers (134); Friedrich De-
litzsch (135); Carl Bezold (138); Auguste
Bouchė-Leclercą (139); Maurice Vernes (139);
Ulysse Chevalier (140); Frederic Cornwallis
Conybeare (140); Gottiried Hoberg (141); Jo-
hannes Nikel (142); Franz Boll (143); Kazys

Būga (145). 118—146

Ill. Iš religijos mokslo kronikos -- Chronica
Prof. Dr. G. Klameth: Internacinė „Religinės Etnologijos Savaitė“

Tilburge 1922 m. 147
Prof. Pr. Dovydaitis: „Etnologijos religijos mokslo kursai“ vidurinės
ir rytinės Europos kraštams 155

IV. Iš naujausios religijos mokslo literatūros — Elenchus biblio-
graphicus et recensiones
Prof. Dr. B. Čėsnys, Prof. Pr. Dovydaitis, Prof. Dr. A. Senn: Apžvalga
naujausių religijos mokslo veikalų iš biblijo-
grafijos, vadovelių, atlų, chrestomatijų ir
sąryšy su kai kuriomis problemomis 161—192

aaanaaau

Pradedamasis ir paaiškinamasis žodis.

Dievui padedant, pradedame dar vieną naują darbą mūsų perijodinių
raštų leidimo srity—naują perijodinį leidinį vardu NOTIIP,

YOTHP stato savo uždaviniu spręst aktualiąsias šių dienų lyginamojo
religijos mokslo, teologijos ir visų šiems gretimųjų mokslų problemas, skleist
ir gilint mūsų visuomenėj tų mokslų žinias, kurios visašališkam kultūriniam
išsiprusinimui turi anaiptol ne mažesnės reikšmės, kaip gamtos ir filosofi-
jos mokslo žinios.

Ir šio leidinio idejos koncepcija padaryta tuo pat laiku, kada gimė mums
„Kosmos“ ir „Logos“, bet tik dabar susilaukta pakankamai palankių apy-
stovų tai idejai paversti daiktu.

Ir savo vardu šis leidinys giminiuojasi su aniem dviem savo pirmata-
kais: ir jo vardas imtas iš Europos mokslo pagrindėjų — graikų kalbos.

Kas tai yra „Sėtėr“?

Istoriškuose krikščionybės dokumentuose graikų kalba S6t“ r'u va-
dinamas Jėzus Kristus, o pačiam žodžiui lietuvių kalbon išversti sakoma
„Išganytojas“.

Bet jau ir daug pirmiau prieš šį žodį pritaikant krikščionių religijos
Įkūrėjui, jis buvo imamas tam tikroms sąvokoms reikšti senajame kultūros
pasauly.

Antai, senųjų graikų kalboj Ywzyjp pradžioj reiškė „Gelbėtojas“, „Pa-
dėtojas“, kuris vardas ir sąvoka buvo prikergiami didžiojoms jų dievybėms
religiniame kulte, o paskiau ir dideliems, galingiems žmonėms —valdovams
ir karžygiams.

Graikams susidūrus su Rytų pasaulio ideologija, jų Sėtėro prisistaty-
mas susilydino su orijentaline Dievo-Karaliaus ideja, kurio atėjimo pasaulin
įlgėdamosi laukė nesulaukė gyvenimo vargų nukamuota žmonija, kadangi,
jam atėjus ir žemėj įsiviešpatavus, tikėta prasidėsiant naują laimingą gyve-
nimą, auksinę gadynę.

Toks Karalius Gelbėtojas, Ramybės Teikėjas karštai buvo laukiamas
ir galingoje Romos pasaulinėje valstybėje, 0 ypač mūsų eros priešdieny
apčiuopamai tikėta jo greitu atėjimu. Šį visų taip lyg juste juntamą to
Sotėro veikiai įvyksiantį užgimimą ir su juo aukso gadynės užstojimą yra
dainavęs didis romėnų poetas Vergilius savoje pagarsėjusioje ketvirtoje
„mesijaninėje“ eklogoje, kuriam eilėraščiui išaiškint prirašyta ištisa biblijote-
ka raštų, bet kuris tačiau vis dar palieka patsai paslaptingiausias senobinės
literatūros produktas.

Betgi klasikiškas tokio Sėtėro idejos atstovas senajame pasauly tai bu-
vo Izraelio tauta. Ji jau nuo seniausių laikų savo tradicijose tikėjo ir

2 Pradedamasis ir paaiškinamasis žodis

laukė ateisiant pasaulin Mesiją (hebr. mašiach, t. y. „Pateptasis“, graik.
„Christos“), kurį, ypač nuo 8-jo šimtmečio prieš mūsų erą, kai karų audros
buvo pradėję žudyt nedidelę izraelitų žemę, ir jie vis ryškiau vaizdavosį
kaip galingą Karalių Išvaduotoją, turėjusį padaryt galą visoms politinėms
priespaudoms ir pradėt Izraelio tautai pasakiškos laimės gadynę.

Bet tasai Mesija—Jėzaus Kristaus asmenyje atėjęs pareiškė, kad jo
karalystė yra ne iš šio pasaulio, o savo mokslą įsakė skelbt ne tiktai vie-
nai Izraelio, bet ir viso pasaulio tautoms. Jis stojo kaipo gailingas sielų
padėjėjas jų doriniame skurde ir jų gelbėtojas nuo dvasinės ir amžinos
mirties.

Taip tat žydų Mesijos ir graikų bei romėnų Sėtėro idejos Kristaus
asmeny įgavo dar naujos, gilesnės, krikščioniškos prasmės. Lotynų kalba
Sėtėrui išreikšt krikščionybėje buvo padarytas naujas žodis Salvator. Sal-
vare krikščionijos mokytojai ima kaipo gelbėjimą žmogaus sielos iš jos
skurdo, iš nuodėmių.

Taip tat matome, jog Sėtėro ideja yra viena reikšmingiausių žmoni-
jos gyvenimo istorijoj. Ir ne tiktai senajame pasauly. Ši ideja buvo ne-
svetima ir viduramžių bei renesanso laikams. O 20-jo šimtmečio vargų
nukamuota žmonija ar nelaukia savų sėtėr'ų—išgelbėtojų nuo visų vargų?
Ir ar jų, tokių išgelbėtojų ir žemės rojaus kūrėjų, nesisiūlo šiandien kiekvie-
nai tautai?

Krikščionių Sotėro—Kristaus —nepriėmus ir nepriimant visoms tau-
toms per tikrąjį Sotėrą, žmonija palieka suskilus į krikščioniškąją ir nekrikš-
čioniškąją bei antikrikščioniškąją. Šių dviejų frontų kovoj ir mūsų YOTHP turi
tikslo, apsišarvojęs šių dienų mokslo pažinimu, ramiai dalyvaut sprendžiant
anuomet Kristui duotą klausimą: „Ar tu esi tasai, ar mes kito laukiame? *

Kuriuo būdu tatai tariamasi atlikti, kiek tiek parodo jau ir šios pirmo-
sios mūsų naujojo žurnalo knygos. Kitos turės tai parodyt daugiau.

Bendradarbiaut kviečiami ne vieni tiktai mūsų universiteto teologai,
istorikai ir filologai, bet taip pat ir visi inteligentai, kas kaip išgali.

Maloniai pasižadėjo bendradarbiaut ir užsienių mokslininkai; jų skai-
čių tikimės taip pat didėsiant.

Tat jungtomis pajėgomis visi į didį darbą!

Redakcija.

Naujieji etnologijos keliai ir kai kurie išdaviniai.
Parašė Prof. Pr. Dovydaitis, Kaunas*).
Įžanga. — Svarbiausi etnologijos istorijos etapai ir jos api-
brėžimas šių dienų moksle
I. Etnologijos metodo raida nuo exoliucijonistiškojo į istoriškąjį.
U. Istoriškojo etnologijos tyrimo apibūdinimas ir kai kurie svar-
biausi jo išdaviniai
II. Kai kurie drauginio žmonių gyvenimo pradai evoliucijo-
nizmo konstrukcijų ir naujųjų istorijos tyrimų šviesoj.
Užbaiga. — Istoriškojo tyrimo metodo įsigyvenimas šių
dienų etnologijoj.

Mūsų šiandien pasiimtoji tema kliudo tokį platų dalyką, jog čia te-
galime jį paliesti tik keliais labai stambiais bruožais.

Nauji keliai, apie kuriuos čia tariamės kalbėt, tai nėra kokios naujos,
dar iki šiol nebuvusios atrastos mūsų mokslo sritys, taip pat ir ne koki
nauji tikslai; tai yra naujos priemonės, nauji būdai, arba metodai, tiems
patiems seniesiems tikslams siekti, kiek patsai kelias dar nėra poilsio vie-
ta, bet priemonė ir būdas tikslui siekti.

Etnologijos sritį nuo senovės sudarė grupė tų pastebėjimų ir pati-
rimų, kurių įsigydavo kultūringesnės tautos apie mažiau kultūringus arti-
mesnius ar tolimesnius savo kaimynus.

Palinkimas ir paprotys stebėt svetimas tautas jau nuo senų laikų žy-
mus žmonijos istorijoj, ir pirmoj vietoj visur ten, kame didelėms ir kultu-
ringoms valstybėms tekdavo turėt prieteliškų ar neprieteliškų santykių su
savo kaimynais, ypač kai tų valstybių gyventojams pasidarydavo per ankšta
jų tėviškės ribose, ir todel jie stengėsi išplisti ir už jos sienų, — tai yra
valstybės ir ūkio ekspansijos laikais. Neliesdami daugybės tokios rūšies
pavyzdžių visais laikais ir visų kraštų istorijoj, čia tik paminėsime, jog ir
seniausių rašto dokumentų apie lietuvių tautos gentis turime tik ačiū
tam, jog buvome domėjimosi objektais kultūringesnėms Europos tautoms
klasikiškos senovės pabaigoj ir viduramžiais.

Svetimųjų tautų stebėjimo medžiaga, apskritai, didinosi plintant kul-
tūringųjų tautų akiraičiui; bet kajpo tokių svetimų tautų gyvenimo moks-
las, etnologija ilgą laiką nebuvo savaimingas mokslas, o tik daugiau ar
mažiau sumišęs su kitais savo kaimyniais mokslais.

Etnologijos raida skirstoma į ketvertą perijodų:

1-sis perijodas tai nuo 500 m. pr. Kr. iki 500 m. po Kr; šį perijodą
randame etnologijos graikų bei romėnų ir kiek tiek arabų; etnologija čia
sumišus su istorija, geografija ir rasių mokslu (antropologija).

2-sis perijodas tai 500 — 1800 m. po Kr.; jis prasideda viduramžiais
ir apima visą didžiųjų atradimų gadynę; šio perijodo pabaigoje jau užsi-
mezga ir moksliškosios etnologijos pradai, nors ji vis dar palieka susirišus
su geografija ir rasių mokslu.

*) Praplėsta ir papildyta paskaita, skaityta iškilmingame viešame Lietuvos
Universiteto Tarybos posėdy š. m. vasario m. 16 d. mūsų Universiteto dviejų gyvenimo
metų sukaktuves minint.

4 Pr Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

3-sis perijodas (1800 — 1850) prasideda jau antrojo pabaigoj, bet
sąmoningai išauga tik pirmoj 19-jo šimtmečio pusėj. Šiuo laiku jau buvo
visai atsistojęs aut kojų rasių mokslas, kaipo fiziškoji antropologija, kuris
paskui save vedžiojasi ir etnologiją į visus kraštutinumus.

Ir pagaliau tik antrojoj 19-jo šimtmečio pusėj įsitikinta, jo; rasės da-
lykai, kaip grynai fiziški padariniai, neina etnologijos sritin, ir ji galutinai
atsiskiria nuo antropologijos. Moksliškoji etnologija dabar pažino, kad
jos tikrasis tyrimo dalykas yra "tautos, kad tautų susijungimų raida eina
ne iš fiziškosios, bet iš psichiškosios žmogaus pusės ir kad tik tautų su-
sijungimuose pilnai išrieda dvasiškoji žmogaus pusė Tuo būdu šiandien
etnologija stoja prieš mus kaipo mokslas tiriąs žmogaus dva-
sios augimą ir iš to einamus žmogaus išviršinius
veiksmus tautų gyvenime.

Atsistojusi ant kojų kaipo savaimingas mokslas, etnologija betgi ne
tuojaus susirado savo tikrąjį kelią, t. y. darbo metodą. Beveik iki pai
20-jo šimtm. pradžios ji buvo tik svetimų srovių pastumdėlė ir, tokia bū-
dama, jų netgi ir piktanaudžiojama. Tatai dirstelsime, kaip ėjo patsai et-
nologijos darbas ir kaip ji pagaliau įstojo į savo tikrąjį kelią.

Kaipo slengtį tarp trečiojo ir ketvirtojo naujausiojo etnologijos peri-
jodo augščiau paėmėme 1859 metus. Šie metai labai reikšmingi 19 jo
šimtmečio gamtos filosofijoj, kadangi tais metais išėjęs Karolio Dar-
vino veikalas „On the Origin of Species by Means of Natural Selection“
(apie gyvijos rūšių kilmę gamtine atranka) patiekė daugelį sužavėjusį gy-
vijos evoliucijos išaiškinimą:). Šis veikalas įtraukė evoliucijonizman ir to
meto antropologiją su etnologija. O čia dar tais pat metais anglų «eolo
go Lyell'io autoritetu patvirtinti prancūzų mokslininko Boucher'o de
Perthes'o priešistorijos radiniai, artefaktai, taip pat buvo panaudoti
evoliucijonizmo minčiai įrodyti, kaipo durys, pro kurias atsivėrė inėjimas
į dešimčių ir šimtų tūkstančių metų ilgio praeities gadynes, kuriose buvę
pakankama laiko augštesniems gyvuliams pamažu riedint pavirsti į žmo
nes. Tuo būdu evoliucijonizmo srovė, pagavusi antropologiją ir priešisto-
riją, su jomis nusinešė ir etnologiją. b 4

Bet 1859 metai pažymingi etnologijai ir tiesioginiai: tais metais
išėjo vokiečių etnologo Adolfo Bastian'o pirmutinis veikalas „Der
Mensch in der Geschichte“, pirmasis Vokietijoj pabrėžęs etnologijos
savitumą priešais ir čia įvykstantį antropologijos ir priešistorijos antplūdį.
Paskui vėl 1859 m. išėjo 1-sis tomas didelio (šešeto tomų) Th. Waitz'o
veikalo „Anthropologie der Naturvėlker“, kuriame pirmu kart buvo pada-
ryta pastanga apžvalgingai sutraukt visą to meto etnologijos medžiagą.
Pagaliau 1859 m. pažymingi etnologijai ir Praucūzijoj, kadangi tais me-
tais prancūzų antropologo Brokos (Broca) įkurta „Socičtė d'Anthropologie
de Paris“ nustelbė senąją „Socičtė d'Ethnologie* ir žymiai pralenkė iš
šios išaugusią „Socičtė d'Anthropologie amėricaine et orientale“. š

Taigi, prancūzų etnologijos istorijoj šie metai reiškia vieną žingsnį
atgal. O reikia pastebėt, jog Prancūzija yra buvusi toji Europos šalis,

', Plačiau apie tai žiūr. straipsnį „Kaip šiandien stovi gyvijos evoliucijos problema
šių dienų geologijoj ir paleontologijoj“, Kosmos 1924 m. 242 — 271 pusl

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 5

kurioj rtnologija pirmiausia pradėjo reikštis mokslišku pavidalu ir buvo
stipriausiai joje išaugus ir toliausiai pažengus. Taip buvo 18-me šimtmety,
kuomet čia išėjo toki universalinio pobūdžio etnologijos veikalai kaip
Kanados misijonieriaus jėzuito J. Fr. Lafitau „Moeurs de Sauvages
Amėricains, comparčes aux moeurs des premičrs temps“ (1724, 4 tomai)
ir A. V. Goguet'o „De I'Origine des Lois, des Arts et des Sciences,
et de leurs progres chez les ancienes peuples“ (1758, 3 tomai). Šitą
etnologijos plėtojimąsi Prancūzijoj pakirto revoliucija su visais jos suo-
maiščiais, pasiųsdama po giljotina net įžymius kultūros istorininkus, kaip
kad žirondistų Condorcet'ą (jo paliktasis veikalas „Esguisse d'un
tableau historigue des progrės de Vesprit humain“ išleistas 1795 m.), ir
dar daugiau sekuliarizuodama katalikų misijas visose pasaulio šalyse. Nuo
tų smūgių, o taip pat buvusi antropologijos ir priešistorijos nustelbta,
etnologija Prancūzijoj pradeda“ atsigriebt tik pačiu paskiausiu laiku, kai
vadovaujant J. de Morgan'ui, M. Delaposse'ui, Ą. van Gennep'ui, M. De-
niker'iui, H. Brauiliui 1911 m. įsteigta „Institut Ethnographigue Interna-
tional de Paris“.

Vadaujamos reikšmės etnologijoj 19-me šimtmety turėjo Anglija i
Vokietija, o nuo šimtmečio pabaigos prisidėjo ir Amerika.

Akstinai etnologijos darbo išbujojimui įvairiose šalyse buvo nėvieno-
di. Vokietijoj, aniai, šalia medžiagos sutelkimo ir jos sutvarkymo (etnolo-
gijos medžiagos rinkiniais, etnologijos muzejais Vokietija iki didžiojo karo
neginčijamai stovėjo pirmoj vietoj) persvėrė interesavimasis tautų psicho-
logija. Sito priežastį Bastianas taip aiškina: Nusmukus idealistiškajai (Fich-
tė, Hegelis, Šelingas) vokiečių filosofijai, imta abejot tikrumu it iki tol tu-
rėtos psichologijos, buvusios paremtos savistaba ir logikos dedukcijomis.
Rodęsi, jog „įvėW: aeavzov“ gali gaut tvirtesnės ir platesnės papėdės ne at-
skiro žmogaus stebėjimais, kuriems graso tūkstančiai individinių kliūčių, bet
tik studijuojant netrikdomai dėsningai einančius psichinius vyksmus žmo-
nių bendruomenėje, taigi socijalinėj, arba tautų, psichologijoj. Kaip seniau-
sias šių pastangų imonumentas Vokietijoj eina „Zeitschrift fūr Vėlkerpsy-
chologie“ (įkūrė Lazarusir Steinthal 1859 m.), kaipo naujausias
— W. Wundt'o 10-ties tomų „Vėlkerpsychologie“ (1900—1920).

Tuo tarpu Anglijoj etnologijos akstinu buvo folkloristiškos pastan-
gos, atseit, noras rasti natūrinėse tautose Europos kultūros pradus ir jų iš-
aiškinimą. Todel tat Anglijoj ir pasireiškia stipriausių pastangų pirmon ei-
lėn parašyt kultūros raidą. Sistemingai šio darbo imasi Anglijos etnologų
vadas E. B. Tylor'is veikaluose: „Researches into the early history of
Mankind and Civilisation“ (1865, *1878), „Primitive Culture“ (1871, 11893),
„Antliropology“ (1881); jo pėdomis eina amerikietis L. H. Morgan'as,
su savo „System oi Consanguinity and Affinity of the human Family“
(1871), . Ancient Society“ (1877) ir k. To pat siekia seniausi raštai J. L u b-
bock''o, kaipijantai „Origin of Civilisation and the Primitive Condition of
Man“ (1881, 51902) ir J Mac Lennan'o „Primitive Marriage“ (1865,
naujas leidimas kaipo „Studies in Ancient History“ 1876 m.)

Siuo pirmuoju savaimingos etnologijos laikotarpiu, atitenkančiu į 1860
—1880 metus, ji visiškai yra tuomet išbujojusio ir daugeliui galvą apsu-
kusio materijalistiško evoliucijonizmo įtakoj. Pagal šias pažiūras, žmonių gi-
minės raida (evoliucija) ėjusi „iš tamsios praeities į šviesią ateitį“. Stebinti

6 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

įvairių įvairiausius etnologijos faktus, juo kuris įnagis ar ginklas rodėsi
menkesnis, juo kuris paprotys, drauginio sugyvenimo pavidalas arba įtai-
symas, kuri religinė pažiūra arba kulto elgesis rodėsi retesni, keistesni,
slykštesni, tai taryta juos esant pačiais seniausiais ir stengtasi nukelt į pa-
čią raidos pradžią. Tuo būdu tat šiuo laiku buvo išdirbtos dvejetas ypač
stipriai ir ilgai turėjusių įtakos hipotezių, būtent,

1) Tyloro animizmo teorija, pagal kurią visa religija yra
kilusi iš sielos: ir dvasios sąvokų, kuriedvi savo rėžtu esančios gautos ir
mirties ir miego reiškinių.

ir 2) Bachofeno pradėtas, o Morgano iki galui išvestas drau-
giniogyvenimoformų laipsniavimas nuo promiskuiteto
per matrijarchatą į patrijarchatą, nuo klasifikatorinės giminystės sistemos
į deskriptivią, nuo santvarkos pagal lytis į santvarką pagal teritorijas.

Antrame laikotarpy, nuo praeito šimtmečio aštuoniasdešimtųjų metų,
etnologijos darbo daviniai pradeda pasiekti vis platesnius sluogsnius , prade-
da paskui savęs patraukt kitus mokslus ir netgi sukuria naujus. Šis dar-
bas vyriausiai eina Vokietijoj. Cia šiuo laiku išeina platiems skaitytojų
sluogsniams skirta Ratzel'io „Vėlkerkunde“ (1885 - 88, 3 t., 21804,2 t.).
Nors ne etnologas specijalistas, J. Lippert'as imasi rašyt visatiną kul-
tūros istoriją („Geschichte des Priestertums“ 1883,2t., „Geschichte der Fa-
milie“ 1884, „Kulturgeschichte“ 1886,2t.) dar toliau už minėtus anglus ei:
damas materijalistiško evoliucijonizmo kryptimi; tais pačiais keliais eina daug-
raša kompiliatorius Hellwald'as ir k. Į šimtmečio galą per Lam-
precht'o įtaką šio laikotarpio etnolcgiški pagrindiniai principai giliai įsi-
brauja į istorijos filosofiją. Kaip nauji dalykai iškyla lyginamasis religijos ir tei-
sės mokslas. Pirmajame vadovystę dar ilgai turi anglai; šiuo laiku didžiausias
jų atstovas tai J. G. Frazer'is su tokiais didžiuliais veikalais kaip „To-
temism and Exogamy“ (1887, *1910, 4t.), „The Golden Bough“ (1890,
51900,31.), „Adonis, Attis, Osiris,“ (1906) ir k. Šalia jo eina S. Hartlan-
d'as, A. Lang'as ir k. (apie juos žiūr. toliau). Vokietijoj kiek vėliau
klasikizmo filologai H. Us ener'is („Gėtternamen“ 1806, „Sintilutsagen“
1890, „Vortrige und Aufsitze“ 1907, „Kleine Schriften IV, 1913), jo moki-
nys ir žentas A. Dieterich'as („Nekyia“ 1893, „Mutter Erde“ 1905 ir
k.) ir k. religijos istorijos problemoms spręst apsčiai pasinaudoja lyginamo-
mis etnologijos priemonėmis. Pavyzdžiu gilios įtakos filologijai siauresne
prasme yra E. Rhodė's „Psyche“ (1890,51910), kurio veikalo autorius
pirmasis filologų etnologijos principus plačiu matu pritaikė graikų religijai
aiškint. Centriniu šių pastangų organu virsta žurnalas „Archiv fūr Religions-
wissenschaft“ (nuo 1898) ir leidinių serija „Religionsgeschichtliche Ver-
suche und Vorarbeiten“ (nuo 1903). Prancūzijoj toks organas, Revue d'his-
toire des religions“ eina jau nuo 1880 m. ė į

Lyginamasis teisių mokslas taip pat Vokiečių žemės augalas, kurį
išūgdė J. Kohler'is!) su draugija ir žurnalu lyginamam teisės moks-
lui („Zeitschrift fūr vergleichende Rechtswissenschait“ nuo 1883 m.).

„Etnologijos vidaus gyvenime užstoja ramesnis laikas tolesniam dar-
bui. Sin darban stipriai stoja ir Amerika. R ; a

Mėgiamoji šio laikotarpio etnologijos tema, tai meno ir, pirmiausia,
ornamentų evoliucijos tyrimai. Što pe i (Stolpe) pradėjus, atskirose srityse

1) Jis plačiau paminėtas „Logo“ 1923, 144 — 148 pp.

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 7

šį darbą dirda Haddon'as, Preuss'as, Hein'as ir k. Socijologijos
problemas, atskirų kultūros sferų savitarpio veikimo klausimus gvildeno
Gros sė (žiūr. žemiau), nušviesdamas ūkio gyvenimo įtaką meno ir drau-
ginio gyvenimo lytims. Kaipo žymiausia šio laikotarpio pažanga vienoj iš
atskirų sričių galima pažymėti Forstemann'o ir Seler'io padarytą
Meksikos paveikslinio rašto ir plastikos interpretaciją.

Paskutinis etnologijos raidos laikotarpis tai 20 - sis šimtmetis. Šis laj-
kotarpis charakteringas tuo, jog jame, etnologijos tiriamajam darbui einant
vis gilesne ir platesne vaga, pradėta vis labiau nesitenkint senomis evoliu-
cijonizmo teorijomis, pradėta diskutuot metodo klausimai ir pagaliau
surastatie naujieji etnologijos keliai, t. y. jos tyrimo
metodai.

Kaip augščiau minėta, etnologijoj vyraujantis evoliucijonizmas šio
mokslo faktus ir reiškinius spraudė į tam tikrą apriorišką schemą, būtent,
kad žmonijos gyvenimo pradžioj būta vien žiaurios nekultūros, be religi-
jos, be doros, be žmogiškos šeimos ir t.-t., vienu žodžiu, žmonių gyventa
tiktai visai gyvuliškai; o augštesnių įvaizdų ir susitvarkymo formų atsiekta
tik vėliau. Evoliucijonizmas čia dirbo visai prokrustiškai — nepalankius
faktus nutylėdamas, o kitus įterpdamas ton savo schemos vieton, kurion
jie geriausiai tiko. Tokio visai ne mokslišk o darbo rezultatai buvo tie,
kad buvo gautos tik klasifikacijų eilės, sustatytos pasiremiant visai subje-
ktyviais sprendimais, o tačiau jos buvo laikomos esant tikros faktinos kilmės ir
raidos eilės, visai neįrodžius, jog atskirų raidos grandžių sustatymas į to-
kias eiles atatinka tikrenybei ir atskiros šių eilių dalys su vienos kitomis
esti tokiame santyky laiko ir erdvės atžvilgiu, jog tarp jų yra galima prie-
žastinė pareina.

Todel jau nuo pat pradžios šitoks darbo būdas nevisai tenkino pačius
giliuosius ir rimtuosius etnologus. Antai, jau tas vokiečių etnologijos Ne-
storius Adolfas Bastianas, geriausias tuo metu primitivųjų žmonių
gyvenimo žinovas, buvo aiškiai įstebėjęs kraštutinį evoliucijonizmą negalint
išsilaikyt etnologijos faktų akyvaizdoj ir jautėsi priverstas padaryt bent kai
kurių modifikacijų. Šį tikslą ir turėjo jo sukurta elementarios min-
ties teorija (Theorie des Elementargedankens).

Pagal šią iki kai kurio laipsnio teisingą ir labai vertingą teoriją, pla-
čiame pasauly išsisklaidžiusioj žmonijoj, del jos vienodų sielos savybių ir
lygių klimatinių, geografinių ir šiaip kitų išorės santykių, įvairiose vie-
tose nepriklausomai nuo vieni kitų, „elementariai,“ t. y. visai savaimingai,
pasirodo aikštėn vis tie patys kultūros reiškiniai. Taip antai,
vaikų kalbos pradedamieji žodeliai „papa“, „tata“, „mama“ ir visose tauto-
se virto „tėvo“ bei „motinos“ pavadinimu.

Ši tatai teorija pradžioj turėjo tikslo kovot su evoliucijonizmo ydomis,
bet paskui ir pati buvo paimta evoliucijonizmo tarnybon. Kai kurie 19-jo
šimtmečio etnologai ją be saiko išpūtė ir jąja piktanaudžiojo. Todel visai
paprasta, jog prieš ją kilo reakcijos. Atviron polemikon su jąja pirmutinis
stojo žinomas geograias ir etnografas, jau minėtasis Ratzel'is. Jis Ba-
stiano elementarios minties teoriją palygino su savaimingo gyvybės atsira-
dimo (generatio aeguivoca) teorija, kadangi iš tikrųjų ir, pagal Bastianą, įvai-
riausi etnologiški reiškiniai tolimiausiose nuo viena kitos žemės vietose ga-
lėję atsirast „savaimi“ iš žmogaus dvasios. Prieš tokį tvirtinimą Racelis

8 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai.

pabrėžė reikalingumą istoriškai ištyrus atskirus atvejus dar pirmiau įrodyt,
kurioj faktinai vietoj yra kilęs tas ar kitas reiškinys, ir tik jau paskui tyri-
nėt jo kilmę ir psichologiją. Jis giliai tyrinėdamas Afrikos primitivųjų tau-
tų kilpines (1887) įrodė, jog ne kiekviena tauta vartoja visų arba beveik
visų pavidalų kilpines (Bogen), bet tik keleto, dažnai net vienų vienos, tam
tikros rūšies. O gi pavienės šios rūšies kilpinės labai charakteringais, gry-
nai atsitiktinais mažmožiais yra panašios į kilpines kitų, dažnai labai toli
gyvenančių taulų, ir tiek panašios, jog to panašumo kilmė tegalima išaiš-
kint ne iš lygaus psichologiško pagrindo, bet iš faktinos kilmės iš viena
kitos. Šiandien taip toli nuo viena kitos gyvenančios tautų giminės tatai
pirmiau turėjo su vienos kitomis susisiekt, o paskui, išsiskirdamos, iškeliauda-
mos į įvairius kraštus ir išsinešiojo tas giminingo pavidalo ginklų rūšis. Racelis
nurodė į panašius santykius Afrikos tautų su Pietinių Jūrių tautomis, o šių
su vakarinių Amerikos krantų tautomis. Tuo būdu tat Racelis yra vadina-
mosios migracijos arba, keliavimo, teorijos sukūrėjas. Pagal
šią teoriją tatai, kai kurie kultūros reiškiniai yra kilę žemėj tik vienų vieną
kartą vienoj vietoj ir paskui iš tos vietos yra patekę į įvairias kitas vie-
tas arba keliaujant patiems tų kultūros reiškinių turėtojams arba tik tuos
reiškinius perimant vieniems nuo kitų. Taigi, ši teorija išeina iš istorijos-
geografijos principo ir yra antipodiškai priešinga elementarios min-
ties teorijai, kuri išeina iš grynai psichologijos principo.

Tačiau ir ši Racelio pagrįstoji teorija neįstengė 19-me šimtmety
pramušt su elementaria mintimi susijungusio evoliucijonizmo. Antai, Ra-
celio mokyklos etnologai C. H Schurtz'as („Urgeschichte der Kultur“
1900) ir K. Weulė nors principe, rods, pasisakė už Raicelio mintis, bet
paskiau vėl faktinai prisidėjo prie evoliucijonistiškos Bastiano mokyklos.
Kita kryptim nuėjo Racelio mokinys Leonas Frobenius, kuris (1898
ir t.)) migracijos teoriją plėtodamas toliau, padarė iš jos kultū-
ros ratų teoriją (Kulturkreistheorie). Jis, būtent, parodė, jog gretimai su |
sąryšiu tarp kilpinės bei kitų ginklų ėjo sąryšis ir kilų materijalinės kultūros
dalykų, ir net socijalinių įtaisymų, mitologinių motivų, religinių formų, taip
jog gauta sąryšis ne vieno kurio atskiro kultūros dalyko, bet visos kultū-
rinės pilnaties, viso tokio kultūros rato. Šios rūšies susisiekimo pun-
ktų tarp Afrikos ir Pietinių Jūrių jis iškėlė dar daugiau ir ryškiau juos pa-
brėžė. Bet nesugebėjęs rimtai pagrįsti savo tezių, jis visą teoriją diskredi-
tavo ir pagaliau patsai atsisakė nuo to savo krikštavaikio.

Ir taip tat iki 20-jo šimtmečio, nors atskirose etnologijos šakose buvo
nudirbta daugel nuostabaus darbo, tačiau imant visa drauge, šiame moksle
būta chaoso, kadangi neturėta šio mokslo prigimčiai atatinkamo metodo.
Sis savo prigimtimi aiškus istorijos mokslas jo atstovų
didumos buvo dirbamas visai neistoriškai. Todel ir atsitiko,
jog tikrieji istorininkai nenorėjo nieke girdėt apie nemetodišką darbą, netgi
žiūrėjo į jį su panieka ir nepasitikėjimu.

istoriškai ir suprato, jog etnologija, dirbdama pagal tikrojo metodo reika -
lavimus, didžiausiai patarnautų istorijai.

Pr, Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 9

Graebneris tuomet buvo Berlyno etnologijos muzejaus asistentas. To-
kis pat buvo ir B. Ankermann'as. Juodu tatai abu ir ėmėsi darbo. Savo
tyrimų pirmucsius davinius juodu paskelbė Berlyno Antropologijos Drau-
gijos posėdy 1904 m. lapkričio 10 d., kame Graebneris skaitė apie „Kul-
tūros ratus ir kultūros sluogsnius Okeanijoj“, o Ankermanas apie „Kultū-
ros ratus ir kultūros sluogsnius Afrikoj“ !). Tai buvo planingai prirengtas
revoliucijos pronunciamento.

Judresnis šių dviejų tyrinėtojų buvo Graebneris. Po eilės mažesnių
darbų jis naująjį metodą išplėtė visos žemės tautoms ?). Kultūros ratų
mintis palaikė ir Kelno etnologijos muzejaus direktorius W. Foy, pas kurį
Graebneris buvo nusikėlęs, ir kuris savo muzejų pertvarkė sulig naujuoju
metodu ir parašė atatinkamą vadovėlį O 1911 metais išėjęs Graebnerio
veikalas „Die Methode der Ethnologie“ atvėrė etnologijai, t. y. visai žmo-
nijos priešistorijai ir kultūros istorijai naują epochą. Nuo šio laiko etno-
logijon įvestas istorijos metodas; savo „Etnologijos metodui“ Graebneris,
kaipo pavyzdį, yra paėmęs pagarsėjusį Bernheim'o istorijos metodo va-
dovėlį (Lehrbuch der historischen Methode).

Etnologijos judėjimo naujuoju krypsniu intelektinį centrą, galima sakyt,
sudarė internacinis lingvistikos ir etnologijos žurnalas „Anthropos“ (nuo
1906 m. 3). Jo įsteigėju ir leidėju yra pagarsėjęs Okeanijos, Žemutinės
Indijos ir Australijos kalbų bei religijų tyrinėtojas katalikų kun. V. Šmidtas,

„D. Ir Šmidtas savais tyrinėjimais priėjo prie panašių išvadų ir paėmė
bei pataisė istoriškąjį etnologijos metodą ir kultūros ratų santvarką žmoni-
jos istorijoj. Tatai galima sakyt, jog vyriausiai Graebnerio ir Smidto ben-
dradarbiavimas ir pagrindo naująjį etnologijos krypsnį—kultūros istoriškąjį.

Il.

Dabar pasipažinsime su istoriškojo etnologijos metodo tyrimo pavyz-
džiais ir su bent kai kuriais svarbiausiais to tyrimo išdaviniais. Tam „susipa-
žinimui imame šitokį lengvai suprantamą pavyzdį, sugalvotą vieno šio
metodo palaikytojo.

Imkime, jog su mūsų žemės rutulio tautomis ir kultūromis nepasipa-
žįstąs etnologas pradeda keliaut po mūsų žemę ir tą kelionę pradeda nuo
Japonijos. Čia jis išstudijuoja žemo ūgio, siauromis akimis mongolų tautą.
Greta įvairiopų rytų Azijos pagaminių, trobesių, įtaisymų, visai gerai deran-
čių draugėn, jam tačiau krinta akysen ir keletas gotikiškų šventnamių, kurių,
nors ir retai, čia pasitaiko, ir jų skirtingas kultas. Dar jis pastebi savotiškų,
ugnia šaujamų ginklų, šautuvų, kulkosvydžių, jis mato esant gelžkelių, ku-
rių dviem bėgiais rieda traukiniai, gatvėse mato telefonų įtaisymus ir daug
kitokių šios rūšies pabūklų. Šu

Jis keliauja toliau. Zundo salose, sakysim, pastebi jis kur nekur tele-
fono vielą ir, gal būt, kokį šautuvu ginkluotą karį. Šiaip kultūra čia visai
kitoniška. „i

„Keliaudamas toliau, sakysim, jis patenka į Australiją, kame didmie-
sčiuose gyvena kavinės spalvos maišyta rasė, (imsime, jog tai yra europiečių
ir vietos gyventojų mišinys). Čia jam tiktai atsidaro akys. Savotiškos ja-

!) Abi jų dviejų paskaitas paskiau atspausdino „Zeitschrift fūr Ethnologie“ 37 (1905).
*, Darbe „Die melanesische Bogenkutur“, Anthropos IV (1909).
*) Išeina: Št. Gabriel- Mėdling bei Wien, Austrijoj.

10 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

ponų kultūros čia niekur nematyt, bet užtat vėl jis patinka tuos pačius
šventnamius, gelžkelius, telegrafus, armotas, kukosvydžius, ir daug ko kita,
ko Japonijoj jis būtų veltui ieškojęs.

Jis leidžiasi Australijos gilumon. Juo jis vyksta toliau į kontinentą,
juo rečiau pasitaiko tik ką minėtųjų daiktų, o taip pat ir žmonės čia visai
kiti, jų papročiai kitoki, jų įnagiai primitivesni, jų ginklų nepalyginsi su ar-
motomis ir kulkosvydžiais.

Pagaliau, sakysim, mūsų tyrinėtojas išsikelia Anglijon ir studijuoja vie-
tos kultūrą. Cia jis veltui ieško savotiškų Japonijos pagodų ir trohesių,
veltui nori pamatyt australiečio bumerangą ir kitus jų savotiškus įnagius.
Bet didžiausiai nusistebėdamas jis čia užtinka, ir ne retai, bet visur ir ryš-
kiai, gotikos šventnamius, tas pačias apeigas, ginklus, gelžkelius, telegrafus,
—visa, ką jis buvo pastebėjęs Japonijoj ir kas jam krito akysen Australijoj.
Cia vis tie patys daiktai, toks pat jų padarymas ir vartojimas. Jis randa
visišką atatikimą.

Tada nenoromis jis klausia savęs, iš kur šis susiderinimas? Ar tai,
ką pagamino anglai, yra tuo pačiu laiku pasigaminę ir japonai su austra-
liečiais? Jei taip būtų del vieno kurio dalyko, tai jis gal ir būtų linkęs ma-
nyt galint taip aiškint; bet tų susiderinimų ir paralelių čia yra daugybė. Todel
jis daro išvedimą, jog čia turėta būt perkėlimo. Arba čia keliavo tauta su
kultūros lobiu, kaip kad rodo Australija, arba tik kultūros lobis buvo per-
imtas. Siuo atveju šitos tautos kuomet nors ir kaip nors buvo turėjusios
ryšių su vienos kitomis.

Toliau, dėmesingai patyrinėjęs, jis randa, jog tie augštesnės kultūros da-
lykai, kuriuos jis buvo patikęs visose trijose šalyse, Anglijai yra sa-
vingi, kadangi čia jie atsitaiko visur tikdami prie vieni kitų. Iš čia jis pa-
daro išvedimą, jog tie dalykai Anglijoj turi savo nuolatinį gružą ir tik vėliau
iš čia iškeliavo Australijon ir Japonijon. Tatai angliška kultūra Anglijoj
yra senesnė, kaip Australijoj ir Japonijoj.

Šis pavyzdys tatai rodo, kaip kultūros istorišku metodu dirbama tiriant
natūrinių tautų kultūrą. Cia neblikę jokių rašytų liudymų, kurie mums pa-

visoj žem ėj.

Dabar trumpai dirstelkime, kokius, būtent, kultūros ratus, arba kul-
tūros sluogsnius, nustatė naujoji etnologija.

Kaipo seniausias kultūros sluogsnis nustatytas esant vadinamoji pig-
mejų kultūra. Į ją panaši ir pigmoidų kultūra, kaip antai, vedų Cei-

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 1

Jone, senojų Malakoje ir kubų Sumatroje. Šie nykštukai, apie kuriuos pa-
sakoja (nors ne visai būtų dalykų) jau ir senovės rašytojai, kaip antai, He-
rodotas, Aristotelis, šiandien, apskritai, laikomi per žmonijos protautes. Ir
Apo nesipriešina juos pažymėt kaipo seniausius žmonijos pirma-
takus !).

Jie randasi išblaškyti ir suskaldyti Azijoj ir Afrikoj. Juos gulančios
tautos ištaškė juos ir nugrūdo į nepraeinamus vidurinės Azijos girių tan-
kumynus, kaip negritus, arba į kalaharį, kaip bušmenus; dažnai jie nublok-
šti ant izoliuotų salų, kaip andamanezai, arba įsprausti į tolimuosius kon-
tinentų kampus, kaip semangai Malakoje, ir kurnai rytiniame Australijos kampe
anapus augštų kalnų. Pigmejų tautoms priskaitomi bušmenai, įvairios pigmejų
gentys vidurinėj Afrijoj, semangai Malakoj, andamanezai Andamano salose
ir negritai Pilipinėse salose. Tai yra tikros nykštukų tautos. Jų ūgis vos
pasiekia pusantro metro; moterų dar žemesnis.

Pigmejų tautas laikyti esant seniausias žmonijoj pagrindas yra tas,
kad jos yra vis nustumtos į pačius sunkiausiai pasiekiamus ir nedėrlingus
kraštus, ir, vyriausiai, kad jų materijalinė kultūra yra menkiausia ir primi-
tiviausia. Ir šią seniausios žmonijos prokultūrę šie primitivieji nuosta-
biu konservatizmu išlaikė per daugel tūkstančių metų gyvendami visai
kitoniškos kultūros žmonių tarpe.

Prokuliūrės primitivųjų šių dienų kultūrą ryškiai apibudina šie me-
džiagos ir dvasios pažymiai: Nedirbama žemė, nelaikomi gyvu-
liai; gyvenama tik iš „pasisavinamojo ūkio“ vyrui medžiojant, moteriai
renkant augalų maistą, — taigi visai tikslingas darbo pasidalinimas:
sunkesnis ir pavojingesnis darbas atliekamas vyro, lengvesnis — moters.
Gyvenama nomadiškai mažomis grupėmis, be tvirtos buveinės ir be pri-
vačios žemės nuosavybės. — Ginklams vartojama kilpinė ir strėlės primi-
tiviausio pavidalo, taip pat lazda, mėtyklė, metamasis peilis. Vartojami
paprasčiausi padariniai ir indai iš medžio, kriauklių ir kaulų. Akmens
Įnagiai vos pažįstami ir tik stambiai aptašyti. —Dėvi paprasčiausiais drabužiais ir
nešioja paprasčiausius papuošalus, nors kūno išmarginimas ir išdažymas jiems
beveik nepažįstami, kaip kad ir muzikos instrumentai. Gyvena primitiviausiose
pirkėse, būtent, po dangčiais nuo vėjo, kūrendami ugnį; tačiau nemokėdami
virt, valgį tiktai kepina, įvyniodami į banano lapą ir pakepdami į žeminį
krosnį. — Ūkis griežtai šeimiškas; ryškiai išreikšta privati nuosavybė
ant visa, ką atatinkamas asmuo patsai pasigamino arba rado. Religijoj
laikomasi griežto monoteizmo, ir, būtent, tikima į vieną antpasaulinį,
amžinąjį visų daiktų Kūrėją ir žmonių Tėvą, Kuris po mirties atlygina už
gera ir nubaudžia už pikta; tikima į pomirtinį gyvenimą, kalbamos papra-
sčiausios prašymo ir padėkos maldos ir aukojamos paprastos dėkojimo
aukos (vad. „pirmonių aukos“, aukojant pirmutinius medžioklės ir augmenų
laimikius); nebeturima jokių kulto vietų nei kulto dalykų; nebėra: žmonių
aukų, nei žiauraus ar paleistuvingo kulto. — Šeimos gyvenime griežta m o-
nogamiją; toli siekiančios lygios teisės vyro ir moters, tačiau šeimos
galva yra vyras. Tiki pirmąją porą, vyrą ir moterį, kaipo pirmuosius

„Plg. W. Schmidt. Die Steliung der Pygmūen-Vėlker in der Entwicklungs-
geschichte des Menschen, Stuttgart 1910. Trumpai apžvalgingai informuoja ir A. Pad tber-
g'o straipsnis: „Zwerge als Štammvater des Menschengeschlechtes?“ Stimmen der Zeit
107 (1924), 34-51 p.

12 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

žmonijos gimdytojus. Gimdytojai ir vaikai mylisi švelnia meile; rūpestin-
gai globiami seneliai; svetimieji priimami svetingai; griežtas melo ir vagy-
stės uždraudimas; nebėr vergijos nei žmogėdrystės; nebėr pasileidimo nei
prostitucijos; nevartojami alkoliniai gėrimai ir narkotikai. — Didelė
laisvės meilė; nebėr žiaurių bausmių; nekariaujama su kamynais; gyvenama
paprasčiausia demokratiška tvarka atskirose nomadiškose grupėse...

Taigi matome, kad šie išorine kultūra toki suskurdę „lauk.niai“ turi
apsčiai vidaus kultūros ir ne vienu atžvilgiu yra tikrai geresni žmonės, kaip
daugel milijonų augštai civilizuotų europiečių

Pigmejų kultūrai artimiausia ir taip pat į prokultūrę prideranti yra jau
išmirusiųjų tas maniečių bei kurnų Australijos pietryčiuose, ir taip pat
visų kitų tenykščių giminių, kurios ginklui vartoją bumerangą. Jie
turi akmeninių įnagių, bukai nusmailintų jiečių, metamųjų lazdų. Jų bū-
klės kaip pigmejų. Jie jau moka. šiokios tokios pynimo technikos. Jie
naudojasi atmušamąja lazda kaipo skydu ir turi primitiviausių muzikos in-
strumentų. Bumerango tautose ir taip pat jau tasmaniečiuose žymu prasi-
dedant poligamijos

Iš šios prokultūrės yra kilusi trejopa pirminė kultūra: tote-
mistiškoji, materijarchatiškoji ir nomadiškoji.

Visų šių kuliūrų židinys, spėjama, yra buvęs pietinėjar vidurinėj Azi-
joj, iš kur jos, kaip spinduliais, išsiplatino po visą žemę. Kurios šių kul-
tūrų atskirose žemės dalyse pasirodė pirmiau, galima nustatyt tik dėme-
sineu lyginimu. Pasirodžius kurioj vietoj esant dvejopos kultūros sluog-
snių, aišku, kad apatinis sluogsnis čia bus senesnis už viršutinį, nustelbia-
masis sluogsnis senesnis už nustelbiantijį, išardytasis senesnis už ardantįjį.
Jei kur pasidarę dviejų kultūrų mišinio, tai ta mišrioji kultūra, aišku, jau-
nesnė už jos sandus (komponentus). Panašiai kaip geologija žemės sluog-
snių senumą nustato iš jų guolio, taip daro ir etnologija su kultūros
sluogsniais; ir kaip geologas atskiruose žemės sluogsniuose suseka ir nu-
stato esant tam tikrų jiems charakteringų fosilijų (suakmenėjusių senųjų
gyvybių liekanų), taip daro ir etnologas savo srity, su pasisekimu nustaty-
damas atskiriems kultūros sluogsniams charakteringus ypač materijalinės
kultūros dalykus.

Vadaudamiesi tat šiomis kultūros fosilijomis dabar ir apibūdinkime
bent pačiais bendriausiais bruožais kalbamąją trejopą pirminę kultūrą.

Totemistiškoji, arba ekzogaminė-patrijarchatiš-
koji (tėvo teisės), kultūra išaugo tose vietose, kame, didėjant žmonių
skaičiui, iš vieno šeimos tėvo medžioklės išaugo plačiai organizuota visos
giminės medžioklė; kitais žodžiais tariant, kame iš smulkiosios, arba že-
mosios, primitivųjų medžioklės išaugo stambioji, arba „augštesnioji
medžioklė“. Šitokios medžioklės svarba pakeitė ir medžiojamųjų gy-
vulių rolę: jie, kaip kokios slaptingos ir įtakingos būtybės, sueina su Žmo-
gum į kai kuriuos draugingus ar nedraugingus santykius, jie netgi „pradeda-
mi laikyt esant lyg koki mistiški žmogaus ar jo giminės grupės giminaičiai
ir pirmatakai,'ir, kaipo toki, pradedami garbint. Šituo būdu ir atsiranda
totemizmas, arba gyvulių kultas. Totemu (nuo vienos šiauri-
nės Amerikos indijonų giminės žodžio ote, dode - giminė, šeima) vadinama
gyvulys, augalas arba kartais ir negyvas daiktas, esąs giminystėj su vienu
žmogum arba, paprastai, su žmonių grupe. Totemo gyvulio neprivalu žu-

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 13

dyt ir suvalgyt. Giminė skirstosi į keletą totemo grupių, arba klanų (clans).
Kiekvienas totemo klanas turi savą totemo gyvulį Priderą į vieną klaną
neprivalo savo tarpe vest ir tekėt, iš kur ir eina pavadinimas „exogam“. —Vy-
ro padėtis šiame kultūros rate daug stipresnė, palyginant su moters padė-
timi. Cia viskas organizuota sulig tėvo teise (patrijarchatiškai); vaikai
įeina į tėvo totemą, jį prisiima. Labai charakteringos čia vaikinų į vyrus
priėmimo ceremonijos, darant netgi apipjaustymą!). Moters padėtis beveik
visai beteisė. Stipriai išsiplatinusi poligamija, prasideda ir prostitucija. —G y-
vulių kultas beveik visai nustelbia pirminį monoteizmą. Medžioklės
laimei pakreipt norimon pusėn čia gausingai išsidirba būrimai, kerėji-
mai, žyniavimai. Pirminės kultūros Dievo-Kūrėjo vietą čia užima
saulė. Žmoniją tiki kilus iš vieno protėvio.—Materijalinės kultūros pa-
žymiai tokie: ginklams vartojami durekliai ir metamieji ar duriamieji jiečiai su
vašeliu ant galo, kad įsikabintų. Jiečiams svaidyti vartojama svaidomoji lazda.
Apsigynimui nuo ginklų užsidedama lyg koks pilvo šarvas; skydo nebėr. —
Gyvenamomis būklėmis eina apskritos pirkės su kūgišku stogu. Medinės
trinkos dedama po sprandu, ir tai yra kaip koki mūsų pagalviai. Po van-
denį irstomasi iš medžio žievės arba iš išduobto medžio liemens padirbdin-
tomis valtelėmis.—Ornamentikoj brėžiama tiesios linijos.—Plėtojasi a ma -
tai, pramonė, indusirija prekyba. Su tuo rišasi sėslumas ir val-
stybiška organizacija su stipriai komunistiškomis tendencijomis
ir miestiškas gyvenimas. Kadangi totemistas yra savo prigimtimi
medėjas, tai žemės darbo čia nedirbama.

Totemistiškosios kultūros rato randama pietvakarių Indijoj, šiaurės ir
rytų Australijos pakrantėse, kai kuriose Naujosios Gvinejos dalyse, įvairiose
Pietų Jūrių salose. Afrikoje yra plačiai paplitusio, bet kitų kultūrų užgulto
totemizmo. Klasikiška totemizmo šalis tai kai kurios šiaurinės Amerikos sritys.

Antrasis pirminės kultūros ratas tai matrijarchatiškoji, arba
ekzogaminėmotinos teisės, kūltūra. Šios rūšies kultūra išaugo
ten ir tuomet, kur ir kuomet moteris nuo augalųrankiojimo
pamažu perėjo prie augalų auginimo, t. y, pradėjo žemę
dirbt. Pramaniusi žemdirbystę (o drauge tatai pagrindusi ir sėslu m ą)
moteris patapo ir pirmoji jos įdirbtos žemės savininkė. Nuo to jos padė-
tis čia tiek pakilo, jog ūkio ir visuomenės gyvenime ji, o ne vyras, atsisto-
jo pirmoj vietoj. Ji patapo šeimos centras ir paveldėjimo teisės turėtoja.
Giminei esant persiskyrusiai į dvi klases (veda ir teka tik iš kitos ir į kitą
klasę, —iš čia „exogam“), vaikas pridera motinos klasei. Moteris čia yra
viskas, o vyras beveik niekas. Kartkartėmis jis atsiduria tiesiog, mūsų aki-
mis žiūrint, juokingoj moters vietoj, kaip kad antai, kūdikiui gimus jis turi
gulėt lovoj, gimdyvės rolėj, tuo tarpu kai jo moteris eina lauko darbą dirbt.
(Šis vadinamos kuvados (couvade) paprotys dažnai atsitaiko pietų Ameri-
koj, pas baskus ir k.). Viešpataujanti moteris išstumia vyrą ne tik iš šeimos,
bet ir iš politikos gyvenimo, ir moters teisė virsta kai kur tikru moters
viešpatavimu.

Šitoks keistas gyvenimo iškrypimas netruko sukelti reakcijos iš vyrų
pusės. Moterims įsivyravus visose srityse, vyrai stengėsi atgaut savo na-

!) Kaip naujausią šios srities veikalą nurodome W. Schmidt, Die geheime Ju-
gendweihe eines australischen Urstammes, Paderborn 1923.

14 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

turalią padėtį susiorganizuodami į slaptas sąjungas ir stengdamiesi moterims
kenkt. Užsidangstę kaukėmis jie nuduodavo būtybes iš kito pasaulio.
(Kaukės visur eina kaipo esmingas šio kultūros rato pažymys). Ir tatai
jiems negalėjo nepavykt. Moteris patapo priklausoma vyro ir pagaliau atsi-
dūrė vergės padėty. Taigi, raida nukrypo į priešingą kraštutinę pusę.—Dva-
sinė ir materijalinė šio rato kultūra taip pat savotiška. Augmenų augimo
priklausymas nuo palankaus oro buvo priežastis rastis naujiems įvaizdams,
kokių nėra pirminiame monoteizme: išsidirbo kerėjimo, žyniavimo
apeigos derlingumui padidint. Su oro atmainomis ir moters organizmo
perijodais slaptingai giminingas mėnulis pamažu nustelbė Dievą-Kūrėją, ir
išsiplėtojo mėnulio kultas. Mėnulis, pradžioj buvęs tik pirmąja giminės
motina, ilgainiui virsta moteriškąja dievybe. Gretimai ir vietoj
pirmosios žmonių poros, kaipo visų žmonių protėvių, vaizduojamasi tik
viena žmonių giminės motina—Ginklai čia sunkūs mušamieji, būtent,
sunkios buožės. Vartojama ir patrijarchatiškoj kultūroj nežinomas skydas.
Pynimo technika pakilusi iki naujo tobūlybės laipsnio, kaip kad iš čia eina
ir kiti tipingi moteriški išmislai-——virimas, puodų žiedimas, audimas. Muzi-
kos instrumentuose matyt naujų pavidalų. Charakteringi meno pažymiai— tai
apvalios linijos ir meanderiai. Gyvenamos būklės —keturkampės pirkės, jų sto-
gai su gėveliais.

Šis kultūros ratas grynai išsilaikęs rytų Australijoj, Melanezijoj, šiau-
rės rytų Indijoj, Pakongėje, rytų Afrikos, pietų Amerikos, šiaurės vakarų ir
šiaurės rytų Amerikos dalyse. Daugiau ar mažiau sumišęs jis pasitaiko ir
kitose Azijos, Afrikos ir Amerikos dalyse.

Trečiasis kultūros ratas, einąs gretimai su dviem tik ką aprašytaisiais,
tai nomadiškasis, dar vadinamas ir patrijarchaliniu. Šis ra-
tas apima didelę daugybę gyvulių auginimu besivertusių Uralo-Altajaus,
indoeuropėnų ir hamitų-semitų tautų, besibasčiusių su savo bandomis po
didžiuosius vidurio bei vakarų Azijos ir šiaurės Afrikos stepus.

Šis kultūros ratas labai charakteringas tuo, kad viena savo raidos kryp-
timi jis eina toliau už totemistiškąjį ir materijarchatiškąjį, o iš kitos pusės
konservatingai pasilaikė kai kurias prokultūrės savybes. Taip antai, tuo
tarpu kai totemizme išsiplėtojo kraštutinė tėvo teisė, o matrijarchate—moti-
nos teisė, šiame rate nors aiškiai reiškiasi tėvo teisė, tačiau nepaliekant be
teisių ir moters ir jos nepažeminant.

Taigi, nomadų tėvo teisė yra artimesnė šeiminiams prokultūrės san-
tykiams. Kai del kitų šeiminių santykių, tai paveldėjimas čia reguliuojamas
atsižiūrint į kraujo giminystę, kuri yra ir vienintėlė kliūtis sueit moterystėn.

eima čia patapo didšeime, kai vedusieji sūnūs palikdavo tėvo viršenybėje
(patrijarchatas). Cia galioja pirmenybės teisė. — Naujas raidos krypsnis
čia, kaip ir totemizme, ėjo iš vyro: kaip matrijarchate moteris —augalų rinkė-
ja—patapo žemės dirbėja, taip čia vyras--gyvulių medžiotojas—pa-
tapo gyvulių augintoju. Augalų auginimo ir augštesniosios me-
džioklės čia neprieita, bet užtat šis kultūros ratas turi nuopelno prijauki-
nęs naminius šių dienų gyvulius. Seniausias naminis gyvulys - šuo—;,rodos,
laikytas jau prokultūrėj. Bet elnias, arklys, kuprys, asilas, jautis, ožka ir
avis buvo prijaukinti ir auginami tik šios kultūros žmogaus. (Kiaulė eina
iš matrijarchatiškos kultūros). Dideli stepai teikė vietos ganytis didelėms
gyvulių bandoms, bet užtat jų turėtojai turėjo pasilikt gyvent bastū-

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 15

niškai (nomadiškai), kaip prokultūrėje, tuo tarpu totemizme ir matrijar-
chate žmonės patapo sėsliais. Tipingos šios kultūros bastūnų būklės tai
cilindriškos palapinės su kūgišku ar sferišku stogu. Jų indai ir įnagiai dar
pakankamai griežtai nenustatyti. Ginklams vartojami gaudomasis tinklas
(lasso), svaidyklė, kilpinė ir vilyčios; šios turi ryškiai išreikštą, tiktai noma-
dams savingą pavidalą. Kaipo indai paminėtini kibirai, krepšys ir kumiso rykai.
Prekyba ir pramonė nomadams tiek pat svetimi dalykai, kaip ir prokultūrės
žmonėms. Šiuo atžvilgiu jie nenuėję toliau už pigmejus. Reikalingų daly-
kų jie įsigyja mainais iš savo kaimynų. j

Bet dar įdomesnis tai šios kultūros tautų religinis konservati-
zmas: pirminį monoteizmą jos daug ilgiau išlaikė gryną nuo visokių paša-
linių priemaišų, nekaip abiejose kitose kultūrose. Bastūnai gyvulių
augintojaiilgąlaiką paliko monoteistaiskaipir bastū-
naiprimitivieji. Bastūnų monoteizmas ilgiausiai ir gryniausiai išsi-
laikė hamitų ir semitų tautose, o iš šių vėl ilgiausiai semitiškoje žydų tau-
toje. Toliaus, nomaduose moters padėčiai buvus geresnei, čia išsilaikė ir
prokultūrės padavimas apie pirmąją žmonių porą, t. y. apie giminės tėvą ir
giminės motiną, tuo tarpu kai kraštutinis patrijarchato totemizmas težino tik
vieną giminės tėvą, o kraštutinis matrijarchatas—tik vieną giminės motiną.
Monoteizmas ir pirmųjų tėvų pora — Adomas ir Jieva — semitiškoje žydų
Biblijoje tatai eina visai gretimai kaip ir primitivųjų religijoj, ir yra iš pro-
kultūrės paveldėtas ir konservatingai išlaikytas senų seniausias lobis. Ir dar
kituose skyriuose senobinis semitiškas Gerezės knygų pranešimas nuosta-
biai susiderina su primitivųjų religija. Taip antai, pirmoji auka-— Kaino ir Abelio
auka-—visai tokia pat, kaip šių dienų pigmejų tautų, būtent, pirmonių dai-
ktų auka: Abelis aukoja „iš savo bandos pir monius“, o Kainas iš Jau-
ko vaisių. Taigi, Genezė iš tikrųjų atspindi seniausią žmonių giminės kul-
tūros stovį ir eina iš senų seniausių padavimų, nes iš vėlesnių, visai kito-
niškų kultūros santykių būtų buvę negalima išgalvot tų senobinių bruožų,
kaip antai, tai aiškiai rodo Babilonijos pranešimas apie pasaulio įkūrimą.
Toliau paminėtina, kaip antrosios žmonių generacijos įvairiopas gyvenimo
būdas atatinka dviem kultūros ratam — gyvulių auginimo ir žemdirbystės:
„Abelis patapo galvijų ganytojas, Kainas —- žemdirbys“.

Laikui bėgant, gyvulių augintojai nomadai sumišę su kitų kultūrų tau-
tomis—totemistais ir matrijarchatininkais— įgavo didelės reikšmės žmonijos
istorijoj, kaipo augštųjų kultūrų pagrindėjai: nagi jie perijo-
diškai iš savo stepų kaipo užkariautojai įpuldavo į derlingas
paupių slėnis, kame jau didumoj būta sumišusios totemistiškos miestų
kultūros su matrijarchatiška žemės darbo kultūra, ir, sujungdami draugėn
mažas kaimų bei miestų valstybėles, įkūrė čia didžiules valstybes su žemės
darbu, industrija, prekyba ir gyvuliu auginimų, patys šiose valstybėse su-
darydami augštesniojo luomo gimines, kurių vadai pastatė valdančias di-
nastijas. Būdami toki, nomadai ir patapo valdančiomis tautomis beveik
visoj Europoj ir Azijoj. Toki buvo, antai, semitai, įpuolusieji į Mesopo-
tamijos sumeriškąją žemės darbo kultūrą. Toki buvo indoeuropėnai, už-
gulusieji senesniuosius kultūros sluogsnius Europoj, pietų vakarų Azijoj ir
Indijoj. Toki buvo hunai, avarai, bulgarai ir turkai, kurie šimtmetis į šimt-
metį įsilauždavo iš vidurio Azijos ir rytų Europos stepų į kaimynes že-
mes ir įkurdavo jose dideles valstybes.

16 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

Taip tat naujasis etnologijos metodas tampa visos istorijos rašymo
pagrindu. Čia stambiais bruožais nušviečiama kultūros istorijos raida va-
dinamų beistorinių natūrinių tautų, kaip kad ir kultūringų tautų priešisto-
rijos laikai.

Cia apibūdintas trilypis išsisakojimas iš prokultūrės tai dar toli gražu
ne visa kultūros raida, bet tik vienas jos laipsnis. Sie trys pirmieji kultūros ra-
tai vadinami „pirminėmis kultūromis“. Sios pirminės kultūros tik
retai išliko nesumišusios iki šių dienų. .Didumoj paskesnio laiko keliavi-
mais ir susikryžiavimais jos įvairiopai maišėsi su vienos kitomis, ir tuo bū-
du kilo labai supainiotos „antrinės kultūros“, apie kurais čia ne-
tenka kalbėti. Pavyzdžiui paminėsime tiktai laisvojo matrijarchato
ir laisvojo patirjarchato ku lt ūros ratą. Pirmasis tai nomadų mišinys su ma-
trijarchatinėmis tautomis, antrasis —nomadų mišinys su totemistais. Socijologi-
jos atžvilgiu laisvojo matrijarchato kultūros ratas charakteringas tuo, jog vedi-
mo-tekėjimo klasės nebetur moterystei praktikinės reikšmės, tačiau palieka ga-
liot paveldėjimas motinai. Laisvame patrijarchate esti taip pat visiška laisvė,
siaurinama tiktai del kraujo giminystės. Viešpatauja tėvo teisė.

Baigdami sustatykime schemiškai kultūros ratus, kaip jie yra chrono-
logiškai išsiplatinę žemės rutuly.

I. Prokultūrės:

1. Pigmejų kultūra.

2. Tasmaniečių (senobinė australiškoji). ,

3. Bumerango kultūra.

Iš jų kyla

II. Pirminės kultūros:
Totemistiškoji, arba ekzogaminė tėvo teisės, kultūra,
Dviklasinė, arba ekzogaminė motinos teisės, kultūra.
Patrijarchalinė-nomadiškoji.

Nomadams sumišus su abiem pirmojom kyla

B=

II. Antrinės kultūros:

1. Laisvojo matrijarchato.

2. Laisvojo patrijarchato.

Šalia šių esti dar įvairiausių kultūros atspalvių, destis, kaip laikui bė-
gant kultūros mišo tarp savęs. Dažnai užeinama tikras kultūrų Babelis
— kultūra su pažymiais iš įvairių kultūros ratų. Tai yra ženklas, jog to-
kioj vietoj susidūrė daugel kultūrų. Tai yra toki pat atvejai, kaip žemės
sluogsnių formacijoj: vienur sluogsniai eina gražiai sugulę ant vieni kitų
arba šalia vieni kitų, o kitur susikriušę su vieni kitais del ištikusio kokio
dūžio.

Kultūros ratų mokslas jo nustatytas kultūras ima ne kaip kokius per-
einamuosius laipsnius vis į augštesnę ir pagaliau į mūsiškę šių dienų kul-
tūrą, bet kaipo visiškai savaimingai kilusias ir šalia viena kitos besiplėto-
jančias kultūras, stovinčias šalia mūsiškės, kaipo lygios vertės raidos pada-
rus, nors ir kita kryptimi. Jos nėra tokios turtingos, kaip mūsiškė, ir taip
pat savo tarpe nelygios; bet visuomet reikia atinint, jog kiekviena kultūra,
neišskiriant ir mūsiškės, turi savųjų ypatybių, turi gerųjų ir blogųjų pusių.

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 17

Šitoks supratimas labai skiriasi nuo evoliucijonistiškojo supratimo,
kuriuo kiekvienas senesnis ir seniausias kultūros pavidalas yra tik laipsniai
į augštesnį ir augščiausią kultūros lytį. Kad ir kaip labai šitoks supratimas
galėjo būt išsiplatinęs, istoriškas etnologijos tyrimas betgi jo nepatvirtina.
Tiktai naujasis istoriškas metodas padarė etnologiją tikru mokslu, ir, būtent, ek-
zakčiai istorišku mokslu. Etnologija dabar yra tikroji visuotina žmoni-
jos kultūros istorija, kaip to reikalavo Šmidtas jau savo veikale
„Die moderne Ethnologie“ (1906).

iandien naujasis metodas yra išaugęs jau į ištisą mokyklą, būtent,
į kultūros istorijos mokyklą (kultur-historische Schule, ėcole historico- cul-
turelle), kurion stoja vis naujų pajėgų. Plačiau apie tai palikdami kalbėt
pačiame šio straipsnio gale, šio; vietoj dar trumpai apibūdinsime naująjį
metodą jo mokslinių privalybių atžvilgiu.

Naujasis metodas yra visai pozitingas, kadangi jis atmeta visokį
apriorizmą, atsisako rezonuot apie tiktai logikos ar psichologijos galimybes
ir išeinamuoju punktu reikalauja konkrečių davinių, bent turinčių būt įtikimų.

Jis yra lyginamasis, kadangi tiktai kruopščiai lygindamas kultūros
elementus jis atidengia sutapimą smulkmenose, kuris šiaip neišaiškinamas.

Jis yra istoriškas, kadangi remiasi reikiamai konstatuotais istorijos
faktais, būtent, žiūri įvykių, daugiau ar mažiau gausingų pasiskolinimų vie-
nos tautos iš kitos, platesnės ar siauresnės įtakos vienos kultūros kitai,
pagaliau, esant kultūrų susiderinimui visomis savo dalimis arba bent savo
esmingais bei pastoviais elementais, paiso bendros tautų kilmės ar bent jų
senobinio gyvenimo stipresnėj ar silpnesnėj vienybėj.

Vienu žodžiu tariant, naujasis darbo būdas nuo senojo pagrindingiau-
siai ir reikšmingiausiai skiriasi savo objektivumu. Naujasis metodas,
nustatydamas kultūros ratus, jų pagalba įgali tiksliai fiksuot visą etnologi-
jos medžiagą. Ir būtent, tas fiksavimas galimas atlikt trejopa kryptimi—erdvės,
laiko ir priežasties. Ir šiuo atžvilgiu tat etnologijai tenka spręsti tie patys
uždaviniai, kaip ir ekzakčiam istorijos tyrimui. — Plačiau apie tai kalbėti šioj
vietoj neleidžia siauri šio straipsnio rėmai !).

Jau ir labai trumpai bei paviršutiniai susipažinę su tais etnologijos
daviniais, kuriuos prieina ir nusiato istoriškas žmonijos gyvenimo tyrimas,
matome, jog ne vienu atžvilgiu tie daviniai yra skersmenai priešingi toms
informacijoms, kurių apie žmonijos kultūros raidą skleidžia materijalistiško
evoliucijonizmo išpažintojai.

') Plačiau ir giliau susipažinti su šio rašinio įžangoje ir pirmuose dviejuose sky-
riuose paliestais dalykais, be jau minėtos tekste ir pastabose literatūros, pirmon eilėn dar
nurodome į monumentingą naujųjų laikų etnologijos veikalą, rašomą Smidto ir Ko-
perso „Vėlker und Kulturen“ (yra tai 3-sis tomas serijos „Der Mensch aller Zeiten),
kuris buvo pradėjęs eit jau prieš karą, paskui buvo sustojęs, o dabar jau baigia išeit
tiki š. m. XI. 25 išėję jau 656 pusl.) leidžiamas J. Habbel'io Regensburge. Pilnai yra išė-
jusios 1-ji ir 2-ji dalys: „Werden und Wirken der Vėlkerkunde“ (1— 130 pusl.) ir , Die
menschliche Gesellschaft“ (131 - 374 p.). Trumpiau ir populiariai rašo P Schebesta „Der
Urmensch und seine Religion, Hamm 1921 22. (Franki. Zeitgm. Broschūren XXXXI, 3 (4), iš
kurio paimtas ir tasai pavyzdis kultūros istorijos darbo metodui pavaizduot. Kiti veikalai pa-
minimi dar toliau šiame rašiny.

18 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

Šiame skyrely tariamės dar ryškiau pavaizduot tų rezultaių skirtumą,
kuris gautas pagrindingai ištyrus kai kuriuos pačius svarbiausius žmonijos
gyvenimo pradus, kaip antai, religijos, visuomenės, ūkio, ar tai naujuoju
tyrimo metodu vaduojantis, arba jau ir prieš jį nustatant. Šitai drauge pa-
rodys, jog etnologijos mokslui siekiant gilyn, rimtuosius etnologus ir pirmiau
ne taip jau žavėjo aprionistinės evoliucijonizmo konstrukcijos, ir jog ypač 19 jo
šimtmečio galop ir 20-jo pradžioj jo žvaigždė pradėjo stipriai temti.

* *

p *

Imkime, pirmiausia, religijos kilmės ir raidos. problemą.
Materijalistiško evoliucijonizmo pažiūra žmogus yra gyvulio ainis, ir todel
seniausioje savo raidos stadijoj jis buvęs toks pat bereligis, kaip ir gyvulys.
Buvimas be religijos laikyta esant der tokiu visai nesenu pažymiu žmogaus
raidoj, jog drąsiai tvirtinta, kad ir šių dienų primitivuose dar:esą bereligių
tautų. O kartą prasidėjusi, religija laipsniais kilusi augštyn, vis „tobūlėjusi“.
Lubbock'as, antai, padirbdino tokias religijos raidos kopėčias: žemiausias
laipsnis— ateizmas, kuomet apie dievybę neturima aiškių idejų; paskui eina
fetišizmo laipsnis, kuriame žmogus manąs, jog jis galįs priverst dievybę pil-
dyt jo norus; paskui gamtos garbinimo, arba totemizmo, laipsnis; dar aug-
ščiau siekia idololatrijos, arba antropomortizmo laipsnis, kuriame dievai ne-
laikomi kūrėjais ir jie atvaizduojami stabais (idolais); pagaliau eina augš-
čiausias laipsnis—monoteizmas—tikėjimas į Dievą, laikant Jį gamtos Kūrėju
ir tikra antgamtine Būtybe; šiame laipsny su religija vis labiau susijungia ir
moralybė, ko žemesniuose laipsniuose nesama. — Tačiau tokių pasakų, kaip
apie buvimą bereligių tautų ir apie kitus niekinamų „laukinių“ gyvenimo
nebūtus dalykus tebuvo apsčiai pripasakota tokių pasakorių, kurie, su šie-
met pasimirusiu Berlyno antropologu ir etnologu prof. Lušanu betariani,
„didumoj tiek menkai išmanė jų (tų „laukinių“) kalbos, jog atsidūrę anų
tarpe vargiai ar būtų įstengę pasiklaust kelio į artimiausią kaimą“, o betgi
„džiaugėsi kaip tai gražiai ir nepainiai esą galima studijuot mūsų pačių
priešistorija iš šių dienų «laukinių»“!). Rereligių tautų klausimo dalyką šian-
dien Šrederis taip formulavo: „Vyrai, kaip G. Roskoffas, E. B. Ty
loras, ir A.de Ouatrefages įtikinamiausiai įrodė pono Džono Lebokc
pažiūrų visišką nesilaikymą. Todel Pešelis turi tiesą sakydamas savoj
«Vėlkerkundėj», jog klausimą, ar kur nors žemėj kuomet užtikta žmonių
giminė be religinių prisistatymų, «reikia griežtai paneigti» ir olandas Tylė
turi tiesą, pavadindamas religiją «universaliu žmonijos fenomenus “?). Ir šiaip
savo pilnaty Leboko schema tik labai menkai išsiplatino. Tiktai vienas jos
bruožas tai ir šiandien dar plačiai mėgiamas, tai, būtent, kad žemiausiame
raidos laipsny religija neturėjusi nieko bendra su dorove, kad jiedvi susijun-
gusi vėliau, kad dorovė nepagrįsta religijos esmėj, ir todel, suprantama, ga-
lima esą jiedvi ir vėl atskirt. Ė

Iš kitų evoliucijonistiškų religijos raidos teorijų stipriausiai sukausti la
buvo Tyloro animizmo teorija. Bet jau nuo 19-jo šimtmečio
pabaigos ir ji pradėjo būt ardoma iš įvairių šonų. Būtent, pradėta tvirtint
jog seniausiuose religiniuose žmonijos prisistatymuose vyravo ne anim:-
zmas, bet neanimistiškas žyniavimo tikėjimas, ir atsirado visa eilė nuo

„KZ v. Luschan, Illustrierte Vėlkerkunde, Stuttgart 1910, 357.
*) L. v. Sehrėder, Wesen und Ursprung der Religion, Mūnchen (1906?) 1 ir t

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 19

viena kitos netolimų, vadinamų žyniavimo teorijų, kaip antai J. H.
King'o, R. R. Marett'o, H. Hubert'o, M.Mauss'o, K. Th. Preus-
s'o, E. Lehmann'o, A. Vierkandt'o, E. Sidney Hartland'o))
Jei šios teorijos ir ne visai sugriovė animizmą, tai betgi jis jau nebeviešpa-
tavo vienų vienas.

Tuo tarpu Tyloro mokinys, Škotijos poetas ir literatūros istorininkas,
užsiimdinėjęs taip pat ir mitologijos bei religijos mokslo studijomis, An -
drius Lang'as, pradžioj patsai buvęs karštas evoliucijonistas, paskui įste-
bėjo, jog ob ektivūs faktai betgi verčia kitaip manyt. Jis galvojo: „Tuo
metu kai antropologija (—evoliucijonistiškoji mokykla) atkakliai turėjo įbedusi
savo akis į totemus, į garbinamas mumijas, į maldaujamas dvasias bei rū-
pestingai laikomus fetišus, ji, mano žiniomis, niekur netyrinėjo kilnesnių ir
tyresnių religinių laukinių žmonių idejų. Pro tai buvo tiesiog praeinama
mestelėjant žodį, jog tai (tokios idejos) eina iš misijonierių Iengvamaniš-
kumo arba iš krikščionybės įtakos“. Del evoliucijonizmo metodo jis daro
tokių priekaištų vienam iš šios mokyklos šulų (Frazeriui): „Kodel Frazeris
necituoja ir nesugriauja jo teorijai nepalankių liūdininkų parodymų, tuo tar-
pu kai kitais atvejais jis juos panaudoja? Kodel jis n uduoda, lyg jų visai
nežinotų? Tokio metodo aš tikrai negaliu suprasti. Kal istorininkas pastato
teoriją, tai jis ieško ir tokių faktų, kurie galėtų kalbėt ir iprieš ją.. Mūsų
mokslas pirmiausia turi būt moksliškas. Jis neprivalo užs merkt prieš fak-
tus vien tik del to, kad jie nesiduoda suderint su daiktų arba religijos pri-
gimtimi“. — Šitaip objektinvi nusistatęs A. Langas ir paleido kaip bombą
į evoliucijonistų būklę padariusiomis epochą savo knygomis „The Making
of Religion“ (1898, *1909), kuriose jis, atsiremdamas patikimais pranešimais,
nustatė įvairias primitivias tautas išpažįstant etišką monoteizmą, ir pa-
darė logikos išvedimą, jog tai yra seniausi religiniai žmonijos palaikai iš gi-
lių giliausios senovės. šitos tokios revoliucijoniškos knygos nors buvo
parašytos griežtai moksliškai, tačiau, kaipo ėjusios prieš esančią mokslo
madą, evoliucijonistų buvo užtylimos, todel ištisais metais paliko tiek ne-
pastebimos, kiek buvo vertos?) Betgi laikui bėgant, jos susirado kelią ir
savo atliko, padarydamos religinėj etnologijoj tikrą visų vertybių perkaina-
vimą, kurio darbo vienas iš didžiųjų dalyvių vėl yra buvęs kun. V. Šmidtas.
Mat, Lango knygos paakino Smidtą imtis ir religinės etnologijos studijų;
apie šias knygas jis išgirdo pirmu kart iš žinomo etnologo ir relig ijos is-
torininko Vienos universiteto profesoriaus Šrederio, kuris Europos žemyne
buvo vienintėlis mokslininkas, stojęs tuojau už Langą. Šmidto prietelis, Fri-
burgo universiteto profesorius W. Oehl'is šitaip apie tai pasakoja: „Tu-
rėdamas progos Šmidtas dalyvaudavo Vienos „Antropologijos Draugijos“
posėdžiuose ir paskaitose. Sioj Draugijoj 1903 m. sausio mėn. Šrederis
skaitė apie „Arijų Augščiausiąją Gerą Esybę“, kurioj paskaitoj nurodė ir į
iki tol visiškai nežinomas A. Lango knygas. Šmidtas dalyvavo šioj paskai-
toj ir, kaipo teologas bei etnologas, nurodymą į Langą džiaugsmingai pa-
naudojo kaipo brangų paskatinimą — religijos mokslo palaimai, kuris dabar
per jį turėjo padaryt galingos pažangos. Jis plačiai išvedė toliau Lango

') Jas visas atpasakoja ir įvertina Šmidtas žemiau minimame veikale (412—488
pusl.), todel šioj vietoj tesitenkinu paminėdamas šių teorijų autorių vardus. E

*) Kiti šios srities Lango veikalai: Magic and Religion 1901, Myth, Ritual and Reli-
gion 1901, Custom and Myth 1904, Social Origins 1903, The'Secret of the Totem 1905,

20 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

mintis ir atidavė visuomenei naujus pagrindus tiesiantį veikalą + Der Ur-
sprung der Gottesidee> *!).

Šios Šmidto knygos iš tikrųjų kiekvienam rekomenduotinos, kaipo pir-
masis patikimas vadąs į religijos mokslo sritį?) Pasauly nėra tokių kitų
knygų, kur taip apžvalgingai būtų išdėstytos šios srities teorijos su jų kri-
tika, paisant absoliučiai visos viso pasaulio literatūros šioj srity iki 1912 m.
Autorius čia ne tiktai dėsto ir ima kritikon jau esamas įvairias teorijas (tarp
jų ir paties Lango), bet jau ir šioj daly ištiria pietų Australijos seniausių
gyventojų etika, monoteizmą ir įrodo jį buvus tų gyventojų religiją nuo
seniausių laikų, kaip kad ir seniausį religijos laipsnį apskritai.

Tą pat pigmejų tautose jis buvo įrodęs jau mūsų pirmiau minėtame
veikale apie pigmejus (11 pusl. past.), o kaip seniausių Pietų Jūrių tautų
pirminį monoteizmą nustelbė vėlybesni kultūros sluogsniai (astralinė mi
tologija ir k.). Šmidtas buvo parodęs savo veikale „Grundlinien einer
Vergleichung der Religionen und Mythologien der austronesischen Vėl-
ker (1910).

Paskutiniojo dešimtmečio religinės etnologijos literatūros trumputė ap-
žvalga pirštu prikišamai mums parodys, kūrion pusėn eina milžiniškas
visu frontu nuomonių perversmas.

Antai, pasirodo vienas kitas naujų veikalų, kurie sukasi žyniavimo
teorijų rate, kaip antai prancūzų vadinamos socijologiškos mokyklos vado
E. Durkheim'o?) arba tos pat mokyklos nario L. Lėvy-Bruhl'io?).
Bet tai yra tik lyg koki paskutiniai sužaliavę ūgeliai iš baigiančio džiūti

2senai pasodyto, bet neprigijusio kamieno. Šių veikalų autoriai tariasi ge-
riausiai apsidirbsią su savo priešininkais jų visai necituodami.
yniavimo teorijų įtakoj yra atsiradę ir jiems giminingi kai kurių pro-
testantų teologų veikalai, kaip antai K. Beth'05), N. Sėderblo m'o'),
didelio pasisekimo turįs R. Otto veikalas?) ir į jį panašus J. W. Hau-

1 P. Wilhelm Schmidt 1921 (Frankf. Ztgm. Broschūren 40,5).

*) Jų atskiros dalys pradėjo eit „Antrope“ jau nuo 1908 m., o paskui atskiras atspau-
das buvo išverstas prancūziškai. Vokiškas leidimas „Der Ursprung der Gottesidee. Eine
historisch - kritische und positive Studie. I. Historischer - kritischer Teil“, Mūnster 1912, yra
lyg antrasis ano prancūziško vertimo leidimas žymiai perdirbtas ir papildytas. Dabar šis
veikalas jau išpirktas. Autorius rengiasi išleist II-ją jo laidą, o paskui eisią ir kiti tomai,
kurių būsią keletas. Šiuo tarpu jis tik, kaipo šio veikalo tęsimą, patiekė „Antrope“ (1921
—1022, 1006—1051) tęsimą apžvalgos naujausių veikalų, kuria vaduojamės ir toliau eina-
moj mūsų apžvalgoj, papildydami ją paties paskučiausiojo laiko veikalais.

*) Les formes ėlėmentaires de la religion, Paris 1912.

*) La Mentalitė primitive, Paris 1921. M ž

3) Religion und Magie bei den Naturvėlkern. Ein religionsgeschichtlicher Beitrag
zur Frage nach den Anfingen der Religion, Leipzig 1914; plg. taip pat jo: Einfūhrung in
die vergleichende Religionswissenchait, Leipzig 1920. - 2

*) Das Werden des Gottesglaubens. Untersuchungen ūber die Anfinge der Reli-
gion. Deutsche Bearbeitung hrsgb. von R. Stūbe, Leipzig 1916; plg. taip pat jo: Einfūh-
rung in die Religionsgeschichte, Leipzig 1920. " 7

*) Das Heilige. Ueber das Irrationale in der Idee des Gėttlichen und sein Verlil-
tnis zum Rationalen, 11917, 111923. Psichologijos ir filosofijos atžvilgiu šias knygas negri-
nėjo J. Geyseris, Intellekt oder Gemūt? Freiburg i. Br. 1921, o etnologijos — W.
Schmidt'as veikale: Menschheitswege zum Gotterkennen, rationale, irrationale, sup-
perrationale. Eine religionsgeschichtliche und religionspsychologische Untersuchung, Mūn-
chen 1923. Čia patogiu pavidalu sutraukti svarbiausi tekstai apie primitivųjų tautų tikėjimą
į Augščiausią Esybę. 1-je daly (Die Geschichte des Gotterkennens in der natūrlichen eli-
gion) iškeliama racijonalusis elementas primitivame Dievo pažinime greta jausmo momen-
tų ir baigiama žodžia's: „(Šių primitivųjų) Dievo paveikslas savo pagrindu ir savo branduo-

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 21

eri'o!). Vis tai yra konstrukcijos per maža paisančios istoriškos etnolo-
gijos davinių?).

Kurie tyrinėtojai neužmerkia akis prieš faktus bet kokios savo mė-
giamos teorijos naudai, tie šiandien aiškiai pripažįsta religijos pradžioj Augš-
tosios Esybės išpažinimą. Antai, po Šrederio?), prie Lango tezės prisidėjo
pirmiausia vokiečių amerikanistas ir mitologas P. Ehrenreich'as?).--
Tyloro aiškinimo, jog primitivieji apie Augštąją Esybę yra patyrę iš misi-
jonierių, nepalaikė net ir Durkeimas, kuris taip pat, kaip ir Betas, S6-
derblomas ir Otonas neginčijo tos Esybės išpažinimą, tiktai jų kompro-
misas su vyraujančiomis žyniavimo teorijomis neleido jiems to pilnai pri-
pažinti ir teisingai įvertinti. — Tuo tarpu Berlyno universiteto etnologijos
profesorius ir valstybinio etnologijos muzejaus direktorius, vienas iš nau-
jųjų žyniavimo teorijų tėvų, pasireiškė daugiau bešališkas ir elastingas už
kitus žyniavimo teorininkus ir sutiko negalint neigt primitivuosius turint
Augštosios Esybės sąvoką), o paskiau patsai įrodė jos, kaipo „Ur-Vater'io“
buvimą religijoj pietų Amerikos indijonų Uitoto giminės).

Tarp kita ko jis rašo: „Wie wir sahen, ist die Religion der
Uitoto ein sehr zusammengeseztzes Gebilde, aus dem der monotheistische
Urheber und Erhalter der Welt sich klar herausgeht“ (I, 153 p.). — Tais
pačiais metais ir toj pačioj serijoj išėjusiose knygose?) D. Wester-
mann'as tą pat įrodė esant vienos Liberijos (Ateikoj) negrų giminės
(Kpellės) religijoje). Čia kalbama apie Dievą, kuris „padarė žemę ir viską,
kas joje yra“. — W. Koppers'o ir M. Gusindė's penketo mėnesių

liu paliko racijonalus, būdamas pakankamai didis ir stiprus, vaikiškas ir genijalus palai-
kyt akyse visą pasaulėvaizdį, pradėti iš šios visumos. Bet jis patapo vis labjau iracijo-
nalus, kaip jis vis daugiau apsirėžė atskiromis gamtos dalimis, specijalizavosi žmogui (protėvių
kultas) ar tai dangaus kūnams (astralinis kultas), ar tai medžiams ir augmenims, akme-
nims, u S kalnams, nuostabiems objektams, ar tai gyvuliams (gyvulių kultas, totemiz-
mas ir k.)“.

Paskutiniu laiku J. Engert'as studijoj „Religionspsychologie und religiose
Erkenntnislehre bei Rudolf Otto“ (Theologische Ouartalschrift 1924, 79—121) įrodo Otto

ažiūras nesant pakankamai pagrįstas religijos psichologijos ir dar mažiau pažinimo teori-
jos atžvilgiu. .

1; Die Religionen. Ibr Werden. Ihr Sinn. Ibre Wahrheit. 1 Buch: Das religiose
Erlebnis auf den unteren Stufen, Stuttgart 1923,

2) Žiūr. net tokio Fr. Heiler'io daromus šiuo atžvilgiu Hauer'iui priekaištus
recenzuojant šiojo veikalą „Deutsche Literaturzeitung'oj* 1924, 1173—1176.

3) Be minėtos paskaitos „Ueber den Glauben an ein hochstes gutes Wesen bei
den Ariern“, Wiener Zeitschrift fūr die Kunde des Morgenlandes XIX, 1—23, ir nedide-
lio veikalėlio „Wesen und Uisprupiuo Religion, ibre Wurzeln und deren Entialtung“
(2 sąsiuvinis serijos „Beitrige zur Weiterentwicklung der christlichen Religion* Mūnchen
Schrėder'io dar išėjo du tomu didelio veikalo „Arische meisos (Leipzig 1914 ir 1916)
trečiasis tomas neišėjo autoriui pasimirus 1920 m.; žiūr. nekrologus).

+) Gėtter und Heilbringer, Zeitschrift fūr Ethnologie 1906, ir Die allgemeine My-
thologie und ihre ethnolo gischen Grundlagen, Leipzig 1910.

5) Die geistige Kultur der Naturvolker, Leipzig 1914.

*) Religion und Mythologie der Uitoto. Textaufnahmen und Beobachtungen bei
einem Indianerstamm in Kolumbien, Sūdamerika I u. II. Gėttingen 1921-23. Plg. taip
pat jo straipsnį: „Die Hėchste Gottheit be: den kulturarmen Vėlkern“, Psychologische For-
schungen, Berlin Bd. II (1922). į Ę Ė 4

*) Guellen der Religions-Geschichte herausgb. im Auftr. d. Religionsgesch. Kommis-
sion bei der Ges. der Wiss. zu Gėttingen. ||

*) Die Kpelle, ein Negerstamm in Liberia. Dargestellt aut der Grundlage von
Eingeborenen-Berichten, Gėttingen 1921,

22 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

(1921—22 m.) svečiavimasis pas piečiausiai žemėje gyvenančius žmones,
Ugninės Žemės indijonus, kurie nuo Darvino kelionės aplink žemę laikų
per visą 19-jį šimtmetį buvo laikomi esant pusiau gyvuliška, berelige
žmogėdrų tauta, grąžino jiems to gamtininko nuplėštą šlovę!) — Ir Ame-
rikos etnologai tą pat jau ne nuo šiandien tvirtina. Antai, Kalifornijos
universiteto profesorius A. L. Kroeber'is stipriai stojo už tai, jog cen-
trinės Kalifornijos indijonų giminės, kurias visi amerikanistai laiko per pa-
čias pirmitiviausias šiaurės Amerikoj, išpažįsta Augščiausią Dievą, tikrą
Pasaulio Kūrėją?). Kitas įžymus šios srities žinovas R. B. Dixon“'as
aprašinėja Kūrėjo pavidalą ir kūrimo sąvoką prisistatymuose vienos iš tų
indijonų giminių3; apie tai plačiau rašo taip pat ir Šmidtas pagarsėjusio
meksikanisto Zelerio jubilėjinėse knygose“) O įžymus amerikanistas A.
A. Goldenweiser“is savo veikalo*) net ištisą skyrių paveda aprašyt
primitivųjų tikėjimui į „All-Father“. Evoliucijonistiškos teorijos religijai
aiškint nuo Spencerio iki Durkeimo stipriai kritikuojamos taip pat J.
R. Swantonč'o“) ir Fr. Schleiter“io') veikaluose. — Dairydamiesi
dar po kitus kraštus randame, jog prie Lango ir Šmidto prisideda Leideno
universiteto proferorius A. W. Nieuwenhuis savo rektoriaus kalboj
1920 m.5) O dabartinis Romos universiteto religijų istorijos profesorius
R. Pettazzoni's leidžia net trijų tomų veikalą, kuriame nagrinėjama
vien Augščiausios Esybės sąvoka primitivių tautų, politeizmo ir monotei-
zmo religijose“). Labai svarbią sritį, esančią tarp natūrinių ir kultūrinių
tautų, paskutiniu laiku pajudino vienas įžymiausių šių dienų semitistų
Hallės universiteto prof. C. Brockelmann“as savo studija apie prieš-
islamiškojo monoteizmo kilmę''). Augščiausių Esybių egzistenciją religi-
jos pradžioj šiandien priima ir religijos psichologai, kaip antai, amerikietis
prof. J. H. Leuba!!) ir Tiubingo universiteto prof. K. Oesterreich'as!?).

Taip tat nusistato mums rūpimuoju klausimu tyrinėtojai nepriklauso-
mai ir nuo istoriškojo metodo, tik sąžiningai paisydami faktų. Dabar
dirstelkime kokių paklaidų daro didžiųjų evoliucijinistiškų religijos kilmės
hipotetzių šalininkai istoriško tyrimo šviesoj.

Tyloro animizmas, kaip minėta, yra rimčiausia evoliucijonizmo
hipotezė. Animizmas, taip tariant, išsiplatinęs po visą žemę. Visur esti

1) Unter Feuerland-Indianern 1024; žiūr. šių knygų aprašymą šiame pat žurnale.

*) Types of Indian Culture in California; Indian Myths of South Central Califor-
nia; The Religions of the Indians of California — visos studijos „University of California
Publications ot American Archeology and Ethnology* IV (1906 — 1907).

3 Bulletin of the American Museum of Natural History t. XVII

+) Die Altstimme Nordamerikas, Festschrift su Prof. Dr. E. Seler's 70 Geburts
tag, Stuttgart 1922.

5) Early Civilization, an Introduction to Anthropology, New-York 1922.

*) Some Anthropological Misconceptions, American Anthropologist N. S XIX (1917).

*) Religion and Culture. A critical survey of methodes of approach to religious
phenomena, New-York 1919.

*) De Mensch in de werkelijkheit, zijne kenleer in der heidenschen Godsdienst,
Leiden 1920.

*, Tuo tarpu išėjęs pirmasis tomas: Dio. Formazione e sviluppo del monoteismo
nella storia delle religione, Roma 1922. 2

10) Allah und die Gėtzen, der Ursprung des vorislamischen Monotheismus, Archiv
fūr Religionswissenschaft XXI (1922).

"j A Psychological Study of Religion. Ist Origine,. Function and Future, New-Vork
1912. Ė
12, Einfūhrung in die Religionspsychologie, Berlin 1917.

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 23

tautų ir giminių, kuriose palaikomas sielų ir dvasių kultas. — Ką tat sako
kultūros istorijos metodas del animizmo, kaipo religijos pradžios?

Nagi tai, kad animizmas yra matrijarchatinio kultūros rato religijos
pavidalas. Čia protėvių garbinimas stoja prieky ir užtemdo Augščiausios
Esybės sąvoką, kurios tačiau kai kuriose tautose dar žymu, nors jau ne-
begarbinama. Protėviams meldžiamasi ir aukojama. Lavonas užkasamas,
bet po kurio laiko kaušas iškasamas ir garbinamas.

Šiame kultūros rate laikomasi taip pat savotiškos mėnulio mitologijos,
„kurioje seniausia būtybė, mėnulis, galvojama kaip moteris. Sąryšy su
viešpataujančia motinos teise mėnulis suvokiamas kaipo giminės motina,
duodanti gyvybę dvynų porai, — baltam didvyriui, šviesiajam mėnuliui,
ir nemitėliui — tamsiajam mėnuliui. Šviesusis mėnulis didumoj turi gau-
singų Augštosios Esybės bruožų“ (Šmidtas). Mėnulio garbinimas ir
dvasių kultas tai matrijarchatiškos religijos pavidalas.

Tyloras, pastatęs religijos pradžioj animizmą, padarė tą klaidą, kad jis,
kaip ir visi kiti evoliucijonistai, sau reikiamų pavyzdžių rinko iš visų žemės
kampų (from the four carters of the earth and the ends of time, anot Šlei
terio), nepaisydamas senumo tų tautinių ir kultūrinių sluogsnių, iš kurių ta
medžiaga buvo imama, ir ją kaip ant virvelės nėrė serijomis (classical, uni-
linear evoliutionary series). Tuo tarpu šiandien žinome, jog matrijarchatas
yra pirminė kultūra, kuri, tokia būdama, yra velybesnė už prokultūrę, ka-
dangi iš šios išėjusi. Tatai Langas, kaip ir visuomet drąsiai stodamas už
nešališką visų faktų vertinimą taip pat ir religijos tyrime, visai teisingai. pri-
kišo ir savo mokytojui Tylorui, kad jis nepaisęs primitivųjų religijos; ir tai
padaryt Langas turėjo juo didesnio pagrindo, kad šios paniektos tautos
priderėjo į seniausius sluogsnius, taigi buvo dar žemesnės už metrijarcha-
tinę kutūrą. 7

Tatai, suimant draugėn, randame, jog animizmas negali sudaryt reli-
gijos pradžią, kadangi jo pasirodymas atitenka vėlybesnėn kultūron |).
O iš čia vėl aišku, jog ir fetišizmas, kuris suponuoja dvasios sąvoką,
yra dar vėlybesnis reiškinys.

Paskiausiu laiku, kaip minėjome, taryta, jog paskutinis žingsnis į
žmonijos seniausius pradus tai bus tas priešanimizmis, kuris religiją
išveda iš žyniavimo. Seniausias religijos pradas tai esąs žyniavi-
mas. — Reikia sutikti, jog žyniavimo, magijos pasirodo bėsą jau primiti-
viausiose tautose; betgi žyniavimas, būrimas ir prietarai lydi žmoniją visose
jos raidos stadijose ir susirišę su visomis religijomis. Į tai linksta ir krikš-
čioniškos tautos.

Kai del natūrinių tautų, tai žyniavimas, kiek jis beveik religijai atsto-
vauja arba yra ją nustelbęs, reiškiasi ypatingai palaikomas e kzogami-
niame totemistiniame kultūros rate. Dvasios sąvokos, rodos, čia
dar nesama, o tiktai asmens sąvoka. Nepaprasti reiškiniai, kaip antai, saulė,
suprantama kaipo asmuo ir garbinama kaip nenykstamos gyvybės jėgos
teikėjas. Žyniavimas artimai susirišęs su saulės kultu, taip pat ir su totemu
(gyvuliu), kuriam pripažįstama antžmogiškos jėgos. Zyniavimas ir turi pa-

') Šiąja proga nurodome dar šią anim'zmo kritiką: Der Animismus oder Ursprung
und Entwicklung der Religion aus dem Seelen-, Ahnen- und Geisterkult. Ein kritischer Bei-
trag zur vergleichenden Religionswissenschaft. Von Dr. Aloys Borc hert. Freiburg
Br. 1900.

24 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

dėti šią jėgą sau panaudoti. Visi tie pavyzdžiai, kuriuos žyniavimo teorijos
atstovai rodo savo pažiūroms pagrįsti, imti iš tų tautų, kurios pridera į šį
arba į dar vėlybesnį kultūros laipsnį. O totemistinis laipsnis tai, kaip ma-
tėme, nėra pati seniausia kultūra; jis nėra prokultūrė. Del šios priežasties
yra klaidinga aiškint religija iš žyniavimo. O kur žyniavimas siekia pro-
kultūrėn, ten jis laikosi skursdama šalia religijos, tuo tarpu kai religija
aikštėn rodosi ryškiais bruožais. Bet taip pat ir ten, kame žyniavimas
išrodo augščiau pakilęs, kaip semanguose, žyniavimo jėga išvedama iš pa-
čios Augšiausios Esybės kaip iš jos Leidėjo, ir tada nėra žyniavimas tikra
rasme.
š Kaipo atskira religijos mokslo ir socijologijos studijų problema pasku-
tinį šimtmetį ypač interesavo totemizmo esmės ir kilmės klausimas. Gy-
vuose ginčuose kai kurie tyrinėtojai patys iki galo neišlaikydavo savo pradžioj
pareikštų nuomonių ir jas pakeisdavo kitomis (kaip antai, Frazeris). Vieno
iš kultūros istorijos metodo kurėjų, B. Ankermano, nusistatymas del
totemizmo reikšmės religijos istorijoj šiandien yra toks: — „Totemizmo
religijos ir totemistinio kulto niekuomet nebūto; totemizmas, apskritai, ne-
tur savy jokio religinio daigo, gebančio savaimingai riedėti; tik vyraujančioje
kitų religinių idejų įtakoje jis kiek tiek patarnavo kaipo statybos medžiaga
augščiau diferencuotoms religijų sistemoms. Tatai jo vaidmuo religijos isto-
rijoj yra grynai pasivus, bet vis delto ne nereikalingas; visos jo reikšmės dar
negalima sustatyt, kadangi mes dar nežinome, kiek gyvulių kultas yra atsi-
rėmęs totemizmo pagrindu“!).
* *

Taip tatai stovi religijos kilmės ir raidos klausimas šių dienų etnolo-
gijoj. Dabar dirstelsime, kokios naujos orijentacijos įnešė naujieji tyrimai
socijologijos srity, pirmon eilėn žmonių šeiminio gyvenimo kilmės
klausimu. Šioj vietoj teks apie tai tik labai trumpai kalbėti, kadangi plačiau
tas klausimas jau kiek tiek liestas mūsų literatūroj kitoj vietoj ?). Klausi-
mas yra toks.

Visi senesnieji socijologai pradedamuoju visos socijalinės raidos
punktu laikė esant monogaminę individinę šeimą. Taip dar manė ir
Rousseau, Condorcet, Herder, Caspari ir netgi Comte'as.
Pirmą impulsą radikaliai kita kryptim davė filologo šveicaro J. Bacho-
feno veikalas: „Das Mutterrecht, eine Untersuchung ūber die Gynūko-
kratie der Alten Welt nach ihrer religiosen und rechtlichen Natur“ (1861).
Pagal Bachofeną, pirminiuose laikuose tebūta tik nesutvarkyto lytinio santy-
kiavimo, lyčių promiskuiteto, taip jog buvo pater incertus, mater certa.
Paskutinysis momentas sąryšy su žemės darbo išsimanymu pagamino
matrijarchatiškus reiškinius. Paskiau matrijarchatą pakeitė patrijarchatas.—
Taigi matyt, kaip šitokiame protavime viskas sujaukta krūvon — teisingi
dalykai su neteisingais. — Betgi anuomet ši sensacinga teorija susilaukė
paramos ir iš etnologijos pusės, tai, būtent, jau minėtais L. H. Morga-

!) Die religionsgeschichtliche Bedeutung des Totemismus, Neue Jahrbūcher fiūr das
klassische Altertum etc (1917).

*) Ziūr. straipsnį „Iš draugijos mokslo (socijologijos) istorijos ir problemų“, paimtą
iš Šmidto-Koperso didžiųjų einamų knygų ir sulietuvinta „Logo“ 1923 m. 69 -80 puslą-
piuosę,

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 25

no veikalais „Systems of Consangninity and Affinity of the Human Family“
(1871) ir „Ancient Society“ (1877). Morganas čia sustatė net tam tikras
žmogaus šeimos raidos kopėčias nuo beribio promiskuiteto iki monogami-
nės individinės moterystės, kaip kad kitų evoliucionistų matėme sustatytas
religijos raidos kopėčias. Tos kopėčios turi bent šešetą laiptų ir šiaip
atrodo: 1) neaprėžtas promiskuitetas; 2) konsangviniška šeima (uždrausta
tiktai moterystė tėvų su vaikais); 3) punaluiška šeima (uždrausta moterystė
taip pat ir brolių su seserimis; giminės vienos pusės visi vyrai laisvai
eina prie kitoš pusės moterų ir atvirkščiai, pratikuojama vadinamoji grupių
moterystė); 4) matrijarchatiška sindasmiška šeima, individinės moterystės
pradžia; poligamija, netikrumas del tėvo; 5) patrijarchalinė poligaminė šei-
-2a; 6) monogaminė individinė moterystė.

Nors šiai teorijai iš dalies prieštaravo J. Mc. Lennan'as savo
veikalais „Primitive Marriage“ (1865) ir „Studies in Ancient History“
(1876), tai betgi ji susilaukė tiekos daugelio etnologų ir socijologų pripa-
žinimo, jog, anot Šurco, „kurį laiką rodėsi, kad ji galinti tikėtis visuotino
pripažinimo“. Ypač džiausmingai ją panaudojo socijalizmo teorininkai.

Antai, Engels'as prakalboj savo knygų apie šeimos, privačios nuo-
savybės ir valstybės kilmę ') praneša, jog patsai Marksas jau turėjo mintį
specijaliai Morganą įkorporuot į socijalizmo mokslą. Ko Marksas nebuvo
padaręs, tai atliko Engelsas kalbamose knygose. Tų knygų prakalboj, di-
džiuodamasis Morgano atradimu, jis tarp“ kitko rašo: „Šis atradimas pir“
minės matrijarchatiškos genties (Gens) kaipo pirmesnio laipsnio į kultūrin-
gų tautų patrijarchatišką gentį turi tos pat reikšmės seniausiai istorijai, kaip
Darvino raidos teorija bijologijai ir Markso viršverčio teorija politiškajai
ekonomijai“. — Paskui Engelsą nuėjo ir Bebelis savuoju veikalu apie
moterį ir socijalizmą *). Taip Morganą priėmus į socijalizmo pasaulėžiūrą,
Grossė (1896) ne be pagrindo kalbėjo apie Morganą, kaipo socijalizmo
„Bažnyčios Tėvą“, ir prikišo Engelsui, jog jis Morganą nekritiškai nurašė.
Bebelis bandė gint Engelsą, bet nedideliu pasisekimu. Nes juk tai faktas,
kad Engelso knygų pagrindinė mintis ir tūla medžiaga imta iš Morgano.
O jei nurašant Engelsas padarė klaidų, tai visai suprantama: Morganas,
nors ir evoliucijonistas iki panagių, bet vis delto buvo ir specijalistas et-
nologas, tuo tarpu kai Engelsas šioj srity buvo tik diletantas.

+ Kad ir kiek daug šalininkų buvo turėjusi Morgano sukurta žmogaus
šeimos raidos teorija, tai betgi jau ir anuomet kai kas ją vaisingai kritikavo.
Tokių pirmoj eilėj paminėtini vokietys C. V. Star c ke („Die primitive
Familie“ (1888) ir suomis E. W estermark'as („The History ot Human
Marriage“ 18901). Iš anglų socijologų ir etnologų prie Morgano ar Mc Le-
nano nesidėjo nei Spenceris, nei Tyloris, o Vokietijoj daugiau ar mažiau
nuošaliai: jo laikės visa Leipcigo mokykla (Pešelis, Racelis, Šurcas).

Šios kritikos padarė tai, kad jau 1907 m., kai anglų etnologijos Nes-
torius E. B. Tyloras šventė savo 70 metų amžiaus sukaktuves, o jo
specijalybės mokiniai patiekė jam studijų tomą, tai vienas iš judriųjų anglų
socijologų W. H. R. Rivers, nors patsai iki kai kurio laipsnio budamas
tos teorijos šalininkas, šiuo klausimu taip pasisakė: „Seka, rods pasakyt, jog

) Fr. Engels, Der Ursprung der Familie, des Privateigentums und des Staates,
1-sis leidimas 1 84 m. „44
*) A. Bebel, Die Frau und der Socialismus, 1 -sis leid, 1888 m,

26 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai.

viešpataujanti etnologijos srovė šį momentą priešinga kiekvienai schemai, kuri
žmonių draugiją norėtų išvest iš promiskuiteto, ar tai didesnio ar mažesnio,
kurį, paprastai, vadina «grupių moteryste» !). Tačiau kad ši „viešpataujanti
srovė“ dar toli gražu nebuvo išmušus iš pozicijų Morgano evoliucijonis-
liškas schemas, tai parodo Vundto žodžiai, ištarti jo dar 1917 m. „Ši (Mor-
gano) teorija šiandien gali galiot kaipo beveik viešpataujanti antropologuose
ir etnologuose“?),

Fiai teorijai pagrindą atėmė tiktai kultūros istorijos metodo pritaiky-
mas. Antai, Morganas promiskuitetą rėmė tam tikru šeimos pavidalu —
kad tėvas neskiriamas nuo genties brolių, — užtiktu havajų tautoj Pietų
Jūrėse, kurią jis laikė esant ypač per primitivią: tuo tarpu kalbos mokslas paro-
dė, jog havajai, kaip polyneziečiai apskritai, nėra šioj vietoj patys primiti-
viausi gyventojai, bet kad per trejetą ir daugiau laipsnių išvedami iš se-
nesnių grupių, kuriose nesiranda šio anormalaus šeimos pavidalo, kuris
tatai ir havajuose yra ne primitivus, o tik vėlybesnis reiškinys. Toliau, Ymid-
tas savo veikale apie pigmejus nurodė į pigmejų ir pigmoidų gyvenimo
faktus, jog monogaminė, aiškai ir tvirtai išreikšta individinė šeima stovi
drauginės žmogaus raidos ne gale, bet pradžioj. Prie jo visiškai prisidėjo ir
Vundtas, kuris tuose savo „Tautų psichologijos“ tomuose (VII ir VIII), ku-
riuose kalba apie žmonių draugiją, taip pat stojo prieš Morgano teoriją.
Tai gali pakankamai paliudyti šie Vundto posakiai: „Žmonių raidos istorijos
srity vargu esti (kitas toks) atradimas, kuris taip iš netyčių ir kartu taip įti-
kinamai būtų nugriovęs iki šiol plačiai pasklidusias nuomones, kaip primiti-
vojo ii LN monogamijos nustatymas* (VII, 203 p.). „Negalima nepripa-
žint, jog Šmidtas čia iškėlė aikštėn labai svarbų faktą specijaliai žmogaus
draugijos raidos istorijai: tai yra naujojo etnologijos tyrimo pas įvairius
pigmejus surasta monogaminė moterystė, kuri iš tikrųjų daro įtikima esant
monogamiją kaipo pirminį žmogaus moterystės pavidalą“ (t. p. 169). «Svar-
bu tiktai, jog ne kultūra išgamino monogamiją, bet jog ši yra buvusi vie
na pirmųjų kultūros sąlygų“ (t. p. 208). „Tat nelieka kurio kito pasirin-
kimo, kaip joj (monogaminėj individinėj moterystėj) faktinai matyt pirminį
poelgį (Sitte), su kuriuo žmogus iš gamtos perėjo į kultūros stovį“ (t. p. 192*).

Tuo tarpu ir minėtasis Rivers, vienas iš vadaujančių anglų soci-
jologų, ceja, per anksti mokslui išplėštas (į1022), dar buvo priėjęs prie grie-
žtesnio nusistatymo prieš Morgano teorijas, nekaip pirmiau. Pripažindamas
Morganui nuopelną atradus ir pirmutiniam išdėsčius klasifikatorinės gimi-
nystės sistemą, jis tačiau visu griežtumu atmeta jo promiskuiteto ir grupių mo-
terystės teoriją kaipo būtiną drauginės raidos pradžios ir pereinamą siadi-
ją. Jis rašo: „Mūsų dabar turimosios žinios, ar tai išvestos iš klasitikatori-
nės giminystės pedsakų arba iš kitų socijalinių faktų, neduoda mums nė
skivyto (one shred) įrodymo tokio būvio, kokis Morgano buvo statomas
kaipo ankstybiausias žmonių draugijos būvis, nei esti bet kurio įrodymo,
jog toks promiskuitetas kuomet nors yra buvęs vyraujantis principas bet
kurioj tautoj kurią nors velybesnę žmonijos istorijos fazę“*).

"1 Anthropological Essays presented to E. B. Tylor, Oxford 1907,309.

*, W. Wundt, Vėlkerpsychologie B VII, Leipzig 1907, 103.

*) Prie šita visa plg. Smidto referatą apie Vundto „Tautų psichologijos“ VII ir VIII
tomą, »tspausdintą „Mitteilungen der Athpropologischen Gesellschaft in Wien 1921.

*) W.H. Rivers, Kinship and Social Organisation, London 1914,85, 89,

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 27

. Betgi stipriausio nusmerkimo Morgano teorija šiandien susilaukė toj
šaly, iš kurios ji išėjo, t. y. Šiaurės Amerikoj. Cia, antai, jau minėtas bu-
vęs Vašingtono Antropologijos Draugijos prezidentas Swanton'as savo
atsisveikinino kalboj (Retiring Addres: Some Anthropological Misconcep-
tiuns!) griežtai kreipdamasis prieš evoliucijonizmą taip sprendė apie jo
socijologijos teorijas: „Kai buvo kritiškai išmėginti pagrindiniai faktai, ku-
riais jos rėmėsi, tai pasirodė viskas vėju pamušta. Turėjo sutikti, jog ne-
varžomo promiskuiteto laipsnis šiandien niekur neegzistuoja ir turi palikt
gryna hipotezė; toliau, jog vadinamos grupių moterystės?) atvejų buvo juo-
kingai maža, kad jie sudarytų tokiai konstrukcijai pagrindą, ir jog polyan-
drija bei poligamija, egzistuojančios ranka rankon su monogamija, apsčiai
turėjo būt išaiškinamos iš ūkio ir socijalinių pagrindų ir negalėjo būt iš-
dėstytos esančios senesnės, kaip jas lydėjusi monogamija. Pagaliau paste-
bėta, jog monogamijos buvo pasiekta jau gyvulių eilėj, ir jog kažkas visai
panašu randama pas mūsų artimiausius antropoidiškus giminaičius. Tatai da-
vė padaryt baigiamąjį išvedimą, jog monogamija įtikimai visuomet yra buvusi
žmogaus moterystės normalus pavidalas ir jog kiti pavidalai tėra nuo šios
normos nuklydimai“ (465 p). E

Dar stipriau ir plačiau atmeta evoliucijonizmą vienas iš šauniausių
jaunesniųjų šiaurinės Amerikos secijologų, būtent, R. H. Low ie, kuris sa-
vo knygose „Primitive Society“*) toliausiai nusigrįždamas nuo Morgano,
tiesiog imasi grąžint senobinį supatimą, taigi daro tikrą restitutio in integrum.

Antai, jis taip sprendžia apie vad. „grupių moterystę“: „Žiūrėdami
menkiausio skaičiaus grupių moterystės visų patiektų atveju ir mūsų ana-
lizės davinių del seksualinio komunizmo, rasto čukčų ir dieri'ų tarpe, mes
turime teisės padaryt išvedimą, jog iki šiol dar nepatiekta nė vieno įrody-
mo parodyt, jog bent viena tauta pasauly naujausiais laikais praktikavo
seksualinį komunizmą tokiu būdu, kuris ardytų individinę šeimą“*). „Sek-
sualinis komunizmas, kaipo toks būvis, kuris užimtų individinę šeimos vie-
tą, šiais laikais niekur neegzistuoja; ir argumentai, jį buvus pirmiau, turi būt
atmesti kaip nepakankami>).

Indvidinės šeimos buvimą ne paskutiniame raidos laipsny, bet taip pat
ir ankstybiausiame, jis šiaip išreiškia sutraukdamas ilgesnį tyrimą: „Trum-
pai tariant, bilateralinė (t. y. iš vyro, moters ir jų vaikų susidedanti) šeima
yra žmonių draugijos absoliučiai universalus vienetas“).

De! Morgano tezės, jog giminė (Sib, Sippe) yra pirmesnė negu pa-
vienė šeima, po plataus tyrimo Lowie prieina prie tokio išvedimo: „Dog-
ma, jog primitiviose draugijose giminė randama universaliai, tatai guli su-

!) American Anthropologist. N. S 1917, t. IX.

?) Plačiau apie grupių moterystę žiūr. Logos 77 p

*) New York 1920. Jau ir šių knygų antraštė, rodos, parinkta atsižvelgiant į Morgano
„Ancient Society“

*) Considering the extreme paucity of al the reported cases of „group marriage“ and
the results of our analysis of the sexual communism found among the Chukchi and Dieri, we
are justified in concluding that bitherto no evidence has bean adducted to show that an pople
in the world have in recent times practised sexual communism in a manner destructive of the
individual family (55 p.)

*) Sexual cominumsm as a condition taking the place of the indvidnal family exists now -
here at the present time; and the arguments for its former existence must be rejected us unsatis-
tactory (62p.)

*) The bilateral family... is an absolutely universal ūnit of human society (78p.j.

28 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

birus“... „Tradicinės (— Morgano) eilės (—=kad pirmiau eina giminė, o paskui
šeima) avirkštuma yra vienas iš tvirčiausių naujosios etnologijos išvedimų“!).

Prieš Morgano tezę, kad patrijarchatas yra išėjęs tik iš matrijarchato,
po platesnio tyrimo Lowie formuluoja: „Nesti jokios tvirtai nustatytos eilės
tėvo ar motinos kilmės linija; neturinčios giminių tautos gali betarpiškai
pereiti tiek į matrijarchato tiek į patrijarchato sąlygas; jei augščiausios ci-
vilizacijos daugiau pabrėžia tėvišką šeimos pusę, tai taip daro ir tūla že-
miausių (civilizacijų); ir pavienės tautos socijalinė istorija negali būt atsta-
tydinta iš bendrai galiojančios evoliucijos schemos, bet vien tik šviesoj
jos žinomų ir įtikimų santykių su kaimynėmis tautomis*?),

Nemažiau griežtai smerkia evoliucijonizmo schemą šeimos raidai ir
minėtas amerikietis kultūros istorininkas Go 1denweiser'is savame vei-
kale „Early Civilization“ (1922); tiktai po to, ką kalbėjo Lowie, nematome reikalo
daugiau ką šiuo klausimu cituoti; vieton to dirstelkime dar į tariamąjį ko-
munizmą kitoj pirminio žmogaus gyvenimo srity, būtent, jo ūkyje.

Na gi mat, apie 19-jo šimtmečio vidurį kilęs Europoj socijalinis ju-
dėjimas, iš dalies virtęs komunistišku, dairėsi savo mėgiamų idejų ir idea-
lų kultūros istorijoj ir tarėsi galįs tai įrodyt buvus tautų kūdikystės laikais
kaipo kokią rojaus gadynę. Paskui čia dar prisidėjo evoliucijonizmas su
savo raidos mokslu nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių lyčių ir viso-
se kultūros srityse. šiomis tat pažiūromis išrodė, kad tai yra tiesiog
aksijoma, jog pirminis žmogus buvo ir ūkio srity komunistas, jog pradžioj
jis neturėjo supratimo apie asmeninę nuosavybę, ir jog jos sąvoka atsirado
tik paskiau.

Pirmutinis šitokių idejų įtakoj rašė anglas Sumner'is Maine'as.
Jau savo veikale „Ancien Law“ (1861) jis sutraukė draugėn įvairių tautų
socijalines sąjungas neapsirėždamas Europa, bet mielu noru statydamas
pirmon vieton ypač Indiją, kurioje jis pats buvo dirbęs ir savomis akimis
stebėjęs tenykštės visuomenės santvarką. Naujasis stebėjimo būdas buvo
lyginamasis. Ypatingai buvo susidomėta Rusija, kurios stovis buvo atvai-
zduotas A. v. Haxthausen'o?) ir M. L. de Teęgoborski'o*) veika-
luose. Savo mėgiamai tėmai Sumner“is Maine'as po dešimties metų
pavedė dar specijalų veikalą:,Village Communities in the East andWest“(1871).

Jo mokslas veikiai susirado atbalsio ir kitose šalyse. Prancūzijoj
jau kitais metais jį pradėjo skelbt E. L aveleye, pirmiausiai eilėje straips-
nių aprašydamas abu Sumner'io Maine'o veikalu“), o paskui ir eilėj kitų
veikalų. Laveleye'o išprotavimuose svarbią rolę vaidino rusiškoji „Miro“
organizacija, kuri drauge su kai kuriais germaniškais reiškiniais (Tryro

') The dogma of the universality of the sib in primitive societies thus lies scattered
(155 p.). The reversal of the tradilional seguerce is one of the safest conslusions of modern
ethnology (156 p.).

*) There is no fixed succession of maternal and paternal descent; siblėss tribes may
pass directly into the matrilineal or the patrilineal condition; it the highest civilisations em-
phasize the paternal side of the family, so do many of the lowest; and the social history of a
particular poeple cannot be reconstructed from any generally valid sense of evolution, but
only in the light ot its known and probable cultural relations with neighboring tribes“ (185p).

*) Studien ūber die inneren Zustinde, das Voksleben und insbesondere die lžind]chen
Einrichtungen Russlands 1847, taip pat „Lindliche Verfassung Russlands“, 1861.

*) Etudes sur les Forces productives de la Russie 1852—1855, 4 tomai.

*) Les formes primitives de la propriė'ė, Revue de deux Mondes, 1872.

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 20

„Gehėferschaften“) turėjo pirštu prikišamai įrodyt teisingumą teorijos, kad
pirminiais laikais žmonių teturėta bendros nuosavybės ir bendro ūkio.
Paskui jis dar rašė apie šeimos formas, smulkiai išnagrinėdamas pietų
slavių namų komunas, vadinamąją „Zadrugą“. — Gretimai su Laveleye
tais pat metais ir teisės istorininkas P. Viollet“as paskelbė savo raštą
„Caractėre collectif des prėmiėres propriėtės immobiliėres“'), kuriame pri-
ėjo taip pat prie panašių išvedimų.

Laveleye'o išprotavimai, kuriuos paskiau jis sujungė knygose „La
propriėtė primitive“ (1874) ir kurios žinomo vokiečių ekonomisto K. Bi.
cher“io tuoj buvo išverstos ir vokiškai („Das Ureigentum“ 1879), ilgai-
niui davė visiems tyrinėtojams krypsnį ir, anot prof. A. Dopšo, „suda-
rė tiesiog socijologiškos išminties katekizmą“?). Prancūzijoj tą katekizmą
tuoj priėmė Geffroy, savo knygose „Rome et les Barbares“ (1874) stu-
dijavęs Tacito „Germaniją“. Ir jis slavių santykiams rėmėsi Haxthausen'u,
o vokiečių — G. L. v. Maurer'iu, kurio markių „teoriją') buvo be kritikos
nurašęs ir Sumner'is Maine'as. Bendra žemės nuosavybė čia laikoma kai-
po primitivioji nuosavybės fazė ir šitoks manymas vis labjau išplečiamas.
Ir anglų saksų „Folcland'as“ aiškinamas šiąja prasme. Apie agrarinius
Anglijos santykius viduramžiais šiuo laiku patiekė studiją Nassė?), įrodi-
nėjęs viduramžio kaimus turėjus bendrus laukus. Jo išprotavimais vėl pasirėmė
Sumner'is Maine'as, kuris savo naujame veikale „Lectures on the early
history of Institutions“ (1875) vėl rašė apie kaimų komunas.

Visas šiuo klausimu reikštas pažiūras paskui suėmė sistemon jau mums
gerai pažįstamas amerikietis Morgana s savo veikale „The Ancient Society“
(1877), kuris ir ūkio raidos moksle patapo paskesniojo socijalizmo „Bažnyčios
Tėvu“ ir kurio sistema, anot Dopšo, įgavo „kanoniškos reikšmės“. Bū-
dama tokia, ji ir iki šiol naivai kartojama komunizmo, socijalizmo ir evo-
liucijonizmo papuliarizatorių, tuo tarpu kai mokslo tyrimas ir šioj srity
nuėjo kitais keliais.

Pirmutinis šių teorijų teisingumu paabejojo K. Th. v. Inama-
Sternegg'as,5) kuris mėgino moksliškai išdėstyt vokiečių ūkio istoriją,
iškeldamas aikštėn ypač visas Maurer'io protavimo ydas, o po kelių metų
tas teorijas reviduot ėmėsi ir Denman'as W. Ross'a'), įrodydamas
jų klaidas.

Bet šis prieštaravimas tuomet dar neįsigalėjo. Atvirkščiai, vis
platesni sluogsniai buvo įtraukiami į socijologijos kolektivistišką mokslą.
Charakteringu pavyzdžiu gali eit diskusijos, kilusios 1885 m. prancūzų
mokslininkų tarpe ir išdėstytos 123 ir 124-me tomuose „Sėances et travaux
de V'Acadėmie des Sciences Morales et Politigues“. Prieš Laveleye
čia pirmiausia stojo Fustel de Coulanges, o kiti, ypač juristas

1) Bibl. de "Ecole des Chaites, XXXIII.
„2 A. Dopsch, Wirtschaftliche und soziale Grundlagen der europžischen Kulturent-

wicklung I Teil. 1928, 43, Ir toliau šiai apžvalgai pasinaudoju šiomis prof. Dopšo knygomis.

3) Einleitung zur Geschichte der Mark-, Hof-, Dorf- und Stadtverfassung und der 6ffentli-
chen Gewalt (1854), Geschichte der Markenverfassung in Deutschland (1856), Geschichte der
Fronhėfe, der Bauernhėfe und der Hofverfassung (1862 ir t.) ir k.

*) Ūber die mittelalterliche Feldgemeizschaft und die Einheguogen des 16. Jahrhu“-
derts. in England. Progr. d. Univ. Bonn 1869.

>) Deutsche Wirtschaftsgeschichte 1679.

*) The early Histo:y of Landholding among the Germaus 1883.

30 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

Glasson'“as, pasisakė už komunizmą. F. de Coulanges jau tuomet
vykusiai atkreipė dėmesį į jūristų ir socijologų tiek mažai paisytą šaltinių
chronologijos kriteriją. Jis kėlė aikštėn, jog tas daug cituojamas rusiškas
„Mir'as“ tėra įrodomas šaltiniuose tik nuo 13-jo šimtmečio, o kiti doku-
mentai už komunistiškus nuosavybės santykius eina iš dar vėlybesnių lai-
kų, dažnai net tik iš 18-jo šimtmečio. Jis tada ištarė tokius puikius žo-
džius: „Avant de construire tout un beau systėme sur Ies communaux,
le mir, les allmend, on ferait bien d'ėtablir leur date et leur origine“. Bet
šie jo žodžiai tuomet praskambėjo niekeno nepaboti. O kai kalba-
masis mokslininkas pirmiau buvo parašęs veikalą „La citė antigue“, tai tik di-
deliu vargu galėjo susirast jam leidėją, kadangi jis ėjo prieš tuomet
įsigyvenusią madą — pirminius ūkio laikus laikyt buvus komunistiš kais.
Mat tuomet ir stambieji autoritetai tiek Prancūzijoj tiek Vokietijoj buvo
komunistiško mokslo šalininkai; šioje dvasioje buvo parašyti ir visi teisės
istorijos vadovėliai. Vokietijoj tokį toną davė pirmiausia O. Gyrkė
(Gierke) savo darbais, ir ypač savo „Genossenschaitsrecht'u“, o Prancūzijoj
Viollet'as ir Glasson'as savomis prancūzų teisės istorijomis!?).
Šių dviejų mokslininkų asmens įtaka, kurią jie darė priaugančiai tyrinėtojų
kartai turėdami užėmę įžymias katedras abiejų valstybių centruose, buvo
tokia didelė, jog priešingoms nuomonėms buvo nedrąsu net viešumoj pa-
sirodyt. O betgi ir tuomet prieštaravimų nestigo. Taip antai, galima nu-
rodyti į reikšmingus Thevenin*o tyrimus*) ir juristo bei ekonomisto
R. Hildebrand“o griežtą protestą“). Prieš tai pasisakė taip pat F.
Dahn'as') ir E. Mayer'is“).

Kas atsitiko toliau, Vienos universiteto profesorius A. Dop šas šitaip
nusako: „Juo ūkio istorijos tyrimas ėjo gilyn ir platyn pavieniais tyrinėji-
mais, tuo daugiau kilo abejojimų ir nepritarimų. Senieji išdidūs socijolo-
gijos mokslo parado arkliai apšlubo po vienas kito. Pirmiausia, pagarsėju-
sieji Tryro „Gehoferschaft'ai“ buvo pažinti kaipo vėlybesnės... institucijos?) ;
paskui tas pats likimas ištiko ir pagarsėjusį rusišką „Mir'ą“8); anglų sak-
sų „Folcland'as“ neteko savo senosios įrodomos jėgos, kadangi jo aiški-
nimas pasirodė buvęs klaidingas“); pagaliau taip pat ir pietų slavių namų
komunos, jas nušvietus, neturėjo tai, ką iš jų norėjo įrodyt senesnieji tyri-
mai'0,, Tuo būdu tat pirmiau turėti atramai sudužo ir—kas svarbiausia-—
reikia laikyt stipriai išjudintu ir senąjį, iš palyginamosios kalbotyros pasi-

!) Viollet, Prėcis d'histoire du droit frangais 1886; 2-siš leidimas pavadintas:
Histoire du droit civil trangiis, 1-93.

*) Glasson, Histore du droit et des institutions de Ia France, 1887.

„2 Ėtudes sur la propriėtė du moyen age Les „Communia“. Bibl. de VEcole des Hau-
tes Etudes, (1857

+) Ich: ua S tte auf den verschiedenen wirtschaftlichen Kulturstufen, 1896.

*) Konige der Germauen, IX, 1, 425 p. (1902)

*) Deutsche ond franzūzische Vertassungegeschiche, 1899. h 5

") Plg. K. Lamprecht'o Deutsches Wirtschaftsleben imi Mittelalter, I, 451 tt., kaip
ir Roerig, Westd Zs., Ergūnzungsheft 13, 70 tt.

*) Plg. V. Šimkovičiaus straipsnį „Mir“ Handwėrterbuch'e der Staatswissen-
schaften von Conrad —Lexis-—Elster und Loening, 3 Aufl. 1910 ir ten cituotą specijalinę
literatūrą.

",) P. Vinogradoft, Folcland. The English Hist. Review, 8 (1893).

“) A. Dopsch, Die altere Sozial-und Wirtschaftsverfassung der Alpenslaven, 1909 -

Pr, Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 31

skolintą metodą, tokiu matu, kiek ji pati (=kalbotyra) vis daugiau nuo jo
šalinosi*!).

Tokis tat yra šių dienų tyrimų stovis šių dienų Europos tautų ūkio
raidos srity. Dabar dirstelkirae į primitivųjų tautų ūkio raidos tyrimus.

Ūkio istorijos problemai spręst ne evoliucijonizmo aprioristinėmis kon-
strukcijomis, bet istoriškai, gerų pradų žymu raštuose žinomo vokie-
čių ekonomisto W. Roscher'io (tuoj po 1850 m); anglės Miss A. W.
Buckland (1878), anglo H. L. Roth'o (1887) ir ypač vokiečių ūkio
geografo E. Hahn'o (1890 tt.) Epochą padariusiu šioj srity veikalu yra
E. Grossė's veikalas „Die Formen der Familie und die Formen der
Wirtschaft“ (1806). Grosė evoliucijonizmą laiko per pikčiausią etnologijos
priešininką, Jis visu griežtumu atmeta evoliucijonistiškas konstrukcijas „i
la Morgan“. Paskui jis apskritai atmeta galimumą to meto žiniomis tikrai
atvaizduot socijologijos ir ūkio raidos laipsnių eilę. Šių dienų kultūros isto-
rijos metodas duoda tikrąjį raktą ir ūkio raidai pažinti. Neturėdami vietos
smulkiau leistis šion sritin ir kai ką iš ūkio srities raidos jau matę ap-
žvalgaudami kultūros ratų pažymius, čia tik trumpiausiu būdu patieksime
mums rūpimojo klausimo keletą bruožų, sekdami vieną šių dienų etnolo-
giškojo ūkio tyrimo žinovą, V. Koppers' 4?)

„Be aiškios ir apibrėžtos nuosavybės sąvokos nerandame nė vienos pirmi-
nių tautų. Nuosavybės sąvoką paskui arčiau apibrėžia vienoj pusėj ūkio formos
charakteris, kitoj—savitumas objekto, su kuriuo ji surišama. Ir primitiviau-
si nuosavybės objektus dalina į dvejetą didelių grupių —mobilia ir immo-
bilia. Į judamąjį lobį ir čia pirmon vieton eina maisto reikmens, tuo tarpu
kai antroj vietoj čion priskaitomi materijalinės kultūros dalykai (ginklai, in-
dai, įnagiai). Maisto reikmenų įgijimo ir suvartojimo atžvilgiu visur pas
primitivuosius pažinome normalų šeimos komunizmą, t. y., jog maisto reik-
mens sudaro judamą individinę arba šeimynę nuosavybę. Visai tas pat
yra ir su materijalinės kultūros dalykais. Kaipo visiškai nejudamą individinę
arba šeiminę nuosavybę seniausiais laikais užtinkame gyvenamus namus.
Tam tikrų gyvulių produktų atžvilgiu matėme io pat charakterio nuosavybę:
bičių kelmai, paukščių lizdai ir vaismedžiai didumoj jau pasirodo kaipo pri-
vatinė nejudama nuosavybė. Jei iki šiol paminėtais atvejais kalbėta išimtinai
apie privatinės nuosavybės teises, tai jas reikia pavadinti dar komunališkomis
Jos vyriausiai įkūnytos grupei valdant žemę, kūri jai eina kaipo medžioklės
ir rankiojimo žemė. Srities ribos daugiau ar mažiau griežtai fiksuotos sulig
vietos santykiais. Ką medžioklės ar rankiojimo žemė teikia produktų, tai
kiekvienas, priderąs į grupę, turi laisvą suvartojimo teisę; naudotis
terenu, kaip tokiu, pavienis asmuo betgi neturi teisės, bet ta teisė pridera
grupei jos visumoj, t. y. jos vadovybei“.

Jei teirautumės iš kur eina ši pirminė nuosavybė, tai jos ieškoti nerei-
kės ten, kame ją skelbia esant, pav., morganizmu atsirėm ę socijalizmo teorinin-

) A. Do psch, Wirtschaitliche una soziale Grundlagen der europaischen Kultur-
entwicklung, | Teil, *1923, 48 t Ė A d.

*) Plg. jo „Die ethnologische Wirtschaftsforschung; eine historisch—kritische Stu-
die. Anthropos 1915-16; atskirai Wien 1917, taip pat „Die Anfange des menschlichen Ge-
meinschaftslebėns im Spiegelder neueren Vėlkerkunde“. M. Gladbach 1921. SŠmidto-Ko p-
perso „Vėlker und Kuituren“ 3-ji dalis: „Die menschl che Wirtschaft“ (875 psl. ir t.); arba
visai trumpai: Koperso, „Wirtschafts-und ergologische Formen und die ethnologische Ku!
turkreise, Semaine'd Euhnologie religieuse III ses. (1922) 81—98 p.

32 Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

kai, būtent, pirminėje valstybėje, kuri, esą būdama akstybesnė už šeimą ir
nuosavybę, būdama visagalė, ir dalinusi nuosavybės teises. Kas neužsi-
merkia prieš faktus, tam šiandien nėra nė mažiausio abejojimo, jog primi-
tiviose tautose pirmajame plane stovi individas ir šeima su jos individine
ir šeimine nuosavybe, tuo tarpu kaip pirminė valstybė egzistuoja tik labai
kukliai. Ir nuosavybės titulai didumoj atsiranda visai nuo valstybės nepri-
klausomai. Tokiais esti pirmoj eilėį niekam neprijderančio lobio
okupacija: užtikto bičių kelmo, vaismedžio ir k. pažymėjimas tam tik-
ru ženklu šį objektą padaro individiniu privatiniu turtu. Antroj vietoj pri-
vatinę nuosavybę sudaro dalykui įsigyt arba pasidirbdint įdė-
tas asmens darbasir triūsas. Jog jau ir pirminė teisės sąmonė
eina šiaja kryptimi, tai aiškiausiai matyt tenai, kame moteris nuo augalų
rinkimo pereina į augalų auginimą: tenai moteris patampa asmeninė valdy-
toja jos apdirbtos ir vertinga padarytos žemės. Įgijimas nuosavybės pa-
veldėjimu primitiviose tautose nevaidina svarbios žolės, kadangi jų ne-
turima didelių išorės turtų. Tačiau pranešama ir apie šį titulą, tarp kitų
pas vedas ir andamanezus. Pirminė valstybė tatai nėra pirmosios nuosa-
vybės sukūrėja ir jos dalintoja; tuo betgi nepasakoma, jog ji nepretenduoja
ir neturi jokių teisių į jai priderančių narių nuosavybę. Tačiau šitai na-
grinėt neįeina į šio rašinio rėmus.

* *
*

Iš tik ką padarytos apžvalgos kai kuriais svarbiausiais etnologijos ir
kultūros istorijos klausimais matyt šių dienų tyrinėtojų nesitenkinimas ne-
moksliškomis evoliucijonizmo konstrukcijomis. Dabar, baigdami, dar žvilg-
telsime, kaip paskiausiu laiku etnologijoj ir kultūros istorijoj apskritai judi-
nami metodo klausimai ir kaip vis labiau artinamasi į istoriškąjį tyrimo būdą
tokiu ar kitokiu pavidalu.

Kultūros istorijos metodui, kaip jis tapo išdirbtas Vokietijoj, kurį lai -
ka stipriausios opozicijos darė amerikanistai — Amerikos etnologijos tyrinė-
tojai —nebūdami linkę sutikt Amerikos indijonų kultūras turint santykių su
senojo pasaulio kultūromis, kaip to reikalauja kultūros ratų nustatymas.
Betgi patsai istoriško tyrimo reikalas Amerikoj jau nuo senai pabrėžiamas.
Antai, vienas iš vadaujančių Amerikos etnologų, suamerikonėjęs vokietys
d-ras Pranas Boas, antropologijos profesorius Kolumbijos universitete,
jau nuo 1895 m. stovi už istoriško tyrimo principą ir paskutiniu laiku žy-
miai prisiartino į kultūros istorijos metodą '). Kitų Amerikos etnologų po-.
ziciją į kultūros istorijos metodą suregistravo Šmidtas savo apžvalgose *).
Kiek paskutiniais metais šiaurės Amerikos tyrinėtojai buvo susirūpinę et-
nologijos metodo klausimais, parodo nors ir Goldenweiser'io sura-
šytą tuo klausimu bibliografiją *). Daugiau ar mažiau aiškų istorišką etno-

') Ziūr. jo: Buhuol.gical Problems in Kanada, Journal of the Royal Anthropologicul
Institute XL (1910); The Methods of Ethnology, American Anthropologist N. S. XXII (1920) ir
Moderne Ethnologie, Deutsche Literaturzeitung, 1924, 1719—1730. i

*) Ziūr. jo straipsnius: 1) Kulturhistorische Methode in der Ethnologi>. Anthropos VI
(1911), 1010— 1036. su papildymais t, p, VII (1912) 253—264, 505—506, 1060—1062 ir VIII
(1918) 252—254.; 2) Die Kulturhistorische Methode und die nordamerikanische Ethnologie, t.
p. XIV—XV (J919—1920) 546—563) ir 8) Die Abwendung von Evolutionismus und die Hin.
wendung zum Historizismus in der Amerikanistik, t. p. XVI-XVII (1921—1922), 487—519.

*) A new approach to history, Amer. Anthrop. XXII (1920),

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 3

logijos supratimą amerikanistikoje ypač reiškia savo darbuose G. C. W he-
eleris'), A. Wissleris?*, A. Kroeberis?) E, Nordenskiėl-
d'as*), Fr. Krause), W. Krickenberg'as“). Jau mums pažįstami
kultūros istorininkai Swanton'as, Lowie ir Goldenweiser'is
apsirėžia daugiau tik evoliucijonizmo kritika, nekaip kurio naujo metodo staty-
mu. Užtatai metodo klausimu ex professo užsiima E. Sapir'as, kurio veikalas
„Time Perspective in Aboriginal Amerikan Culture. A. Study of Method“ 7) yra
kaip koks amerikietiškas dvynukas Graebnerio „Die Methode der Ethnologie“.
Naujausis Amerikoj išėjęs Berkeley'o universiteto proi. Kroeber'io et-
nologijos vadovėlis „Anthropolog“ 5) parašytas visiškai atsiremiant kultū-
ros istorijos metodu.

Anglijoj istoriško tyrimo keliu jau nuo 1905 m. žengė N. W. Tho-
mas; paskui, kultūros istorijos mokyklon viešai prisidėjo jau mums pažįs-
tamas Rivers; tai mokyklai simpatijų reiškia ir toks rimtas ir nusipelnęs
tyrinėtojas kaip A. H. Haddon'as. —Iš angliškai parašytų veikalų apie
nuomonių pakitimą šių dienų etnologijoj ypač šeimos ir drauginio žmonių
gyvenimo atžvilgiu gerai informuoja puikiai sustatyta A. Muntsch'o ap-
žvalga „Evolution and Culture“ *).

Prancūzijoj metodo nustatymo reikalą iškėlė religijos istorininkas Fou-
cart'as savoms knygomis „Histoire des rėligions et mėthode comparative“
(Paris 1912),—tokio metodo, kuris etnologijos nustatytus religijos reiškinius
imtųsi tvarkyt moksliškai ir objektyvai. Jis to reikalavo nežinodamas, jog
tokio metodo jau esama, ir toks yra kultūros istorijos metodas. Šį metodą
pritaikint religijų istorijai tirt stropiai dirba belgas H. Pinard delaBoul-
laye savuoju veikalu „L'ėtude comparėe des rėligions“, kurio pirmasis
tomas apžvelgia religijos tyrimo istoriją vakarų Europoj '), o antrasis dėsto
metodus (dar neišėjęs). Suglaustai apie kultūros istorijos metodą prancūzų
kalba informuoja savo straipsniuose Šmidtas") bei Pinard dela
Boullaye “ir A. Bros'as savo knygose *).

') The Conception of the Causal Relation in Sociological Science, Festskrift tillignžid
Edward Westermarck, Helsingfcrs 1512,

*) Psychological and historical interpretation for culture, Science XLII (19:16).

*) The eighteen professions, Am. Anthr. XVII (1916); The Superorganie, t. p. XIX
(1917); Kroeber and Cath. Holt, Masks and moieties as a Culture complexe, Journal of the
Royal Anthropol. Institute L (1920).

*) Eine geograpbische und ethnographische Analyse der maierielleo Kultur zweier Indi-
anerstūmine io El Gran Chaco, Vergleichende ethnographische For+chungen 1, Gūteborg 1918
ir The Changes in the materisl Culture ot two Indian tribes under the influence of new sour-
roundings, Comparative ethnographical studies 2. Gūteborg 1920.

“) Die Kultur der kalif.raischer Indianer in ihrer Bedeutung fūr die Ethnologie und die
nordamerikuniscke Vūlkerkunde. Le:pzig 1921.

*) Amerika, Bušano serijoje, Ilustrierte Volkerkunde“ 2 Auf), Stuttgart, 1922,

„ *) Canada Depertment of Mines. Geological Survey. Memoir 80, Jė 13, Anthropological
Series. Ottawa Government 1916.

3) New York, Harkourt, Brace a. Co. 1928.

*) Their relation in the light of modern Ethnology. St. Louis a. London 1923.

*9) I: Son histoire dans Ie monde oriental, Paris 1922.

") Schmidt, Voies nouvelles en science comparče des rėligions et en sociologie com-
parėė, Revue des Sciences Philosophigues et Thėologignes V ( 1911); tai yra prancūziškas ver-
imas paskaitos „Neue Wege der vergleichender Religions und Gesellschaftswiss“, Die Kultur
XII (1911); toliau „Phases “ principales de V'histoire de Vė:hnologie“ t. p. VII (1918) ir „La

34 Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai

Kultūros istorijos metodo recepciją į oficijalinį Vokietijos mokslą
rodo tai, jog parašyt atatinkamą skyrių apie etnologiją žinomoje mokslų
enciklopedijoje „Die Kultur der Gegenwart“ ') buvo pavesta ne kam kitam,
kaip tik Graebneriui. Graebnerį, dabar Bonn'os universiteto profeso-
rių, randame autorium skyriaus „apie pirmitivųjų pasaulėvaizdį“ ir kitoje
rimtoje filosofijos istorijos veikalų serijoj *.

Istoriškam etnologijos tyrimui visu frontu išmušant senąjį evoliucijo-
nizmą iš jo turėtų pozicijų, labai charakteringa, ką yra rašęs evoliucijoni-
zmo šalininkas dr. jur. Richardas Thurnwald'as, dabar Berlyno
universiteto privatdocentas, savo straipsny apie „krizį etnologijoj“ *)-
Čia straipsnio autorius, užgautas ypatingai kai kuriais Kroeberio ir Šmidto
sprendimais del evoliucijonizmo bankroto, norėtų vaidint tarpininko rolę ir
siūlo padaryt kovos paliaubas abiejų pusių susipratimui rasti. Jis čia ne-
sispirdamas išpažįsta senojo evoliucijonizmo klaidas, kalbėdamas tikrą
„Contfiteor“: „Be rezervų turi sutikti, jog senasis evoliucijos mokslas visose
srityse savo žvilgį buvo per daug kreipęs vien tiktai į „didžiąsias linijas“
ir nematė tarpe esamų atškirų vyksmų komplikuotumo, dalykų eigą suprato
per mechanistiškai tiesiomis linijomis. Taip operuota ir kultūros istorijos
srity: vaizdavimasis šių dienų natūrinėse tautose rasti „primitivių“ žmonių,
lyg tai būtų galima per juos nutvert kaip ir kokius pusgyvulius arba
priešžmogius, tikrai buvo „ekscesivi“ fantazija. Be to, taip pat ir Bastiano
„tautų mintis“ buvo evoliucijos idejų vienašališkas išplėtojimas ir sche-
miškas toliau vedimas“ *).

Nuoširdesnės senojo evoliucijonizmo „mea culpa“ laukt netenka. Tik-
tai Turnvaldas stengiasi nors kiek numušti ir kultūros ratų mokslo presti-
žą. Anot jo, „tūlas etnologas skeptiškai pasipriešino dažnai rizikingoms
kontrukcijoms, kuriomis kultūros istorinio darbo atstovai geologijos pavyz-
džiu, atkasinėjo sluogsnius. Kitiems užkliuvo tas nerūpestingumas, su ku-
riuo kalbama apie perkėlimus.. Pagaliau daugelis klausė, ar čia tikrai esa-
ma tiriamojo metodo, o gal ne daugiau kaip tik heuristinio principo pritai-

mėthode de V'ėthnologie t. p; paskutiniuoju du straipsniu tai yra paskaitos „Religinės etnolo-
gijos savaitėj* Luvene 1912 m.

*2) La mėthode historico - culturelle, Recherches de Science Retigieuse XI (1921) ir tuo
pat varda paskaita 3-joj „Religinės etnologijos savaitėj“ Tilburgė 1922 m. (Šių „Savaičių“
apyskaitas žiūr. recenzijose).

5) L'Ėtaologie religieuse. Introduction a V'čtude comparėe des religions primitives,
Paris ;913.

!j Leidžia B. G. Teubner'is Leipcige; Etnologija čia įeina į „Antropologijos“ tomą,
užimdama jame 435—585 puslapius; išėjo 1928 m.

*) Das Weltbild der Primitiven. Eine Untersuchung der Urformeu weltunschaulichen
Denkens bei Naturvėlkern (Katka's Geschiche der Philosophie-in Einzeldarstellungėn Abt I, Band
1), Miinchen 1924

*) Die Krisis in der Ethnologie. Zur Entwicklungs-und Kulturkreislehre, Kūlner Vier-
teljahrshefte tir Soziologie III (1923).

+ Ohne weiteres ist einzuršumen, das die alte Eutwicklungslehre auf allen Gebieten
ikre Blicke zu sehr aut die „Grossen Linien“ allein gerichtet hatte und dabei de Eompli-
ziertheit der dazwischen liegenden Einzelvorgžinge iihersah, den Lauf der Dinge zu mechanistisch
und gradlinig auffasste. Auch auf kulturhistorischen Gebiete verfulir man 0: die Vorstellung
„primitive“ Menschen in den heutigen Naturvėlkern zu finden, gleichsam als wdre es mūglich,
einer Art Halbtiere oder Vormenschen durch sie habhaft zu werden, war sicher eiue „exzessive“
Fantasie, Aberauch Bastians „„Vėlkergedanke“ war eine einseitige Ausgestaltuog und schema-
tische Fortfūhrung von Entwicklugsideen. (35 p.).

Pr. Dovydaitis: Naujieji etnologijos keliai 35

kymas“. Labai gaila tiktai, kad autorius nerado per reikalinga paminėt
bent vardus tų „autoriletų“, kuriais jis čia remiasi ir kuriems jis čia atsto-

vauja. O už paakinimą, kad kultūros istorijos mokyklai eitų sveikaton gi-
“ lesnis psichologiškas sunaudojimas pavienių kultūros elementų, kokios jie
turi reikšmės tautos gyvatos vyksmams, ko dabar esą per maža paisoma,
tai už šitai kultūros istorininkai tegali būt jam dėkingi.

Baigdamas Turnvaldas šitaip guodžiasi: „Šiaip ar taip kultūros istori-
ninko medžiaga tiek specijaliniams mokslams kiek ir evoliucijos psichologui
teikia progos tolesniems tyrimams daryt. Prileidžiant perkėlimus, evoliucijos
mintis etnologijoj įgauna naujos gyvybės, gauna įžvelgt į metodą, kuriuo
eina dvasinė žmonijos raida. Netenka nutylėt, kad kultūros istorijos tyri-
mas nieku būdu nešalina evoliucijos minties, bet tik yra parodęs, jog (kaip
gamtos mokslo srity šiuo tarpu jau yra įrodyta) taip pat ir kultūra nėjo
tiesia linija ir viena šaka, bet įvairiopais pavidalais, ir kurios eigoj pilna su-
kumpimų ir atšokimų“ ').

Taigi, šio savo atstovo žodžiais, senasis evoliucijonizmas kultūros
istorijoj prisipažįsta, jog jo tiesioji linija yra sulaužyta. Kitur jis rezignuoja
atsišaukdamas į Ignoramus ir Ignorabimus. Taip antai, Bušano „Iliustruo-
toj Etnologijoj* bendrojo įvado autorius R. Lašas, kalbėdamas apie pri-
mitivųjų monoteizmą, rašo: „Primitivųjų monoteizmo atvejai... kaip kad kal-
ba ir šeimynos pasidarymas, pridera prie tųjų žmonių kultūros pradžios
mįslių, kurių, įtikima, mums niekados nebus lemta išspręst“ *).

Gelbėdamas evoliucijonizmo situaciją, Turnvaldas minėtame straipsny
tarp kita yra pasakęs: „Tyrinėtojas privalo būt ne advokatas, bet tardytojas
ir teisėjas.“ Sutinkame; tiktai del kas kart vis daugiau iš visų pusių susi-
laukiamų skaudžių priekaištų senajam subjektyviam evoliucijonizmui'), pri-
mintume jam, jog „kaltas būdamas skųstis liauk — ką pasėjai, tą ir pjauk“.

Ar patsai žodis „evoliucija“ dar ilgai derės reikšt naujai įžvelgiamai
organizmų pasaulio ir kultūros eigos sąvokai, parodys ateitis. Kaipo dar-
bo hipotezės pareigas einąs akstinas gali jisai sveikas likti ir toliau. Jei
norima, tai ir naująjį kultūros istorijos metodą etnologijoj galima vadint
„evoliucijonišku“, ir jį šitaip pavadint būtų tiek daugiau racijos, kiek jis
daugiau atatinkamai tikrenybei dėsto mums žmonijos kultūros istorijos eigą.

Ateities etnologijos uždavinys yra objektyvai tirti tikrąją žmonijos rai-
dos eigą, jungiant kultūros istorijos metodą su psichologiškais elementais,
kaip juos buvo pradėjusi jau kelt elementariosios minties teorija. Abu
drauge šiuodu krypsniu, kiekvienas apsirėždamas savo sritimi ir vienas an-
trą papildydamas prives visą tiesa pažint,— o tai yra augščiausias ir kilniau-
sias visokio mokslo uždavinys.

aanaaaaan

) „„„ auch der Gang der Kultur nicht gradlinig und einstrūngig ist, sondern vielge-
staltig, voller Kriimmungen und Rūckschlūge“ (41p )

*) Illustrierte Volkerkunde, hrsgb. von Dr. Buschan, Stuttgart 1922,40.

3) B. Lau fer'is recenzuodamas Lo wie' o „Culture and Ethuology“ saku: „The the-
ory of cultural evolution, to my mind the most inane, sterile and pernicious theory ever conceived
in the history of science (a cheap toy tor the amusement of big children), is duly dispareged“.
Amer. Anthropol. 1918, 90 iš Šmidto „Anthropos“ 1919 —20, 548.

Kova šviesybės su tamsybė.
Parašė Prof. Dr. A. Ungnad, Breslau*)

Šalyse, kur metai dalosi į šviesiąją ir tamsiąją pusę, visur užtiksi mitų,
kuriuose simboliškai atvaizduojama šviesybės galybių kova su tamsybės
galybėmis. Ypač ryškiai išreikštas šias kovas reiktų tikėtis rasti šiaurės
šalyse; ir tai patvirtina čia esamos gausingos dievų legendos. Indoeuro-
pėnų mitologijoj tokios legendos visur išsiplatinusios ir gerai žinomos.
Bet mes jų surandame taip pat ir senuose Rytuose, ir būtų labai įdomu,
jei pavyktų nustatyt tarp jų sąryšis nuo seniausių laikų. Deja, kol kas
mes dar neturime jokios galimybės tai pagrįsti atskirais atvejais; tačiau vis
delto esama nemažos įtikimybės už tokio sąryšio buvimą. Nes vis daugiau
įgauna tvirto pagrindo tezė, jog senieji sumerai, kurie yra pagrindę senų-
jų Rytų kultūrą, į Mesopotamiją atkeliavo iš šiaurės rytų !). Todel man
išrodo neteisinga, kai tokius dangiškų ir pragariškų galybių priešingumus
Biblijoj vienašališkai išveda iš Persijos, kaip dar tebedaro G. Beer'as *).
Tokios idejos yra senų seniausios taip pat ir Rytuose, ir tiktai kai kurie
niuansai, gal būt, galėjo ateit į judaizmą per Persiją; bet taip pat ir persų
religijoj tokios idejos yra artimiausiai susimezgiusios su senųjų Rytų pa-
saulio supratimu.

Kai Babilonijoj, tai šviesybės galybių kovos su tamsybės galybėmis
pakartotinai aprašomos literatūroj. Aš pirmiausia primenu čia šviesybės
dievo Marduko kovą su chaosiška būtybe Tiamat'a pasaulio sukūi imo eilėraš-
ty*), Nippur'o dievo IIlil'o kovą su Labbu (-liūtu? *) ir septyneto piktųjų dvasių
kovą su mėnulio dievu, kurį jos aptemdo *). Naujai atrastas pasaulio su-
kūrimo eilėraščio gabalas panašiai aprašo, kaip vandens dievas Ea, Mar-
duko tėvas, kovoja ir nugali pirminę būtybę Apsū, prėskųjų vandenų įku-
nijimą ir jos palydovą Mummu *). Taip pat ir mene šši kova eina dažnai
įvairuojamu motivu. Aš primenu tik dažnai atvaizduotą reljefą iš karaliaus
Asurnasipalo gadynės, dabar esamą Britanijos Muzėjuj (Nimrud Gallery
28.20) 7). Paprastai, šiame atvaizde tariama esant Marduko kovos su Tia
mata. Bet tai yra neabejotinai neteisinga; nes, viena, toji baisenybė, su ku

*) Dr. Arturas Ungnadas, didelis orijentalistas, dabar Breslavo universiteto profecorins.
šį straipsuį yra parašęs specijaliai mūsų žurnalui jau pernai metais. Vertimą iš vokiečių kal-
bos atliko redakcija. Red.

') Pig. prie to mano „Kulturfragen“ Het: 1: „Die ūltesten Vėlkerwanderungen Vorde-
rasiens“ (Selbstverlag, Breslau, Victoriastr. 47), 3 p, kame nauju žvilgiu kalbama taip pat
ir apie kitus senųjų ltytų tautų santykius. Pauašaus žvilgio reiškia H. Sc hneider'is
„Die jungeteinzeitliche' Sonuenreligion“ (Mitteilungen der Vorderasiatischen Gesellschoft 1922 3),
19 p. ir t. ir V. Christian'as „Anthropos“ XVI-XVII, 579 p. ir t.

5 *) „Die Bedeutung des Ariertums fūr die israelitisch jūdische Kultur“ (Heidelberg
1922) 15 p. '

3) Plg. mano vertimą knygose „Religion der Babylonier und Assyrer“ (Religiėse Stim-
men der Vėlker, Bd. III; Jena 1921), 41 p. ir t.t.

*) t p. 61. p. ir t. 5) t p. 62 ir t

“ Ebeling, „Das babylonische Weltschopfungslied“ (Altorientalieche Texte und Un
tersuchungen II 4) 18 p. ir t. (—Tafel I. 60 tt.).

") Ziūr. „A. Guide to the Babilonian and Assyrian Antiguities“ (1908), 24 p.; tarp
kitų atvaizduotas P aterson'*o „Assyrian Sculptures“ VI, LXXXIII lentelė ir t.

A. Ungnad: Kova šviesybės su tamsybe 37

ria dievybė kovoja, yra aiškiai vyriška būtybė, ir, antra, čia negali būt Mar-
dukas, kadangi augštesnieji dievai visuomet atvaizduojami nesparnuoti.
Sparnuotos būtybės yra žemesniosios dievybės taip pat ir Babilonijos me-
ne, atatinkamai Biblijos kerubams, ir jų atvaizdavimas žmonių, jaučių, liūtų
arba paukščių pavidalu yra taip charekteringai identiškas su hebrajiškų
kerubų prisistatymu, jog negalima nepriimt čia esant sąryšio!).

Karžygių pasakos dažnai pasisavina mitologiškus motivus, kaip tai
visų pripažinta: pakanka atsimint tik Nibelungų dainą. Cia Zygiryde ir
Hagene turime neprietelingus šviesybės atstovus. Taip pat ir Gilgamešo
epe ?) turėtumėm tikėtis tokių motivų, nes Gilgamešas, požemių (apati-
nio) pasaulio teisėjas, nuolat laikomas esąs panašios esmės su saulėdieviu
Samašu, dangaus ir žemės teisėju, ir eilėraščiui yra gerai pažįstami astra-
liniai motivai; prisiminkime tik dangaus jautį, mūsų žvaigždyno Jautį *) ir
Skorpijonžmogi. Karžygio kova su neprietelinga galybe esti ir iki šiol
mažai žinomame Humbabos epizode. Tuo tarpu paskutiniais metais nauji
fragmentai esmingai padidino mūsų žinias.

Humbaba, arba Huvava, yra mitiškas vakarų šalies valdovas, labai
įtikima, koks horitų subarėjas *). Tai yra nepaprastos galybės didvyris;
apie jį pasakyta ?):

Huvavos baubimas tai orkanas,
jo nasrai ugnis, jo šnypštimas mirtis.

Tai vis bruožai, kurie jį rodo esant panašios esmės su pirminėmis pa-
saulio galybėmis; atsiminkime, sakysim, šiaurės mitologijos milžiną Tafnirą.

Dabar laimingas atsitikimas Boghazkėi'e, senos hetitų valstybės sos-
tinėj, padovanojo mums fragmentą, parašytą indoeuropėniška hetitų kalba,
kuriame atvaizduojama Gilgamešo kova su Huvava. Nuostabu, kaip ši scena
yra panaši į Marduko kovą su Tiamata. Ątatinkamą vietą *) mes čia pa-
tieksime. Keletas žodžių teeinie mažiau informuotam skaitytojui hetitų
kalbai paaiškint.

i kalba pagal savo strukturą yra indoeuropėnišką kalba 7) ir para-
šyta babilonišku pleitokiniu raštu. Babiloniški žodžiai dažnai nepakeistai
paimti kaipo prasmaženkliai, arba „ideogramai“, panašiai, kaip syrų žodžiai
pehleviška kalba; pramokus mums babiloniškos kalbos, tie ideogramai
žymiai palengvina interpretuot dar ne taip gerai pažįstamą hetitišką kalbą.
Nuoraše tokius babiloniškus ideogramus mes pažymime parašydami juos
didžiosiomis raidėmis.

Tame hetitiškame iragmente mes pirmiausiai girdime, kaip Gilgame-
šas prieš kovą kreipiasi į savo apsaugotoją, saulėdievį, kurio jis maldauja
pagalbos prieš baisingą neprietelių. Paskui sakoma:

!) Plg. prie čia ypač „Kulturtragen“ Hett 3: „Das wiedergetundene Paradies“, kame
pirmu kart teisingai aiškinami taip pat ir žinomoji pranašo Ezekielio vizija

*) Visas eilėraštis, kiek jo buvo žinoma 1921 m., yra išverstas mano knygose „Religion
der Babylonier und Assyrer“ 66 p. Naujai prisidendančius daugel gabalų aš nagrinėju drauge
su viso eilėraščio apžvaiga „Kultūrtragen, Hefc 4/5: Gilgamesch.-Epos und Odyssee“. p

3) Plg. prie čia „Kulturfragen“, Heft4: „Ursprung uni Wanderung der Ster namen“.

*) Pgl. vienintelio horitiškai (hurzitiškai) parašyto epo fragmento apdirbimą rtimiau-
siame sąsiuviny žurnalo „Zeitschritt fūr Assyriologie“ (1925).

*) Plg. vertimą „Kulturfragen“, Heft 4/5.

*) Keilschrifttexte aus Boghazkii, Heft 6,Nr. 1 (Leipzig 1921); tolesnėms smulkmenoms
plg. „Kulturfragen“ Heft 4/5.

") Plg. „Kulturfragen“, Heft 1,10 p.

38 A. Ungnad: Kova šviesybės su tamsybe

AN. UD ŠA. ME.E ŠA (AN) gis - gim - mas arkuva (r) !) istamasta 2

„Dangiškas saulėdievis klausė Gilgamešo 3) maldavimo*“.

nu A.NA (AN) hu-vava IM.M(EŠ) GAL.MEŠ - is araizzi

„Tada pakyla *) didi vėjai prieš Huvavą“

IM. GAL IM EL. TA. NU I(M.ME.HU.U...) IM.Zl. IK.Zl. Kl.

IM. SU. RU. UP. PU.U IM.A.S(A.AM.SU.TU). IM.AN.HU.UL.LU 3)

8 IM. GAL.MEŠ arūer.

„Vienas didelis vėjas, vienas šiaurys vėjas, vienas (pietys) vėjas, (vie-

nas... vėjas),
vienas audros vėjas, vienas šalčio vėjas, vienas sūkurio vėjas, vienas
nelaimės vėjas:

8 vėjai pakilo““). =

nukan [(AN) hu - va -va -ir] ŠI.HI.A-va EGIR-pa valhiskanzi

„Tada jie puolė 7) (Huvavą) iš priešakio ir iš užpakalio“.

nussi U.UL para ijannijava(nzi) kisari 3) U.UL - massi

EGIR-pa t(ijauvanzi) kisari.

„Tada jam nebuvo galima, priešakin pajudėt, ir

nebuvo jam galima, atsisukt atgal“.

nuza (AN) hu -va -va-is arba ta(lijat)

„Tada Huvava liovėsi“.

Toliau dar pasakojama, jog Huvava siūlosi Gilgamešui per vergą,
bet Engidu, Gilgamešo draugas, jį nuo to atkalba. Kaip patiriame iš asy-
riško epo teksto, Gilgamešas numuša Huvavai galvą.

Sis visas epizodas taip labai aiškiai turi Marduko kovos su Tiama-
ta bruožų, jog galime pažint, kaip -mitas yra perkeltas į karžygių pasaką.
Taip pat ir dievų kovoj vėjai vaidina šviesybės Dievo padėjėjo vaidmenį.
Artimai peršasi mintis čia pažint gamtos mitą, kuris šviesybės dievo pa-
galbininkais padaro ūžiančias audras dienos su nakčia susilyginimo metu,
kurios pradeda šviesiąją metų pusę.

Pasaulio sukūrimo eilėrašty skaitome (IV 41 t.t.):

Jis (Mardukas) padarė tinklą Tiamatai pagauti,

paleido vėjus ją sulaikyt, kad ji jam nepaspruktų;

pietuose ir šiaurėje, rytuose ir vakaruose

jis priartino prie jos tinklą, tėvo Anu dovaną.

Jis sukūrė vieną nelaimės vėją, vieną pietį vėją, vieną sūkurių vėją,

vieną ketveriopą vėją, vieną septyneriopą vėją, vieną orkaną, vieną

neatsispiriamą vėją;
paskui paleido audras, kurių jis sukūrė septynetą;

jie ėjo Tiamatai kliudyt iš vidaus.

Kaip matome, iš dalies čia net vėjų vardai tie patys, tiktai čia jų
septynetas, 0 kovoj su Huvava aštuonetas. Kaip šių vėjų padedamas Mar-
dukas nugali ir nužudo Tiamatą, yra gerai žinoma, taip jog čia smulkiau
apie tai netenka kalbėt.

aanaaoau

!') Intinitivas galūne var. *) 3 asmuo sing praet. galūne - (a). 5) Hetitiškoj versijoj
karžygis vadinasi Gisgimmas, dažniau parašyta klaidingai gis-ban-mas. *) Neteisingai vieton
„pakilo“; lytis yra 3 asm. ing praes. iš šaknies ar-, t, y. indoeurop. 0r-; plg. graikų 6p- v0-
pt „aš judindinu“ (Letitiškai arzumi) 5) Sumeriškai im/iu/, akadiškai imhullu. *) 3 asm.
plur. praet. iš ar; prie galūnės ėr plg. lot. fuėre. 7) 8 asm. plur. praes. galūnė - anzi; plg.
sauskr. bhara - nti; gr. Gėpovs: 5) 8 asm, siug praes. medio - pass.

Babelio bokštas.
(Pradžios kn. 11, 1—9)
Parašė Prof. Dr. A. Grigaitis, Kaunas*).

Sventojo Rašto Pradžios knygų autorius aprašęs tvaną (6—9), dėsto
gimines, kilusias iš Nojaus sūnų, arba vadinamąjį tautų sąrašą. (Pradž. 10).
Dešimtojo skyriaus pabaigoje įkvėptasai rašytojas priduria: „Tos yra
Nojaus sūnų šeimynos... Iš jų pasidalijo tautos ant
žemės po tvano“ (Pradž. 10,32). Cia yra nurodytas paprastas, pri-
gimtas žmonių išsiskirstymo būdas; be to, šis pažymėjimas tūri dar giles-
nės reikšmės, būtent: nors visos kilusios tautos buvo lygios, tačiau viena —
Semo giminė buvo išrinkta apreiškimui toliau saugoti ir kitoms išganymui
skelbti; todėl Pradžios knygų autorius ryšio dėliai paduoda čia jau pagrin-
dą, del kurio kitos giminės, iš Nojaus kilusios, buvo Dievo atmestos, o
liko išrinkta viena kiltis.

Tautų išsiskirstymas nuo Babelio (Pradž. 11, 1—9) išaiškina išimtinį
Abraomo pašaukimą (Pradž. 12, 1 ir toliau). Babelis užima tinkamą vietą
tarp Nojaus ainijos sąrašo ir Semo giminės istorijos, iš kurios yra kilęs
Dievo išrinktasis Abraomas.

Babelio bokšto problema priklauso prie sunkiųjų Senojo Įstatymo vie-
tų; kritikų įvairiai buvo aiškinamas šis klausimas.

Senieji tyrinėtojai neabejojo Pradž. 11, 1—9 istorine verte. Žydų ir
krikščionių senieji šv. Rašto aiškintojai išvesdavo stebūklingą kalbos sumai-
šymą, kuris privertęs išsiskirstyti nuo Babelio Nojaus gimines, kaip antai
žydų tarpe: Juozapas Flavijus, Pseudo Jonatanas, Jeruzalės
Targumas; Bažnyčios Tėvų skaičiuje: J. Chrizostomas, Proko-
pas, Aleksandrijos Kirylas:), Augustinas?) Izidorius su
Bėda“), Jeronimas'), Baziliu s*). Panašiai aiškino Pradž. 11 1,— 9
vidurinių amžių rašytojai, kaip antai: Cornelius a Lapide, Calme-
t as
Antroje 16-jo šimtmečio pusėje kilo šalia senovės teorijos nauja, kuri:
neatmetė Pradž. 11, 1—9 istorinės vertės, bet aiškino problemą ne kalbos
stebūklingu sumaišymu, o vien nesantaika, įvykusia prie paminklo statymo
kuri privertusi išsiskirstyti nuo Babelio, o iš to atsiradę naujų kalbų.

Pagaliau, praėjusiojo šimtmečio pabaigoje pasirodė kitokia kryptis
Pradž. 11, 1—9 aiškinime, kuri neigė istorinę problemos vertę, būtent, ai-
škintojai ėmė ieškoti Pradž. aprašyme mitologiško pagrindo, kaip antai
Gunkel'is'), Holzinger'is?), ir kiti šios krypties kritikai tiesiog tvirtina
kad Pradž. 11, 1—9 aprašymas esąs vien poetinga pasaka, sustatyta išai-

*) Iš spausdinamo veikalo „Senojo Įstatymo problemos naujų iškasenų šviesoje“.

!) Migne, P. G. 76, 705 ss., 857.

*) De civitale Dei XVI, 4: Migne, P. L. 41, 482 ss,

3) Migne, P. L. 91,229.

*) Ouaestiones hebraicae.

5, Migne 82,208;

*) Genesis, 97—99 p.

7) Genesis, 112—113 p.

40 A. Grigaitis Babelio bokštas

škinti, kokiu būdu esąs kilęs Babilono miestas ir jo vardas, kaip atsiradę
įvairių kalbų ir žmonės išsiskirstę ant žemės,—kad aprašymas neturįs isto-
rinės vertės, nes žmonių atminimas, nesiekiąs taip senų laikų, —kad neturįs
religinės vertės, nes esąs perdirbtas iš politeistinės pasakos. Trumpai tariant,
Pradž. 11, 1—90 pasak jų esąs babiloniečių kilmės ir politeistinio turinio,
patekęs į Palestiną iš Babilonijos legendų; jį izraelitai nuvalę nuo politei-
zmo ir įdėję į šv. Raštą.

Panašiai yra išvedęs Pradž. 11, 1—9 aprašymą iš Babilonijos istori-
kas B. Stade!).

Kiti tyrinėtojai, kaip antai Bud de?) rado Pradž. 11, 1—0 savitą iz-
raelitų tradiciją ir legendų, kilusių izraelitų tautoje, laisvą perdirbimą.

Problemos istorinei vertei išspręsti

A. Įsižiūrėsime į Pradž. 11, 1—9 tekstą, vadinasi, klausimo pagrindą;

B. Pagvildensime kitų tautų tradicijas apie šį įvykį, būtent, ar Prad.
11, 1—90 jų priklauso, vadinasi, ar šv. Rašto apsakymas turi objektyvios
vertės.

C. Pradžios knygų tekstu, filologija ir problemos istorija remdamiesi,
išvesime, kokiu būdu buvo sumaišyta kalba, butent, ar stebuklingai, ar evo-
liucijos keliu, nesantaikai prie Babelio įvykus, atsirado įvairių kalbų.

D. Pagaliau paieškosime Babelio paminklo vietos.

A. Pradžios kn. 1I, 1—9 tekstas.

1. Visa“) žemė(tuomet)turėjo vienaslūpasirvienokius
žodžius '). 2. O eidami iš rytų rado lygumą Senaaro?)
žemėje ir tenai apsigyveno. 3. Ir jie kalbėjo vieni ki-
tiems: eikite, pasidirbkime plytų ir jąsias išdegkime, ir
jie vartojoplytasvietoje akmenų iržemės sakus vie-
toje kalkių). 4 Ir jie kalbėjo: eikite, pasistatykime
sau miestąir bokštą, kurioviršūnė siektų dangų ir
padarykime (garsų) savo vardą, kadnneišsiskirtytum e?)
povisą žemę.

1 Zeitschr ft fūr allt. Wissen-chaft 1895, 185.

*) Die biblische Urgeschichte 1583, 385. /

*) Vulgatoje pasakyta, „žemė“, o bebraiškajame tekste „visa žemė “; Žr. žemiau
reikšme.

*) Vieni aiškintojai, pav., Chrizostomas išveda, kad „lūpos“ ir „žodžiai“ esa si-
nonimai, kiti skiria tuodu išsireiskimu. Vieni aiškina, kad Nojaus ainiai kalbėję viena kalba,
kiti tuos žodžius supranta metaforiškai, kaipo vienybę, sutikimą tarp savęs. Zr. žemiau.

5, Senaar, pleitokiniuose raštuose Sumer, reiškia senovės pietinę Chaldėją arba
paskesnę Babiloniją (Pradž, 10,10).

*) Chaldejos senovės paminklui rodo, kad babi oniečiai namams statyt vartodavę molio
vietoje akmens arba marmuro, kurių užliejamosioso Chaldejos lygumose kaip ir nėra; jie de-
gindavę arba įsauly džiovindavę plytas iš molio. "Taip pat esama Eufrato krantuos daug žemės
sakų (asfalto).

*) Vulgata retiksliai išvertė: „pirmaneguišsiskirstys ime“; tuo tarpu
originale skaitome: „k ad neišsis kv rstytume“, vadinasi, naujieji Senaaro gyventojai
mato, kad,jų skaičiui be-idauginant, reikės skirtis; tačiau jie nenorėjo nutraukti vienybės tarp
savęs; bet užuot palaikę ryšį tarp swęs vienu tikėjimu, į e sumanė pastatyti savo vardu am-
žiną paminklą, kuris likių iš riniu jų vienybes ženklu ir neleistų jiems išsisklaidyti po visas
šalis. Šis garbės tikslas nepatiko Apvaizdai.

-

A. Grigaitis: Babelio bokštas 41

5. Ir Viešpats nužengė!) pažiūrėti miestoir bok-
kšto, kurį statė Adomo sūnūs. 6.Ir Viešpats tarė štai
jieyravienatautairjųvisųvienos lūpos; jie ėmė tai
darytiir dabarnemesviso, ką yra sumanę padaryti. 7.
Eikite nužengkimeir sumaišykimetenaijųlūpas, kad
nebesuprastųvienaskito lūpų. 8.Ir Viešpatsišsklai-
dėjuosištenaipo visas šalis, ir jie liovėsi statę
miestą. 0. Todel jisbuvo pavadintas vardu Babel?)
nes tenai Viešpats sumaišėvisos žemės lūpasir iš te-
naiViešpats išsklaidė juos po visas šalis.“

B. Kitų tautu padavimai apie Babelio paminklą. |
1. Babiloniečių.

Įžangoje buvo pažymėta, kad kai kurie kritikai neigia Pradž. 11,1—9
istorinę vertę, užtikdami jame mitologinių savybių, todel ieško Babilonijos
mituose tolygaus apsakymo.

Renanas, G.Smitas *) manė atradę babiloniečių pasakos nuotrupą
apie bokšto statymą.

Tačiau kiti kritikai nepoilgam po šių pastebėjo klaidingą to tvirtinimo
pagrindą. Istorikas Schrader'is savo veikalo „Die Keilinschriften
und das alte Teslament“ antrame leid'me jau nutylėjo apie suradimą babi-
loniečių legendos, panašios į Pradž. 11,1—9, o Zimmern'as trečiame:
kalbamojo veikalo leidime *) tiesiog pabrėžė, kad nesą babiloniečių pasa-
kos panašios į šv. Rašto apsakymą; Smito nurodytoji nuotrupa vien poe-
tingai aprašanti išvadavimą iš vieno persekiotojo Babilonijoje.

io krypsnio tyrinėtojai nenusileido, neradę Babilonijos literatūroje
panašaus aprašymo į Pradž. 11,1—9; įsivaizdavę, kad toksai galėjęs būti,
jie ėmė ieškoti jo pėdsakų kituose senovės šaltiniuose, būtent žydų ir graikų
literatūroje.

Žydų istorikas Juozapas Flavijus *) pažymi, kad bokštą yra
pastatęs Nimrodas, Nojaus sūnaus Chamo ainis.

Tačiau Juozapas Flavijus nesinaudojo čia babilonišku šaltiniu, kurį
būtų pavadinęs, kaip kad yra padaręs čia jau toje pačioje vietoje su Sibi-
lų tekstu. Juozapo Flavijaus aprašymas yra vien paprastas išplėtojimas
Pradž. 11,1—9; kadangi Nimrodas Pradž. 10 yra paminėtas kaipo miestų
įsteigėjas, tai Juozapas Flavijus padarė jį ir Babilono miesto įkurėju, vadi-
nasi, tos vietos, kame pasak Juozapo Flavijaus buvęs ir Babelio bokštas;
mat, Pradž. 11,4 kalba ne tiktai apie bokštą, bet drauge ir apie miestą.

Kas pasakyta Sibilų ") knygose apie bokšto statymą, yra taip pat
Pradž. 11,1—0 aprašymo išplėtojimas. Viena savybe skiriasi nuo šv. Ra-
što apsakymo, būtent, paminėta audra, kuri sugriovusi bokštą; mat, žydai

!) Dievas vaizduojamas žmonių būdu kaipo teisėjas—antropomorfizmas.

*) Zr. žem au. k

3) George Smith, Chaldaean Account of Cenesis, ed. Sayce 1880, 163—165 p.

*) 396

3) Antignitates I. IV. 3.

*) Oracula Sibillina priskaitoma prie helenistinės žydų literatūros: jie susideda iš 14
knygų, parašytų graikų'kalba; mums reikiamasis tekstas yra trečioje, laikomojoje per seniausią; tre-
čioji knyga parašyta greičiausia apie 140 metus prieš Kristų Aigipte. (šchūrer, Batiffo!).

42 A. Grigaitis: Babelio bokštas

domėjosi, kokiu būdu Dievas sunaikino pradėtąjį darbą, taigi Sibilų raštuo-
se yra nurodyta audra, kaipo Dievo visagalybės priemonė.

Chaldejų kunigas Berozas, gyvenęs pirmųjų Seleukaičių laikais, su-
statė panašų aprašymą, kurio išliko du nuorašu, tarp savęs panašūs, vienas
Abideno |), kitas Aleksandro Polihistoro ?) veikaluose.
Abudu apsakymu plėtoja Pradž. 11,1—9 apie bokšto statymą, jo sugriovi-
mą audros pagalba ir kalbų sumaišymą.

Taigi, šie senovės pasakojimai nėra toki, kad iš jų galima būtų išvesti
babiloniečių šaltinis Pradžios knygų apsakymui.

Bet kiti kritikai bandė surasti pagonybės liekanų pačiame šv. Rašto
tekste; josios įrodančios Pradž. 11,1—0 babilonišką arba bent pagonišką
pagrindą. Prie šios rūšies tyrinėtojų priklauso, pv. B. Štad ė?), H. Gun-
kelis?), iš dalies Holzingeris?) ir kiti.

B. Stadė užtinka pagoniškų liekanų tame, kad Dievas Pradž. 11,7
kalbąs daugiskaitoje į kitus dievus: „eikite, nužengkimeir sumai-
šykime“; tarp 5—6 eilučių jis randa išleistų sakinių, po 7 eilutės pri-
dėtų ir LL

Tačiau B. Stadės tvirtinimai nėra įrodyti, o daugiskaita tekste varto-
jama panašiai, kaip Pradž. 1, 26 žmogaus leidimo aprašyme. Be to, B.
Stadės nuomonės nesilaiko panašaus į jį krypsnio tyrinėtojai, pv.: Dill-
mann'as“, Schrader'is-Zimmern'as?), Strack'asš) ir kiti.

Pagaliau, ne babilonišką, bet hebrajišką aprašymo kilimą rodo šios
trys savybės, tinkamai pastebėtos Nikel'io *);

a) Pradžios knygų apsakyme yra pabrėžta sąvoka, kad Babelis buvęs
centrinė vieta, iš kurios išsiskirsčiusios tautos. Iš to, pav., Holzingeris
išveda išimtinai babilonišką viso padavimo kilimą, nes „tame pasireiškiąs
babiloniečių savęs augštinimas“ !9),

Tačiau galima padaryti visai priešinga išvada iš tos rolės, kokią vai-
dina Babilonas Pradžios knygų aprašyme, nes Babelio pažeminimas yra kaip
tik izraelitų mintis.

b) Šv. Rašto autorius (Pradž. 11,9) aiškina žodį „Babel“ (lūpų) su-
maišymu; ši reikšmė etimologiškai rodanti neapykantą prie pilno puikybės,
bet pažeminto Dievo priešo, yra hebrajiškos, bet ne babiloniškos kilmės.

c) Pabrėžimas aplinkybės Pradžios knygų aprašyme (11,3), kad de-
gintos plytos buvo vartojamos akmenų vietoje ir žemės sakai cemento vie-
toje, rodo ne babiloniečių autorių, kuriam tie dalykai buvo priprasti, bet

') Abidenas buvo, greičiausia, aigiptiečių kunigas prie Ozyrio šventyklos Abido mieste:
Jis gyveno Ptolomaičių laikais. Jo veikalo puotrupa, liečianti Babelio bokštą, yra užrašyta Euze-
bijaus knygoje: Praeparatio evangelica, 9, 14.

*j Aleksandras Polihistoras gyveno apie 80-us metus prieš Kristų; jis parašė apie 42 vei-
kalus, būtent, gramatikos, filosolijos ir istorijos turinio; iš jų išliko tik kelios nuotrupos, kuriose
yra daug panašumo sn senuoju Įstatymu, pv., tvano istorija, Babelio bokštas ir t. t. Jojo Babelio
įvykį užrašė Euzebijus, Chronic. I. 38 p.

*) Zeitsehrift 'ūr alttestamentliche Wissenschait, 1895, 157 p.

*) Schopiung und Chaos, 149 p.

*) Genesis, 112 p.

*) Genesis, 205 p.

7) Minėtasis veikalas, 896 p.

*) Genesis ?. 46 p.

*) Minėt. veik, 195 p.

'9) Genesis, 112 p.

A. Grigaitis; Babelio bokštas 43

svetimą rašytoją, kuris savo tėvynėje matė kitokią medžiagą trioboms sta-
tyti. Be to, filologijos atžvilgiu žemės sakai pavadinti hebrajišku vardu
„chemar“, o ne babiloniškuoju „kupru“, hebr. „kofer“, kaip kad yra tvano
istorijoje.

Taigi, iš viso, kas ligšiol pasakyta apie babiloniečių pagrindą Pradž,
11,1—9, eina, kad šv. Rašto apsakymas nėra perdibtas iš babiloniečių Ie-
gendų. Pradž. 11,1—9 kilimui išvesti reikia dar paieškoti, ar nėra tolygių
aprašymų kitose tautose.

2. Graikų.

Aloidai, du broliai milžinai, norėję užkelt Ossos!) kalną ant Olimpo,
idant pasiektų dangų, bet supykęs Zeusas nuvertęs maištininkus žaibais.

Imperatorius Julijus Apostata yra tvirtinęs, kad Pradž. 11,1 — 9 auto-
rius paėmęs savo aprašymą iš šio graikų mito.

Graikai turi pasaką taip pat apie kalbos sumaišymą. Mitų rinkikas
Higinas ?) šiaip pasakoja: Inachui iš jo sesers Archijos ginė sūnus var-
du Phoroneus, kuris buvo pirmutinis žmonių karalius. Prieš daug šimt-
mečių metų žmonės gyvenę be miestų, be įstatymų, kalbėję viena kalba.
Tačiau kai Merkurijus padauginęs žmonių kalbas ir atidalinęs tautas,
tai radęsis tarp žmonių nesutikimas, kuris nepatikęs Jupiteriui *).

3. Armėnų.

Iš dievų yra kilusi milžinų giminė stipraus sudėjimo ir neapsakomo
didumo. Puikybės apimti ir tyčiodamiesi jie pasiryžo pastatyti augštą
bokštą prieš dievus. Tačiau jiems bestatant Dievo rūstybės sukeltas bai-
sus vėjas sugriovė pradėtąjį trobėsį ir paleido tarp žmonių nežinomų žo-
džių, del kurių kilusi tarp jų nesantaika ir sumišimas *).

Žydų išplėtotas *) Pradž. 11 aprašymas turėjo padaryti įtakos šiai Ie-
gendai.

4. Persų.

Blogasis veiksnys Arimanas įnešęs nesutikimo tarp žmonių, nes iš-
mokęs juos trisdešimties kalbų; !ai esą atsitikę viešpataujant pirmajam
karaliui Tamarazui, kuris persų laikomas kaipo magijos išradėjas ir miestų
įsteigėjas *).

5. Indų.

Indų legenda jungia mitą apie rojaus medį su tautų išsiskirstymo ir
kalbos sumaišymo mitu. e |

Augštas, iki dangaus išaugęs, medis vaizdavęs žmonių vienybę, kurie
kalbėję viena kalba ir sudarę vieną šeimyną. Žmonės medžiu norėję pa-
siekti dangų; tuomet Dievas nubaudęs jų puikybę ir sudaužęs medį, kurio
šakas išmėtęs po pasaulį').

!) Tesalijos kalnas, garsus poetų veikaluose.

*) Gyvenęs Augusto laikais. š

3) Licken, Die Traditionen des Menschengeschlcchts 317 p.
*) Minėtasis veik , 314 p.

*) vadinamas Haggada.

5) Ten pat, 314 p.

*) Ten pat, 315 p.

14 A Grigaitis: Babelio bokštas

6. Korėjų.

Korėjų legenda yra atrasta septynioliktą šimtmetį vienoje vienuolių
sektoje. Pasak tosios tradicijos, visi žmonės seniau kalbėję ta pačia kal-
ba; tik bestatant bokštą, kuriuo žmonės norėję pasiekti dangų, kalba bu-
vusi sumaišyta.')

7. Meksikiečių. į

Apie bokštą štai kas pasakojama: po tvano milžinas Kselhuaz
pastatęs labai augštą bokštą; dievams nepatikęs tas triobesys, kurio viršūnė
turėjusi pasiekti debesis, ir jie išmetę ant jo ugnies.

Kalbos sumaišymo ir tautų išsiskirstymo legenda jų jungiama su tvano
aprašymu, būtent: nuo tvano išsigelbėjęs vienas žmogus vardu Kokskoks;
visi išlikusiojo vaikai buvę nebyliai; tuomet pasirodęs ant vieno medžio vir-
šūnės karvelis, kuris suteikęs jiems kalbą, tačiau taip įvairią, kad vienas
kito negalėjęs suprasti; todel jie pasiryžę atsiskirti nuo vienas kito ?).

* *
+

Taigi randama panašių į Pradž. 11,1 — 9 aprašymų įvairiose tautose,
toli viena nuo kitos gyvenusiose ir nieko bendra neturėjusiose tarp savęs.

Nors kai kurios legendos gali būti pramanytos kalbų ir tautų kilimui
išaiškinti, tačiau reikia pažymėti, kad tosios tradicijos rišasi su bokštu; o
to panašumo negalima išaiškinti nei panašiais vėlybesnės kultūros reiški-
niais, nei vienoda tautų psichologija, kuri skiriasi tarp savęs.

Panašumo tarp legendų yra atsiradę iš bendro šaltinio, kuris remiasi
tikruoju įvykiu, o skirtumų kilę bendrajam šaltiniui besiplatinant padavimo
keliu; vadinasi, įvairios tautos vėliau yra perdirbusios šį atsitikimą, pritai-
kindamos jį savo laikui ir gyvenimo sąlygoms.

Tuo būdu Pradž 11,1 — 0 pagrindo reikia ieškoti ne babiloniečių
mite, kurio neatrasta iki šiol, nei kitų tautų legendose, su kurių dauguma
izraelitai neturėjo nieko bendra, todel ir negalėjo pasisavinti iš jų, bet prieš-
istoriniame perijode, kuomet tautų skirtumas dar nebuvo žymus.

Pradžios kn. aprašymas turi visuotinę pakraipą, kurios nenustoja tuo,
kad Babilonija nurodoma kaipo šio atsitikimo vieta, nes kur nors ant že-
mės yra tai įvykę, o Babilonija yra žinoma iš istorijos, kaipo dideliausių
bokštų-šventyklų šalis; antra, Babilonija stovėjo ant sienos trijų svarbiau-
siųjų kalbcs šakų, būtent: semitų, turanių ir indoeuropėnų, todel senovės
Babilonija kaip tik geriausiai atatinka aprašomajam atsitikimui.

Jeigu Pradž. 11,1 — 9 aprašymas turi istorinės vertės, iš eilės reikia
išspręsti šio apsakymo rūšis, vadinasi, pasiremiant šv. Rašto tekstu, filolo-
gija ir tradicija, įrodyti kalbos sumaišymo būdas.

C) Kalbos sumaišymo būdas.

Įžangoje buvo pažymėta, kad kalbos sumaišymas aiškinamas dvejo-
pai: stebūklingu ir prigimtu būdu, vadinasi, įvykus nesutikimui.

1. Bandysime išspręsti šį klausimą pirmiausia iš šv. Rašto teksto
ir konteksto.

') Ten par 316 p.
*) Ten pat, 319 p. Kitas amerikiečių ir afrikiečių tradicijas žr. tez pat 816 — 324 p.

A. Grigaitis: Babelio bokštas 45

Pradž. 11, 1—9 tekstas leidžia aiškinti, kad ne visi Nojaus ainiai susi-
rinko Senaaro šalyje: „Visa žemė“ (Pradž. 11, 1, hebr.) nereiškia visos
žemės rutulio arba viso pasaulio žmonių, bet tik žinomąsias autoriui šalis,
žodžiu sakant, pasaulio dalį; įrodo tai čia jau vartojama to paties autoriaus
ta pati reikšmė, būtent, tvano istorijoje, pavyzdžiui, vanduo neužliejo „v i-
sos žemės“ (Pradž. 8,9 ), „visų kalnų po visu dangumi“ (Pradž.
7, 19), bet tik žemės ir kalnų dalį. Be to, randama daug vietų Senajame
ir Naujajame Įstatyme, kuriose šie bendri išsireiškimai reikia suprasti ne
absoliučiai; pavyzdžiui, ta pačia prasme Pradž. knygose 41, 54 ir toliau kal-
bama apie badą viso je žemėje; čia „visa žemė“ reiškia artimesnes
nuo Aigipto šalis, kurių gyventojai bado verčiami keliavo į Aigiptą duonos
pirkti. Panašia ne visuotina prasme randama tekstų kitose knygose, pa-
vyzdžiui Dt. 2, 25, Ester. 10, 1; 3 Kar. 10, 24; Lk. 2,1; Darb. 2, 5; 11, 28.

Šią taisyklę žinojo senovės šv. Rašto tyrinėtojai, kaip antai šv. Je r o-
nimas, aiškindamas Iz. 13, 5, „kad išblaškytų visą žemę“, pri-
duria, jog šv. Rašto kalba „visa žemė“ reiškia visą plotą tos šalies,
apie kurią kalbama!).

Kai kurie Bažnyčios tėvai, vidurinių amžių rašytojai, naujieji tyrinėto-
jai suprato „visą žemę“ (Pradž. 11, 1) ne absoliučia reikšme; kaip antai,
kard. Kajetanas?) (gyvenęs 1470—1534) nenori sutikti, kad didelė žmo.
nių daugybė, per keturis šimtus metų išaugusi?) iš trijų giminių (iš trijų
Nojaus sūnų), būtų suėjusi į vieną vietą su visais žemės išdirbimo pada-
rais ir gausingomis gyvulių kaimenėmis.

Bonfrerius (gyvenęs 16—17 šimtmetyje) pažymi, kad jo laikais
kai kurie šv. Rašto aiškintojai yra panašiai tvirtinę*).

Naujųjų laikų rašytojai, pavyzdžiui, V igouroux?; mano, esą nega-
limas daiktas, kad keliaujantieji iš rytų Senaaro linkon, nebūtų nieko pali-
kę pakelėse. Delattre“, Harlez') ir daugelis kitų aiškina panašiai.

Taigi, iš vienos pusės Pradž. 11, 1 pasakymas „visa žemė“ never-
čia laikyti visuotiniu Babelio įvykį. Antra vertus, čia jau tame pačiame sa-
kinyje yra žodis prieš stebūklingą problemos aiškinimą: Tekstas skamba:
„visa žemė buvo vienų lūpų“. Teoriškai imant, „vienos lū-
pos“ gali reikšti ar vieną kalbą, ar vienodus jausmus, vadinasi santaiką,
tačiau tikrosios reikšmės reikia ieškoti iš aiškesnių šv. Rašto vietų. He-
brajiškasis žodis s a f a „lūpos“ yra vartojamas Senajame Įstatyme 172 kartus.
Tame tekstų skaičiuje safa niekur nereiškia kalbos, bet tik lūpas, kaipo
materijalinę žodžiui ištarti priemonę ar kaipo metaforą, rodančią sutikimo
ar nesantaikos jausmus. Kalbai išreikšti Senojo Įstatymo autoriai vartojo
žodį lašon, „liežuvis“.

Todel pirmieji Pradž. kn. skaitytojai tiksliai suprato rašytojo minti,
reiškiančią vienodus jausmus ir paskui įvykusį nesutikimą. Neatsižvelgi-

!) „Idioma est enim sanctae Scripturae, ut omnem terram illius significet provinciam,
de gua sermo est“. Migne, P. L. 24, 456.

*, In Gen 11, 2.

*, Nuo Phalego gimimo (Pradž 10,25)

*) In Gen. 11.

5, Manuel bibligue '*, I, 676 p. š

“) Le plan de la Genese, Revue des guestions historijues 1876, Juillet, 33 p.

7; Controverse, 1883, Juin 577 p. ir toliau.

46 A. Grigaitis: Babelio bokstas

mas.į Senojo Įstatymo kalbos paprotį įnešė kitokią srovę problemai
aiškinti.

Be to, kontekstas remia taip pat mūsų aiškinimą. Tyrinėtojai, kurie
išveda stebūklingu būdu kalbos sumaišymą prie Babelio, prileidžia, kad
žmonės bestatydami didelį paminklą, pasikėlė į puikybę, už ką sutiko juos
stebūklinga bausmė kalbos sumaišymu. Tačiau hebrajiškasis tekstas prieš-
tarauja tokiam aiškinimui. Tiesa, sulig Vulgata, jie pasiryžo pastatyt prieš
išsiskirstydami miestą ir bokštą savo vardui įgarsinti; tačiau ideja statyti
miestą iš puikybės, kad ant rytojaus pasitrauktų iš jo, neišlaiko kritikos,
nes niekais išeitų visas įdėtasis darbas. Tuo tarpu hebrajiškajame tekste
yra išreikšta kitokia mintis: sulig originaliu tekstu anie žmonės statė mie-
stą, idant jame užsidarytų, ir bokštą — idant save apgintų ir juo naudotųsi,
kaipo vienybės ryšiu iš baimės, hebr. p e n, kad nebūtų išblaškyti po visą
žemę. Taigi, hebrajiškuoju tekstu išeina, kad tai būta emigrantų, ne viena-
tinių pasaulio gyventojų, kurie greičiausia buvo išvyti iš kitur per kovas,
dažnai buvusias senovės rytuose. Išsklaidymo pavojų numatydami, jie
stengiasi apsiginti tarsi tvirtovėje.

Po viso, kas yra žinoma apie tvaną, galima išvesti tikroji išskirstymo
priežastis: Žmonių sugedimas, kilęs iš Keino ir Seto ainių susimaišymo,
vadinasi ir mišrių moterysčių (Pradž. 6, 1—3), galėjo atsinaujinti ir sunai-
kinti tvano rykštės išdavas, todel Apvaizda išskirsto žmones. Šis izoliacijos
metodas toliau matyt auklėjant mesijinę giminę, pavyzdžiui, Abraomo išsky-
rimas, Loto, Izmaelio, Ezavo pašalinimas, izraelitų Aigiptan nukėlimas ir t.t.

Prie Babelio išskirstymas liečia mesijinę giminę Semo ainijoje. Ar-
čiau įsižiūrėjus į Pradž. 10—11 išeina, kad Pradž. 10 pasakoja paprastą,
prigimtu būdu bendrą tautų išskirstymą, o Pradž. 11 — semitų dalinį išsi-
skirstymą. Pradž. 10 priklauso prie Nojaus istorijos; mat, prieš pradėdamas
atskirą Semo, mesijinių pažadėjimų paveldėtojo, istoriją, Pradž. kn. au-
torius baigia Nojaus istoriją jo sūnų genealogija. Tat Pradž. 10-me yra
išdėtas bendras išsišakojimo paveikslas, kuris įvyko Nojaus ainijoje ir iš
kurio susidarė vėliau giminės, tautos ir kalbos. Įkvėptasai rašytojas, bai-
gdamas bendrą genealogiją pabrėžia (Pradž. 10, 32), kad jis yra išdėjęs No-
jaus šeimynų išsiskirstymą į tautas pagal jų giminystės!) nuo tvano, vadi-
nasi, ne nuo Babelio.

Po šio bendro paveikslo autorius pasakoja kito skyriaus pradžioje
apie Babelio atsitikimus. Šv. Rašto tyrinėtojai ieškojo priežasties, del ko
šioje vietoje yra išdėtas Babelio įvykis.

Taigi, jis sudaro perėjimą tarp visuotinos Nojaus istorijos, užbaigtos
Pradž. 10, ir atskiros semitų istorijos, kuri prasideda Pradž. 11. Įkvėptasai
rašytojas toliau pasakoja patrijarkų giminės istoriją, pertrauktą tvano apra-
šymu; jis išdėsto Semo genealogiją per Arphaksadą, kitus apleisdamas, iki
Tarei ir Abraomui. Apie Abraomą, kaipo Dievo pažadėjimų paveldėtoją,
autorius pasakos plačiai. Šis aprašymas prasideda Abraomo tėvo, vardu
Tarė, išsikraustymu iš Chaldejos Uro miesto į Kanaaną?).

1) Žr. hebr. tekstą.

*) Tarė apsistojo ir apsigyveno kai kuriam laikui pakelėje į Kanaaną šiaurės Meso-
potamijoje, vietoje vadinamoje ČCharanas, kame ir mirė. Iš Charano Abraomas nukeliavo
į Kanaaną. (Pradž. 11, 31—32; 12, 14.

A. Grigaitis: Babelio bokštas 47

Autoriui teko išspręsti klausimas, kokiu būdu ši šeimyna tenai atsi-
rado, kokios aplinkybės nuvedė ją į tą žemę, nes kiti Semo ainiai gyveno
kitur; žodžiu sakant, reikėjo išdėstyt, kas yra atsitikę su patrijarkų gimine
po Nojaus mirties Ararato šalyje. Toks apleidimas būtų nedovanotinas
veikale, aprašančiame patrijarkų istoriją. Taigi, Babelio bokštas ir papildo
tąjį apleidimą: būtent, semitai, daug laiko po tvano praslinkus, atkeliauja
iš rytų, kame jie buvo apsigyvenę po tvano, jie nusileidžia iš kalnuotos
šalies į derlingą Senaaro klonį tarp Eufrato ir Tigrio; tačiau Dievas, norė-
damas pašalinti suklydimo pavojų, kylantį iš minios maišyto gyvenimo,
privertė kitus Semo ainius atsiskirti ir pasišalinti, o Senaare paliko vien
tiesioginę mesijinę patrijarkų liniją, kurią mes matome vėliau Tarės ir Ab-
raomo asmenyse.

Atsiskyrusios giminės turėjo apsigyventi netoli tos šalies. Iš tikrųjų,
geografija rodo, kad semitų šakos, atskilusios nuo kamieno, gyveno arti
Senaaro, pavyzdžiui, elamitai —į rytus nuo Senaaro, asyriai—į žiemius, arfa-
ksadžiai—į pietus, liūdiečiai ir aramėjai— į vakarus; tuo tarpu Nojaus sūnų
Jaieto ir Chamo ainiai, išsiskirstę anksčiau, apsigyveno kur kas toliau, ki-
tose pasaulio šalyse.

Tuo būdu Babelio įvykis istoriškai riša tvaną ir patrijarkų giminės
mesijinį pašaukimą, vadinasi sudaro perėjimo laipsnį. Pradžios kn. autorius
per Semo genealogiją įveda į semitų išsiskirstymą ir semitų Abraomo atsi-
skyrimą, todel Babelio atsitikimas yra pirmojo užbaiga ir antrojo pradžia.

Šie kontekstinio pobūdžio protavimai verčia matyti prie Babelio ne
visus žmones, bet tik Semo ainius.

Jų mokėjimas pastatyti didelį paminklą taip pat įrodo, kad jie gyvenę
miestuose, kad nebuvę klajūnai; todel eidami iš rytų (pradž. 11,2) jie turėjo
palikti kai kuriuos žmones senose gyvenimo vietose, vadinasi, ne visi žmo-
nes yra buvę prie Babelio.

Be to, Sennaro gyventojų baimė, kad „neišsiskirstytų povisą
žemę“, (Pradž. 11,4), rodo, kad jau yra buvę anksčiau išsiskirstymų.

Toliau, įkvėptasai autorius tautų sąraše pažymi ypatingą privalumą, lie-
čiantį išsiskirstymą visų trijų šakų iš trijų Nojaus sūnų, būtent: a) Jafeto
ainiams tenka apsigyventi salose, iš jų gavo gyventojus tautų salos (Pradž.
10,5). b) Chamo ainiams—tenka pirmoji didelė valstybė po tvano, Nimrodo
įsteigta (Pradž. 10,8 ir toliau). c) Semo ainiams — didelis Babelio pamin-
klas Senaaro žemėje. Tuosius visų trijų šakų ypatingus privalumus tradi-
ciją galėjo lengvai išlaikyti ir pradž. kn. autorius juos įdėjo į savo veikalą.
Taigi, iš tų privalumų eina, kad prie Babelio būta ne visų žmonių, bet tik
semitų.
sijos lieka pabrėžti, kad apie įvykius, liečiančius visas Nojaus sūnų
šakas, randama atminimų taip pat visose iš jų kilusiose tautose, pavyzdžiui,
padavimas apie tvaną. Jeigu Babelio atsitikimas, aprašytas čia jau šalia
tvano istorijos, būtų buvęs taip pat visuotinas, rastume visur padavimų apie
ji; tačiau jokio padavimo nėra atrasta nei jafetitų, nei chamitų.

Taigi, visas teksto ir konteksto gvildenimas rodo, kad Babelio įvykis
liečia ne visus Nojaus ainius, kitaip sakant, nebuvo visuotinis, todel nėra
davęs stebūklingos pradžios įvairioms kalboms.

2) Filologija patvirtina kalbų išsiplėtojimą ne stebūklingu, bet pri-
gimtu būdu.

48 A. Grigaitis: Babelio bokštas.

Kalbos prigimtu keliu plėtojasi, keičiasi ir skaidosi į įvairias kalbas.

Visos kalbos galima suskirstyti į tris rūšis:

a) vienskiemenes (radicales — monosyllabae), kurių žodžiai sudėti iš
atskirų skiemenų, be permainos, šalia vienas kito ištariamų; šios kalbos ne-
turi linksniavimų nei gramatikos lyčių; tokia, pavyzdžiui, yra kynų kalba.

b) Sudėtinės iš kelių vienskiemenių žodžių; jose tikrų linksniavimų
dar nėra; jų kamienas pasilieka be permainos; tačiau naujos reikšmės gauna
žodžiai per netekusius savitos reikšmės priešdėlius ir galūnes. Tokios yra,
pavyzdžiui, pirmityvių tautų kalbos, be to, kai kurios chamitų šakos kalbos.

c) Linksniuojamosios, kurios vartoja ne tiktai priešdėlius ir galūnes,
bet keičia taip pat kamieną; jos turi daugiau ar mažiau išdirbtą linksnia-
vimą; tokios yra semitų ir indoeuropiečių kalbos.

Linksniuojamosios kalbos sudaro tobūliausiąjį kalbų išsiplėtojimo lai-
psnį. Prieš tai kalba yra perėjusi antrąjį ir pirmąjį laipsnį. Todel yra trys
laipsniai žmogaus kalbos istorijoje.

Vienskiemenėse kalbose randamas palinkimas skiemenis jungt, o an-
trasis laipsnis linksta prie trečiojo. Tarpinių lyčių pėdsakiai rodo lėtą kal-
bos raidą. Daug laiko praėjo, kol kalba prigimtu būdu perėjo visus tris
laipsnius. Yra iki šiol pasauly kalbų, likusių pirmajame, pavyzdžiui, kynų,
ir antrajame laipsnyje, pavyzdžiui, mongolų. Istorija rodo, kad greičiau
keičiasi kalbos pirminių tautų, kurios neturėjo rašto; vadinasi, raštas kiek
sulaiko kalbų kitimą.

Taigi, nuo Adomo iki Nojaus praėjo daug laiko, todel ir kalba turėjo
kiek pasikeisti. Giminės, kilusios iš Adomo ainių, atsitolino iš pirminių gy-
venimo vietų ir nutolo nuo senų papročių ir Dievo garbinimo, todel turėjo
įvykti pakaitų jų kalboje.

Nuo tvano iki Babelio įvykio Semo ainijoje praslinko taip pat daug
laiko, todel ir kalboje įvyko naujų atmainų.

Iš kalbos prigimties išeina, kad ir po Babelio bokšto, be abejojimo,
įvyko daug įvairių kalbų atmainų ir atsirado naujų kalbų.

Taigi, kalbos išsišakojimas prie Babelio nebuvo nei pirmutinis nei
paskutinis.

3) Padavimas. Senųjų tyrinėtojų dauguma ir kai kurie naujieji,
neįsigilinę į tekstą ir filologiją, yra išvedę, kaip buvo pradžioje pažymėta,
stebūklingą kalbos sumaišymą prie Babelio. Bažnyčios tėvai liečia pavir-
šium šį klausimą; jų dauguma nėra jo tiksliai gvildenę.

Šalia šios senosios teorijos nesenai paplito nauja, kuri Pradž. 11, 1—0
aiškina ne kalbos sumaišymu, bet vienodų jausmų —sutikimo iširimu, Ba-
belio paminklą bestatant; ši aplinkybė privertusi išsiskirstyt ir tuo pačiu
ilgainiui kalba mainiusis ir naujos kalbos kilusios. Šios nuomonės laikosi,
pavyzdžiui, Vigouroux /) Pelt?, Motais“) ir kiti. Ji, be to, re-
miasi Bažnyčios tėvo Nisos Grigaliaus autoritetu, kuris plačiai ir
tiksliai gvildena Babelio klausimą. Nisos Grigalius įrodė, kad kaip kalba
prieš Babelį nebuvo žmonėms Dievo apreikšta, kaip buvo viena, taip lygiai
po Babelio kalbų, išsiplatinusiųjų pasaulyje, įvairumas nėra įvykęs stebū-
klingu būdu. Nisos Grigalius apriboja Dievo veiksmą prie Babelio bokšto

"1 Manuel biblijue. I 680 p:

*) Histoire de Vancien Testament, I. 114 p.
*: Le deluge. 1885 250 p.

A. Grigaitis: Babelio bokštas 49

žmonių išsiskirstymu ir priveda taisyklę prigimto kalbų išsišakojimo, „Die-
vas, norėdamas, kad žmonės kalbėtų įvairiomis kalbomis, leido gamtai rie-
dėt savo keliu ir sulig noru kiekvienam ištarti garsą daiktui pavadinti“.!)

Taigi, Nisos Grigalius prie Babelio neranda stebūklo filologijos atžvil-
giu, bet vien žmonių išskirstyme. Šis aiškinimas sutinka su šv. Rašto tekstu,
nes Pradž. 11, 1—0 nepažymi tiksliai, kame Dievas įsikišo, ir nejudina klau-
simo, kokia buvo artimiausia kalbų išsišakojimo priežastis.

D. Babelio bokšto vieta.

Pradž. 11, 2 ir Berozo aprašymas nurodo Babelio bokšto vietą Babi-
lonijoje. Todel keliauninkai, kurie senovėje lankė Babilonijos lygumas,
rasdami didelių griuvėsių, manė, kad tenai būta Babelio bokšto.

Babilonijos Talmudas mato kalbos sumaišymo vietą dvylika kilometrų
atstumo nuo Babilono miesto Borsipos, kur būta šventyklos vardu Birs
Nimrud. Pasak Talmudo, vienas žmogus, paklaustas iš kur esąs, atsa-
kęs: iš „Borsif“. O Talmudas pataisė: „Nesakyki taip, bet sakyk, kad esi
iš Bolsof, nes tenai Dievas sumaišė „visos žemės kalbą“. (Bolsof — balal
sefa susimaišė lūpos). Tačiau šis Talmudo tekstas, kaip ir daug kitų,
neturi objektyvios vertės, nes Talmude klaidingai yra nurodytas pats Babi-
lonas ir kiti artimi miestai, pv., Sippar.

Viduriniuose amžiuose žydas Tudelės Benjaminas atlankė
Mesopotamijos izraelitus, kurie jam parodė griuvėsių krūvą Birs Nimru-
de, kaipo kalbų bokšto vietą.?)

Devynioliktojo šimtmečio pradžioje (1817—1820) Robertas Ker'as
Porter'as taip pat manė tikrai užtikęs Babelio bokšto liekanų dideliau-
siuose Birs Nimrudo sienų griuvėsiuose Borsipoje. Baisaus gaisro žen-
klai tose liekanose, anot jo, liūdija Dievo bausmę *).

Panašiai yra tvirtinę O ppert'as), Sayce?). Kiti ieško Babelio
bokšto liekanų kitose Babilonijos vietose. Jie remiasi savo nuomonei iš-
vesti vienu atrastuoju Nabuchodonosoro karaliaus užrašu. Tasai tekstas
mini dvi šventykli, vieną vardu Esakila į žięmius nuo Babilono miesto
ant kairiojo Eufrato kranto, kurios griuvėsiai sudaro dabartinį Babil; kitą
—ant dešiniojo upės kranto vardu E-zida Borsipoje; šios griuvėsiai vadinasi
šiandie Birs Nimrud. Nabuchodonosoras giriasi pataisęs ir puikiai išdailinęs |
abi šventykli.

Štai kaip išvertė tekstą Opertas 1857 m. ir pirmutinis jį išspausdino“):
Po įžangos, kurioje Nabuchodonosoras išskaito savo titulus, jis šaukiasi
Merodacho bei Nebo pagalbos ir apsako, ką yra padaręs pirmajam triobe-
siui pastatyti, būtent, Babilono piramidai; toliau tekstas kalba: „Mes kalba-
me") apie kitą, kurs yra šis triobesys: septynių žemės šviesų šventykla, su
kuria rišasi seniausias Borsipos atminimas, buvo pastatyta seno karaliaus

*) Contra Eunomium, lib. 12: Migne 45, 905.

*) Intinerarium Beniamini Tudelensis, Anvers, 1575, 71 p.

3) A. D'Alės, Dictionnaire apologėtigue, I, 346. |

*) Expedition ėn M sopotamie, I, 200--2,6 p.; Etudes assyrienes, 01--132 p.

5) Lectures on the religion of the ancient Babylonians, 112 — 113; 405 — 407 p.
, 9) Etudes assyri-nnes 102 — 103 p.; vėliau G, Smith, Chaldcan Account of Gene-
sis, ed. Sayce 1880, 163-—165 p.

P.
7) Sis priimtas tais laikais kalbėjimo būdas rodo svarbiąją užrašo dalį.

50 A. Grigaitis: Babelio bokštas

— suskaito nuo jo laikų 42 žmogaus gyvenimus — tačiau jis neužbai-
gė viršūnės. Žmonės ją apleido nuo tvano dienų, netvarkoje ištardami
savo žodžius. Žemės drebėjimas ir žaibo trenksmas sugriovė džiovintą-
sias plytas ir suskaldė išdegintąsias plytas iš lauko pusės...“

Fr. Delitzsch'as jau 1876 m. pastebėjo, kad svarbiausieji to
teksto žodžiai buvo klaidingai išversti.)

Toliau, asyrijologija žengė pirmyn ir padėjo tiksliai išversti anąjį
užrašą.

Šraderio leidiniuose?) toji vieta šiaip išversta: „Tuomet Euriminanki*),
augštas bokštas Borsipoje, kurį vienas senesnis karalius pastatė ir išvedė
augščio iki 42 mastų, nepadaręs stogo, buvo sugriuvęs nuo ilgo laiko;
vandeniui nubėgti rinos buvo blogame stovyje; lietūs ir audros sugriovė
sienas; iš lauko plytos sutrūko...“

Taigi, naujajame tiksliame vertime išnyko viskas, kas galėjo priminti
Babelio bokštą, būtent: 42-jų žmogaus gyvenimų ilgumas, tvano dienos,
kalbos sumaišymas.

Be to, šios šventyklos vieta ir laikas neatatinka Babeliui, nes Borsipa
nėra Babilono miestas, bet guli 12 kilometrų į žiemos vakarus nuo Babi-
lono (Babelio); antra, kai del laiko, tai ant plytų yra išdegintas žodis „Nabu-
chodonosor“, vadinasi jauno karaliaus iš septinto prieš Kristų šimtmečio
vardas.

Trumpai sakant, nelieka nė vieno mokslingo įrodymo ieškoti Babelio
bokšto Birs Nimrudo griuvėsiuose.

Tas pats reikia pasakyti ir apie kitas nurodomas Babelio bokšto

vietas,

aaaaaana

!) Smith-Delitzsch, Chaldaische Genesis 1876, 120—124 ir 3 O p.
*, KeilinscLinmftlicbe Bibliothek, 1890, III, 2, pusl.
* Bokšto vardas.

Izraelitų religijos vienatiškumas šių dienų priešakio
Azijos mokslo šviesoj.
Parašė D. Dr. Lorenz Dūrr, Bonn*).

Iki labai nesenų laikų—prieš vieną žmogaus amžį—priešakio Azijos
istorijos ir kultūros tyrinėjimas tegalėjo remtis vien Biblija ir negausingo-
mis, palygint, vėlybomis klasikinės senovės žiniomis; šiandien tam reikalui
turime apsčiai ir vietos versmių. Kaip Aigipte piramidos ir karalių karstai,
taip Babilonijoj atsivėrė patys karalių rūmai ir šventnamių arkyvai. Dabar
šios istorijos tūkstančiai metų atsiskleidė prieš mus kaip platus, plynas lau-
kas ir beveik kasdien podangis (horizontas) vis dar plečiasi. Žvilgiui sie-
kiant platyn, jis drauge eina taip pat ir gilyn. Čia mums kyla prieš akis
ne tiktai istorijos grobai, bet kūnas ir kraujas, patsai gyvenimas. Mums
prieš akis keliasi iš karsto tūkstančių metų senumo ir iki šiol dar net vi-
sai nežinomos kultūros; iš palikusių valstybinių sutarčių ir oficijalinių val-
stybinių metraščių mes pažįstame jų visą valstybės ir visuomenės gyvenimą;
iš atrandamų įstatymų kodeksų ir gausingų teisės- dokumentų įžvelgiame
tų laikų teisę ir papročius; gausingi maldų, himnų, ritualų, burtų tekstai
supažindina mus su jų nepaprastai turtingu religiniu gyvenimu; o iš dau-
gybės išlikusių privatinių laiškų ir privatinių sutarčių pamatome tų tautų
netgi slėpiningiausius protavimus ir jausmus. Bet kas šias žinias padaro
ypač vertingomis, tai jų reikš mė Senajam Į statymui tirti. Izraelio
tauta stovi dideliame plačiame istorijos ir kultūros sąryšy, kuriame ji, ly-
ginant su galingomis kultūringomis valstybėmis, sudaro tik mažą, nežymią
dalelę. O dar prie to, izraelitų žemė savo padėtimi yra tiesiog pereinamoji
šalis, kaip koks tiltas abiem nuolat su viena kita del pirmenos kovojančiom
kultūrom—aigiptičių ir sumerų-akadų tautų kultūrom; ir Jeruza-
lė iš tikrųjų yra priešakio Azijos „tautų vartai“ (Ez. 26, 2). Tuo būdu tat
buvo neišvengiama, kad izraelitai iš ten apturėjo daugel kultūrinės įtakos.
Kas iki šiol buvo laikoma esant Biblijos savitą lobį, dažnai pasirodė tai
esant bendrai semitiškų pažiūrų.

Yra žinoma, kaip šios naujosios žinios atvedė atimt Senajam Įstaty-
mui bet kurią savitą reikšmę apskritai ir ypač jo religiją pareikšt esant tik
senesnės sumerų-akadų kultūros nuosėdą; tai buvo pradėta nuo pagarsė-
jusių paskaitų apie Bibliją ir Babelį (1902—1903—1905) iki paskutinio taria-
mai nulemiančio kirčio to paties semitiškos filologijos Nestoriaus Fr. De-
litzsch'o nesenai išėjusiose jo knygose „Die grosse Tiuschung“ (1920
ir 1921). Prieš tai aš norėčiau parodyt, kaip esamosios medžiagos o b-
jektyvus įvertinimas įgalina pareikšt priešingai; ir kaip tik
šių dienų priešakio Azijos mokslo šviesoj pasirodo
izraelitųreligijosvienatiškumas palyginant ją su kito-
mis senojo orijento religijomis. Siam tikslui, ne taip kaip iki šiol buvo

*) Tai yra įžengiamoji viešoji habilitacijos paskaita Bonn'os universitete, kurią leisdamas
atspausdint mūsų žurnale autorius dar papildė. Sulietuvinimą atliko redakcija. ed.

52 L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas

daroma kalbant šiuo klausimu!), aš norėčiau įvertint kaip tik empirinę
pusę įrodydamas, jog Senajame Įstatyme su visu tuo bendrai se-
mitišku pradu raida nuėjo kaip tik kitomis, skirtingomis nuo kitų
kultūrų, netgi semitizmo dvasiai kaikuomet stačiai priešingo-
misvėžėmis, ir jog kaiptik per tai susikūrė tasai izraeli-
tų savitasis lobis, suteikęs jų tautai pasaulio istorinės reikšmės.
Cia nieku būdu neteks neigti Senajame Įstatyme bet raidą nuo že-
mesnio religinių pažiūrų laipsnio į augštesnį ir reliativai augščiausią
laipsnį. Senojo Įstatymo žinovui tokia raida aiškiai stovi prieš akis. Aš
atmetu tik vieną prielaidą: iki šiandien dažnai priimamą, rods, jau stipriai
išjudintą ir naujų iškasenų daviniais pralenktą pažiūrą, būsią izraelitų religija,
kaipo grynai stepų ir nomadų tautų religija, stovėjusi visai ant pirminio
laipsnio.

1. Senasis Įstatymas savo pasaulio istorinę reikšm ęturi
del savo Dievo idejos. O joje pirmiausia vėl del augščiausio dva-
sios istorinio laimėjimo: aiškios monoteizmo išraiškos. Ži-
noma, tenka palaikyti nuomonė, jog izraelitų tautos pradžioj taip pat ir ja-
vizmas pirmoj eilėj yra buvęs tautinės minties nešėjas? Isto-
rijos prityrimai ir padavimai iš tėvų, kaipo kurių Dievas Javė prisistatė netgi
pačiam Mozei, šį Dievą tautai rodė pirmiausia kaipo savąjį Dievą. Javė
išsirinko sau Izraelį ir pasirodė kaipo jo gelbėtojas ir priegloba; todel Javė
pirmiausia galioja kaipo izraelitų tautos Dievas. Kas yra kiti dievai jų tau-
toms, tas yra Javė Izraeliui (Teis. 11, 24). Sitokiu pirminiu nusistatymu,
mano išmanymu, visai netenka stebėtis. Nes jaunai tautai buvo būtina,
kad vieną kartą ji būtų tautiškai organizuota ir sutvirtinta. Tam
reikėjo tautinio obalsio. Ir kas semitiškai galvoja, tas žino, ką tai
reiškė Mozei sutelkt dvylikos giminių tautą po vieno Dievo vėliava, tas su-
pranta milžinišką darbą, esantį Dt. 6,4 paskelbime: „Mūsų Dievas Javė yra
vienintelis Javė, t. y. jis nesuskilęs į daugelį Ba alų sulig atskiromis gimi-
nėmis, jis yra viena vienintelė viršijanti dievybė“). Bet šioji Dievo
sąvoka kaip tiktai nuo pradžių juk buvo turėjus savo ypatingą
struktūrą. Del savo vieningumo Javė nuo pradžių yra taip pat
vienųvienas Dievas Izraeliui, šalinantis visas kitokias dievy-
bes. Javė priešais savo tautą stovi laisvas ir nepriklausomas, kai jis laisvu
susitarimu ant Sinajaus pasižada Izraeliui; ir, kaipo teisės bei dorovės Die-
vas nuo pat pradžių, Javė tautiniame elemente turi kažką
virštautiška, tendenciją universalųjį monoteizmą—
Jis pralaužia nacijonalizmo sienas, vienatiškumas veda įsitikint jo

') Žiūr. K. Marti, Die Religion des Alten Testamentes unter den Religionen des vor-
deren Orients, Tibingeu 1906.—E. Se I lin, Die altestamentliche Religion im Rahmen der
anderen altorientalischen Beligionen, Leipzig 1908.—N. Peters, Die Religion des Alien
Testumentes in ihrer Einzigartigkeit unter den Religionen des alten Orieuts (Esser'io Maus-
bach'o redaguotame veikale „Religion, Christentum, Kirche“ I) Kėmpten, Kūsel.—A. Ber-
tholet, Die Eigenart der altestamentlichen Religion, Tibingen 1913.—W ilh. Wolf Graf
Baudissin: Zur Geschichte der altestamentlichen Religion in ihrer universaler Bedeutung,
Zwei akademische Reden, Berlin 1914.—E. K 6ni g, Israels Religion nach ihrer Stellung in
der Geistesgeschichte der Menschheit, Giitersloh 1919,

*) Žiūr. J. He hn, Die biblische und babylonische Gottesidee, Leipzig 1918, 271 p. ir
t, 859; to paties Wege zum Monotheismus, Wūrzburg 1915, 21 p.

*) Ziūr J. Heh n, Gottesidee 186 p. j

L. Diirr: Izraelitų religijos vienatiškumas 53

vieningumu absoliutaus,universalaus, monoteizmo
prasme!) Bet kaip tik ši raida nuo „Javė yra vienintelis Javė“ (Dt. 6,4)
iki psalmininko arba Deuterojesajos „Tik tu vienas esi Augščiausias visoj
žemėj“ (Ps. 83, 19; Jes. 43, 11; 44, 6, 8; 45, 5. 18, 22 ir t.), yra vienati
ška. Nes šitokio žingsnio šiaipsemitų pasauly nie-
kurnežengta.

Paskutiniais metais, rods, daug kalbėta apie bendrąjį senojo orijento
monoteizmą, ir Senojo Įstatymo tikėjimas į Dievą taryta esant tik šio ben-
drojo lobio nuosėda?). Nekalbant apie Aigipto eretiko karaliaus Amenofio
IV (1375—1358) trumpą dirbtinio monoteizmo reiškinį, Babilonijoj tikrai
žymu pradų į tokį monoteizmą. Tai yra, būtent, vadinamojo politiš-
kojo-tautiškojo ir afektivaus monoteizmo lytys, kai
kiekvieną kartą politikoj vadaujamojo miesto dievas galiojo kaip tikra -
sis Dievas ir jam buvo prikergti visų kitų dievų atributai ir garbės titu-
lai, tuo būdu, kad kai kuris valdovas ar kuri gadynė parodydavo tam die-
vui ypatingos pamėgos, tai šitą mados dievybę ir pakeldavo augščiau kaip
kitus dievus3). Taip antai, viename neobabiloniškame statulos užraše skai-
tome tokį atsiliepimą į dievą Nebo (I R 35 Nr. 23. 12): „Kas ateity (gyvens,
privalo pauot): dievu Nebo pasitikėk, kitu dievu nepasitikėk!“ Ypač dievo
Marduko, Babelio miesto dievo, babiloniškojoj teologijoj kalbama apie „die-
vybės pilnatį“. Jis apturi netgi didžiųjų dievų vardus, ir vienoj neobabilo-
niškoj lentelėj jis tiesiog statomas priešais kitus įvairius dievus, šieji su juo
identitikuojant (Br. Muz, 47409*). Šį tekstą dabar papildė viena lentelė iš
Asuro, kurioj didžiausios Babilonijos panteono dievybės pastatomos tiesiog
kaip Marduko emanacijos (jėgos5). Ten pasakyta:

Sin yra tavo dieviškumas; B el tavo kunigaikštiškumas;

Dagan tavo viešpatiškumas; Be I tavo karališka vertybė;

Adad tavo stiprybė; E a išmintingas, tavo ausis,

laikanti rašomąją nendrę; Nab u, tavo galia;

Tavo vadovystė Ninurta; tavo galybė Nergal,

Tavo širdies patarimas Nusku, tavo iškilnusis (sukallu);

Tavo teisėjo vertybė Šam aš, spindįs, kur.. keldina“ ir t. t.

Panašiai kaip Mardukas Babilone, vėliau panteono viršūnėj buvo pastaty-
tas asyrų tautinis dievas Asuras ir paugštintas dievų viešpačiu. Galėtum'tikrai
manyt, jog Babilone, jei, pav., Mardukas yra „omnia solus“, tai kiti dievai
jau nebegalėjo turėt jokios egzistavimo racijos, jog tik vienas Mar-
dukas turėjo būtlaikomas per Dievą. Tačiau šitokio
išvedimoniekasnepadarė, nes taip darant ir bobiloniečio rašy-
tojo mintis būtų visai nesuprasta, kaip teisingai pastebi J. H e h n'as“). Čia
nenorima sakyt kitus dievus neturint vertės, bet tik norima įrodyt Marduko
esybės pilnutinumas. Kiti dievai tuo būdu, rods, kiek tiek pasitraukia ša-

!) T. p. 277, 859 p; Wege 23 p.

"> Fr. Delitzsch, Babel und Bibei I Vortr. 45 ir t, 71 ir tt—-A.Jeremias,
Monotheistische Striimungen innerhalb der babilonischen Religion, Leipzig 1904.—B.
Baentsch, Altorientalischer und israelitischer Monoteismus, Tūbingen 1606.

*) Ziūr. J. Heh, Gottesidee 98 ps. ir t. Wege 9 p. ir t. T. p. 58 p. ir t.

*) Keilschriftexte aus Assur religiūsen Inhalts II Nr. 25 col. II, 8, žiūr. E. Ebeling,
Onellen zur Kenntnis der babylonischen Religion I, Leipzig 1918 19 p.

5) Wege 10 p.

54 L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas

lin, bet niekur nekalbama apietikrąjį monoteizmą ir
netginėtiktaiapie monolatrizmą.

J. Hehu'asir į tai atkreipia dėmesio!): Jei naujaisiais Babilonijos
laikais su jos monoteistiškai skambančiomis maldomis būtų kuris žmogus
atsikėlęs iš numirėlių ir paleidęs obalsį: „Vienas Mardukas tėra dievas, o ša-
lia jo nėra kito dievo“, tai, gal būt, šitokia sėkla būtų kritus į derlingą
dirvą. Bet tai ir labiausia nulemia jogšitokio žingsnio,
kaipjis faktinai žengtas Biblijoj, tenai kaiptik nie-
kasirnepadarė. Baudissin'as jaubendroj semitiš-
koj galvosenoj nori rasti palinkimo į monoteizmą: analogiškai su
giminių tvarka, kuomet giminės prieky statomas vienas vadas, tai galio-
jąs ir vienas giminės, arba paskiau liaudies, dievas, rods ne vienintelis
savo rūšimi, bet savo padėtimi; tuo būdu Senojo Įstatymo monoteizmas
esąs tiktai augščiausias šiokio supratimo išplėtojimas*). Betgi čia kyla
klausimas, kodeltiktaiizraelitai, o taip patir ne kitos
semitų tautos pasekė šį tariamą bendrai semitišką palinkimą.

2. Sis nukrypimas nuo bendrai semitiškos galvo-
senosirsenorijentiškosraidos yra dar didesnis ir
netgijai stačiai priešingas tai Biblijoj suprantant
Javękaipouniversalų Dievą. Paskiausiu laiku pirmoj eilėj
Deličo kuo stipriausiai paskelbta šitokia semitų tautų aksijoma: „Nėra tau-
tos be savojo dievo, bet taip pat nėra ir dievo be savos šalies“3). Ytin
paskutinioji pažiūra šiose tautose taip giliai įsibrėžusi, jog tautą nugalėjus,
kaip žinoma, tikėta esant nugalėtą ir jos dievą, kurio statulą nugalėtojai
nusigabendavo kaipo trofeją į savo šalį. Todel randame ir Biblijoj prašy-
mą, idant Javė sav o vardo dėliai neapleistų savo tautos (Ps. 83, 19, plg.
Ez. 30, 22). Todel Biblijoj bijomasi pagonų pajuokos: „Ubi est deus e0-
rum“ (Ps. 42, 4, 11; 115, 2), ir netgi stačiai manoma, jog svetimoj šaly rei-
kią svetimiems dievams tarnaut (1 Sam. 26, 19) ir valgyt „nešvarią duoną“
(Hos. 9, 3; plg. Jos. 22, 19; Am. 7,17). Ir vis delto Senajame Įs-
tatyme matome visaikitokios raidos. Nuo pat pradžių Die-
vo sąvoka čia nukreipta siekt toliau, negu kiek eina tautosri-
bos. Izraely kaipo visa veikianti priežastis tautinis Dievas Javė patampa
viso pasaulio ir žmonijos visa veikiančia priežastim. Ir šį žingsnį padarė
pirmieji ne pranašai; jau senai prieš juos seniausi javisto ir elohisto vers-
smių raštai visiškai nukreipti į mintį, jog izraelitų tautos reikšmė yra vie-
natiška del to, kad ją pašaukė Javė, visumos Dievas; ir šiai minčiai ja»
panaudojami senesni čion eina Dievo pasakymai (Gen. 12, 3 ir paralelės,
Gen. 49, 10). Mintį, jog Javė yra pasaulio viešpats, pranašai paėmė ir iš-
plėtojo visu griežtumu; Javė jiems tiek maža surištas su Izraelio tauta, jog
jis jai, šiai tautai, kaip tik pirmutinei pridėsiąs prie gerklės peilį (Am. 3, 2),
nes jo akyse Izraelis nereiškia daugiau kaip kusitai arba kaip pilistinai ir
aramėjai, kuriuos jis taip pat išvedė iš Kaftoro ar Kiro, kaip izraelitus iš
Aigipto (Am. 9, 7). Suprantama, jog ir universalizmas palieka bestovįs ant
tautinio pagrindo; laukiamoje universalinėje Dievo viešpatijoj Jeruzalė suda-
ro sostinę; bet vis delto tai didingas ir platus kaip pasaulis
yrapožvilgis, kai jau prieš Jesają ir Micha liaudyje skamba giesmė:

"po dipo o *) Zur Gerchichte der altestamentlichen Religion 19 p.

*) Die grosse Tauschung (1 Teil.) 39 p.

L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas 55

Paskutinėmis dienomis Javės namų kalnas

Stovės tvirtai pagrįstas „kaip augščiausias kalnų“.
Jis iškils augščiau nekaip visos kalvos,
Ir visi pagonys plaukte plauks prie jo.
Ir tautų daugybė tuomet kils ir tars:
Kelkimės ir lipkime į Javės kalną,

Ir į Jokūbo namų šventą namą,

Kad jis mus pamokytų apie jo kelius,
Ir kad mes pažengtume jojo takais.
Nes iš Siono išspindės šviesa,

Ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės (Jes. 2,2—4; Mich. 4,1 - 4).

Ir dabar taip pat čia vėl galime nurodyt į tai, jog šio universa-
lizmo nesiranda šiaip nėvienoj fų laikų semitų tautoj.
Jos daugiau paliko ištikimos augščiau pažymėtai aksijomai. Mardukas,
Asuras, Nebo, nežiūrint viso galybės pilnatumo, nė vienas niekuomet ne-
įgavo tokios reikšmės, kaip Javė. Rods, kalbėta ir net giedota iškilmingo-
se liturgijose, ypač Naujų Metų dieną, jog Mardukas (vėliau Asuras), nu-
galėjęs baisenybę Tiamatą, apturėjo pasaulio viešpatavimą ir sujungė savy
visų dievų galybę (Pasaulio kūrimo epo IV ir VII lentelė); tačiau šią galy-
bę jis pareiškia tik Babilonijai, ir niekur nėra nė mažiausios aliuzijos, jog
jam tarnaus taip pat ir kitos tautos; o kad Marduką kuomet pripažins v i-
sos tautos, tai šitokios vilties nėra nė kibirkšties. Jau E. Sellin' as)
ir N. Peters?) galėjo nustatyt, jog „niekur senovėje šiaip tauta ne-
turėjo minties, kad jos dievas užkariaus pasaulį“; tokioms vietoms kaip
Jes. 2, 2 ir t. (Mi. 4,1 ir t.t) visa senorijentalinė medžiaga neteikia jokios
paralelės. Tik vieno Izraelio Dievas yra pasaulio Die-
vas, jotautos Išganytojas yra pasaulio Išganytojas.
Jei paskiausiu laiku Deličas didžiausio susijudinimo žodžiais eina prieš
tai:), kad Javė neteisingai buvo iškeltas iš tautinių ribų, jei jis Javės pa-
statymą lygiame augšty su Dievu pareiškia kaipo „didelį Izraelio apsigavi-
mą“ (72p.) ir „kaipo stačiai nesuprantamą žmonijos apsigavimą apskritai“
(7lp.) ir šiuo atžvilgiu nurodo į tai, jog „sumerų-babiloniečių tautos iš
dalies iškilnūs dievų paveikslai dar daugiau galėjo pareikšt pretensijos i š-
riedėtį augštesnį Dievo sąvokos laipsnį“ (74 p.), tai jis turi mums pir-
miausia išaiškint, kodel Biblijoj tokia raida ėjo, o čia ne. Jau J. Wellhau-
sen'as turėjo sutikt, jog jis negalįs duot jokio patenkinamo atsako
klausimui, kodel, pav., ne Moabo Kamos patapo teisybės Dievas ir dan-
gaus bei žemės Leidėjas (suprantama, Biblijos prasme) *). Ir jei šis Javės
paskelbimas pasaulio Dievu net nebūtų buvęs kas kita, kaip tiktai perdė-
to, specijaliai Senojo Įstatymo pranašų „nacijonalizmo“ išsigimimas (83 p.),
tai vis delto dar liktų jų nuopelnas, jog jie atrado šiąją vieno universalaus
Dievo mintį, kuriąjie turėjo turėtpirmiau negu padarė
Javės identifikacija su juo.

') Die altestamentliche Religion im Rahmen etc. 44 p.

*) Die Religion des A. T. 767p.?

3) Grosse Tauschung (1 Teil) 70 p

*) Die Kultur des Gegenwart I (1906) 15 p; plg. E. Kėnig, Die sogenannte Volksrelį-
gion Isael r eine iragwūrdigste Grosse der altestamentlicheu 1heologie, Gūtersloh 1921, 21 p.

56 L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas |

3.Prie to, Izraelio Dievas savotautosatžvigiu nuo
pat pradžiųužėmėkitokią poziciją, negu kitų semitų tautų
dievybės. Babilonijoj, ir apskritai priešakio Azijoj, dievybės artimiausiai su-
augusios su savo tikinčiaisiais, nes jos gimusios iš liaudies. Savo esme
jos yra sudievinimas gamtos gyvenimo, arti kurio stovėjo
liaudis. Ypatingai babiloniškoji religija, kaip vykusiai pažymėjo J. Heh -
n'as, yra pasaulėžiūra, gamtos stebėjimas, mokslas!) Tuo tar-
pu Javė nuo pradžių priešais savo tautą stoja kaip laisva, nepriklau-
soma asmnybė. Jis nebe kosmologijos ar filosofijos mokslas ar
produktas, bet istoriškas pergyvenimas. Todel ir santykiai
Izraelio su juo nebe gam tiški, kaip kitų, bet „Sandaros“ išdavinys. 1Z-
raelioreligijayratikėjimas. Mardukas, Rė', Zeusas ar Mar-
sas nereikalauja tikėjimo, kaipo laisvai norimo pasitikimo įsitikinimo, nes
juk šie dievai yra regimi (gamtos galybėse), su jais suaugama, jie turi-
ma pagal gamtą (naturgemūss). Kitaip Izraely. „Abraomas (jau) tikė-
jo Dievą, irtai jam palaikyta teisumu“ (Rom.4,3). Vien iš šio savotiško pa-
grindinio santykio Izraelio su Jave, mano išmanymu, išaiškinamas taip pat
semitų pasauly vienatiškas reiškinys, jog Izraelio tauta
nuolat stengėsi nutoltnuo savo Dievo. Kur kitur to nerandame.
Atkritimo nuo dievų tikra prasme tenai nerandame; toms tautoms šitai
net neateina galvon, nes juk jų dievai turima prie savęs. Tik vienas
Izraelis, kaip sako pranašai, skuba nuo savo Dievo. Šis rei-
škinys pirmąjį laiką izraelitų buvimo Kanaane dar būtų suprantamas iš to,
jog liaudis tikėjo turinti pirmiausia garbint vietinį šalies dievą kaipo laukų
dovanų teikėją, ir todel randame ją turėjus didelio palinkimo į Ba'alus?);
bet vėlesnį perijodą šitokio aiškinimo nė mažiausia nepakanka. Nuolati
nio atkritimo pagrindas čia yra daugiau tai, jog grynas dorinis javizmas
nebuvo iš liaudies instinktų ir nuotaikų išaugęs augmuo, bet jog jis buvo iš
kur kitur jai įdiegtas. Nes jei netaip, tai Izraelis būtų lygiai taip pat tvir-
tai laikęsis, kaip tai darė Marduko arba Rė'o garbintojai *).

4. Galima būtų nurodyt dar daugiau tokių reiškinių, kurie taip pat
nukrypsta nuo semitizmo. Taip antai, paveiksluoto kulto trūku-
mas, arba įsakymas Javę garbint be paveikslų; šitas reiškinys
pagrįstas vienatiškai supratus Javę, kuris nebuvo reikalingas jokiu paveik-
slu nusitraukt iš augštybės ir nereikalingas saugot nuo pavojaus, naivu S€-
nųjų galvojimu, susiskaldyt į daugelį dievybių *). Čia nieko negalėjo pa-
keist taip pat ir naujausi vien tiktai kombinacijomis bei nevalijančiomis
tekstą korektūromis paremti H. Gressmann'o bandymai Sandoros skry-
noj įrodyt buvus Javės paveikslą“). Prie čia ypač pažymėtina, bet k u-
rios moteriškos dievybėstrūkumas Senojo Įstaty-
moreligijoj. Kur tik žvilgtelsime semitų pasauly, visur priešais vy-
rišką dievybę stovi moteriškos dievybės paveikslas. Istara Babilone gar-

1) Gottesidee 272 p.

* Delitzsch, Grosse Tiuschung 46 p. i R

3) Plg. H. Winckler, Religionsgeschichtlicher und geschichtlicher Orient, Leipzig
1106, 21; — N. Peters, Die Religion des A. T. etc. 678. - E. Būnig, Die sogenanate
Volksreligion etc. 46 p.

* Plg. J. Heh, Wege 21 p. Ę

5) Die Lade Jahvės und das Allerheiligste des salomonischen Tempels, Berlin — Stutt-
gart-Leipzig 1920, 23 ir t. t.

L. Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas 57

binama pirmoj eilėj, taip pat Kanaane Ašeros, arba Aštoret'os kultas toli
pralenkęs Baalų "kultą. Izraely, atvirkščiai, trūkstabet kokio Ja-
vėslytinės diferencijacijossimptomo. Į šį tikslą nukreipti
Gresmano bandymai — įrodyt Biblijoj moterišką elementą, kokią Ašerą
arba Anatjahu (t.p. 44,65) — tekstuose neturi atramos. Teisingai pastebė-
ta jau iš kito šono, jog hebrajų kalba net neturi žodžio dievybei išreikšt !).
Jei Deličas dabar kaip tik apgailestauta trūkumą moteriškos dievybės
del poetiško žavėjimo, kurio mums daro tariamai „hebrajų pranašų perdėm
prakeiktas kanaanitų kultas, kuriame dievas Baalas... ir išganytinga deivė
Ašera buvo garbinami ir maldaujami kiekvienoj augštumoj ir po kiekvienu
vęšiai žaliuojančiu pavėsingu medžiu“ (80p.), tai 20-me šimtmety tokia
jo dievybės supratimo sąvoka mums nepriimtina.

5. Aš labai gerai žinau, jog visi šie bruožai, kuriuos mes iki šiol
atsirėmę mūsų šių dienų žiniomis apie semitų religiją, suminėjome kaipo
siekiančius toliau negu paprasta senorijentalinė ben-
dradvasia, dažnai sakomi yra buvę tiktai pranašųpamokslų
produktas. Tai pranašai esą atvedę į šias augštybes Senojo Įstatymo Die-
vo supratimą, jie esą dorinio, universalaus monoteizmo pagrindėjai. Teisin-
ga, jog Izraelis, kuo jis yra patapęs, vyriausiai patapo per savo pranašus.
Jie pirmiausia nepermaldaujamai griežtai pasistatė už monoteizmą ir atmetė
visokį kompromisą su Baalais. Toliau, religijos centre jie pastatė Javės
reikalavimų dorinį rimtumą (1 Sam. 15,26; Am. 4,415,21tt4,14,15; Jės. 1,
16-17; Jer. 7,8tt; Mich. 6,8; Ps.51,18t.). Pagaliau, jie be atodairos per-
kirto vienašališką tautišką Javės supratimą (Am.9.7.). Bet tuo jie nesu-
kūrėnieko principingai nauja. Augščiau mes vis pabrėžėme,
kaip šie ypatingi bruožai nuo pradžių buvo įdiegti Javės esmėj. Nauja
tėra energija ir konsekvencija, su kuria jie šias tiesas pastatė Izraeliui kai-
po normas. Bet netgi prileidus, kad visa to kūrėjai yra buvę pranašai, tai
tuo problema tiktai nukeliama: tada reikia šiuos vyrus pačius
išaiškint. Nes kaip tik mūsų šių dienų žinios apie senąjį semitų
orijentą viena aiškiai rodo: tokios dvasios ir pajėgos vyrų, kaip didieji Iz-
raelio pranašai, veltui ieškosime neizraelitiškose religijose. Taip pat
ir jie yra vienatiškasrieškinys >). Oticijalinių orakulių kunigų,
rods, netrūksta ypač Babilonijoj, kame viskas buvo nukreipta ateičiai tirti,
kame didžiausia daugybė žyniavimo tekstų mums paliudija buvus labai iš-
plėtotą orakulių techniką; bet didieji pranašai kaip tik atmeta šitokį profesi-
nį savo pašaukimo supratimą. Jiežyra Dievo palieptieji,;.turintieji atstovaut
Javės teisėms tautoj ir prie jos dvasinių ir politinių vadovų. Taip pat ir
naujesni bandymai, prie kurių 'paskiausiu laiku prisidėta ir iš medicinos
šono *) — šių dvasios vyrų pasirodymą išaiškint tiktai priešakinės Azijos

EB i Ziūr. A. Bertholet, Die Eigenart der israelitischen Religion 28 p. Sulietuvintojas
šioj vietoj nori dar pridurti, jog moncteistiškojo Javės tikėjimo kovą su moteriškomis dievybėmis
Palestinoj istoriškaijišdėsto E. Pi1'as savame licencijat darbe, kurio tėra išėjusi pirmoji dalis
Die weiblichea Gottheiten Kanaans. Eine archžologische Studie,,Zeitschrif des Deutschen Palds-
tin a-Vereins. (1924) 129—168 pp.
2) Ziūr. ypatingai E. Sellin, Der altestamentliche Prophetismus (Leipzig 1912):
es Aliorientalische und alttestamentliche Ofienbarung 195 p. — J. He h n, Gottesi-
ee p.
4 sedes Jacobi, Die Ekstase der alttestamentlichen Propheten, Miinchen Wiesba-
en P

58 L, Dūrr: Izraelitų religijos vienatiškumas

ekstatikų pavidalu — jų neišaiškina. Nes pranašai meta nuo savęs šalin ben-
drumą su šiais fantastiškais vizijonieriais. Jie žino save esą Dievo tarny-
boj iš ypatingo pašaukimo. Bet jų jėga eina kaip tik iš to religinio
įtempimo, kuris buvo duotas su izraelitų religijos savotiškumu ir kurio
kitur trūko gamtiškam religijos charakteriu. Paskutinis išaiškini-
masirčiapaliekavėl vienatiška religinė Izraelio
pozicija.

Šis vienatiškumas pabrėžti turi palikt taip pat ir mūsų ateities užda-
vinys. Aš tyčiomis dėjau svarbos laikydamasis empirinės medžia-
gos įrodyt, kaip Senojo Įstatymo svarbiausi momentai yra vienatiški imant
juos bendrai semitiškoj aplinkumoj (milieu) ir matuojami visuotinomis |
bendrai semitiškomis „aksijomomis“. Jau ir pradžioj buvo pastebėta, jog
mums neseka neigt raidos. Nes visada pasirodys: juo viso semitų pasau-
lio plačioji lyguma skleisis prieš mus atviriau ir aiškiau, juo mes giliau įsi-
braujame į jų galvojimą ir jautimą ir juo daugiau aiškėja, jog ir Senasis
Įstatymas klauso semitiškų galvojimo ir raidos dėsnių, ir netgi juo dau-
giau jame atsitaiko semitiškumo ir, gal būt, per didelio semitiškumo, tai
tuo aiškiau ir šviesiau išsiskiria nuo bendrojo podangio tosios
Senojo Įstatymo vienišos augštumos kaipo žmonijos dva-
sios istorijos brangiausias lobis !). |

aaaaaooo

* Ziūr. taippat H. Gunk el, Ausgenžūlte Psalmen 1917, 156p. ir H. Gressmann
Die Aufgabe der alttestamentlichen Forechung, Zeitschrift fūr alttestamentliche Wissenschaft,
N. F. I (1924), 10 p. (yra ir atskiras atspaudas: Giessen, Topelmann).

Gorban.,
(Mk. 7, II; Mt. 15, 5).

Parašė Prof. Vyskupas J. Skvireckas, Kaunas.

Žodžiu g orban Senajame Testamente žydai vadindavo visokias au-
kas Dievui. Tas žodis sutinkamas vieną kartą ir Naujame Testamente.
Morkaus evangelijoje greta jo graikiško vertimo Švpow, dovana; lygiagre-
čioje Mato evangelijos vietoje yra tik graikiškas vertimas Gwpov. Jis čia mi-
nimas štai kokioje aplinkybėje. Žydų mokytojai darė Išganytojui priekaištų,
kam jo mokytiniai pirm pradėdami valgyti nesiplauną rankų ir taip peržen-
gią žydų įprotį, paremtą senu vyresniųjų padavimu. Jėzus, neišsitardamas
del skundžiamųjų pasielgimo, pats ima kaltinti žydų mokytojus, kam jie
savo padavimais niekais verčia paties Dievo įsakymus, ir nurodo vieną pa-
vyzdį. Jis sako: „Jūs gražiai mokate niekais paversti Dievo įsakymą, kad
palaikytumėt savo padavimą. Juk Mozė pasakė: Gerbk savo tėvą ir savo
motiną. Ir: kas keiktų tėvą, ar motiną, mirte tenumiršta“. O jūs sakote:
Jei kas tartų tėvui, ar motinai: xogidūv, 0 Est dupow, 0 šūy šuoD Guekntijs
—gorban (tai yra dovana) tebūna visa, kuo tu galėtumei iš manęs pasinau-
doti, — tuomet jūs leidžiate jam daugiaus nieko nebedaryti savo tėvui, ar
motinai, niekais paversdami Dievo žodį savo padavimu, kurio jūs mokinate.
Ir pridūrė: Tolygių dalykų jūs daug darote“ (Mk. 7, 9—13).—Taigi čia Išga-
nytojas ima tokį atsitikimą, kad pasenęs tėvas, ar motina nori gauti pašal-
pos iš savo sūnaus. Dievo įsakymas: Gerbk save tėvą ir savo motiną,
reikalauja, kad sūnus tokios pašalpos duotų, ir jei jis, turėdamas iš ko duoti,
atsisakytų, įsakymas jam skiria net mirties bausmę. Bet sūnui, pasinaudo-
jant padavimu, gana buvo pasakyti: x05334, 0 šeww Gopov, 8 žė ėz ėuoD
GeeknTijs, Ir jis darėsi laisvas nuo pareigos sušelpti savo tėvą ar motiną.

Tam graikiškojo evangelijos teksto sakiniui, kuris prasideda žodžiu
gorban, atatinkamų išsireiškimų randame žydų talmude (pvd. traktate Neda-
rim 8, 7). Palyginimui imkime dvi apžadų formuli: gonam še'ani neheneh
lakh ir gonam še'atthah neheneh li. Tiesa, čia sakiniai prasideda žodžiu
„gonam“ ne „gorban“, kurį skaitome Morkaus evangelijoje. Bet tame pat
traktate (1, 2) randame pasakyta: jei vienas sakytų kitam gonam, gonah ar
gonas, tai turėtų tiek pat vertės, kaip ir gorban, nes tai yra tik kitoks iš-
kreiptas to paties žodžio tarimas. Toliau dar paaiškinta, kad apžadas, pada-
rytas tariant žodį gonam, yra lygus apžadui paremtam žodžiui gorban.

Ką gi tai reiškia tiedvi anksčiau paminėti žydų apžadų formuli? Ogi
viena reiškia: dovana tebūnie visa, kuo aš iš tavęs galėčiau pasinaudoti; o
kita: dovana tebūnie visa, kuo tu iš manęs galėtumei pasinaudoti. Taigi,
pirmoji yra atsisakymo apžadas, iškilmingas apsiėmimas neimti sau nieko
iš to, kuriam ji sakoma; o antroji visai ta pati, ką ir evangelijoje Kristaus
cituojama: gorban (tai yra dovana) tebūna visa, kuo tu galėtumei iš manęs
pasinaudoti.

Dabar kyla klausimas, ar kas, ištaręs apie ką nors žodį gorban, pri-
valėjo laikytis savo taip padaryto apžado. Atsakymą randame tame pat ta|-

60 J. Skvireckas: Rorban

mudo traktate, kuriame tokių pat ir panašių apžadų formulių yra paminėta
gana daug. Jos visos buvo laikomos labai svarbiomis, net svarbesnėmis
už priesaiką. Tai aišku iš šio ten skaitomo palyginimo: „Jei kas sakytų
Gonam, jei aš statyčiau padangtę, jei aš imčiau šventadienį gėlių pluoštelį,
jei aš užsidėčiau ant savęs maldos dirželius, tai tokiam uždrausta statyti
padangtę, imti gėles ir t. t, nes jis yra ištaręs apžado žodį gonam. Bet jei
jis būtų pasakęs priesaikos žodį (pvd., š*bu'ah), tai jam valia tie dalykai
daryti, nes niekam neleista prisiekti, kad jis peržengsiąs įsakymus (tokia prie-
saika būtų niekinga).

Todel jei sūnus, nenorėdamas sušelpti tėvo būtų tik prisiekęs, kad jis
jam neduosiąs pašalpos ir ištaręs žodį š*bu'ah (graikiškai 62x0<) vietoje gor-
ban (yr čdpov), jo priesaika būtų buvusi niekinga, nes priešinga ketvirtajam
Dievo įsakymui, ir anaiptol neduotų jam galimybės pasiliuosuoti nuo pa-
reigų sušelpti tėvą. Bet apžadas gorban buvo padarytas galingesnis ir už
Dievo įsakymą.

Ar sūnus, atsisakęs sušelpti tėvą ir pavadinęs jo prašomąjį dalyką
gorban'u, bent privalėjo tą dalyką paaukoti Dievui? Taip reiktų manyti, ži-
nant, kad Senajame Tastamente žodžiu gorban buvo vadinama aukos Die-
vui. Tačiau taip iš tikrųjų nebuvo. Jau vien ta aplinkybė, kad gorban'o
apžadu buvo galima lygiai atsisakyti kam ką nors duoti, kaip ir ką nors iš
kito imti, parodo, kad čia tikros aukos Dievui visai neturima galvoje. Dar

apsižadėtų bet kokiuo aukuro ryku, tai, nors jis nebus paminėjęs žodžio
gorban, tačiau bus pasižadėjęs gorban'u“. Čia ir kalbos nebegali būti apie
darymą aukos Dievui iš apžadu apimto dalyko; yra gi tik nurodymas, kaip
labai jis neleistinas, ar tai pačiam apsižadančiam, ar tai kam kitam, nuo ku-
rio dalykas norima apsaugoti. Pagaliau galima rasti pas žydų mokytojus
aiškiai pasakyta, kad gorban apžaduose yra visai lygus keąorban, t. y.
kaip gorban (R. Jehuda). Todel atsisakančio duoti pašalpos tėvui sūnaus
apžadas galėjo būti išreikštas ir šiaip: kaip dovana tebūnie visa, kuo tu
galėtumei iš manęs pasinaudoti.

Reikia dar paminėti, kad žydų tarpe, matyti, gana dažnai buvo naudo-
jamasi gorban'o apžadu ir kad juo atsisakęs ką nors duoti ar imti kai kada
pats jausdavosi perdaug suvaržytas. Ir rasi nevienas nedėkingas sūnus,
atstūmęs nuo savęs pašalpos prašančius gimdytojus, gailėdavosi savo ap-
žado ir norėdavo nuo jo pasiliuosuoti. Taip bent leidžia manyti traktato
Nedarim 3, 1 posakis, kad mokytojai paskelbę daug apžadų neturinčiais
vertės, kaip tai paraginimo apžadus, hiperbolinius, klaida paremtus apžadus
ir panašius.

Be to, tų pat mokytojų buvo rastas kelias atimti iš padarytojo apžado
jo rišančią galią, padėti atimti atgal padarytąjį apžadą, įrodant Thoros (įsta-
tymo) tekstais tokio atsiėmimo teisingumą, ir leisti apžadu surištajam ištarti
pasiliuosavimo žodžius: „Jei aš būčiau žinojęs, kaip taip galėtų būti, tai aš
apžado nebūčiau daręs“ (N*d. 0, 4. R. Meir. apie 150 m.).

Bet ir patys apžadą padariusieji galėjo rasti būdą io veikimą sušvel-
ninti taip sakant, jį aplenkti. Anot N*d. 4, 7, 8, padaręs apžadą nieko ne-

J. Skvireckas: Gorban 61

duoti galėjo nueiti pas krautuvininką, pasisakyti jam savo apžadą ir prašyti
patarimo; krautuvininkas galėjo nuo savęs duoti apžadu nuskriaustajam,
kas reikėjo, o užmokesnį už duotas prekes paimti nuo apžadą padariusiojo.

Bet ar tie pasiliuosavimo keliai nuo apžado gąorban jau buvo priimti
ir vartojami Kristaus laikais? Jei taip, tai parizėjai, be abejo, būtų juos Išga-
nytojui priminę. O rasi tik Jėzui nurodžius apžado gorban neteisingumą,
žydų mokytojai pradėjo ieškoti uoliau kelių pasiliuosuoti nuo taip nepato-
gaus savo vyresniųjų padavimo,

anaaaoaou

Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj.
Dantės 600 metų mirties sukaktuves palydint.

Parašė Prof. Dr. Pr. Kampers, Breslau*).

Bokačijas pasakoja, kad kai Dantė rimtai ir didingai žengdavo Vero-
nos gatvėmis, tai moters, tur būt, baimingai besi žvalgydamos, šnabždėdavęsi,
kad jo veide pragaras palikęs savo žymių. Gal būt, kad tie, kurie taip šnekė-
davo, taip pat ir tikėjo, jog demonų galybės turi klausyt to, kuris nepa-
kenkiamas perėjo visus septynetą pragaro ratų. Ir iš tikrųjų, platesni sluo-
gsniai, ir netgi toki, kuriuos reikėtų laikyt buvus šviesesniais, laikė Dantę
per nekromantą ir jau tik už vienerių metų prieš jo mirtį.

Dvejetas notariškų aktų, padarytų 1320 m. vasario 9 ir rugsėjo 11 d.
Avignone, teikia žinių apie tas smarkias priešingybes, kurios taip sujudino
Jono XXII pontifikatą. Augštutinėj Italijoj kurijos pastangoms griežtai pa-
sipriešino Matas Viscontis, del ko užsirūstinęs popiežius atskyrė jį nuo
Bažnyčios. Tada Viskontis prietaringomis priemonėmis, į kurias tuomet ti-
kėjo ir pačios augščiausios asmenybės, stengėsi pašalinti popiežių iš kelio.
Ir Viskontis tikėjo, jog jei nekenčiamo asmens minijatiuriškus paveikslus
apleist nuodingomis dujomis, tai šituo būdu pakenkiama ir pačiam tam, nors
toli esamam, asmeniui. Tačiau pasamdytas „žynys“ Baltras Canholati's iš-
duoda šitą jo sumanymą. Tuojau nuskiriama kardinolų komisija šiam pa-
sikėsinimui ištirti, o Canholatis teikia komisijai savų parodymų. Sugrįžęs
į Milaną jis areštuojamas. Tada šį sumanymą imasi vykdyt jaunesnysis
Mato Viskončio sūnus, Galeazzo. Ir jis norėtų pasinaudot kalėjiman už-
daryto žynio menu. Jis apie 1320 m. vidurį parsikviesdina jį į Piacenzą
ir jam įkalbinėja — apie tai pasakoja antrasis dokumentas. Bet šis prašo
duot jam laiko apsisvarstyt. (Galeazzo nori, kad apsvarstymas išeitų jo
naudai ir priduria: „Žinok, jog šiuo reikalu aš parsikviesdinau magistrą
Dantę Alighierį iš Florencijos“. Į tai Baltras pareiškia, jog jis visai sutin-
kąs, jei šis (Dantė) atliks tai, ko Galeazzo nori. Bet Viskontis mano, jog
del tam tikrų priežaščių nepatogu, kad Dantė čia pridėtų savo ranką!).

Šie to meto kultūros istorijai labai charakteringi dokumentai aiškiai ro-
do, jog anuomet Italijoj būta žmonių, kurie tikėjo reikiant Dantę, jau ne-
užilgo prieš jo mirtį, surišt su prietaringais pasikėsinimais prieš popiežių.
Apie „Komediją“ jau tuomet tai šis tai tas patylomis šnabždėtasi. Žinota,

*) Šios studijos autorius yra ar tik ne vienintelis šių dienų istorininkas, kuris savo
veikaluose kartkartėmis užkliudo religijos istorijos problemas ir naujųjų laikų istorijoj. Ir
Dantės 600 metų mirties sukaktuvėmis (1921 m.) jo Bžkšminos studijos yra vienintėlės
šiuo atžvilgiu visoj toj neaprėpiamoj Dantę minėjusios literatūros daugybėj. Vieną tokią
religijos istorijos medžiagos kupiną studiją, autoriui maloniai leidžiant, čia ir patiekiame
mūsų skaitytojams, norėdami, kad ir „Soter“ neliktų nebylys kalbamomis sukaktuvėmis,
nors jam tenka išeit jau šioms sukaktuvėms praėjus. Sulietuvinimą atliko redakcija, pri-
dėdama dar kai kur ir literatūros pastabų. Red. ka L E

') Aktus pirmutinis aprašė G. J orio, Una nuova notizia sulla vita di Dante. Ri-
vista Abruzzese 1895. fasc. VII—VIII, 353 ——58 p. Histor. Jahbuch'e) (XVIII, 1897,72 ir t.)
apie šiuos dokumentus kalbėjo H. Grau ert'as (Neue Dante-Forschungen) ir ten pat
juos paskelbė P. K. Eubel'is (Vom Zauberunwesen anfangs des 14. Jahrh.).

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 63

kad vadas kelionės po aną pasaulį buvo Vergilius, tasai pats Vergilius,
kurį visi viduramžiai laikė per žynį. Vienas ir kitas, kuris sekdanias savo
gadynės palinkimą buvo skaitęs bet kurį viduramžių vizijinės literatūros
produktą, galėjo tikrai tikėt, jog aplink Dantę iš tikrųjų buvo spingsoję
pragaro žiburiai, jog jį apšvietė dangaus spinduliai, ir jog todel jam yra
duota didesnė, kaip žemiška, galybė. Juk vėliau ir Petrarka buvo nukaltin-
tas kaipo esąs toks žynys, apie ką jis karčiai atsiliepia. Ar. Dantė žinojo
apie šias kvailybes? Mes apie tai nieko nežinome. Tiek tegalime nustatyt,
jog jo buvo giliai įžvelgta į kabbalistikos slaptingą mokslą, su kuriuo
buvo rišami tamsūs prietarai ir iš kurio jie tikrai čiulpė sau maisto. Ši
kabbala, gal būt, jam bus ištarpininkavusi ir tuos gnostiškus paveikslus,
kurių vaizdavimų mes pakartotinai užtinkame jo „Komedijoj“. Kalbant čia
apie Dantės santykius su abiem religinėm sistemom — gnosim ir kabbala—
visai nebus liečiama jų prietaringos karikatūros.

Tiktai paskutiniais dešimtmečiais filologijos ir religijos istorijos tyrinėji-
mas paskleidė naujos šviesos apie gnosies ir kabbalos esmę bei turinį.
Dabar mes žinome, jog abi sistemos yra labai komplikuoti pabūklai. At-
skirų atvejų tyrimai dar toli gražu nepabaigti ir — kas mums čia svarbu
—dar nenustatyta pakankamai aiškiai labai svyruojančios „gnosies“ sąvokos
santykis žemyn — su senovės misterijomis, ir augštyn—su žydų kabbala.
Tačiau šiandien mes vis delto jau galime iš abiejų sistemų paimt grupę
paveikslų, kurie, kaip rodos, bus davę spalvų pasaulinės Dantės poemos
scenerijai ir vadaujamiems asmenims nupiešti').

Kaip suprasti pokrikščionybės laikų gnosį, mums apreiškia Hipolito
pranešamas himnas, buvęs žinomas vėlybesnės naasėnų sektos sekėjų, kuris
tačiau „yra aiškiai senesnis kaip jo aplinkuma“. Cia patsai Kristus nurodo
savo pasiuntinybės tikslą. Pagal tai, gnosis čia tariama esant „šventojo
kelio slaptybių“ žinojimas; tai yra žinojimas to kelio, kuris nuo kreatūriško
elemento nuveda į augščiausią Dievą; toliau, žinojimas tuo tikslu reikiamų
perkeliaut ajonų (amžinybės amžių) ir sakramentų, įgalinančių šiai kelionei
atlikt (Anz 9). Gnostiškoji sistemos viršūnė tai augščiausias, nepažintas ir
nežinomas Dievas, kurio“ esmė yra šviesa. Prie jo šalies statoma „motina“,
Sofija (išmintis). ž

Tomo aktų gnostiškoj pašvenčiamoj maldoj Sventoji Dvasia šaukiama
kaipo „gailestinga motina“, kaipo pana namų motina, kurios ramy-
bės vieta yra aštuntuose namuose“. Ši aštuonybėje gyvenanti Sofija yra

!) Apačioj minimos Lamb ert'o knygos, papildančios ir paremiančios iš kabbalos atžvil-
gio mano senesniąją hipotezę apie gnosies įtaką Dantei (Dante und die Renaissance, Internati-
onale Wochenschrilt 1910 m. spalių m.), pakišo man mintį praplatint mano pirmesnius išprota-
vimus sunaudojant daugel tvirtų naujųjų tyrinėjimų dsvinių ir surišt sa Lamberto iškeltais faktais.
Uždaro genetiško tos minčių eilės išdėstymo nuo Babilonijos iki mūsiškio florentiečio aš nenorė-
jau ir negalėjau patiekt del esamo mokslo aparato spragotumo. Gnosiai aš ypatingai naudo-
jausi veikalai: W. Anz, Zur Frage nach dem Ursprung des Gnosticismus, Leipzig 1897;
W. Bousset, Hauptprobleme der Gnosis, Gūttingen 1907. Daugėl nurodymų taip į kabbalą
kaip ir į gnosį aš randu religijos istorijos medžiagos per kupinose R. Eislerio knygose:
Weltenmantel und Himmelszelt, Mūnchen 1910. Kabbalai aš ypatingai sunaudoja mano many-
mu pažymingus išprotavimus F. A. La mbert'o studijoj: Dantes Matelda und Beatrice, Miin-
chen 1913. — Sulietuvintojas prideda, jog apie gnosticizmą dabar yra išėjęs dar proi. J. P.
Stelfes'o veikalas: Das Wesen des Gnosticizmus und sein Verhiltnis zam katholischen
Dogma (Forschungen zur christliehen Literatur- und Dogmėngeschichte hersgb. von A.Ehrhard
und J. P. Kirsch XIV, 4) Paderborn 1922. kuriame surašyta ir dang literatūros (apie 200

antraščių) kalbamuoju klausimu.

64 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboje

motina septyneto archontų, kurių viešpatijas reikia suprast esant po „apa-
čia viršutinio pasaulio esamuose septyneriuose namuose“. „Kaipo gailestin-
goji žmonių motina, Šventoji Dvasia, kuri tai identifikuojama su Sofija, tai
muo jos skiriama, teikia džiaugsmo ir ramybės tiems, kurie su jąja susiri-
šę. Tai yra Sofijos vestuvių puota“ (Anz 37) Tie archontai tai yra pla-
netų kunigaikščiai, pusiau dieviškos, pusiau demoniškos būtybės. Kaipo pla-
netų kunigaikščiai, jie, pagal astrališką iš Babilonijos einantį galvojimą, yra pa-
saulio valdytojai, ir išsivadavimas nuo jų gnosyje pasirodo kaip atpirkimas
iš planetinių likimo galybių prievartos.

Mitas apie žmogaus leidimą pasakoja, kad žmonės, arba bent kai
kurie, nuo pradžių nešiojasi savy augštesnį, iš šviesos pasaulio kylantį elemen-
tą, kuris juos įgalina pakilt per septynetą pasaulių į viršutinį pasaulį, nežinomo
tėvo ir dangiškos motinos pasaulį. Savo misterijose gnostikai mokė mistus —
į misterijas pašvęstinus — pirmiausia to, kaip jų siela po mirties galinti
pakilt per septyneto archontų pasaulį (Bousset 321). Siela turi peržengt pro
septynetą durų, ir kiekvienose duryse vienas archontas kliudo praeit iki
nepasakoma tam tikra formulė. Viršuj paskutinio liepsnojančio praėjimo vieš-
patauja malonė. Kai siela praeina pro visas duris, tai ji turi teisės dalyvaut ves-
tuvių puotoj. Ši sielos kelionė tai yra esmingas gnostiško mokslo bruožas.

Tokią sielos kelionę per septyneto planetų viešpatijas, pasak Celsaus,
žinojo ir Mitros misterijos. Tai yra tikras įrodymas, jog šiųjų tarpininka-
vimu tie del savo astrališko charakterio babiloniški elementai pasiekė gnosį.
Taigi dabar reikšminga matyt, jog šis Celsus sumini septynvartes kopė-
čias, kurių kiekvieni vartai vis iš kitokio metalo: švininiai, cininiai, nauginiai,
geležiniai, maišyto metalo, sidabriniai ir auksiniai '). Taip pat ir šis palyginimas
vėl rodo į Babiloniją. Būtent, gaunama faktas, jog augštai iškilęs Babelio
bokštas su savo septyneta sluogsnių, kurių kiekvienas buvo pašvęstas vie-
nai planetinei dievybei, toks kaip jį aprašo Herodotas (I, 178—187), gno-
siai patapo sielos apvalomosios kelionės apčiuopiamas paveikslas. Taip
pat ir šiame sepyneto planetų bokšte sluogsniai skiriasi metalų spalvomis.
Septyneto zonų šventnamį sumini Gudea savo šventnamių statyboj Lage,
„kurių pasiekimas iki Ningirsu smaigalio nulemia gerą klotį“. Nebukadne-
zaras pastatydino Nabu'i septyneto laiptų bokštą Borsipoje, kurio likučių
dar ir šiandien yra. Bet labjausiai pagarsėjęs tarp šių bokštų milžinų yra
tai Esagila, sakralinis septyneto laiptų trobesys Bobilone. '

Babelio bokštas ?) nori būt atvaizdas dievų kalno, kuris arba iškilęs
rojaus (paradyzo) žemėj, kame stovi pasaulio medis, arba kuris ant savo
viršugalvio laiko rojų ir pasaulio medį. Šis Rytų dievų kalnas yra žemės bamba,
„motiniškas ryšys šiojo pasaulio su anuoju“. Pažyminga daugelis šio tro-
besio vardų, kurių keletą čia paminėsime: „Dangaus Kalno Namai“, „Didžios
Šviesos Namai“, „Ryšys tarp Dangaus ir Žemės“, „Saulės Būklė“, „Nakties
Karsto Namai“, „Amžinybės Būklė“, „Amžinojo Miego Rūmai“ Šie prideda-
mieji vardai atskleidžia visą turinį prisistatymų apie dievišką kalno sostą.
Iš jų jau pažįstame, jog Tigrio ir Eufrato žemės dievų legendos su tuo
trobesiu jungė antpajautinių įvaizdų. Prie jo prisimezgė mitas ir karžygių
pasaka: taip antai, saulėdievio pakilimas į savo spindinčias augštybes arba

!) Celsus, Wahres Wort. Hrsg. V. Th. Keim. Zūrich 1873.
*) Literatūros apie tai patiekia Kampers stadijoj: Gnostisches im „Parzival“ und in
verwandten Dichtungen. Mitteilungen d. schles. Ges. f. Volkskunde XXI (1919) 19 ir t,

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 65

jo kova šviesos viešpatijai atgauti, taip antai, tautinio Babilonijos didvyrio
Gilgamešo-Nimrodo kelionė per šio kalno sosto vidaus nakties baisybes
į savo tėvų tėvą rojaus žemėj, kur juodu du vienu sujudinančiai kalbasi
2pie gyvybę. Šitai, o taip pat ir mistiškas septyneto laiptų aiškinimas pa-
darė šį bokštą tobūlu gnostiškos sielos kelionės paveikslu, bokštą, kurio
milžiniškas, Biblijoj nugirtas didumas davė fantazijai darbo ir po to, kai
buvo senai sugriuvęs. į

Iš Rytų gilios prasmės pasaulio prisistatymų gnošis paėmė taip pat
ir savo sistemos centrinę figūrą--Sofiją. Jos pirminis paveikslas tai yra prie-
šakio Azijos deivė Kybelė, pasireiškianti tai kaip tyra mergiška dangaus
karalienė, tai kaip įdūkus meilės deivė. Šioje dvilypėj plačiai garbintos vis-
močios prigimty įsikūnija ypatingas rytiečio svyravimas tarp nepažaboto
pajautų godumo ir asketiško bėgimo į antpajautinį pasaulį. Formuodamas
savosios Sofijos paveikslą, gnosis su šios deivės bruožais sulydino
greta aigiptiškės Isies bruožų taip pat dar ir žydiškos „Dievo Išminties“ hipo-
stazės bruožus, kurie vietomis išsiplėtojo iraniškų minties paveikslų įtakoj.

Jau Biblijos Jobas nuostabiai piešia priešegzistuojančią dievišką Išmintį,
kuri iškilniai turi savo sosią ties vandenų gelmėmis ir gyvųjų žeme. Čia
prasideda Išminties atskyrimas nuo Dievo (28 sk.). Šio skyrimo imasi taip
pat ir Barucho knygos, vaizduojančios Išmintį poetiška personifikacija. „Kas
pakilo į dangų ir paėmė ją ir iš debesų nugabeno žemyn?“ Vienas Dievas
ją randa. „Po to ji pasirodė žemėj ir buvojo tarp žmonių“!). Išminties kny-
gose (7-—9 sk.) ji yra visatos menininkė, Autoriaus prisistatymu, ji čia tampa
„Savaiminga hipostazė šalia Dievo“.

') Bar. 3, 20 ir 3, 38. Paskutinį daugelio veikalų apie šią medžiagą parašė J. G 6 tt s-
berger'is, Die gėttliche Weisheitals Personlichkeit im Alten Testamente, Mūnster i,
W. 1919: Iš šios apžvalgingos studijos gero literatūros sąrašo aš čia paminėsiu mano
jau pirmiau panaudotą W. Schenckė"'s darbą apie „Chokmą (Sophiaj“ ir taip pat ma-
no pirmiau paisytas E. Krebs'o knygas „Der Logos“. Apie šiuos dalykus aš pats kal-
bėjau straipsny „Aus der Genesis der abendlindischen Kaiseridee“, Mitfeilgn. d. Schles.
Ges. f. Volkskunde XVII (1916) 176 ir t.—Sulietuvintojas čia nori pridurti, jog šiandien
paskiausi veikalai apie Senojo Įstatymo „Išmintį“ tai yra P. Heinisch'0o: Personifika-
tionen und Hypostasen im Alten Testament und im alten Orient (Bibl. Zeitiragen IX, 10—12)
ir Die persėnliche Weisheit des Alten Testamentes in religionsgeschichtlicher Beleuchtung
(t: p. XI, 1/2, 1923). Ši paskutinė studija tiria ypač religijos istorijos paraleles. Autorius nori
ištirt, kokį vaidmenį vaidino Išmintis orijentalinių tautų religijoj, su kuriomis izraelitai ypač
susisiekdavo, būtent, babiloniečių, aigiptiečių ir persų. Todel pagrindingai pristatomos tų tau-
tų religijų Išminties figūros: Ea, Marduk, Nebo, Istar, Nina, Nisaba, Chasisu—Ptah, Thot,
Isis-- ai Paskui klausiama klausimas: Ar Išminties hipostazavimas Senajame Įstaty-
me atsiradęs išorės įtakose? Daugelis mokslininkų rado sąryšio Biblijos Išminties ir Rytų
išminties dievų bei išminties hipostazių ir iš dalies priėmė toli siekiančią įtaką Senojo
Įstatymo rašytojams. Heinišas po rūpestingo sulyginimo gauna išvadų, jog negali būt
kalbos apie tai, kad Senojo Įstatymo poetai Išminties figūrą būtų pasiskolinę iš šalies.
Toliau jis klausia kitą klausimą: O gal būt Senojo Įstatymo spekuliacija, plėtodama Izrae-
lio religijoj esamus diegus, gavo išorės impulso per pažintį su babiloniškąja religija? At-
sargiai apsvarstęs visas apystovas, jis prieina išvadą, jog Izraely dieviškoji Išmintis, kuri

irmiau tebuvo viena iš Javės savybių, į hipostazę buvo visai savaimingai be pašalinės įta-
kos išplėtota atsiremiant varžtu, poetiška kalba dieviškus atributus. žymėt kaip asmenis,
kuriame darbe nestigo antgamtinio vadovavimo. Jei iš Javės savybių žydų spekuliacija
išplėtojo į hipostazę kaip tik Išmintį, o ne, pav., Galybę ar „Teisybę, tai šitai išaiški iš to,
jog ši ideja yra daug vaisingesnė. daugiašališka ir gyvatai palaimingesnė. Asmeninės
Išminties mokslas monoteizmą, sakysime, neišgaruodino ir neperkreipė į panteizmą. bet.
atvirkščiai, pagilino tikėjimą į asmeninį, antpasaulinį, visagalį, teisingą ir gerą Dievą. Die-
vo Išmintis buvo hipostazuota tuo laiku, kai nebebuvo pavojaus liaudžiai įkrist į po-

66 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

Išmintis čia pasireiškia kaip Dievo jėgos dvelkimas, kaip ištekėjimas.
iš visagalio didingumo, kaip amžinosios šviesos atšvietimas. Visatos Vie-
špats ją myli; ji pašvęsta į Dievo planus. Salamoną ji pamoko statyt pasaulio
visatą, elementų veikmę, laikų pradžią, galą ir vidurį, metų eigos ratą ir
dangaus kūnų padėtį, gyvijos prigimtį, dvasių galybę žmonių mintims, au-
galų įvairumą ir šaknų stiprumą, kas yra regima ir paslėpta. Viešpaties pa-
vedama ji stato šventnamį šventajame Dievo kalne, kaip šventos šėtros pa-
veikslą, kurią Dievas yra paruošęs nuo pat pradžių. —Paskui didingų pavi-
dalų apturi Išminties paveikslas pas Jėzų SŠirachą (6 ir 24 sk.). Čia ji—
dangaus karalienė—turi aukso karūną. „Aš esu“, sako ji, „išėjus iš Augš-
čiausiojo burnos ir apdengiau žemę kaip ūkai. Aš gyvenau augštybėj, o
mano sostas stovėjo ant debesų stulpo. Nuo amžių, nuo pradžios aš esu
sukurta ir nepasiliausiu per amžius. Šventoj šėtroj aš Jam tarnavau, ir pa-
kui buvau pasodinta Sione; mieste, kurį Jis myli kaip mane, nusileidau, ir
Jeruzalė mano viešpatavimas“. Pagaliau ji lyginama su Rojaus upės Fizo-
no vandenimis ir apie ją pasakyta, jog ji, kaip upelis, išsiliejo į sodą ir
paskui pavirto upe ir jūrėmis. Norint Išreikšt apčiuopamai, Išmintis yra
Dievo emanacija. Ji pripildo dangiškos Jeruzalės linksmybių sodą, išsilieja
ant visą pasaulio ir gyvena Sione, dangaus miesto paveiksle.

Kiti Biblijos ir vėlesni šalia Biblijos šios hipostazės pažymėjimai nep ri-
deda jokių naujų bruožų. Taip tat Senojo Įstatymo asmeninė Iš-
mintis pasireiškia „kaip tarpinė būtybė tarp Dievo ir pasaulio, savaimin-
ga savo būty į abu šonu, betgi tačiau esme ir veikme tampriai surišta su
visos būties abiem ašigaliais. Ji slaptingai kilus iš Dievo. Paprastesnis
protas jo vadina kuriniu, augščiau siekiąs—emanacija. Ji yra kilus pirm
visokios kūrybos laikų ir siekia arti belaikės savo Kūrėjo būties. Kaipo
gamintoja ir drauge gaminanti ji dalyvauja daiktų kūryboj. Stovėdama prie
Dievo šalies, ji pasireiškia įpinta į patveriančią, pasaulį palaikančią, žmones
kreipiančią Dievo Apvaizdą*!).

Pas Jėzų Sirachą rengiamas tas įdėmus statymas lygiomis Sofijos ir
Edeno, kas sukelia mūsų ypatingą dėmėsį. Samaritoniško „protognostiko“
Simono Mago, kurio sistemoj žymu santykių su, kaip mėnulio deive, su-
prasta Vismočia, keista alegorija Edeno sodą taria kaip motinos kūną ir
Dievo—sėklą kaip upę, nupuolančią ant rojaus bambakalnio ir ištekančią į
keturis šonus ?). Kad čia teikiamas vieno Biblijos žodžio alegoriškas aiški-
nimas pirmiausia buvo nukreiptas į Išmintį, tai įrodo tulą kartą žodis į žodį
atsitaikoma Filono vieta, kurioj Edenas pažymimas kaip Sofija *). Iš čia da-
bar krinta šviesa ant Salamono devintojo posakio, kurio pradžia: „Išmintis
pasistatė sau namus, išsirentė savo stulpus, septynetą“. Kaip galime išvest
iš to, kas eina toliau, tai yra gyvybės namai priešingybėj mirties namams.
O septynete stulpų, aišku, turime suprast septynlaipčio babiloniškojo pla-

liteizmą. tuo laiku, kai etiškas monotizmas buvo patapęs visų sluogsnių lobis. Asmeninės
Išminties mokslas pagal Dievo valią turėjo parengt atėjimą antrosios Dievo Asmenybės,
kuri, nuo amžinybės išėjusi iš Dievo, pasirodė žemėje žmones pamokyti, paguosti, įspėti
ir nuvesti amžinojon laimėn.

") Prie šitokio Gottsberger'io (60 p.) sprendimo aš iš esmės galiu prisidėt
Mano siaip skirtinga nuomonė pasirodo tolesniame dėstymė.

*;) Hippoliti Refut. omnium haeres. libr. X. Rec. L. Duncker etF. O. Schnei-
dewin, Gėttingen 1859, 244 p; Eisler 478 p. ir t.

*, Legum allegor. I, 65.

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboje 67

netų dienamio septynetą ant viens kito stovinčių stulpų. Anot Išminties
knygų, juk ji pastatydino šventnamį ant Dievo šventojo kalno '). Pas Jėzų
Sirachą jos sostas yra ant debesų stulpo. Taigi ir čia Sofija mintimis su-
rišama su dangišku rojum ir—daugiau ar mažiau aiškiai apčiuopiamai—su
jo žemišku paveiklu, su septynlaipčiu Babelio bokštu, ryšiu tarp dangaus
ir žemės. Šis sustatymas lygiomis paaiškės iš šio gnostiško himno ?):

„Mergelė yr' šviesos duktė,

Joje karalių atšvaita.

Jos žvilgsnis linksmas ir gaivin',

Jos grožis spindi kaip šviesa,

Drabužiai jos tai lyg gėlių—

Malonus kvapas dvelk' iš jų.

Kaas so ties jos galva

aitindam's kas po juo uoja... -

Ela Išpieio štilis Jūs kaklas, MT

Dailydės pirmo padaryta

Jos rankos rod' ajonų chorą,

Jos pirštai — į miesto vartus.

Jos nuotakiškas kambarys

Balzamu kvepia, aromais.

Jaunikių jos septynetas

Stovi aplinkui ją visi,

Josios pačios pasirinkti.

Jos pamergių septynetas,

Kurios štai šoka čia prieš ją.

O kurios jai patarnaująa,

Tokių yra net dvylika;

Jos žvelg' į sužadėtinį,

Kad jo žvilgsniu būt apšviestos.

Ir amžinai čia jos džiaugsis su juo bebūdamos,

Ir sėdės vestuvių puotoj, kur visi didieji“.

Šis himnas mus labai patraukia. Nuotakos paveikslas įvedamas kaipo
šviesos dukters. Ji pasireiškia kaip dangaus deivė. Jos kaklas kaip dievų
kalnas, padirbdintas pirmojo architektoriaus pagal dangaus sferų laipsnių
eilę. Jos rankos rodo į ajonų chorą, t. y. į zodijako žvaigždyno vainiką.
Jos pirštai ištiesti į miesto vartus, t. y. į dangaus stulpus, kame many ta
esant šių vartų ir įėjimų. Aplink ją septynetas jaunikių bei septynetas pamergių—
padvigubintas septynetas planetų su dvylika tarnų—dvylika zodijako dievy-
bių. Ši himną paduodantieji Acta Thomae šios dieviškos moters jaunikiu
pažymi Kristų, kuris čia betgi yra pastatytas tiktai kurio senesnio dievo vie-
ton: Pagal Ireneją (I 30, 12) Atpirkimo Dievas Kristus išvaduoja patekusią
nelaisvėn ir materijoj nugrimzdusią Sofiją ir kelia su jąja šventas vestuves.
Markozėnų gnostikų sekta greta sakramentų, „stebūkliugo ekstaziško pakė-

!) Plg. prie čia tik ką išėjusias R. Reitzenstein'o knygas: Das iranische Er-
lėsungsmysterium. Bonn 1921, 209 p. (Žiūr. šių knygų recenziją šiame žurnale. Pv. D.).

*, Tekstą su paaiškinimais teikia R. A. Lipsius, Die apokryphen Apostelgeschich-
ten und Apostellegenden I. (Brauuschweiz 1883) 301 ir t. Kitą vertimą pagal graikišką
ir syrišką tekstą patiekė E. Preuschen, Zwei gnostische Hymnen. Giessen 1904, 10 ir tt.
Tekstui išaiškint plg. taip pat A. Dieterich, Abraxas, Leipzig 1891, 106 ir t. ir
Bousset 68 ir t.

68 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

limo į augščiausią dievybę“ ir tolesnio „šventojo vandens gėrimo“, žinojo
taip pat dar „nuotakos kambario sakramentą“ (Bousset 264), turintį ryšio
su kitos gnostikų sektos, valentinijonų, prisistatymais apie Sofijos jugntuves
su Atpirkimo Dievu. Sakramentas turėjo nusakyt: kaip pradedančio dvasia
tobūlėt motina, Sofija, galutinai susijungė su Išgelbėtoju, taip ir jie turi su-
sirišt su savo žadėtaisiais, angelais, ir įžengt į dangišką Pleromą. Taigi,
„Šventųjų jungtuvių“ simbolis nurodo į dangiškas sielų jungtuves.

Taip pat ir Mitros misterijose mimiškai suvaidindavo mistui šias šven-
tas jungtuves. Tada tikrai buvo pamėgždžiojamas visas antikinių sutuok -
tuvių ritualas. Mes girdime apie nuotakos veido atidengimą, apie bendrą
granatinio obuolio valgymą ir — tai žinome buvus giminingose Demetros
misterijose — apie nuotakos nuvežimą ketverto vežimu, vienam kunigui
vaidinant dievo ir vienai kunigei — deivės rolę !). Didingas šventųjų
jungtuvių paveikslas turėjo parodyt mistui prieš akis jo atgimimą iš dievy-
bės. Pasak Apulejaus, mistas po atgimimo buvo aprėdomas dangaus dra-
bužiu ir garbinamas kaip dievas. „Iš žmogaus tu patapai dievas“, sušun-
kama į jį kitoj vietoj.. Gera, gera tau, jei tu keliausi dešinėn į šventąsias
Persefonės giraites ir lankas!“ Nes Persefonė yra chtoniškoji deivė, kuri
ortiškoje kulto poezijoj kaipo įsakytoja tarpininkauja pakilimui augštesnėn
sferon ?). „Aš esu žemės ir žvaigždėmis apsėto dangaus kūdikis, bet mano
giminė kilus iš dangaus“, sušunka mistas (Petelijos auksinėj plokštelėj)
ano pasaulio galybėms, kai jis Hadese, išvengęs kairėj pusėj versmės prie
baltojo kipariso medžio, yra pasiekęs Mnemosynės ežerą, iš kurio teka vė-
sus vanduo *). Šis šūkis nuveda mus į „šventųjų jungtuvių“ pirminį
paveikslą.

Kosmą gaivinančios meilės patraukti, dangus ir žemė susiriša mote-
rystės ryšiu. Tai yra senai prieš gnosį žinotų šventų jungtuvių pagrindinė
mintis. "Jau orfiškojo išminčiaus Ferekido, „kurį senieji pavadino Talio
amžininku“, vienas fragmentas pasakoja, jog „Zeusas padirbdino didelį ir
gražų drabužį ir jame įadė Žemę bei Okeaną ir Okeano namus“. Sį dra-
bužį dangaus dievas įteikė savo sužadėtinei Chtonijai, paskiau pavadintai
Gaia *), ir paskui ištiesė viršum visos žemės, kurią Ferekidas vaizduojasi
kaip sparnuotą ąžuolą *). Šis gilios prasmės paveikslas vis pasirodo pa-
kartotinai saulėtoj rojaus žemėj, ąžuolas išauga į pasaulio medį, kurio
plačios šakos apdengia visą žemę. Ant jo šakų dangaus dievas ištiesia
dangaus apsiaustą, prisagstytą auksinių žvaigždžių. Medžio viršūnėj turi
savo sostą aras, arba feniksas, kuriuodu abu yra saulės paukščiai; prie jo
šaknų guli siaubūnas, akių nesumerkiantis gyvybės pavyduolis. Po šiuo
dangaus medžiu dangaus dievas apkabina savo amžinai jauną sužadėtinę,
žemę. Kiekvieną kartą iš naujo apkabinus visur pratrykšta pavasario gy-
venimas. Amžinas šventas tapsmas iš amžinai nekintamo nyksmo! Dan-
gišką sutuoktuvių šventę poezingai atvaizdavo Euripidas, kame jis savo
„Hipolite“ dainuoja šlovindamas stebuklingąjį Hesperidžių sodną:

1) Smulkiau žiūr. Eislerio 124 p. ir t.
) H. Diels, Ein orphischer Reisepass. Philostesia. Festgabe fir Kleinert, Berlin
190744 t. K. Bu rd ac h, Reformation, Renaissance, Humanismus. Berlin 1918, 78 ir t.
*) H. Diels. Die Fragmente der Vorsokratiker II? (Berlin 1912) 175 p. Eisler552 p.
*) Tai yra lotynų Telus, o lietuvių Žemyna, Žemynėlė. Pr. D.
S *) M. Gothein, Der Gottheit lebendiges Kleid. Arehiv fūr Religionswissenschait
iX (1906).

Pr. Kampars: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 69

„Kad aš nulėkčiau ant jūrių kranto

Į Hesperidžių mergelių sodną,
Obuoliai aukso kur blizga, blizga,
Kur purpurinių jūrių valdovas

Laivų nebleidžia —šventkraščio sargas;
Tenai, kur Atlas dangų parėmęs,

Ir šniokščia, ūžia ambrozos versmės
Prie Zeuso lovos susituoktuvių;

Kur palaimingas dieviškas kraštas
Amžinos laimės teik' nemariems“.

Tokia medžiaga gyviausiai derėjo Rytų religingų svajotojų fantazijai
judint. Gnosyje gyvavo toliau chaidejų išminties vaizdai, pripildyti ira-
niškos šviesos religijos dvasios ir žydiškos tikybos rimtumo: septyneto
planetų medis, apsuptas dvylikos zodijako žvaigždynų, medis su saulės
aru, kokis dažnai atsitaiko mitrejuose (=—Mitros šventnamiuose), siaubūnas
kaip sargybos dievas, kurio paveikslas matyt Apulejaus dangaus drabužy !),
šviesos mergelė ir jos sutuoktuvės su atpirkimo dievu.

Plati gnosies minčių srovė, prasidėjusi Rytuose ir tūleriopa delta įte-
kėjusi į Vakarų dvasios gyvatą, yra palietus ir Galileją. Mes girdime čia
dvejetą rabinų, R. Flezarą ir R. Abą (apie pirmojo pokristinio šimt-
mečio pabaigą ir antrojo pradžią), -kuriuodu nuo kelio tarp Tiberijados ir
Seppories — tai savomis rabinų mokyklomis pagarsėjusios vietos — per
vieną žydą apturėjo žinią apie vieną lindynę, kurioj tas buvęs radęs vy-
rą su karališka galybės lazda (skeptru). Šioje lindynėje esą buvusi pasislė-
pusi ir vėjų paslaptis. Teisingųjų vėlės, kildamos augštyn ir nusileisdamos
žemyn, nesiliaujamai ėjusios per lindynę. Iškeroję medžiai prie lindynės
durų šokinėję iš džiaugsmo, kai atvykdavo naujų teisingųjų. — Ši lindynė —
tai nesibaigiamoji laikų lindynė: pasaulio lindynė. Vyras su skeptru — tai
nesibaigiamų laikų persiškas dievas: Zrvan'as su savuoju dvylikos dalių
skeptru, kaip jį rodo vienas mitriškas reljefas Romoj prie Villa Albani ar-
ba Ostijos Zrvano statula Vatikane, Galleria lapidaria. „Vėjo Iėkimo pa-
slaptis“ išaiškinama ketverto vėjų paveikslais, stovėjusiais kiekviename Mi-
tros šventnamy. Vėlių kilimas augštyn ir nusileidimas žemyn turi santykio
su septynlaiptėmis kopėčiomis, kuriomis vėlės turi ūžkopt savo kelionėj,
tomis kopėčiomis, kurios randamos Aigipte, Heladoje, Midraše, bet daug
ankščiau prieš tai jau ir Biblijoj, kaipo Jokūbo kopėčios, kurių babilonišką
prototipą jau pažinome. Šokinėją medžiai—tai septyneto planetų medžiai,
kurie taip pat vaidina rolę ir mitrejuose ?).

is pranešimas patiekiamas mums Sohar'o knygose, „Spindesio kny-
gose“, kuriose XIII šimtmetį buvo plačiai išdėstyta žydiškos kabbalos re-
ligijos sistema. Tik ką paminėtoji vieta rodo, kad čia jau iš anksto tenka
priimt gnosies įtaka kabbalai. Tačiau kiek artimų santykių būta šiaip tarp
šių dviejų religijos sistemų — būtent, emanacijos moksle — tai del šita pa-
daryt galutinų išvedimų trūksta dar prirengiamųjų darbų, kurių, gal būt,

') Prie aro plg. Eisler 577 ir k; prie siaubūno Reitzenstein 169.

*) Eislerio (472 p.), išaiškinusio šį pranešimą, patiekiamojo varijanto, jog me-
džiai šokinėję, nera man vien teprieinamame išleidime: Sepher ha Zobiar. Le livre de
la splendeur. Trad par I. de Pauly. III (Paris 1908) 58. Bet pakanka žinot, jog, anot
Eislerio, būta šitokios mus patraukiančios versijos. Kiek aš įžvelgiu, taip pat jo nepami-
ni ir S Karppe (Etude sur les origines et la nature du Zohar. Varis 1901“.

70 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūrybo

susilauksime kuomet iš kokio filosofiškai disciplinuoto orijentalisto, ir be
to, tai neina į šios studijos rėmus. Čia pakanka paminėti ypatingai tuos
faktus, kurie veste nuveda į labiausiai akysen krintamus Dantės paveikslus.

ydiškąja kabbala mes vadiname „senų seniausią, padavimu iš lūpų į
lupas palaikomą žydų mistiką apie dieviškos esmės apreiškimų paslaptis
ir žmogaus susijungimą su Dievu“!). Jos šaknys siekia talmudizmo gady-
nės. Šią gadynę prasidedąs žydų misticizmas chaldejų išmintį apie ŽvIEg-
ždžių galybes sujungė su graikų mokslu apie žmogaus sielos dievišką tau:
rumą ir kūnų pasaulio menką vertę, nepabūgęs, kaip tik ką matėme, atreikšt
ir jo esmei svetimas misterijų mintis. Vidinamoj gaonejiškoj mistikoj (Vil
— IX šimtm.) jau beveik matyt vėlesnės kabbalistiškos religijos sistemos
pagrindiniai bruožai. Šios keistos raidos užbaiga tatai ir yra minėtosios
XIII šimt. „Spindesio knygos“ ?).

Tigrio ir Eufrato šalių astrališki vaizdai aiškiai regimi dar kabbalis-
tiškojo En Sof'o paveiksle. En Sofu kabbaloje tariama neapreikštasis
dievybės šonas, kurio negali pavaizduot joks vardas, joks paveikslas. Šis
En Sofas yra Rytų laiko dievas ir, kaip toks, yra dvilypės lyties. Jis turi
dvejopą veidą: didelį ir mažą; didysis veidas vyriškas: tai yra saulės skridi-
nys; mažasis veidas — moteriškas: tai mėnulio skridinys. "Vyriškuoju šonu
En Eoias sutinka su persų Zrvanu ir graikų „begaliniu ajonu.“ Moteriška-
sis principas pavadintas Šechina. Šį žodį galima aiškint kaip „Dievo aky-
vaizdos neprisiartintiną spindesį“, bet taip pat ir kaip „kas žemyn nukrinta“,
„kas nusileidžia“ 5). Ji, kaipo dešimtoji sefira, suima vienetan devynetą se-
firot'ų, kurie emanuoja iš dievybės. Sefirotus reikia suprasti esant „vidu-
jinio pasaulio, pajautomis apčiuopiamus spalvotai margus dievybės reiški-
nių pavidalus einant žemyn iki žemės pasaulio“. Būdama tokia, šechina
pasireiškia kaip dieviška šviesa, atstatanti ryšį tarp Dievo ir žmogaus, iš
meilės nusileidžianti prie žmogaus ir jį nuvedanti į Dievą. Šis sefirotų mo-
kslas eina iš senesnio dešimties Dievo kuriamųjų galių mokslo, apie ku-
rias kalba jau III šimtm. po Kr. rabinų mokslingumas. .

Čia parinktasis dešimties skaičius tikrai yra suprantamas kaipo atbai-
gimo skaičius, kuris „savy suvokia visų daiktų prigimtį“. Šitokiais pasvar-
stymais vaduodamasis tikrai ir Pitagoras bus paėmęs dešimtį pasaulio sferų:
Zemę, Priešžemį, Mėnulį, Saulę, Merkurą, Venerą, Marsą, Jupiterį, Saturną,
Nejudamųjų"Žvaigždių sferą, kurios visos skriejančios aplink centrinę ugnį').
. Kaipo Dievo pasiuntinė Sofija-Šechina užima iraniško ajono vietą.
Sis vieną kartą yra ašigalių valdovas, veikiantis dangaus sukimą, ir paskui
—ir jis dvilypės lyties, kaip kad apskritai Rytų laiko dievas turi vyrišką
ir moterišką šoną — ji yra deivė, kuri Mani'ui priėmė pavidalą vadaujančio
išminčiaus keliaujant vėlei į dangų, kurios pareiga yra tobūlųjų vėles nu-

') Pagal Lambert'ą, kurio Soharo knygų įvairių vietų vertimas čia cituojamas. ų

*) Plg. A. Wūnsehė's gerą straipsnį:-Kabbala“ Realencycl. i. protest. Rel. u. Kir-
he IX (1901) 670 ir t; M. Ebrenpreis, Die Entwicklung der Emanationslehre in der
Kabbala des 13 Jahrh,, Erlanger Diss. 1896; įvadas į Paryžiaus Sohar'o išleidimą; Karppe
1. e. 307.
*) Plg. Sobaro tą vietą atspaudintą Eislerioio, 473 p. Tenai 470 p. ir Sefirofų
apibrėžimas.

3) E. Bischoitt, Babylonisch-astrales im Weltbilde des Thalmuud und Midraš,
Leipzig 1907, 101,

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj Ti

vest į mėnulio sferą!) Kadangi mitrejuose Zrvanas-Ajonas yra pastatomas
lygiomis taip pat ir su Tyche *), tai Sofija-Šechina yra lygi su persų Hva-
renu (kuris sujaukiamas su Tyche), kuriuo vardu seka suprast, būtent, ant
karalių pereinanti, vėliau dievo Mitros skleidžiama, spindinti gliorija. Taigi,
ji yra pasiuntinė, kuri, būdama kupina kosmiškos meilės, patarpininkauja
žemei ano pasaulio dieviškų jėgų. Su jos iš En Sofo emanuojančia, pažy-
mingiausia savybe — pasaulį draugėj palaikančia meile—ji lygi su priešakio
Azijos Močiadeive. Taigi ir kabbalistams meilė pripildo pasaulio sielą; nes
kaip Rytai, kaip Platonas, neoplatonikai, taip pat ir žydų slaptybių mokslas
ima, jog visas pasaulis esanti didelė, turinti sielą esybė, panaši į žmogaus
mikrokosmą *).

Šioj kabbalistiškoj sistemoj nagi ypatingą poziciją užima Dievo didy-
bės sostas, Ezekielio Merkaba, Dievo vežimas'). Ketvertas kerubų, keturvei-
džių, liūto, aro, jaučio ir žmogaus galvomis nuostabių esybių laiko ant
savo galvų Dievo sostą. Jo platforma spindi kaip krikštolas ir jo posta-
mentas kaip safiras. Visas paveikslas turi piramidos pavidalą. — Jo proto-
tipas mums atskleidžia legendą apie Salamono sostą. Midraš'e Ėsther (iš
VII ar VIII šimtm ) skaitome apie jį: „Sostas buvo padirbtinas pavidalu
vežimo tojo, kurs tarė ir pasaulis stojosi, šventojo, teesie jis palaimintas!
Ir taip pasakyta: „Sostas turėjo šešetą laiptų“ atatinkamai šešetui dangaus
sferų. Bet jų juk septynetas? R. Abun tarė: „Vieta, kame karaliaus sostas,
yra paslėpta. Kai jis pakilo ant pirmojo laipto, tai liūtas ištiesė jam koją;
pakilus ant antrojo—aras ištiesė jam koją..“?). Toliau gyvulių simbolika
čia nebeina. Piramidiškame Ezekielio pabūkle dabar aiškiai įžvelgiame vėl
babiloniškojo bokšto bruožus. Taip pat ir senasis pasaulio medis čia ran-
dasi prie šio Salamono sosto vyno šakos pavidalu.

Su šiuo dievų kalno vaizdu rišasi kitas: dievų vežimo. Anoji Eze-
kielio vizija mini „ratus ant žemės šalia ketverto būtybių... jie buvo iš skry-
čių, o jų skryčiai buvo pilni aplinkui akių“. Abu vaizdu, rodos, esmingai
skirtingu, o tačiau yra vieningo minčių paveikslo dalys.

Greta vežimo, kaip dievo keliavimo įmonė—taip jau Babilone — pasi-
taiko dar laivas ir dažnai taip pat laivas su ratais. Šitokiu laivu dievas
Mardukas, sėdėdamas ant savo skrynios pavidalo, tikrai planetinio bokšto
bruožais išpuošto sosto, Naujų Metų šventėj įtraukia į miestą;
tai buvo mimiškai atvaizduojama ir suderinta su saulės kelione per jūres.

is ratuotas laivas vaidino rolę taip pat ir Romos saturnalijose, kurių „cur-
rus navalis“ dar ir šiandien gyvas žody „karnavalas“!). Vienas Ezekielio
ratas, kurs išrodo kaip ketvertas, yra žvaigždėmis apsėtas dangaus ratas
su keturiais pasaulio kraštais.--Šiais nustatymais grandinė susijungė: viena

)G. Fligel, Mani, seine Lehre und seine Schriften, Leipzig 1862, 100 p, Reit-
zenstein 215 p. .

?) Įrodymai pas Eisler'į 414 ir t.

* Bischoti 108 p.

*) Karppe Ic. p. 87 sv.

5) Isversta A. Wiūnschė's, Salomos Thron und Hippodrom. Ex oriente Iux
II (Leipzig 1906) 120 ir t. Plg. taip pat G. „Salzberger, Salomos Tempelbau und
Thron in der semitischen Sagenliteratur. Berlin 1912.

“) A. Jeremias, Handbuch der altorientalischen Geisteskultur. Leipzig 1913, 159
ir 312. Prie skrynios pavidalo sosto bendrai nurodytina į Th. Dom barto raštą: Zikkų-
rai und Pyramidę. Mūnchen 1915,

72 Pr. Kampers: ''nosis ir kabbala Dantės kūryboj

vėlyba Miuncheno minijatiura taip pat, kaip ir Ezekielis, atvaizduoja seniau-
sią Tigrio ir Eufrato žemės kultūrą.

Viename Miuncheno rankrašty „Speculum humanae salvationis“, bū-
tent, turime savotišką arkos (Nojaus) atvaizdavimą. Ši, kaip laivas, laikoma
dviejų snapų, ant kurio iškilęs septynlaiptis sakralinis bokštas. Jo augš-
tumoj stovi—vėl kaip Babilone—kaip koks šventnamiukas, kuriame randasi
Nojus. Šio vėlybo paveikslo aiškinimą palengvina tūkstantį metų senesnė
Kosmo Indikopleusto „Krikščioniškoji Kosmografija“, Čia žemė išrodo —
kaip kad ir šiaip dažnais atvejais —kaip laivas su dviem snapais, ant kurio iški-
lęs pasaulio kalnas. Saulėdievis sėdi soste ant žemės laivo nešamojo visų
šalių kalno!).

Kaipo užkinkytas ketvertu šis vežimas pasitaiko taip pat ir Persijoj.
Prusos Dijonas žino himną, kuris einąs nuo Zaratustros, ir aprašo, kaip
dievų karalius Zeusas, kuriuo čia tariama esent Zrvanas, amžinai pasikar-
tojančiais laiko perijodais kraipo savo vežimą ir tuo palaiko tvarkoj pa-
saulį. Jo ketvertas arklių, kiekvienas kitokio plauko, yra ketvertas elementų:
ugnis, oras, vanduo, žemė. Prie čia pastebėtina, kad Mitros misterijų kul-
to paveiksluose oras atvaizduojamas ketveriopų vėjų skaičium. Šis iraniš-
kas mokslas apie dvasišką sostavežimį sustatomas į santykį su persų mok-
slu apie pasaulio gaisrą, prarysiantį visus ketvertą elementų.

Šis ketvertu užkinkytas dievo vežimas pakartotinai paminimas taip pat
ir klasikinėj literatūroj. Pasak Euripido, ugninis susirangęs siaubūnas rodo
kelią, kaip ketveriopo pavidalo metų laikai, bėgdami kosmo sandaros junge,
veža paskui save dievą savo nesibaigiamu keliu *). Tai juk labai prašmatnu,
kad mes turime jaučio, žmogaus ir liūto galvomis Chrono tipą. O Chro-
nas tai yra dvilypės lyties persiškas Zrvanas, En Sofo prototipas, pasitai-
kąs taip pat ir trigalvis *). Taigi, ir čia vėl susisiekimai su Ezekielio vizija *).

Nustebinančią šio mitologemo apraišką randame ant vieno išlikusio
Syrijos altoriaus. Tenai Helis turi grifais užkinkytą vežimą ir visai pana-
šiai pasakoja Filostratas—Syrijos mintis patsai perkeldamas Indijon—, kad
ketvertas grifų, kurie, kaip jis teisingai priduria, esą Heliui šventi, traukią
indų saulėvežimį *).

') Apie tai aš rašiau strai psny „Turm und Tisch der Madonna“, Mitteilungen der
seliles. Gės, iūr Volkskunde. XIX (1917) 73 ir t Paveikslas pagal Cod. lat. Monac. 146:
Speculum humanae salvationis. Par. I. Lutz et P. Perdrizet. Tome II (Mūllhaufen
1907). Tai. 4. Senesnis paveikslas Le miniatue del topogrsfia cristiana di Cosm e
Indicopleuste. Kod. Vat. greco 699. Con introd. d: C. Stornajolo. Milano
1908, Tav. 5 ir t.

*) Macrobius, Sat. I, 17, 58. Kitos vietos pakartotinai gas Eislerį.

*) Smulkiai apie tai E eris 430; 473 ir t.

*) Sulietuvintoja

taria šioj vietoj būsią pravartu pastebėti, jog apie pranašo Ezekielio
yra patiekta gili +tudija mūsų bendradarbio prof. Dū rr?o vardu: Ezechiels Vision von der
»inung tes(Ez, c. I. u. 40) im Liochte der vorderasiatischen Altertumskunde, Miinster
"Autorius įtikinamai įrodinėja, jog Ezekielio kalbamoj vizijoj panaudotieji paveikslai yra
i iš religiaių vaizdų babiloniškos aplinkumos, kurioje Ezekielis gyveno su ištremtaisiais;
šiuos vaizdus pranasas pavartojęs apologetikos tikslais, būtent, išreikšti, jog visos galybės,
kuriomis babiloniečiai apdalijo savuosius dievus, tarnauja Javei. — Į naujausius šiuo
klausimu darbus Dūrr'as atsižvelgia savo straipsny: Ursprung und Bedeutung der Bundes-
lade. Bonner Zeitschrift fr Theologie und Seelsorge I (1924), 17-32 p.
5) W. H. Roscher. Lexicon d. griech. u rėm. Mythologie I, 2 (1886—90', 1770.
Philostrat. Vita Apoll. III, 48,

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 73

Dar arčiau į Dantę atveda mus atsiminimas, jog dramiškame kulte
kunigė buvo nuvežta į šventas jungtuves ketvertu užkinkytu vežimu, kaip
kad ir jos prototipas: Korė-Persefonė. Čia šalia tebus leista pastatyt pen-
keto vežimą, kuriuo Alanus de Insulis veždina septyneto mergelių lydimą
Prudenciją, arba senesnioji ketverto. didžiųjų dorybių Ouadriga, kurią žino
Elvangeno Ermenrikas, ant kurios siela skrieja į dangų *).

Ogi grifas pasitaiko ir antspaudų cilindruose taip pat ir šalia pasau-
lio medžio. Tai stiprina prielaidą, jog atsirado minties sąryšio tarp dievų
vežimų ir šventųjų jungtuvių po pasaulio medžiu, ant kurio dangaus die-
vas išskleidžia savo apsiaustą, kaipo šėtros uždangą, nuo ko apsiaustas
apturi medžio lapus ir jo vaisius, auksines žvaigždes. Šią šėtrą žino taip
pat ir Soharo knygos ?): „Pasaulis atsiranda plintant dygsniškai pirminei
šviesai ir pasidarant šėtrai, ar pirkiai, kuria jis apsidaro.“ Kitoj vietoj kal-
bama apie šėtrą, kuri suvokiama kaip visatos (universum) paveikslas: „Jos
stogas yra dangus, uždangos audinys - dangaus žydrumas, auksiniai vąšai
tai žvaigždės, žibintuvus sudaro saulė, mėnulis ir judamosios žvaigždės“,
Kaipo šio šėtros namo kraiko atsparą ir Soharo knygos vaizduojasi esant
pasaulio medį. Ir šventosios sutuoktuvės žinomos Soharui, bet tokiu pa-
vidalu, kuris savo sudvasintu pakeitimu artinasi į gnostiškąjį mokslą. Jos,
tos sutuoktuvės, ten įvyksta kito pasaulio atvaizdavimu, kuris iš savęs mus
labai patraukia. Čia taip pasakojama: Septynete pragaro šalių pasireiškia
atskiros kančios, septynete dangaus šalių — dangaus malonumai. Tarp jų
randasi žemės rojus, saugojamas trilype užtvara. Čia teisingųjų sielos ap-
turi „amžinosios palaimos nujautimo“. Iš čia jos pakyla į amžinojo,
dangiško rojaus augštybes. Tenai yra ugnies srovė, kurioj sielos apsivalo;
tenai, kaip vėliau Dantės, „gyvybės“ vardu pavadinta rojaus upė persiskiria
dviem kryptim. Į rojų įveda vien meilė. Jau tokia žmogaus prigimtis, kad
joje yra varžto pasireikšti žemėje ir tuo pat laiku stebėti kūrybos vaidyklą.

ia ji pati įsisąmonina save ir savo dievišką kilmę. Joje atbunda ilge-
singa šviesos ir gyvybės versmės, dieviškos idejos meilė. Toliau skaitome
žodis po žodžio: „Vienoje slaptingiausioj ir iškilniausioj dangaus daly yra
rūmai, vadinami meilės rūmais. Tenai esti slaptingiausios misterijos. Ten
yra visos sielos, kurias myli dangiškas karalius; ten gyvena dangiškas
karalius, šventasis, teesie jam šlovė, su šventomis sielomis ir jungiasi su
jomis meilės pabučiavimu... Šis pabučiavimas yra tai sielos susijungimas
su jos substancija, iš kurios ji kilusi... Tarp įvairių rojaus laiptų, kurie
vadinami taip pat ir septynetu šalių, yra vienas, pavadintas Visųaugščiau-
siojo vardu, kame visos sielos jungiasi su augščiausiaja siela viena kitas pa-
pildydamos. Tada viskas sugrįžta į vienybę ir tobūlybę. Viskas susijungia
vienų vienoj idejoj, kuri išsiplečia ant viso pasaulio ir jį visą pripildo. Bet
šios idejos pagrindas, joje paslėptoji šviesa, negali būt suvokta arba pažinta;
suvokiama yra tik iš jos emanuojanti ideja 3)“.

Tai ryškūs bruožai tos minčių eilės, kurią Dantė sužinojo tarpiškai
ar betarpiškai. Šis santykis mus daug mažiau nustebins, kai mes matėme,
kaip tai vienas tai kitas šių bruožų veikė amžių legendose nuo to laiko,
kai į Vakarus pasipylė gnosticizmo banga.

) Alani ab Insulis Anticlaudianus. M igu ee, Curs. Patr. Lat. 210, 506. Epistola
Ermenrici ad dominum Grimoldum. Mon. Germ. Ep. V, 536,

*) Vertimas pagal Eislerį 603 ir t. .

*) Vertimas įvedamajame La mberto skyriuje.

74 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

Babilonijos Nimrodo epo pavidalu yra suformuota Aleksandro legen-
da. Aleksandro kelionė per tamsybių žemę prie gyvybės versmės, prie
dievų kalno Meros, indų Meru, ant kurio esti rojus, ryškiai primena Babi-
lonijos tautinio didvyrio kelionę. Ši Aleksandro legenda buvo pavarsuota
gnostiškais dažais. Alchemikas Zosimas (Ill šimtm. po Kr. gale arba IV
š. pradžioj) pasakoja, jog didis Makedonietis turėjęs žynišką veidrodį, kuris,
jam mirus, buvo pastatytas ant šventnamio su septyneta vartų, atatinkan-
kančių septynetai dangų. „Pažvelgusi į jį siela mato jame savo dėmes ir
nuo jų apsivalo“ !).

Šis žyniškas veidrodis vėl pasitaiko Voliramo „Parzival'e“. Jis stovi
ant sraigtiško bokšto, kuris — kaip priduria racijonalistiškai aiškindamas
Ešenbacheris —- rodosi, sukas. Tai yra atsiminimas apie kosmišką žemės
bambakalnio sukimąsi, tai yra prisistatymas, pasitaikąs ir pasakoj apie Ar-
turo stalą, kuris sukasi kaip pasaulis ir kuris taip pat žymu ir čia pami-
nėtinoj Apolonijaus Iegendoj. Voliramo bokštas, kaip nurodo patsai po-
etas, yra kilęs iš kunigo-karaliaus: Indijos Jono, to atvaduotojo, kurį su-
sigalvojo krikščionys Sventojoj Žemėj XII šimtmetį ?).

Prie dar XIl-am šimtmečiui priderančio tariamojo persų karaliaus
laiško Bizantijos ciesoriui Manueliui prisimezgė gausingai išsišakojusių Jegen-
dų. Kaip stovi dalykas su čia nugiriamais stebuklų rūmais, apie tai patiriame iš
vėlesniojo pranešimo Jono Vitės de Hese (1389 m.), kuris tačiau patiekia
senesnių laikų lobį. (Čia liūtai saugoja kunigo-karaliaus pilies vartus. Jie
suėda eretikus ir pagonis, norinčius „laiptais“ užeit augštyn. Patys apati-
niai rūmai tai pranašų rūmai. Paskui eina patrijarkų rūmai, ir vis ant vie-
ni kitų, šventųjų mergelių rūmai, kankinių ir išpažintojų, apaštalų, Švenčiau-
sios Mergelės, Švenčiausios Trejybės. Paskučiausi rūmai panašūs į dangų
ir sukasi, kaip ir šis. Tenai taip pat yra veidrodis su trejeta akmenų, ku-
rių vienas stiprina akis, kitas širdį, trečiasis pažinimą. Kunigo-karaliaus
stebuklinga pilis čia tatai statoma visai taip, kaip palaimintųjų dvasių dan-
gus. Ogi šie rūmai, kaip įrodoma, yra buvę pradžioj įdentingi su šioj
legendoj paminėta kapela, galinčia stebuklingai padidėti. Ogi čia mes tu-
rime tokį bruožą, kurs nesilygstamai nuveda į gnosį: šios kapelos dvasi-
ninkai, prieš jon žengdami, turi visiškai išsirėdyti. Paskui jie apturi bran-
gius drabužius, apie kuriuos niekas nežino, kas yra juos padaręs. Kapelos
slengstis, matyti, yra kosmo riba. Tie dvasininkai turi čia nusivilkt savo
materijalinį apdangalą; jie čia gauna „iškilnybės drabužį“, „šviesos drabu-
žį“. Toji kapela yra erdviškai suvokta gnosis *).

Daug daugiau nustebina mus legenda apie Tyanos, arba Tyro, Apo-
lonijų. Filostrato romane dar aiškiai žymu pėdsakų didvyrio kelionės į
pragarą ir į dangų. Baltu misto drabužiu apsisiautęs žengia „Apolonijus į
vieną požeminę daubą, kurioje Apolono sūnus Trofonijas teikia orakulio
žinių apie gyvenimą po mirties. Jog čia Filostratas suteikia tiktai žemes-
nės pagoniškos-gnostiškos anajin pasaulin kelionės nuotrupas, tai eina iš

"NR. Reitzenstein, Himmelswanderang und Drachenkampi in der alehemistischen
und lrūhehristlichen Literatur. Festrschrift F, U, Andreas dargerbr. Leipzig 1916, 49 ir t.
Tas pat, Ilistoria Monachorum und Historia Lausiaca, (iūttingen 1916, 242 ir t.

*) Smulkiau apie viską maname straipsny „(inestisches“ ir t.

?) Plačiau kalba apie šią lesendą m a n o kny; „Das Liehtland der Seelen und der
heilige Gral“, Kėln 1916.57 p. ir t, ir, šitai papildydamas, mano augščiau paminėtame straip-
sny.

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj T

vienos Plinijaus pastabos, pagal kurią toj dauboj tekančios dvi versmės,
katrų viena sukelia atsiminimą, o kita užmiršimą, kuriedvi pagal tai turi ir
savo vardus '). Tik po ilgesnio laiko Apolonijus grįžta su Pitagoro raš-
tais.—Ir šitai tikrai yra sudarkymas pirminio bruožo, jog jis tenai, kaipo
mistas, yra įgijęs dieviškų dalykų pažinimo. Paskui Apolonijus keliauja į
bramanų kalną. Šis jo dangun žengimas betgi vėl pasirodo tik kaipo se-
nesnio įvaizdo praskiedimas. Tačiau vis delto šis kalno rojus žadina mūsų
dėmesį, būtent, todel, kad ten augštai, palaimintoj stebuklingoj žemėj, ku-
rioj galime įrodyt taip pat ir pasaulio medį, pastebime stebuklingą šulinį,
prie kurio, kaip pasakyta, prisiekiama, ir ugnies kraterį, prie kurio apturima
apsivalymas nuo kalčių — taigi gnostikų sistemos vandens krikštas ir
ugnies zona. Filostratas čia pasinaudojo tokia medžiaga, kurią kiek pa-
keistą bus turėjęs priešais save ir beveik vienu laiku su Dante rašęs savo
poezijas Vienos Naujamiesčio (Wiener Neustadt) Enrikas.

Šio vokiečio giesmių Tyro Apolonijus keliauja į rojų; ta jo kelionė ku-
pina fantastiškų avantiūrų, kuriose šen ir ten dar aiškiai galima įžiūrėt
Nimrodo pasakos bruožų. Šis Edenas čia neprieinamas kaip ir ana bra-
manų pilis, kaip anas Babilonijos dievų sodas. Į jį veda stebuklingos ko-
pėčios su aštuoneta laiptų. Aštuntasis laiptas išaiškinamas iš aštuntųjų na-
mų viršum septynerių gnostiškų archontų namų arba iš aštuntų durų vir-
šum septynerių planetų durų septynvartėse gnostikų kopėčiose. Ogi šios
kopėčios sukasi kaip pasaulis. Jos patapo kaip mažas apvalymo kalnas.
Jų laiptai yra palyginimas su žmonių septynet didžiųjų nuodėmių; laiptai nu-
baudžia kaltininką, numesdami jį žemyn, kai jis ant jų užsistoja. Tai yra
toks bruožas, kuris aiškiai rodo į daug senesnį kaip Voliramo originalą ir
drauge parodo, jog šiame atpasakojime sena babilcniška-asiriška mintis
bus turėjus pereiti per gnostišką įvaizdą apie sielos keliavimą per septyne-
tą pragarų arba septynetą dangų. Šių kopėčių viršuj randasi visa atidengiąs
veidrodis. Aleksandro legendoj jis stovėjo viršu; septyneto dangų. Taip
pat ir šioj vokiečių legendoj jis galvojamas kaip esąs anapus kosmo ribos;
nes Apolonijus ir jo kelionės draugai, pasiekę augštybių, išsimaudo ir
tada patampa panašūs į „dangišką kariuomenę“. Šios legendos pagrindinis
bruožas toks: atgimusieji vandeny yra patapę panašiomis į angelus būty-
bėmis; jie dėvi pneumatikų šviesos drabužiais ir jais dabar eina prie au-
ksinio medžio auksinėje slėny. Sis apokaliptiškomis spalvomis atvaizduo-
tas medis yra pasaulių medis. Po medžiu vaikštinėja Apolonijus ir jo su-
žadėtinė, rojaus žemės karalienė, išeinanti iš medžio vidaus. Taigi čia, ne-
paisant daugelio praskiedimo, dar įžiūrimas šventų jungtuvių senasis mi-
tologemas ?). .

Paskui ypač pastabingas nuostabios gnostiškos medžiagos išsilaikymas
Orendelio Smvikininko epe iš XII-jo šimtm. pabaigos. Čia apturi naujos
gyvybės sena medžiaga apie karaliaus sūnų iš Rytų, kuris praranda savo
puikiūs drabužius ir juos vėl apturės, kaip tik bus išgriebęs iš jūrių perlą.
Šis karaliaus sūnus pradžioj užmiršta, kas jam pavesta atlikt; pagaliau jis
atsimena, sugauna perlą, gauna savo puikiuosius drabužius atgal ir pakyla

') Plinius, Nat Hist. 31,5. Burdach 77 p. ir t.
*;,, Smulkiau manajame straipsny „Gnostisches“ B p. ir t,

76 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

„prie pasveikinimo ir maldavimo durų“ ir meldžiasi į tėvo šviesą!): Čia
nugiriamas gnosies šviesos drabužis tatai Orendelio legendoj pavirtęs pil-
ka Kristaus sermėga, kurią karžygis praranda laivui sudūžtant. Tarnauda-
mas per karališką žuklį reikšmingu Izės vardu jis atgauna savo šventenybę,
bet stebuklingai vienos žuvies viduriuose. Šio žuklio pilis turi septynetą
bokšių. Ant jų viršaus stovi šio žuklio moteris su septyneta puikiai ap-
rėdytų tarnaičių. Nėra abejojimo! Septynetas bokštų simbolizuoja septy-
netą dangaus sferų; žuklys Izė—dievą atpirkėją; jo moteris —Sofiją; jos sep-
tynetas tarnaičių atatinka septynetui sužadėtinės pamergių augščiau pa-
minėtame gnostikų himne.

Dar arčiau prie Dantės minčių rato veda Hakenbo:no vienuolės Me-
chtildos (mirusios apie 1202 m.) spalvotos vizijos. Čia paduosime keletą
pažymėtinų paralelių prie Dantės poemos paveikslų ?).

Vieną kartą Kristus nuvedė sielą ant vieno augšto kalno, „nuostabaus dy-
džic nuo (saulės) patekėjimo iki nusileidimo, su septyneta lipamų laiptų ir sep-
tyneta versmių. Jis ją pasiėmė drauge ir užėjo ant pirmo laipto, vadina-
mo nusižemino laiptu, kame tekėjo vandens versmė, kuri numazgojo nuo
visų nuodėmių, papildytų iš puikybės.“ Taip ir toliau eina apvalymai kiek-
viename laipte. „Septintame laipte ji išvydo Jėzų augštybėj, ištiesusį jai
ranką, jai padedantį ir tariantį: Eikš, pasivaikštinėkim. Jis nuėjo su jąja vie-
nas, ir ji nieko nematė daugiau, kaip tik Jėzų“.—Kitoj vizijoj ji regėjo „Vieš-
patį sėdint ant gėliuoto kalno, jo pasostė jaspisinė, padabinta auksu ir rau-
donais akmenimis“. Kitą kart „pasirodė jai, jog Marija nusivedė ją į linksmą
sodą su gražiomis gėlėmis, kurios taip blizgėjo, lyg saulė būtų švietusi
per krikštolą. Ji prašė nuvest ją prie gailestingumo medžio, kurio Adomas
taip ilgai laukė. Bet tai buvo labai didelis medis ir nuostabiai augštas, jo
šaknys buvo suleistos į auksą, lapai ir vaisiai taip pat auksiniai. Iš jo tryš-
ko trejetas upelių: pirmasis nuplaująs, antrasis nugiedrijąs, trečiasis įtekąs
ir pagirdąs... Ten pat buvo matyt labai augštas gražus medis, reiškęs Die-
vo kantrybę, su sidabriniais lapais ir raudonais vaisiais, kurie paviršium bu-
vo šiek tiek kieti ir rūgštūs, bet vidury visai saldūs... Ten pat buvo ma-
tyt ir labai geidžiamas kupinas smagumo medis, kaip tyriausias krikštolas,
su auksiniais -lapais, kiekviename lape po auksinį žiedą, jo vaisiai balti kaip
sniegas, visai saldūs ir nuraminą; tuo pažymima šviesus prigimtas viešpa-
ties tyrumas, besistengiąs visiems save suteikti. Šis medis prasiskleidė ir
Viešpats jin įžengė ir sujungė su savim sielą tokia vienybe, jog rodėsi iš-
sipildė psalmininko žodis: „Aš pasakiau, jūs esate dievai!“ Tai yra atgimi-
mas per dievišką gaminimą, Dievo kūdykystę, kurią pažinojo ir senobinės
misterijos.

Būtų beveik pervirš dabar nurodinėt atskirais atvejais, kaip Dantės pa-
veiksluose ir pavidaluose didumoj dar galima pažint jų pirminius gnosti-
škus arba kabbalistiškus pavyzdžius. Iš pirmiaų patiektų, tiktai draugėn su-
pašiotų gnostiškų ir kabbalistiškų fragmentų, pažįstąs Dantę skaitytojas bus
nuolat atsiminęs tai vieną tai kitą „Komedijos“ paveikslą bei pavidalą ir pa-

) Tekstas pas P reuschen*4 8 p. ir t. Prie toplg. R. Reitzenstein, Helleni-
stische Wundercrzdhlungen, Leipzig 1906, 107 p. ir t. Smulkiau Kampers, Gnostischės 8 p.
ir t, 22. ir t.

*) Tolesnis tekstas pagal Ed. Boehmer'io atspaudą: Matelda, Jahrbucl, der deutschen
Daute-(esellschaft UI (1871) 157: 159 ir t; Apie Mechtildą plg. Realencyklop. p. proi, Theol,
n. Kirche XII (1903) 482,

Pr. Kampers Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 71

rems norą, idant koks įžymus orijentalistas, visiškai suprantąs dvasinį Dantės
didumą, šį eskizą išplėtotų į baigtą paveikslą.

Mes nežinome, kame ir kada poetas patyrė apie šiuos dalykus; gal
būt, jisturi galvoj savo užsiemimą tais slaptaisiais mokslais, kai, pats save
kaltindamas, jis kalba apie suklydimo laikus. Gal būt, tos pačios gadynės
žydas Imanuelis ben Salomo tikrai buvo turėjęs su Dante artimų asmens
santykių, kaip tai dažnai tvirtinama; gal būt, tai jis įvedė jį į šių religinių
gelmių tvankią fantastiką!) Mes apie tai nežinome. Tiek tepažįstame, tai
jog tie įspūdžiai, kurių Dantė buvo apturėjęs tarpiškai ar betarpiškai užsi-
imdamas šiais religiniais galvosukiais, buvo gana stiprūs. Jų veikmę mes
juntame kiekviename dieviškos giesmės žingsny, kad ir joje Dantės pasau-
lėžiūra yra tokia nugiedrėjus ir tokia griežtai katalikiška.

Architektoniškos simetrijos nuotaika Dantei tikrai bus buvusi įgimta.
To nepaisant, jo didžiosios poemos suskirstymą betgi tenka surišti su
kabbalistiška sistema. Skaitmens 3, 7, 9 ir 10 šioje, kaip ir „Komedijoje“,
vaidina labai reikšmingą rolę. Mes priskaitome 3:433 giesmių, kurios su
prologu betgi sudaro tobūlą skaičių 100. Senasis laiptų septyneto skaičius
dar visai aiškiai matyt „Komedijos“ trijose ano pasaulio karalystėse, bet
visose trijose tas skaičius nepriverstinai praplatintas į devyneto arba de-
šimties skaičių. Pragaras turi septynetą nuodėmių laiptų, kurie betgi su-
skirstyti į devynetą ratų tuo būdu, kad pirmasis ratas, Limbus, nekrikštytų
dorųjų ratas, paimtas iš pradžių, o kitu du tolesniu ratu pastatyti ant vieno
laipto. Priešpragaris, šalia tikrosios pragaro sistemos, eina kaip dešimtasis
laiptas. Apvalymo kalno septynetas laiptų statomi ant dviejų, „tinginių“
sluogsnių ir apkarūnuojami rojum kaip dešimtuoju laiptu. Dangaus septy-
netą planetų sierų nejudamųjų žvaigždžių dangus su krikštoliniu dangum
papildo iki devyneto, ir empirejus—iki dešimties skaičiaus. Visos trejetas
kūgiškai žemyn arba augštyn nusmailėjusių karalyščių su smaigaliais: čia
Liciperius, ten žemės rojus, kadangi empirejus, kaipo tikroji dešimtis, de-
vynetą ratų suima vienon vienyben.

Šią skaičių simboliką Dantė nebūtinai turėjo paimt iš bet kabbali-
stiškos sistemos. Juk ir Bonventūra sako, jog devyneto skaičius stengiasi
į tobūlą dešimties skaičių. Bet jei tas pats Bonaventūra kalba apie septynetą
laipsnių, kuriais pasiekiama dvasinė ramybė, ir prie to įsakmiai nurodo į
Salamono sostą su jo septyneia laiptų, tai tas juk įsakmiai rodo, jog tar-
piškai jam padarė įtakos senos gnostiškos-kabbalistiškos mintys apie sie-
los kelią?). Taigi, pagaliau mes prieisime prie prileidžiamo originalo.

Daug daugiau krinta akysen Dantės „Naujojo Gyvenimo“ 30-jo sky-
riaus santykiai su kabbala. Čia skaitome apie Beatritę: „Taip tat jai buvo
reikšmingas devyneto skaičius, kad parodytų, jog jai gemant tobūliausiai
veikė draugėj visi devynetas judamųjų dangų... Tačiau giliau apie tai gal-
vodamas, aš pažįstu kaip neišdildomą tiesą, jog tasai skaičius yra ji pati.
Tai aš sakau kaipo palyginimą ir suprantu taip: trys yra devynių šaknis,
kadangi jie be kito skaičiaus pagalbos dauginasi tik patys savim, sudaro
devynis... Tat kaip trys patys iš savęs sudaro devynis, taip stebuklas pats

") Apie tai Th. Paur, Immanuel und Dante. Jahrbuch der deutschen Dante-(žesell-
sehaft Il (1871) 423 ir t.

2) Komentorius į Sentent. lib. II. dist. IX. gnaest, VII: Itiner, mentis in Denm I n. 5 ir
VII n. 1.

78 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

iš savęs sudaro Trejybę — Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, kurie trijuose
yra vienas. Taip tat skaičius devyni visada buvo svarbus šios 1roters
gyvenime, kad parodytų, jog ji buvo dvvynetas, taigi stebuklas, kurio
vienintelė šaknis yra nuostabioji Trivienybė.“ Tai čia yra kabbalistą Še:

Guindi discende all'ultima potenze

Giū d'atto in atto, tanto divenendo,

Che piū non ia che brevi contigenze;

E gueste contingenze essere intendo

Le cose generate che produce

Con seme e senza seme il ciel movendo,t. y.
nuo vieno dangaus per kitą gali nusileist į žemesnes kūrybines ga-
lias, kurios tegali sukurt tik trumpai patveriamus daiktus, kuriais aš vadi-
nu visa, ką skriejąs dangus išgamina su sėkla ir be sėklos '). ;

ios paralelės yra daugiau kaip atsitiktini reiškiniai. Jie pakiša mintį,

kad reikia prileist, jog taip pat ir kiti esmingai antpajautiniai vaizdai buvo
pasiekę poetą per stipresnio ar silpnesnio krypsnio kabbalistišką tarpinin-
kavimą, kurį jis paskui apvalė savo tikėjimo tvirtumu ir „plastingu savo fan-
tazijos aiškumu“. Tarp kita, gal būt, jau bet kur prieš Dantę kabbala
buvo padariusi mistiško pažinimo simboliu Pitagoro mokslą apie centrinę
ugnį, aplink kurią skrieja dešimtis pasaulio sierų. Tačiau grįžkime prie
skaičių simbolikos!

Kabbala mėgo skaičių slapstymosi žaidimą; ji tai vadino gematrija.
Reikiamas atspėt žodis buvo paslepiamas kitame, kurio raidės, sudėtos savo
skaičiaus, kokius jos turėjo abecėlės eilėj, sudarydavo tą pačią sumą, kaip
ir paslėptojo žodžio raidžių reiškiamųjų skaičių suma. Paskutiniu laiku
tvirtinta, jog Dantė šiuo menu pasinaudojo „Naujojo Gyvenimo“ 7-jo sky-
riaus sonete, prasidedančiame: „Jūs, kurie privalote vaikščiot meilės keliais...“
Proza parašytame įvade šiam eilėraščiui Dantė sako, jog jo viešpatė *) be-
tarpiškai davusi progos kai kuriems šio soneto žodžiams, kaip bus aišku
kiekvienam, kurs tai supranta“. Šią mįslę įmena tiktai gematrija. Paskuti-
nieji žodžiai eilėje, kuri jau yra įtariama baigiamuoju žodžiu „chiave“, būtent,
„tormento e“ ir „ostello“, imami kaipo skaičių suma, sudaro žodžius
„Piccarda Donati“, ir „Gemma Donati“. Šis išdavinys nustebina; bet juo
daugiau įsigalvoji į šį senos Dantės mįslės išsprendimą, juo jis išrodo
malonesnis. Ta keistoji Matelda, pasirodanti ne kaipo atgailojanti dvasia,
bet kaip žmogus iš kūno ir kraujo, į kurį Dantė pažvelgia karštos meilės
žvilgsniu, kai juodu sustoja prieš vienas kitą kaip senu pažįstamu, gali

!) Versdamas laikiausi Olškio komentoriaus (Dante Alighieri. La Divina Commedia.., hrsgb.
von Dr. Leonardo Olsehki, Heidelberg *1922); iš ten paėmiau ir patį tekstą (Parad.
XIII, 61—661 Pr. D.

ži T. y. Beatritė. Beatritės problemai Dantės kūryboj žiūr., mano straipsnį „Dantė ir
Beatritė“ „Naujosios Vaidilutės“ laikrašty I (1921—1922) 123—154. 184—- 193, 256 —263;
I-II (1442—1924) 20—26, 70—79, 117—124 Pr. D.

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 70

tikrai būt jo žmona Gemma, žemės rojui pasisiūlanti savo vyrui būti kelio
rodytoja į dangišką meilę. Ir Pikardai, kaipo Beatritės pirmovaizdžiui, iš
tikrųjų tinka visos Dantės paduodamosios žinios apie ją ir jos šeimą. Dan-
giškoji poeto meilė pagaliau taip visiškai atsipalaidavo nuo žemiškosios, jog
jis savo jaunystės meilės karalienę, atvedusią jį į kotemplacijos gyvenimą,
galėjo pastatyt hipostazę nuo žemės nutolusios meilės rojuje !).

Toliau, aiškių santykių su gnosim rodo Dantės pasaulėvaizdžio sce-
nerija, kurioje pasaulėvaizdžio vidury pastatomas septyneto laiptų apvalymo
kalnas, kurio protėvių eilę jau pažinome. Ir šio pasaulėvaizdžio pragaras
nemažiau atatinka babiloniečių požeminiam pasauliui, į kurio koštuvą nu-
žengia deivė Tiamata, ant kiekvieno laipto nusivilkdama po vieną drabužį,
kuriame esti septynetas sienų, septynetas vartų saugotojų. Su šiais didin-
gais paveikslais Dantė paėmė taip pat ir su jais surištą gnostikų mokslą
apie sielos perėjimą per septynetą vartų. Septynetas P nuostabiai primena
EoytEią archontų. Taip pat ir apvalymo ugnies zona kilusi iš šių vaiz-

ų rato.

Kaip labai dažnai ant dievų kalno, taip ir ant šio „Komedijos“ kalno
augštumos randasi žemiškas rojus. Jo idealus žemėvaizdis savomis spal-
vomis ir konturais yra perdėm antikiškas. Senųjų Letė ir Eunoė čia taip pat
per jį vingiuojasi, kaip ir Trofonijo pasaulio lindynėj. Adomo medis, kurį
turime vaizduotis esant pasaulio bambos punkte, yra, naturalu, pasaulio
medis. Be to, šitai dar primintų aras ir siaubūnas. Taip pat ir šiame že-
mėvaizdy vienumoj vaikštinėjanti moteris yra antikiniuose apdaruose.

Rojaus kalnas Dantės pasaulėvaizdy ne tiktai savo išorės struktūra,
bet taip pat ir išvedant pagrindinę poemos mintį, yra „motiniškas ryšys
tarp dangaus ir žemės“, kaip senojojo „pasaulio įvaizduose. Taip jis išro-
do ir paminėtoj Soharo knygų vietoj. Čia mes galime nustatyt pažymėti-
ną Dantės susiderinimą su šiomis knygomis ne tiktai suprantant žemiškąjį
rojų, bet taip pat ir sąryšy su tuo supratimu principingai diskutuojant apie
aktivų ir kontemplativų gyvenimą.

Nuo veikimo abiejų draugėj pareina pasaulinės poemos minčių eiga.
Jų dainą simbolizuoja žemės rojus. Kaip ši daina gali būt pasiekiama
žmogui save išaugštinant ir sąmoningai pažįstant savo antpajautinę ver-
tybę, tai mums parodo elgesys aname Edene. Cia menišku išplėtojimu
sustingsta ir sustiprėja „subjektivus jausmo elementas objektiviu paveikslu,
forma, mojum ir elgesiu“. Cia, kaip visur, „paivienis ir izoliuotas jausmo
pergyvenimas pakeliamas visatino, likimingo, istoriško galiojimo sritin.
Apvalymas ivyksta ne subjektivai užsidarius ir doriškai pasikeitus, bet ob-
jektivioj atgailos vyksmo eigoj, Dantei iš bažnytinio gyvenimo gerai pažį-
stamoj atgailavimo liturgijos simbolikoj, galiojančiose formose ir formulėse,
giesmėse ir sakramentiniame elgesy“?). Sis atgailos vyksmas suvoktas kata-
likiškai, tačiau apsidaręs antikinės misterijos vaizdų pavidalais.

1; Kampers čia pastebi, jog šią skaitmenų mįslę įminė L am bertas. Tačiau man
iki šiol nežinoma, kad bet kuris kitas dantologas būtų prisidėję prie šitokio Beatritės proble-
mus išsprendimo. Plačiau apie istoriškąją Pikard4 Donatyte ir apie šį visą klausimą žiūr,
„Naujoji Vaidilutė“ 1922—1923, 77 p. ir t. Pr. D.

*, Taip H Hefele puikiose knygose „Dante“, Stuttgart 1921, 201 p. ir t.

80 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

Sio slaptojo senųjų kulto dažniau minima dieviška valdovė buvo Per:
sefonė. Apulejaus') mistas šiaip kreipiasi į šią deivę: „Vismočia gamta,
elementų valdove, dangaus skliauto kreipėja“. Bet jau prieš „Dantę žymu
prasidėjus šios dieviškos asmenybės skilimo į gamtinę ir viršužeminę pusę.
Dantės mokytojas ir draugas Bruneto Latini pasakoja, kaip jis, grįždamas
iš vienos pasiuntinio kelionės, sužino apie jo gvelių partijos išvijimą iš
Florencijos. Iš skausmo delto jis paklysta ir atsiduria tuščioj girioj. Atsipei-
kėjęs, jis mato kalną vidury didingos ir gyvos kūrybos, kuri atsiranda ir išnyks-
ta įsakymu milžiniško moteriškės paveikslo, kuri apsireiškia kaipo gamta,
o paskui pereina į žmogaus sielos jėgas, ketvertą temperamentų, penketą
žmogaus pajautų, ketvertą elementų, septynetą planetų, okeaną ir keliones
iki už Herkulio stulpų. Poto ši moteris pamoko Brunettą jotžiš girios dešinėn,
kame jis ras filosofiją ir ketvertą dorybių, taip pat ir meilės Dievą. Visa tai
pasitvirtina, bet žemiškos meilės saldumai nukreipia jį nuo kelio, taip jog
Ovidijus vėl jį turi pamokyt apie meilės piktąją ir gerąją pusę, po ko jis
atgailoja ir vėl atsigręžia į Dievą. Įis išpažįsta savo nuodėmes ir paskui,
geisdamas pažint sepiynetą menų, joja atgal į girią, iki jis pagaliau anksti
rytą pasiekia Olimpo kalno viršūnę?). Šiame pasakojime, turinčiame tūlą
analogiją su Dantės paskutinėmis apvalymo kalno giesmėmis, Latini'o fan-
tazija gana laisvai ir ne visai laimingai sudirbinėja čia senesnį originalą.
Ji galima rasti tarp tų poezijų?), kurios prasideda poetiška Bernardo Sil-
vestrio kūryba ir savo viršūnės pasiekia Alano ab Insulis „Anticlaudiane“.

Alano poezijose Natura rodosi visai kaip Senojo Įstatymo Išmintis —
kaip esybė, kurią Dievas sukūrė drauge su pasauliu. Būdama augščiau-
siojo Mistro pavaduotoja ir nužeminta mokinė, ji pildo dieviškus įsakymus.
Ji nekuria iš nieko, kaip Dievas, bet iš ko nors. „Jos veikimas visada rei-
kalingas jau esamos medžiagos ir neturi santykių su tuo, kas dieviška ir
nenyksta, bet tik su kintamais materijaliniais daiktais... Gamta, nors Dievo
atžvilgiu esti subordinacijos santyky, betgi atžvilgiu į pasaulio daiktus ji
pareiškia savo galią visa apimančiu viešpatavimu. Ji yra vienybės punktas,
pasaulio ryšys, palaikąs tvirtai sutelktus visus daiktus, pasaulio karalienė,
pasaulio normų bei pasaulio dėsningumo turėtoja ir su apsigalvojimu val-
danti vykdytoja. Visos pasaulio dalys ir nariai, dangaus «ūnų judėjimai
ir neorganinio pasaulio vyksmai, kaipo ir organinių pabūklų gyvybės aprai-
škos nusilenkia gamtos dėsniams. Kai scholastikui visur braujasi dėsnin-
gas vyksmas ir kai jis tai galvoja įvykstant kaipo augščiau už daiktus
stovinčios galybės įsakymų pildymą, tai 14 patį veiksnį (agens) jis vėl ma-
to veikiant ir kai kalba apie rūšių pastovumo problemos išsprendimą, apie
visuomet panašiomis paliekančių organinių esybių kilimą“). Tatai poetui
rūpi vyriausiai du klausimu: vyksmo pasauly dėsningumo klausimas ir rū-
šių pastovumo klausimas. Braujasi palyginamas su Dantės Matelda, kai
girdime ją kalbant apie panašias problemas.

ų Metam. XI. 5,

*) F. X. Kraus, Dante, Berlin 1897, 436 p.

* M. Baumgartner, Die Philosophie des Alanus de Insulis im Zusammen-
hang mit den Auschauungen des 12. Jahrh. dargest. Mūnster 1806, 32 p. ir t.

*) Baumgartneris kitoj vietoj.

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 81

Alano poezijose „De planctu naturae“ ir „Anticlaudianus“!) dar kartą
pažįstame seną pirmovaizdį, dievišką vismočią. Tenai jos karūną dabina
brangieji akmens, reiškiantys zodijako ženklus; čia ji turi rūmus ant kal-
no nuostabioje girioje—dievų kalnas su dievų giraite! Dantės apvalymo
kalną primena taip pat ir bruožas, kad Natūros pasiuntinė į Dievą, Pruden-
cija, leidžiasi keliaut per dangų penketa arklių ——penketas pajautų —užkinky-
tame vežime, kuriam rodo kelią septynetas mergelių artes liberales. Bet
pakilus augščiau, vežimo valdytojas Ratio nebežino, ką daryt: arkliai jo ne-
beklauso. Tada mergelė Teologija turi nuvest Prudenciją į empirejų, tuo
tarpu kai vežimas su Ratio turi palikt —Dantės kelionėj proto atstovas Ver-
gilius turi grįžt atgal; vadaut paima Beatritė, dieviška apšvieta!

Šioj Alano Natūros hipostazėj taip ryški gamtiškoji pusė, jog antroji,
dangiškoji, beveik visiškai išnyksta. Augščiau minėtas Bernardas de Char-
tres (į1156) šį dvilypumą pašalino tuo būdu, kad prieš Natūrą, kaipo aug-
ščiausios Esybės —Nus'o—-vyriausiąją padėjėją ir patarėją, dėsningumo pa-
sauly valdytoją, žvaigždžių srity pastatoma Uranija. Ar dieviškajai asmeny-
bei, kurią garbina Apulejus, šitaip suskylant čia paveikė sena mintis apie
vyriškąjį ir moteriškąjį dieviškąji dievybės šoną,-—-aš nedrįstu čia nulemt.

Lygus mitiško pavidalo suskilimas ir Dantei yra baigtas faktas: pasku-
tinėse apvalymo kalno giesmėse tiek aktingąjį gyvenimą simbolizuojanti
Matelda, tiek kontemplativaus gyvenimo simbolis Beatritė apturi Proserpinos
bruožų. Juk gi patsai Dantė tarėsi Mateldoj pažinęs Proserpiną. Betgi an-
tikinis paveikslas prilygo prie Senojo Įstatymo Išminties hipostazės. Jos pavei-
kslas rodo nuostabių panašumų su augščiau parodytu „Išminties Knygų“ Sofi-
jos paveikslu. Betgi tai nepadarė įtakos antikinėins viso kurinio spalyoms--reikia
manyt jau Dantės originale. Kaip sename mite ir kaip viduramžių poezijose mes
matome Dantės Edene laimės ieškantį keleivį ir visais žavėjimais išpuoštą mer-
gelę amžinojo pavasario vidury, girdime iš jos amžino tampso pareiškimą. Kaip
Proserpina viename Pindaro fragmente, taip ir Matelda imas atgailot seną kaltę.

Kitaip Beatritė! Savo esme ir savo poeziška reikšme ji artinasi prie
taip pat ir Apulejaus kreipimesi išreikšto antrojo Proserpinos supratimo—
kaipo „dangaus skliauto kreipėjos.“ Kaip Senojo Įstatymo ir gnosies So
lija, ji ateina iš dangaus ir savo kosmiška meile pripildo žemės rojų. Ji yra,
kaip Dantė ją vadina susiderindamas su gnosim, „pirminės meilės mylimoji“*),
ji -gnostikų šviesos mergelė ir teisėja; ji saugoja atgimimo sakramentus
krikštą ir minėtą vandens gėrimą. Paskutinįji „Komedijoj“ primena šiaip
neišaiškinamas bruožas, jog Dantė, Beatritės paliepimu, neprisisotindamas
geria Eunoės vandens ir paskui išnyra iš bangų atsijauninęs.

Ar toki antikiniai elementai bet kieno tarpininkavimu čia tikrai turėjo
reikšmės „Komedijos“ paveikslams išplėtot, negali būt jokio abejojimo, kai
arčiau įsižiūrime į Beatritės nuotakišką vežimų trūkį. Procesiją pradeda
septynetas šviesos medžių —septynetas planetų medžių Mitros misterijose.
Procesijoj matome septynetą tarnaičių, kurios atatinka gnostiškojo himno
septynetui pamergių, randamų ir šiaip kur kitur. Beatritė, Libano sužadė-
tinė, sėdi ant vežimo, kurį veža griias ir lydi ketvertas kerubų. Tai yra
kabbalistų Merkaba, syrų —saulės vežimas.

Ų) Dl5. prie čia ir toliau H. Gel ze r, Nature. Zum Einiluss der Scholastik auf den alt
franzūsischen Roman, Halle a. S. 1917, 36 p. ir t.
*) „Amanza del primo amante“. Varad.lV, 118, plg. taip pat Parad. III, 69.

82 Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj

Didybės sosto vežimą pirmiau, kaip matėme, vežė ketvertas kerubų,
ketvertas elementų arba metų laikų, arba ketvertas grifų. Siaubūnas rodė
kelią. Siaubūno vietą čia užėmė grifas, kuris dabar veža vežimą, tuo tar-
pu kai ketvertas kerubų eina šalimais. Ar Dantės pirmovaizdžiu yra buvusi
Ezekiejio vizija, išrodo gana abejotina jau kaip tik delto grifo. Toliau, ke-
rubai čia turi po trejas sparnų poras. Jis pats pastebi, jog pranašas jiems
duodas tik po dvejas sparnų poras, o ne trejas, kaip Jonui. Toliau, Dan-
tės ne ratų skrytis apsagstytos akimis, kaip Ezekielio, bet kerubų sparnai.
Vienas senesnis komentorius prie šio Dantės regėjimo prideda pastabą, ku-
ri įdėmiai derinasi su tuo, kas augščiau pasakyta apie laikų dievo vežimą. -
Pagal tą pastabą, pirmoji trijų sparnų porų turėjusi pažymėt praeitį, antroji
„— dabartį, trečioji — ateitį!) Dantė skiriasi nuo Ezekielio ir tuo, jog jo
vežimas tėra su dvejetu ratų, kaip Romos triumfatorių vežimai*). Ezekielis
kalba apie vieną ratą, turėjusį išvaizdą kaip ketvertas. Tai yra, kaip matė-
me, žvaigždėmis apsėtas dangaus ratas su keturiomis pasaulio šalimis.

Ant šio mistiško vežimo sėdi soste nuotakiška Beatritė kaip Korė-
Proserpina arba jos kunigiška pavaduotoja šventose jungtuvėse. Procesi-
joj slenka dukart po dvylika grifų — gnostiškojo himno padvigubintas zo-
dijako paveikslų skaičius. Pro paveikslą spindi Laumės juosta — Uranijos
juosta?), nes juk patsai Dantė lygina ją su Delijos juosta. Vienu žodžiu,
visur matyt pirminė astrališka šio paveikslo prigimtis. Juk ir pats Dantė
prisimena saulės vežimą. Taip pat pano SRL ir senoviško atguli-
mo ritas šiose šventose Beatritės-Sofijos-Šechinos jungtuvėse su dangiš-
kuoju sužadėtiniu, būtent, šiuo taip svarbiu nuotakos veido atidengimu.
Bruožą, jog jaunikis jungtuvių naktį duoda jaunajai obuolių“), primena šie
Dantės įterptiniai žodžiai:

Ouale a veder dei fioretti del melo

Che del suo pomo gli angeli fa ghiotti

E perpetue nozze fa nel cielo, t. y.

kaip pamatyt obels žiedus, kurios vaisių trokšta patys angelai
jir danguj švenčia amžinas jungtuves?).

Šioj ungtuvių puotoj sielos galvojama apsidariusios šviesos drabu-
žiajs, kurie vis paminimi gnosy“). Peržvelgę šiuos palyginimo punktus,
ku ie akina į tolimesnius tyrinėjimus, galime pažint vidujinę Dantės gimi-
nyrstę su gnosim ir kabbala jo savotiškai aipasakotu dieviškų jėgų emana-
cijos mokslu, laipsniais einančiu sielos apvalymu ir jos palaisvinimu nuo
materijos, tam tikru būdu suprantant aktivąją ir kontemplativąją gyvatą ir
pažįstant kosmiškosios meilės bendrinamąją jėgą. Aš nedrįstu spręsti, kiek
yra padarę įtakos Dentei senoji iraniška, Mitros misterijose ir gnosy toliau
gyvuojanti mintis apie pasaulio sielą ir pavienės sielos joje išsileidimą, o
ž 1 Vellutello pagal „Die gėttliche Komėdie des Dante Alighieri“"A.Zd. Ital.
Ais B erkl. v. K. L. Kannegieser, 5 Aufl. Leipzig 1873, 247 p. Šios vietos patikrint
negalėjau.

į L Purg. XXIX, 115 jis pamini Seipijono ir Augusto triumfų vežimus sąryšy su Apo-
lono vežimu.

2 Eisler 161 p; padvigubinimas užeinamas dažnai; plg. Preuschen, 73 p.

*) Ne jaunikis nuotakai, bet, atvirkščiai, nuotaka vaišina obuoliais jaunikį, kaip kad
ir Kampers pataiso kitoj savo studijoj: Dante und die Wiedergeburt. Eine Einfūhrung-
in die Grundgedanken der „Divina Commedia“ und dessen Ouellen, Mainz 1921, 54. Pr. D.

5) Purg. XXXII, 72—75 (iš Olskio). Pr. D.

*, Taip pav.. Parad. XXV. 54; XXVI. 101.

Pr. Kampers: Gnosis ir kabbala Dantės kūryboj 83

taip pat dar senesnis, taip pat toliau gyvuojąs babiloniškas įsivaizdavimas
žemės daiktus atatinkant dangiškiems. Pakaks nurodyt, jog Dantės rojus
„yra visos tvarkos sąskambis į kosmiško išplėtojimo dėsnį. Kas tik že-
mėj gyvuoja kaipo kokia tvarkanti ir formuojanti vertybė, tai tenai augšty-
bėse randa objektivia prasme savo augščiausią ir tyriausią atspindį“!). ' Ši-
toks supratimas, gal būt, yra ano senojo mokslo atspindys, — bet jis galė-
jo būt išaugęs ir betarpiškai iš paties Dantės katalikiško pergyvenimo.

Už šią vidujinę idejų giminystę dar aiškiau regima išorės paveikslų
giminystė. Gnosis, tikrai patarpininkavusi ir senovės misterijų idejomis ir
kabbala padarė esmingos įtakos nuženklint ir Dantės pasaulėvaizdžiui dau-
giausia jo vidury pastatytu septynlaipčiu kalnu, paskui sujudinančio elge-
sio žemės rojui pagrindiniai bruožai, kaip ir pagaliau abiejų priešingų vai-
dintojų šioj dramoj pasirodymas. Mistiškos paveikslų kalbos, kuri buvo
patraukusi Dantę, kai jis, kaip mes turime manyti, kurį laiką buvo keliavęs
tų religijos svajotojų sapnų keliais, tos kalbos paskiau jis neišgujo ir iš
savo atsiminimų, bet padarė ją savu laiku ir paskiau be galo augščiau už
laiką iškilusių, vieną pasaulį baigiančių ir naują pasaulį formuojančių min-
čių aiškintoju.

*Heifele 259 p.

Avignono obedijencijos Pranciškonai.
(Vėlybųjų viduramžių Bažnyčios istorijos vaizdelis).
ParaZė Doc. Vr. V enkauskas, Kaunas *).

1304 m. liepos 7 d. Perugijoje, popiežiaus valstybėje, staigia mirtimi
miršta popiežius Benediktas XI. Jau liepos 18 d. toje pat Perugijoje kar-
dinolų kolegija pradeda konklavą naujam Bažnyčios galvai rinkti. Konklave
aiškiai pasireiškia dvi srovės. Viena jų, tariant ir statant kandidatus į po-
piežius gynė Colonų ir Prancuzijos karaliaus reikalus, o kita, su Gaetani'u
priešaky, smarkiai atstovavo italų pusei. Dėliai tų srovių kovų konklavas
truko ištisus 11 mėnesių ir tik galų gale vos 1305 m. birželio 5 d. popie-
žium išrenkamas Bordeaux'o arkivyskupas Bertrandas de Goth. Rinkimai,
reikia pavadinti, išėjo nevykę ir nelaimingi, nes surišti su didelėmis Bažny-
čios nelaimėmis. Tais rinkimais tiesiog ir prasidėjo vadinamoji popiežių
„Babilono vergija“ ir tampriais ryšiais su ja surištas, galima pasakyti, gry-
niausias jos padaras, nelaimingasai Vakarų Bažnyčios suskilimas. Ir iš ti-
krųjų. Nei naujai išrinktasai popiežius, kuris save pasivadino Klementu V
ir 1305 m. lapkričio 14 d. Lijone tapo apkarūnavotas, nei jo artimieji pa-
pėdininkai nebegrįžo užimti naturalaus popiežių sosto Romoje, bet apsigy-
veno Prancūzijoje. Tiesa, Klementas V (1305-1314) dar neturėjo sau pasi-
rinkęs pastovios savo rezidencijai vietos, ir nors dažniausiai rezidavo
Avignone, bet taip pat mielu noru gyvendavo Bordeaux'e, Poitiers'e ir ki-
tuose Prancūzijos miestuose. Bet jau jo artimiausias papėdininkas Jonas XXII
(1316-1334) apsirinko Avignoną ir kaipo formalią popiežių rezidencijos vieta,
kurios jis per 18 metų tiesiog nebuvo nei karto apleidęs. Siojo papėdi-
ninkai —Benediktas XII-(1335-1342), Klemenias VI-—-(1342-1352), Inocen.
tas VI--(1352-1362) ir Urbonas V-— (1362-1370) taip pat rezidavo Avignone.

Šis paskutinysis buvo tvirtai sumanęs vėl popiežių sostą perkelti Ro-
mon, 1367 metų rudenį tikrai jon grįžo, bet dėliai sunkių Italijoje viešpa-
tavusių aplinkybių, 1370 m. jis grįžo atgal į Avignoną ir čia tais pat metais
mirė. Jo 1370 m. gale išrinktasai ir 1371 m. pradžioje apkarūnuotasai
papėdininkas Grigalius XI gyveno iki 1376 m. dar Avignone, bet tais me-
tais jis tikrai perkėlė savo rezidenciją Romon ir tuo pasibaigė popiežių
„Babilono vergija“. Grigalius XI mirė 1378 m. kovo 27 d.

Kuomet dabar 'kardinolai rengėsi rinkti mirdsiajam popiežiui papėdi-
ninką, tai Romos miesto gyventojai primygtinai iš jų reikalavo, kad popie-
žiumi būtinai išrinktų arba romėną arba bent italą, bet nieku būdu ne pran-
cūzą, nes, mat, nuo Klemento V iki Grigaliaus XI visi popiežiai buvo tiktai
prancūzai. Atsižvelgiant į tai, 1378 m. balandžio 8 d. popiežiumi tikrai
buvo išrinktas italas. Išrinktasai nebuvo iš rinkėjų tarpo, nes iš viso šiame
konklave tik 4 italai (dalinai romėnai) ir tebuvo. Išrinktasai buvo žinomas
Bari'o arkivyskupas, iki šiol ėjęs žymias pareigas popiežiaus raštinėje, Bal-
tramiejus Prignano. Jis pasivadino save Urbonu VI ir 1378 m. balandžio
18 d. buvo apkarūnuotas. Bet išrinktasai popiežius apvylė savo rinkikus.

*) Įžengiamoji paskaita, skaityta Lietuvos Universitete 1923 m. spalių m. 9 d,

Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai 85

Jis savo aštriu būdu ir be atodairos į asmenis pravedamomis reformomis
taip užgavo kardinolų savimeilę, jog jie po 2 mėnesių slaptai jį apleido,
susirinko netolimame nuo Gaetos Fondi'y ir ten, vietos grovo Honorato
Gaetano jėga remiami, po priedanga, kad Urbano VI rinkimai esą neteisėti,
nes, girdi, Romos gyventojai kliudę rinkimų laisvei, 1378 m. rugsėjo 20 d.
išrinko Ženevos kardinolą Robertą nauju popiežium!) Išrinktasai pasiva-
dino save Klementu VII ir, kaipo toks, 1378 m. spalių 31 d. buvo popie-
žiaus tijara apkarūnuotas. Jis jau artimiausią 1379 m. vasarą perkėlė savo
rezidenciją į Avignoną.

Cia Klementas VII dirbo atsidėjęs, kad tik katalikų pasaulis jį pripa-
žintų teisėtuoju popiežiumi. Ir tikrai. Ačiu jo platiems politikos ir gimi-
nystės santykiams, gan greitai jam pavyko atsiekti, kad Neapolio karalienė
Joana, Prancūzijos karalius, o kiek vėliau Aragonijos, Kastilijos ir Skotijos
karaliai su savo pavaldiniais ir tų kraštų vyskupais pripažino jį popiežiumi.
Mat,ir tuo laiku posakis: „Cuius regis, illius et religio“ jau gyvenime tu-
rėjo didelės svarbos. O visos kitos valstybės ir kraštai, bendrai imant,
laikė teisėtuoju popiežium Urbaną VI ir jo klausė. Atsitikdavo, kad ir tuose
Urbonui VI ištikimuose kraštuose vienas ar kitas mažesnes svarbos valdo-
vas persimesdavo į Klemento VII pusę, bet tokių buvo sulyginamai nedaug.
Iš tokių čia paminėtinas Austrijos hercogas Leopoldas Ill. Tuo būdu ka-
talikų pasaulis pasidalino į dvi obedijencijas, kurių urboniškė ir jo popė-
dininkų Bonifaco IX, Inocento VII ir Grigaliaus XII buvo vadinama Romos
obedijencija, o Klemenso VII ir jo popėdininko Benedikto XIII Avignono
obedijencija. Prie tų dviejų Romos ir Avignono obedijencijų 1409 m. dar
prisidėjo trečioji-—Pyzos obedijencija. Mat abiejų obedijencijų kardinolai,
nesulaukdami Grigaliaus XII su Benediktu XIII susitaikinimo geruoju, Baž
nyčios suvienijimo reikalą paėmė į savo rankas. Tuo tikslu jie sušaukė
susirinkimą Pyzoje, paskelbė atima valdžią kaip Grigaliui taip lygiai ir Be-
nediktui ir išrinko naują, trečią popiežių, kuris pasivadino Aleksandru V; o
kaip šis po 1 metų numirė, jo popėdininku tų pačių kardinolų buvo iš-
rinktas Jonas XXIII?) Betgi dalykas nėjo taip sklandžiai, kaip kardinolai
manė. Pageidaujamoji taika ir vienybė neatėjo. Nes atstatytieji popiežiai Py-
zos susirinkimo nutarimams nepasidavė. Atvirkščiai, vienas ir kitas visais
savo galimais būdais tam atstatymui pasipriešino, protestavo ir iš savo pu-
1, Rinkėjų tarpe randame taip pat pranciškoną kardinolą Bertrandą Atgerijų. 1371 m.
jis tapo pakeltas Glandėvės (Glandatensis) vyskupu. dar Grigalius XI jį paskyrė kardinolu
kunigu, o Urbonas VI tuoj po savo išrinkimo pakėlė jį Ostijos kardinolu vyskupu. Į tą
kardinolą Bertrandą kreipėsi 1379 m. Aragonijos karaliaus Alfonso IV brolis Petras, vie-
nuolis —pranciškonas, ir vienas pirmųjų pasmerkė atskilėlių kardinolų žygį, o gynė Urbono
VI rinkimų laisvę bei jų teisėtumą. Žiūrėk: Archivum Franciscanum Historicum I',
441—446 pusl. Bliemetzrieder: Die zwei Minoriten Petrus Hrinz von Aragonien und Kar-

dinal Bertrand Atgerius zu Beginn des abendlūndischen Schismas.

— Nors italai kardi-nolai tuose rinkimuose nedalyvavo. bet tuojau po rinkimų ir
jie perėjo Klemento VII pusėn.

2, Aleksandro V asmuo taip pat įdomus. Jo tikras vardas Petras Philargi, tėvynė —Krė-
tos sala. Jis neturtingų tėvų vaikas, patenka į pranciškonų rankas, jų išanklėtas ir pats pa-
tampa pranciškonų. 1336 m. jau jį matome Pijacensos vyskupu, paskui vyskupauja Vicenzoje,
Novaroje, pakeliamas Milano arkivyskupu, o 1405 m.—kardinolu. Visi minėti hierarchijos laips-
niai teikiami jam, Romos obedijencijus atstovui, Romos popiežių. Retgi pirm to, būtent 138 .
Petras Philargi Teologijos magistro laipsniui įgyti kreipėsi į Klementą VII. kuris tuo reikal
ji užtarė pas Paryžiaus universiteto kanclerį. Čia jis sakvtajį laipsnį ir yra gavęs BF. (28,
P. H. Denifle, Ch rt. Univ. Parisiensis, III t. £02 pusl. 463 Nr.

86 Pr. Penkauskas: Avignono obed ijencijos Pranciškonai

sės su ištikima jiems likusia kardinolų dalimi sušaukė ir taikė savo obe-
dijencijos susirinkimus— Grigalius XII Friaulio Cividalėje!),) o Benediktas
XIII--ispanų-prancūzų pasienio Perpignane. Taigi pirmieji pyziečių žygiai
nuėjo niekais. Vietoje buvusių dviejų, dašar vienu laiku buvo net 3 popie-
žiai. Ir tiktai Konstancijos susirinkimui tepasisekė tą opiausią Bažnyčios
votį nuo jos kūno pašalinti. Konstancijos susirinkime dalyvavo veik visi
visų trijų obedijencijų kardinolai. Tikrai teisėtasai popiežius Grigalius XII
pats atsisakė nuo popiežiavimo, o likusiuoju Benediktas XIII ir Jonas XXIII
buvo atstatytu. O jų visų vieton buvo išrinktas vienas, visiems bendras
popiežius Martynas V. Tuo būdu galop vėl prieita prie taikos ir Bažny-
čios vienybės. Tiesa, Martyno V rinkimai įvyko dar kompromiso keliu, bet
kitaip ir nebuvo galima. Juk šiandieną kiekvienam aišku, kad tikraisiais
suskilimo metu popiežiais buvo Romoje rezidavusieji, bet anuomet kardi-
nolų elgesys Fondyje taip buvo visų protus sumaišęs, kad net šviesiausieji
to laiko žmonės nebežinojo, kursai gi yra tikrasai popiežius. Tas neaišku-
mas ilgai dar truko ir po Konstancijos susirinkimo. Taigi naujai išrinkta-
sai Martynas V ir jo artimiausieji popėdininkai (bent iki Siksto IV, 1471—1484)
turėjo pripažinti teisėtais visų buvusių trijų abedijencijų jose pripažintuo-
sius popiežius ir jų veiksmus. Visuose Martyno ir jo papėdininkų viešuose
to laiko raštuose, kada tik būdavo kalba apie didžiojo suskilimo popiežių
asmenis, vistiek ar tai būtų Romos, Avignono ar pagaliaus Pyzos obedijen-
cijos popiežiai, tie asmenys visumet būdavo nurodomi jiems pridedamu
priedu „in sua abedientia sic dictus“. Visų trijų abedijencijų popiežių val-
dymo ir malonių aktai taip pat buvo lygiai respektuojami.

Po viso to, kas augščiau buvo pasakyta, bus aišku, kaip negirdėtai
didelį ir pavojingą lygiai išorės kaip vidaus perversmą turėjo Bažnyčia tuo
laiku pergyventi. Įsisiūbavusios nelemtojo suskilimo audros bangos
palietė visus Bažnyčios — draugijos žmonių sluogsnius, visus pašaukimus
ir luomus. Žinoma, pirmoje eilėje visas tas Bažnyčią iš pat pamatų pajudinu-
sias permainas turėjo pergyventi pasaulinė dvasiškija su savo vadais vyskupais
priešaky. Betgi ir vienuoliškoji dvasiškija ne ką toli nuo šios paskutinio -
sios tebuvo atsilikusi. Ypatingai skaudžiai suskilimo smūgį teko nukęsti
tiems vienuoliams-ėms, kurie gyveno stipriai centralizuotuose įstatuose.
Kaipo tokius, čia reikia paminėt visus vadinamuosius elgetaujančių vienuo -
lių įstatus, taigi Domininkonus, Pranciškonus, Augustininkus—Atsiskyrėlius
ir Karmelitus, o taip pat Mercedarus su Trinitarais. Visuose tuose įstatuo-
se, kartu su Bažnyčios suskilimu, tuojau įsikūrė sava Romos, Avignono ir
pagaliaus Pyzos obedijencija su atskiru kiekvienai jų generolu priešaky.
Vadinasi, visi, sakytieji centralizuoti įstatai taip pat suskilo, iš kiekvieno jų
pasidarė po du ir net po tris.

Šioje mano pirmoje paskaitoje aš ir sumanau kiek arčiau ir ryškiau
parodyti vieną didžiojo Vakarų Bažnyčios suskilimo bruožą, būtent, Avig-
nono obedijenciją Pranciškonuose. Man ypač buvo įdomus tos jų obedijen-
cijos reiškimosi būdas bei jos plotis. Į tuodu dalyku aš čia ir kreipiu
jūsų, gerbiamieji-sios, dėmesį. -

!) Šio snskilimo istoriją pagrindingai ir plačiai išdėsto: N. Valois, La France et le grand
schisme d'Occident | t) Sulembier, Le grand schisme d'Oceident: Pastor, Geschichte des
Mittelalt. (1 t) Theod. de Nie m, De schismate, ed. Ehrle,

Pr. Penkauskas: Avignono ob edijencijos Pranciškonai 87

Pirm 20 metų Avignono obedijencijos Pranciškonų klausimo sprendimas
buvo veik negalimas, nes visi šaltiniai tebegulėjo rankraščiuose Vatikano ran-
kraštynuose ir prie jų ten prieiti ne kiekvienam buvo lengva. Šiandieną ač une-
pailstantiems keliųdešimtų metų darbams, konventualinio pranciškono iTėvo
D-r Konrado Eubel'io (dabar Wūrzburge) šis klausimas itin pastūmėtas pirmyn.
Tas darbštus vienuoolis surinko viso didžiojo Bažnyčios suskilimo laiko, visų
trijų obedijeucijų popiežių visas pranciškonams rašytas bules, konstitucijas ir
laiškus ir išleido tą visą septintuoju didžiausiu tomu žinomajame to įstato
vienuolių monumentaliame leidiny „Bullarium Franciscanum“ Romoje, 1904
m. Taigi, aš visą tą, ką tame leidiny apie Avignono obedijencios pran-
ciškonus radau grynai chronologinėj — dokumentinėje tvarkoje bei for-
moje surašytą, savotiškai parinkau, pertvarkiau, ir kai ką papildęs kituose
šaltiniuose pasemtomis žiniomis sunaudojau čia pasistatyto Avignono obe-
dijencijos pranciškonuose klausimo nagrinėjimui ir nušvietimui.

Avignono ebedijencijos pranciškonų kardinolai protektoriai, įstato
generolai ir generolai prokuratoriai !).

A.
Avignono obedijencijos pranciškonų kardinalai protektoriai.

Pačiame pranciškonų įstatų gale šv. Pranciškus sako: „Ad haec per
obedientiam adiungo Ministris, ut petant a Domino Papa unum de S. R. E.
Cardinalibus, gui sit Gubernator, Protector et Corrector istius Fraternitatis“.
Vakarų Bažnyčiai suskylant mes tokio pranciškonų įstato protektoriaus
visai nerandame. Paskui Klemento VII (1378—1304) ir Benedikto XIII
(1394—1424) pontifikatuose pranciškonų protektoriais sutinkame du kardi-
nolu: Jokūbą de Mentonayo (1383— 1391) ir Martyną Zalva (1390—1403).
Bet apie jų protektorato pradžią taip pat neužsiliko jokių žinių. Taip pat
priseina manyti, kad kartu su kardinolo Martino Zalvos mirtimi (1403 m.
pranciškonų įstato Avignono obedi jencijoje protektoratas yra apskritai pasi-
baigęs. Ir apie tuodu sakytu protektoriu tik tiek teturime žinių. Per pir-
mąjį Jokūbą de Mentonayo Klementas VII savo 1380 m. vasario 14 d.
rašytoje konstitucijoje užgina bažnytinėms ir ypač apaštališkojo penitencijaro
pareigoms eiti pakeltiems pranciškonams, jei jie pasilieka pirmiau gyventuose
savo vienuolynuose, kištis į tų vienuolynų administracijos reikalus?).

Kardinolui protektoriui čia uždedama pareiga sekti šios konstitucijos
vykinimą?). Antrojo kardinolo protektoriaus, Martyno Zalvos, vardas
minimas mūsų šaltiniuose tris kartus. 1402 m. gruodžio 22 d. Benediktas
XIII paveda jam išklausyti ir išspęsti tūlo palikimo ginčą, kilusį tarp Gras-
se'o*) Pranciškonų ir Augustininkų —Atsiskyrėlių iš vienos ir kaž kokio Jokū-

!) Sutrampintam šaltinių nurodymui nustatoma ši tvarka: Bullarium Franciscanum=—BF ir
Nr.; Die avign. Obedienz=A0 ir Nr.; Ausgabebūcher=RŲ, 1904 ir pusl.; Docum. saec. XIV=
APH ir pusl.

*, BF 800, AO 557.

3) A0—557. BF. 800.

*) Provence'e,

88 Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai

bo Mutonies papėdininkų iš kitos pusės D. 1405 m. kovo 19 d. tas pats
Avignono popiežius tvirtina pranciškonų generolo Jono Bordolini'o rinkimus,
įvykusius dar prie protektoriaus Zalvos gyvos galvos 1403 m. spa-
lių 27 d., ir pakeičia šio paskutiniojo tame reikale tada pareikštąją nuo
monę ?j Galop Benediktas XIII 1407 m. balandžio 16 d. patvirtina 1403
metų vasarą Kastilijos pranciškonų provincijos provincijolu Jonui Hen-
rici'ui to protektoriaus Zalvos suteiktąsias privilegijas“). Be čia išvardytųjų
atsitikimų, Zalvos vardas yra porą kartų paminėtas kitose pranciškonams
rašytose bulėse, kol jis nebuvo dar to įstato generolu protektoriu +).

B.
Avignono obedijencijos pranciškonų įstato generolai.

Vadovavimas bei valdymas viso pranciškonų įstato visumet priklau-
sydavo vienam Minister generalis arba Įstato generolui. Didžiajam Vaka-
rų Bažnyčios suskilimui gemant, pranciškonų generolu randame Leonard.
Rossį. Jo tėvynė buvo nedidelis Giffoni'ų miestelis, čia pat prie Salerno“)
Matyt, tuo metu jis gyveno daugiau Neapoly ir čia būdamas Neapolio
karalienės Joanos įtakoje tuojau perėjo Avignono obedijencijos pusėn. Dė-
kingas jam už tai Klementas VII dar 1378 m. gruodyje suteikia raudoną kar-
dinolo skrybėlę. Tą pat garbę kiek pirmiau jam buvo suteikęs ir Urbo-
nas VI, bet generolas Rossi ją atmetęs.“) Taigi dabar į Rossi'o vietą jau
Sekminių kapituloje, laikytoje Neapoly, 1379 m. generolu išrenkamas An-
gelas iš Spoleto. Jis kartu su Klementu VII persikelia iš Italijos į pietinę
Prancūziją ir ten nuolat apsigyvena. Iš čia ir eina gan platus to gene-
rolo veikimas. Jis apima visas vienuoliško gyvenimo sritis. Visi tie jo
darbai tvirtinami Klemento VII). Tas popiežius nuolat stengėsi išplėsti ir
pagilinti savo obedijenciją. Tam tikslui į visas puses buvo siunčiamos
ivairios pasiuntinybės, kurioms dažniausiai vadovavo įžymūs vienuoliai. Ma-
iyt, mūsų generolo būta įžymaus tuo laiki žmogaus, kad jis daugeliui
tokių pasiuntinybių vadovauja. Taip antai, 1382 m. vasario mėnesy genero-
las siunčiamas į Prancūziją ir kaimynius kiaštus „pro certis S. Romanae
Ecclesiae et ipsius Ordinis negotiis“5). Kartu su tuo jam duodamas įga-
liojimas dviem savo įstato vienuoliam suteikti teologijos magistro laipsnį*).
Tų pat 1382 m. spalių mėn. pradžioje jis kartu su Amiens'o ir Chartres'o
vyskupais siunčiamas į ištisai arba dalinai Holandijoje esamąsias vyskupi-
jas Cambray, Tournay, Utrecht, Terouanne (Morinensis) ir Arras. Patsai
Prancūzijos karalius!?) siuntė jį diplomatinėje pasiuntinybėje į Vokietiją pas
ciesorių Vencelį'') pro nonnulis suis negotiis utiliter proseguen-

', BF. 933.

* BP. 085

3) BF. 1019 4.

4) BF, 871 ir 804.

*) Die avignonesische Obedienz. K. E ubel, Franziškaniche Studien, 1914, p. 170.
"1 Suchon, Vapstwaklen, II. 320, AO. pusl. XI. *) BF. 638, 639, 719. 758, 804, 807.
= BF. 637, *) ut supra.

*4 Karolis VI - 1380 - 1422;

"nų; Vencelis - 1378 — 1400.

Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai 89

dis“!). Generolas Angelas sušaukė ir laikė šias generales pranciškonų
kapitulas: Paryžiuje 1382 m., Zenevoje 1385 m., Perpignane 1388 m. Mont-
pellier kapitula 1391 m. nors buvo jo paskelbta, bet jis jos nesulaukęs—mirė.

Klementas VII gegužės 8 d. 1391 m. pranciškonų generolu paskyrė
burgundietį Joną de Chevegneyo. Paskyrimo?) bulėje kilniais žodžiais iš-
girtas skiriamojo asmuo ir nupasakojami jo nuopelnai. Tarp kita ko ypa-
tingai pabrėžiama, kad skiriamasai popiežiaus vardu ir reikalais buvęs siųs-
tas pasiuntiniu Cekijon, Vokietijon, Ispanijon ir kituosna kraštuosnaš) ir
kad jau ilgą laiką buvęs savo įstato generolu prokuratoriumi*). Matyt
kad Jonas de Chevegneyo buvo Klementui VII ypatingai nusipelnęs ir
brangus, kad popiežius be tam tikro savo sutikimo užgina įstatui šalinti
jį iš užimamosios generolo prokuratoriaus vietos, kol jis juo buvo, o da-
bar patsai paskirdamas jį įstato generolu; paskyrimo bulės gale labai aiš-
kiais žodžiais užgina ir įsako generalinei įstato kapitulai, kad ji besiartinan-
čiame generolo rinkimų susirinkime nerinktų nieko kita, kaip tik sakytąjį
Joną?). Kitais 1392 m., Sekminėmis, jis jau sušaukia ir vadovauja generalinei
įstato kapitulai Avignone“). Tais pat metais Jonas de Chevegneyo gauna
nemaža kitų popiežiaus įsakymų ir juos visus įvykdina. Viskas eina
sklandžiai. Pranciškonų generolo sugyvenimas su popiežiumi kuo puikiau-
sias. Tik vienas generolo Jono pareigų veiksmas mūsų šaltiniuose yra
popiežiaus griežtai pasmerktas ir atmainytas. Buvo taip. Generolas pa-
šalino Sv. Jokūbo (Compostell'os) provincijos provincijolą Petrą Segu-
dez'ą, jo vieton pastatydamas kitą, Joną de Motą. Pašalintasai apeliavo
popiežiui. 1394 m. rugpiūčio 13 d. Klementas VII labai energingai ir griežtai
atmetė generolo pastatytą Joną de Motą ir įsakė vienuoliams klausyti se-
nojo provincijolo Petro Segudez'o'). Neilgai laukus po šito įvykio Kle-
mentas VII (1394 m. rugsėjo 16 d.) mirė. Jojo papėdininku tuojau išren-
kamas Benediktas XIII (1394 — 1424). Šis susilaukia nepaprastai skau-
daus smūgio — Subtralcijos. Būtent, ne tik Prancūzija, Kastilija,
Navarra, bet ir pati Benedikto XIII kardinolų kolegija keliems metams pa-
sitraukė iš Avignono obedijencijos, o patsai popiežius nuo 1308 — 1403
m. tapo uždarytas Avignono popiežių pilyje ir laikomas kaip tikras kalinys.
Kartu su tuo ir visoje obedijencijoje įvyko didelis sumišimas. Taigi, toje
suirutėje ir mirė mūsų kalbamasai generolas Jonas de Chevegneyo. jo
mirties ir jo papėdininko, Jono Amici'o, išrinkimo laiko nustatyti nėra ga-
lima. Žinia tik, kad 1399 m. gruodžio 2 d. Jonas dar buvo gyvas, nes kaip
tik tą dieną Aragonijos karalius Martynas dėkojo jam už sau dovanotas kny-
geles „Libellus oificii religuiarum sacrarum“š). Chevegneyo papėdininkas
Jonas Amici generolavo labai trumpai, nes prašant Prancūzijos karaliui,
jau 1403 m. liepos 30 d. jis skiriamas Betliejaus vyskupu?j, 1407 m. per-
keliamas į Sarlat'ą ir 1410 m. spalių m. 15 d. miršta.

*) AO 186, 245, 284, BF 637: 663, 680.

*) BF. 847. *) Kaipo tokiam jam buvo suteiktos ypatingos privilegijos išpažinčių ir
rezervatų reikalui ir kelionės gan gausiai apmokamos AO 422, Rų. 349. +, Specialia bule
Klementas VII nustato, kad jo niekas negali be popiežiaus sutikimo nuo gen. prok. atsta
tyti BF, 786a. E =

*) BF. 847. *) Popiežiaus kasa išmoka Avignono pranciškonų vienuolynui 10 fl. „pro
uno piaučio, guia 3 capitulum generalė“ (RŲ, 354.)

"“Alparti!, Chronica actitatorum, ed. Ehrle, p. 250 past. 1. *) BF. 039.

00 Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai

Dabar Avignono obedijencijos pranciškonų generalate eina Jonas Bar-
dolini's. Santykiuose su Benediktu XIII jis buvo suvis kitokis negu jo
mirusis pirmatakas. Iš viso jo laikymosi ir elgimosi galima spręsti, kad
jis buvo Subtrakcijos šalininkas ir stovėjo karaliaus bei Paryžiaus univer-
siteto pusėje, kai tuo tarpu mirusis Ąmici's buvo didžiausias Subtrakcijos
priešininkas. Manoma taip pat, kad Amici buvo vienu svarbiausių autorių
Tuluzos universiteto vardu rašiusių karaliui Subtrakciją smerkiantį žinomą
laišką!) Jonas Bardolini's išrenkamas Avignono generalinėje kapituloj,
įvykusioje 1403 m. vasarą, dar prie kardinolo protektoriaus Zalvos gyvos
galvos (jis mirė 1408 m. spalių 27 d.?), nes jis tam tikru raštu dar paskelbė
Jono išrinkimą). Jau savo generolavimo pradžioje Bardolini's pasirodė
uoliu reformos šalininku. Tą mes matome iš Benedikto XIII 1404 m. ba-
landžio 11 d. rašytos bulės, kurioje popiežius pasižada remti visus pranciš-
konų generolo savo įstato reformų sumanymus*)j. Ir tikrai. Tuojau buvo
priimta ir įvykinta du svarbiu generolo pasiūlymu: 1) prieš pranciškonų sky-
rimą popiežiaus sosto, kardinolų ir visokių didikų kapelionais, nes dėliai to
visumet nukentėdavo įstato disciplina; 2) prieš-pranciškonų studijavimą Pary-
žiaus ir Tuluzos universitetuose, nes tų miestų pranciškonų vienuolynai
taip pat esą reikalingi didelių reformų“). Kitos generolo Bardolini'o per
Benediktą XIII pravestos reformos įeis į tą paskaitos skyrių, kuriame bus
kalbama apie ėjusiąją Avignono obedijencijoje pranciškonų reformos srovę.

Bardolini'o generalato metu, 1408 metų pabaigoje įvyko Benedikto XIII
sušauktasai Perpignan'o susirinkimas. Jame pranciškonų genarolas akty-
viai dalyvauja“). Atsiranda trečioji, Benedikto XIII pavadintoji „subscismos“
obedijencija, pyzietiškoji. Didesnioji ikšiolinės Avignono obedijencijos da-
lis — Prancūzija su Ispanijos dalimi, Kastilija, tuojau perėjo į naująją Pyzos
obedijenciją. Nežiūrint į tai, generolas Bardolini's visą laiką lieka ištikimu
Benediktui XIII ir uoliai dirba jo Avignono obedijencijos reikalui. Turėjo
jis būti Benedikto XIII didelis šalininkas, kad šis popiežius visas net svar-
biausias ir paslapčiausias pasiuntinybes ir reikalus per jį atlikdavo. Tas
smulkmenas mes sužinome iš Benedikto XIII laikų popiežiaus Kameros iš-
laidų knygų?). Iš to visa turime teisę spręsti, kad generolas Bardolini's visą
savo gvvenimą laikėsi Benedikto XIII pusės. Mūsų šaltiniai paskutinį kar-
tą kalba apie tą vyrą 1417 m. balandžio 24 d. Tą dieną, jau Peniscoloje
pasirašytu raštu, Benediktas XIII paskiria tardymą dėliai neva generolo Bar-

) N. Valois, La France et Ie grand Schisme d'Occident, III, p. 443.

*) BF. 985.

*) BF. 085.

*) BF. 062, AO 950.

*) ibidem. į

*, M. Alpartil, Chronica, ed. Ehrle, pusl. 174 eil. 21. ir Aus den Akten des
Afterkonzils zu Perpignan, Arch. f, Lit. u. Kirchengesch. VII Bd.. 1900, pusl. 664 —665.

*) Ten įvairiausiais atvėjais randame mūsų generolui duotų tokių išlaidų pozicijų:
XI —24 d. 1411 „accessurus ad partes remotas super aliguibus negotiis sibi commissis**
80 ilorenų „Pro expensis“. |V—7d.1413 „accedens ad partes Franciae pro expensis duo-
rum mensium“: 120 florenų. IV —29 d. 1414m „gui de mandato d-ni papae die 11 Augus-
ti 1413 ad partes Franciae accessit et rediit die 11 Marti 1414“ taigi už 7 mėnesius, at-
metus 48 dienas, sunaudotas įstato reikalams, gauna be pirm kelionei paimtų 120 florenų
dar 226 t y. po 2 floreiu dienai dienpinigių. RO, 1904, pusl. 352. N. Valois, supra a.
a. O. IV, 159. past. 2 IX-21 d. 1414 jis gauna kaipo „accessurus extra Curiam pro am-
basiatis * 300 florenų, o III-11-1415 m. iš kelionės grįžęs dar 200 florenų RO, utsu pra,
taip pat BF 1129 past. 2.

Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai 91

lini'o pas kaž kokiai Geronos klarisai ir dviem Sevillos pranciškonam pada-
rytų nuoskaudų!).

Bardolini'ui generolaujant, kiek žinoma, generalinės pranciškonų kapi-
tulos įvyko 1415 m. Pampelonoje ir 1416 m. Zaragosoje. Abi gauna iš
popiežiaus Kameros po 100 auksinių Aragonijos florenų, nes, matyt, kad
1415 m. gruodžio 13 d. visos Ispanijos nuo Benedikto XIII atsisakymas ir
išėjimas iš jo obedijencijos, tuo pat padarė didelį smūgį tos obedijencijos
pranciškonams, taigi popiežius, norėdamas juos dar prilaikyti savo pusėje
visokeriopai tuos vienuolius rėmė?).

Cc.
Avignono obedijencijos pranciškonų įstato generolai prokuratoriai

Kiekviename vienuolių įstate svarbiausiu po generolo asmenimi yra
įstato generolas prokuratorius. Jis palaiko visus ryšius ir veda visus įstato
reikalus su popiežiaus kūrija. Pirmąjį Avignono obedijencijos pranciškonų
generolą prokuratorių mes jau pažinome. Juomi buvo iš generolo proku-
ratoriaus įstato generolu pakeltas Jonas de Chevegneyo. Po jo iš eilės eina
teologijos magistras Bertrandas Radulii's. Ar jis buvo betarpiu Jono de
Chevegneyo prokuratūroje papėdininku, sunku pasakyti. Manoma, kad ne.
Pirmą kartą kaipo prokuratorius jis minimas gegužės 13 d. 1403 m. Tą die-
ną dėliai laimingo Benedikto XIII iš Avignono pabėgimo ir numatomo Sub-
trakcijos pasibaigimo Avignono domininkonų bažnyčioje buvo laikomos
padėkos pamaldos, kurių metu prokuratorius Radulfi's sakė pamokslą išve-
džiodamas, kad tik Benediktas XIII esąs tikrasai popiežius „guantum ali-
guis fuerit a beato Petro (s)citra““). Ar delto ar del kita ko pranciškonų
generolas prokuratorius įgijo dideliausio Benedikto XIII pasitikėjimo. Kaip
toli tas pasitikėjimas ėjo, geriausiai matyti iš to, kad Benediktas XIII 1404 m.
birželio 1 d. derėdamasis del Bažnyčios po viena galva suvienijimo su Bo-
nifacu IX ir, šiam mirus, su Inocentu VII, savo įgaliotiniu kartu su kitais
trimis prelatais skiria ir Bertrandą Raduliį*). Už gerai atliktą savo užduotį
1406 m. kovo 10 d. jis pakeliamas Digne'o vyskupu“). Kitais 1407 m.
liepos 8 d., jau vyskupas, Radulti's su pirmaisiais trimis prelatais vėl siun-
čiamas Bažnyčios vienybės reikalu pas Inocento VII papėdininką Grigalių
XII5). Betgi tokios Benediktui XIII, kaip generolo Bardolinio ištikimybės
prokuratorius Radulfi's neišlaikė. Jis kaip tik dalyvavo Pyzos ir Konstan-
cijos susirinkimuose, kuriuose Benediktas XIII buvo nuo popiežiavimo
atstatytas?).

Trečiuoju Avignono obedijencijos pranciškonų generolu prokuratoriumi
randame Bernardą de Casą (Domo) maiori, kuris jau tas pareigas ėjo, kaip
Bertrandas buvo siųstas pasiuntiniu Romon3). Kitų kokių ypatingų žinių

') BF. 1114, 1119 su pastabomis ir 1141, AO, 1360, 1371.

*) RO. 1904, pusl. 335.

3 Alpartil, Chronica, ed. Ehrle 143, eil. 34.

*) BF. 064, A0 059,

5) BF. 099, AO 1043

*) BF. 1029, AO 1115. Sau ir savo draugams kelionės išlaidoms jis gauna 400 il. (RG.
1904, pusl. 351.)

7) N. Valois op. c. IV-80 ir 436,

*) A0-1083, LF 973, 10.7.

92 Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai

apie to vyro santykius su popiežiumi ir jo obedijencija mūsų šaltinuose ne-
randame.

Ketvirtuoju ir paskutiniuoju kalbamosios obedijencijos pranciškonų
generolu prokuratoriumi buvo Jonas de Curtibus, pirmiau Burgundijos
provincijolas. Einant Prancūzijos politika, visos prancūziškos vienuolių pro-
vincijos 1408 m. perėjo į pyzietišką obedijenciją. Jonas de Curtibus laikosi
ištikimybės Benediktui XIII. Jis skiriamas Tuluzon vietos teologijos moky-
klos regensu. Bet 1410 m. ir ten įsigali Pyzos obedijencija, regensas pra-
šalinamas. Dabar jis ir skiriamas regensu „in universitete et studio fratrum
sui Ordinis in Curia Romana (scil. Benedicti XIII), in 4ua insuper procu-
ratorem generalem eiusdem Ordinis agit').“

Il.
Avignono obedijencijos pranciškonų provincijos ir provincijolai.

Avignono abedijencijai, kaip matėme, priklausė keletas valstybių su“
dideliausiu žemės plotu ir jame gyvenančiais ketalikais. Kartu su kitais
vienuoliais buvo joje ir pranciškonų įstatas. Jis buvo padalytas provincijo-
mis. Suskaičiuodamas čia tos abedijencijos pranciškonų įstato provincijolus
aš laikysiuosi šios provincijų tvairkos. Pirma peržiūrėsiu prancūziškas
provincijas: Prancūzijos, Burgundijos, Provence'o, Touraine'o ir Akvitanijos;
paskui ispaniškas: Aragonijos, Kastilijos ir šv. Jokūbo-Kampostellos; galop
tas, kurios Avignono obedijencijai tik dalinai arba laikinai tepriklausė.
Prie tokių tarp kita ko čia reikia priskaityti jau mįnėtasias Akvitanijos ir
šv. Jokūbo Kompostellos provincijas, nes Akvitanijos Anglijai priklausančioji
Guyenne ir Portugalijai Kompostellos provincijos dalis buvo Romos obedi-
jencijoje.

Prancūzijos pranciškonų provincijoje mūsų šaltiniuose mes
randame tik vieną provincijolą, Joną de Sercu(ijtą (Sercoux). Jau 1385
m. jis vadovauja tai provincijai ir, kaipo toks, atstovauja jai tais metais
įvykusioje pranciškonų generalinėje kapituloje Ženevoje. Porą metų vėliau
mes jį matome labai didelėje Klemento VII nemalonėje. Būtent, nežinia
delko provincijolas Sercoux išveja iš Paryžiaus pranciškonų vienuolyno vi-
sus teologijos studentus pašaliečius, (extranei) t. y. ne Prancūzijos provin-
cijos. Jų tarpe buvo jau mums žinomas Jonas Bardolini's. Išvytieji skun-
džiasi popiežiui. Klementas VII ima juos savo ypatingon globon ir grą-
sina ekskomunika savarankiajam provincijolui, jei jų atgal nepriimsiąs *).
Matyt, Sercoux nusileido, paklausė, nes už poros metų jis vėl įgyja Kle-
mento VII malonę ir gauna teisę vienam savo pavaldiniui suteikti mokslo
laipsnį *). 1396 m. jis dar turėjo būti gyvas.

Burgundijos provincijos provincijolu 1379 m. randame My-
kolą Borellį. Jis ir jo papėdininkas Petras Mundardi's gauna iš Klemento
VII visuotinuosius mirties valandai atlaidus“). Mundardis mirė apie 1403
m. Po jo mirčiai visoje provincijoje kilo dideliausia suirutė dėliai dvilypių pro-
vincijolo rinkimų. Išrinktu liko du provincijolu: Arnulias de Fonte ir Pet-

p A0 1205. KF. 1083,

* p aP, 775, „5 „A0 523, 528. 229.
*1 BF 550 pastaba, AO 690,

*“) BF. 573.

Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai 03

ras Raymundi's. Provincija pasidalino į dvi dalis, vieni stojo už tą, kiti
už kitą. Į ginčą įsikišo įstato generolas Jonas Bardolini's ir, nep tvirtinęs
išrinktųjų nė vieno, Benediktui XIII pritariant, Burgundijos provincijolu
paskiria naują žmogų - Joną de Curtibus!). lis provincijolavo vos ketvertą
metų. Besikeičiant Prancūzijos obedijencijai ir Burgundija 1408 m. perei-
na pyzietiškojon, kai tuo tarpu De Curtibus pasiliko avignoniškėje. Kaip
matėme, Benediktas XIII jį tuoj pakėlė savo obedijencijos pranciškonų ge
nerolu prekuratoriumi*).

Apie Provenece'o pranciškonų provincijos provincijolu: kalba-
muose mūsų šaltiniuose terandame vos žinių nuotrupas. Būtent, Benedik-
tas XIII sužino, kad tos provincijos provincijolas Vilimas de Vallemaleta perėjo
Jono XXIII pusėn, tad nieko nelaukdamas 1411 m. lapkričio 11 d. tą pra:
šalino, o nauju tos provincijos provincijolu paskiria Pranciškų Caclosą*).
Provincija šiam nenori pasiduoti. Popiežius įsako Barcelonos pranciškonams
leisti pasilikti jų vienuolyne ir užlaikyti Caclosą tol, kol Provensas jo val-
džiai pasiduosiąs ir jis jan galėsiąs vykti*).

Apie T ouraine'o provincijos provincijolus mūsų šaltiniai
visai tyli. Iš kur kitur sužinome, kad 1388 m. čia provincijolavo Jonas
Philippi?).

Prancūziškosios Akvitanijos dalies pranciškonų provincijo-
lu iki 1305 m. randame Petrą Sulpinį“). 1397 m. jis pakeliamas Bazos vys-
kupu"'), o kitais 1398 m. drauge su kitu vyskupu vadovauja Benedikto XIII
pasiuntinybei Kastilijos karaliaus dvareš).

Pirmuoju kalbamajame laike A ragonijos pranciškonų provin-
cijolu sutinkame Tomą Anzinae. Provincijalinėje kapituloje Teruel'y 1378 m.
savo vikaru Sardinijon, kuri priklausė Aragonijai, jis pasiskyrė Raymundą de
Castris Anzinae. Generolas paskyrimą patvirtino, o Klementas VII nuo sa-
vęs pridėjo, kad Sardinijos vikaras eitų kartu ten ir popiežiaus inkvizito-
riaus pareigas?) Tomo Anzinae papėdininku buvo Mikalojus de Costa.
1389 m. jis lieka Aragonijos karalienės Jolandos nuodėmklausiu!?). Kas
tuojau po jo provincijolavo, nežinia: mūsų šaltiniuose nėra apie tai žinių.
Tik 1398 m. jau randame Aragonijos provincijolu Petrą Mar(tjinį. Jis buvo
didelis Benedikto XIII šalininkas. Apie tai sprendžiama iš jo darbų. Pa-
vyzdžiui, Aragonijos karalius Martynas 1398 m. siunčia pasiuntinybę pas
Karolį VI į Prancūziją, kad sulaikytų šį paskutinįjį nuo pasitraukimo iš
Avignono obedijencijos, pasiuntinių tarpe yra ir Petras Martinis!!). Pakeliui
į Paryžių visa pasiuntinybė suka į Avignoną pas jau savo dvare uždarytą
Benediktą XIII. Tas pat daroma ir iš Paryžiaus grįžtant. 1399 m. lapkričio
8 d. Aragonijos karalius siunčia provincijolą Martinį savo tam tikru pa-

" BP. 967, 468. A0 970

?) BP. 1083, A0 1025.

3) BF. 1059, AO 1233.

“y EF 1104, AO 1940

5) BK 271. 3 post.

* BF. 905.

7) BF. 924. AO 853.

*, K. Eubel, Die avignonesische Obedienz. Franziskanische Studien, 1914. 182 pusl.
") BF. 638, 639, AO. 189, 190.

*; BF. 790, AO. 556.

My) Alpartil, Chronica, ed. Ehrle, pusl. 73, eil. 18.

04 Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai

siuntiniu pas popiežių į Avignoną. Tas pavartojama 1401 m., tik priešingi
Benediktui XIII kardinolai neprileido tąsyk jo prie popiežiaus'). Petras Mar-
tini miršta 1406 m. Dabar vėl skiriamas prieš 30 metų jau kartą provinci-
jolavęs Tomas Anzinae?). Po šešerių metų jis miršta, o jo papėdininku pa-
tenka Pranciškus de Alagone, kuris, kaip matyti iš Martyno V rašto, dar
1424 m. tebevadovavo pranciškonų Aragonijos provincijai3).

Pranciškonų Kastilijos provincijos provincijolą pirmą kartą
kalbamoje obedijencijoje sutinkame minimą vos 1401 m. Juo buvo Alfonsas
Orguel. Jis kartu su Aifonsu Rodriguez 1401 m. rugsėjo 12 d. buvo Kasti-
lijos karaliaus pasiuntiniu Avignonan. Kardinolai nenorėjo jo prie kalinio--
popiežiaus prileisti. Tačiau pasiuntinys visas patiktas kliūtis pergalėjo ir su
Benediktu XIII pasimatė. 1403 m. vasario 13 d. Kastilija atmainė Subtrakciją
ir vėl grįžo Avignono obedijencijon. Žinią apie tai Benediktui XIII nunešė ir
karaliaus vardu atliko reikalingus formalumus taip pat provincijolas Or-
guel*). Už tai jis tais pat metais buvo pakeltas Leono vyskupu“). Jo pa-
pėdininku išrenkamas Jonas Henricis Kastilijos karaliaus Henriko nuodėm-
klausis, kuriuo jis ir toliau pasiliko. Dėliai šitos pareigos ir ligotumo jam
suteikiamas substitutas ir įvairios kitos privilegijos“). 1409 m. jis pakelia-
mas Lugo vyskupu'). Dabar iki 1416 m. provincijolavo gan po trumpą
laiką Alfonsas de Alguocerio, Martynas Valleoleti's ir Alfonsas Guadalfaiara.
Jų santykiuose su Benediktu XIII aš neužtikau nieko, kas mums čia būtų
įdomu.

Šv. Jokūbo-Kompostellos pranciškonųprovincija buvo
pasidalinusi. Dalis priklausė Portugalijai, toje daly buvo Romos obedi-
jencija. Kita dalis buvo Ispanijos žemėse, šioji buvo Avignono obedijenci-
joje. Toje ispaniškoje provincijos daly 1385 m. provincijolavo Petras Se-
gude7'as. Jis dalyvavo Ženevos generalinėje kapituloje, nežinia delko užsi-
traukė ant savęs įstato generolo Jono de Chevegneyo nemalonę ir šio pa-
starojo liko iš provincijolato pašalintas. Jo vieton provincijolu pastatomas
Jonas de Mota. Bet Klementas VII, kaip matėme, papeikė sauvalingą ge-
nerolo elgesį ir vėl pagrąžino Segudez'ą“). Segudez'o papėdininkas nuo
1407 m. Didacus de Mayorga mūsų raštuose vos keletą kartų tepaminimas“).

Be čia paminėtųjų, nuolat Avignono obadijencijoje buvusių, valstybių
ir kraštų buvo anais laikais ir tokių, kurie tai obedijencijai tik laikinai arba
dalinai tepriklausė. Tuose kraštuose arba jų dalyse pranciškonų provinci-
jos taip pat tik laikinai arba dalinai tebuvo Avignono obedijencijoje. Sakysim,
kad ir nuo Italijos pradedant. Kurį laiką Avignono obedijencijoje randame
Milano pranciškonų provinciją. Pirmuoju jos provincijolu buvo Jonas Delistate,
kurio papėdininku nuo 1386 m. buvo Baltramiejus iš Ivrejos'?).

"> AI padu), Chronica, ed. Ehrle pusl. 73, eil. 18, pusl. 88, eil. 21-28, pusl. 126,
eil. 7—12.
*) BF. 638 pastaba 2, 1008.

3) BF. 1622.

*) Alpartil, Chronica, ed. Ehrle: 123/1, 138/28, 143/21-35.
5) BF. 042,

*) BF. 1009, AO. 1067.

*) BF, 1078.

*) BF. 804. AO. 768.
*) BF. 1034, AO. 1122“ 867, 1179
19) AO 459, BF. 7.8.

Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai 05

Bažnyčios suskilimo pradžioje Genua taip pat laikėsi Avignono pu-
sės. Tos provincijos pranciškonų provincijalu buvo Liudvikas de Rocha.
Jį mini porą kartų Klementas VII į jį arba jo reikalu rašytuose raštuose
1383 ir 1385 m.!).

Karlą sutinkame paminėtą Apulijos provinciją, kuri betgi kaip ir pati Ne-
apolio karalystė, matyt, daug kartų del obedijencijos svyravo. 1390 m. tai
provincijai vadovavo Martynas Barietis. Tais metais Klementas VII siuntė
per tą provincijolą Neapoly buvusiam savo kardinolui Petrui Tureyo laiškus?).

Pasirodo, kad ir šv. Pranciškaus, arba Umbrijos, pranciškonų provin-
cija nors buvo čia pat Romos pašonėje, betgi kurį laiką buvo Avignono
obedijencijoje. Mūsų šaltiniuose užeiname pavardes dviejų jos provincijolų:
1385 m. Ženevos generalinės kapitulos dalyvio Mikalojaus Bettonos ir
1390 m. Petro Bevagnos *). Paskutinysis dar 13902 m. vizituoja Klemento
VII įsakymų vieną klarisių vienuolyną Perpignane.

Irija visumet buvo ištikima Romai. Betgi tos salos pranciškonų
provincijolas Mykolas buvo aiškus Klemento VII šalininkas. Tai parodo
ypatinga Klemento VIl-to vyro globa. 1382 m. Mykolas pakeliamas Cas-
helio (Irijoje) arkivyskupu, bet dėliai priešingo Avignonui tikinčiųjų nu-
sistatymo negali ten būti, ir 1387 m. to paties popiežiaus perkeliamas į
Škotijos globoje esančią Sodoro, arba Hebritų salų vyskupiją?).

kotija nors visą laiką buvo uoli Avignono obedijencijos šalininkė,
bet mūsų šaltiniuose neužtinkame paminėto nei vieno tos karalijos pranciš-
kono, nei vieno jų provincijolo.

Vokietijoje taip pat būta Avignono obedijencijos pranciškonų.
Pavyzdžiui, Kelno provincijoje, kuriai taip pat priklausė Tryro vyskupijos
vienuolynai. 1382 m. Klementas VII įgalioja pranciškoną Joną de Morhan-
gią duoti išrišimą nuo ekskomunikos už laikomosi „intruso“ (t. y. Urbono VI)
100-ui asmenų, jei jie klaidą pamatę norėtų pereiti Avignono obedijencijon *).
1384—1385 m. tas pats popiežius skiria Kelno vyskupijos pranciškoną
Gotirydą Galapin'ą savo kapelionu?).

Saksonijos pranciškonų provincija taip pat laikėsi Avignono obedi-
jencijos, bet dėliai jos nuo obedijencijos centro tolumo, matyt, susisiekimas
su centru buvo taip sunkus, kad mūsų šaltiniuose apie tos provincijos
pranciškonus nič nieko nerandame.

Visai kitokią padėtį matome vokiečių Augštaičių, arba Štras-
burgo, pranciškonų provincijoje. Ta provincija buvo anuomet |a-
bai didelė. Ji apėmė Bavariją, Elzasą, Badeną, Wūrttembergą ir pietinę He-
sijos dalį. Jos sienos susisiekė su Šveicarija“). Čia visame augštutiniame pa-
reiny ir Šveicarijoje dideliausi žemės plotai priklausė Habsburgams. O
Habsburgų galva, Austrijos hercogas Leopoldas, kaip tik buvo didžiau-
sias Klemento VII šalininkas. Aišku, kad jo žemėse gyvenantieji pranciš-
konai turėjo pasekti savo valdovu. Taip ir buvo. Taigi čia kalbamojoje

!) BF. 686, 717, AO 308, 397.

*) AO. 636.

*) BF, 716, 860 *) AO 396, 715.

5) BF. 664, 770, AO 248, 506.

*) BF. 669, AO 256.

*) BF. 725, A0—418.

*) Geschichte der oberdeutschen (Strassburger) Minoriten - Provinz, von K. Eubel, Wūrz-
burg, 1886, 10 -- 13 p.

06 Pr. Pe nkauskas: Avignono obedijenc ios Pranciškonai

vokiečių Augštaičių, arba Štrasburgo, pranciškonų provincijoje randame
abidvi obodijenciji: ir Romos ir Avignono. Tiesa, didesnioji provincijos
dalis buvo Romos obedijencijoje, bet ir priešingoji Avignono jos
pusė buvo visai savaranki ir turėjo savo atskirą provincijolą. Pirmuoju
avignoniečių provizcijolu čia buvo regensburgietis Leopardas arba Lybhar-
das. Jis suskilimui prasidedant, dar nebūdamas provincijolu, jau skelbė
Augsburge tikruoju popiežiumi Klementą VII'). Jo papėdininku apie 1392
m. randame Fridriką iš Ambergo. Jis gyvena Sveicarijos Friburge ir iš ten
valdo savo provinciją. Matyt, Avignonas jį labai brangino, kad Benedik-
tas XIII 1404 m. suteikia jam didelius įgaliojimus ir daug įvairių malonių ?).
Kada atsirado trečioji obedijencija — pyzietiškoji, provincijolas Fridrikas
neskubėjo jon tuojau pereiti, bet su keletu vienuolynų net iki 1414 m. lai-
kėsi Benedikto XIII pusės. Tik 1414 m. jis perėjo Pyzos obedijencijon ir
dalyvavo tais metais spalių mėnesy įvykusioje Lozanoje pranciškonų gene-
ralinėje kapituloje?). O didžiausias to provincijolo nuopelnas, kad jis su-
rašė visus, vėliau šventu pripažinto, taip pat Benedikto XIII uolaus šali-
ninko, domininkono Vincento Ferrero 1404 m. (Šveicarijos) Friburge ir
apylinkėse sakytuosius pamokslus“).

Savaime suprantama, kad hercogo Leopoldo dėka ir pačioje Austrijoje
taip pat viršų ėmė Avignono obedijencija. Iš tos obedijencijos žymesnių-
jų šalininkų čia pažymėtinas Vienos pranciškonas Jonas Šretzenberger.
1830 m. Klementas VII paskiria jį savo kapelionu, o 1383 m. pakalia Zengg'o
vyskupu'). Dėliai susisiekimo su Avignonu per Romos obedijencijos ša-
lis sunkumo mūsų šaltiniuose tiek tik žinių apie tą pranciškonų provinci-
ja ir teužsiliko.

HI.
Avignono obedijencija vidujiniame pranciškonų įstato gyvenime.

Avignono obedijencijos pranciškonuose vaizdo pilnumas reikalauja,
kad būtų pažvelgta ir į vidujinį įstato gyvenimą toje obedijencijoje. Ir tikrai.
Juk popiežija taip tampriais ryšiais surišta su vienuolijomis ir vienuolių
gyvenimu, kad jos suskilimas , pažeminimas ir visi patirti per 40 metų
trukusią schizmą vargai, be abejonės, turėjo atsiliepti ir vidujiniame pran-
ciškonų įstato gyvenime. Taip ir buvo. :

Kaip tik Klementas VII liko išrinktas antruoju popiežium, pirmuoju jo
žygiu buvo rūpestis, kad jį katalikiškasai pasaulis pripažintų popiežium,
nes Urbono VI išrinkimas savo laiku viešpatavusia tuomet tvarka jau buvo
visiems paskelbtas ir jis buvo visų pripažintas teisėta Bažnyčios galva.
Visųpirma Klementas VII kreipėsi į visų vienuolių įstatų, ypač elgetaujančių,
—cCentralizuotųjų generolus, kurių dalis, tarp jų pranciškonų generolas Le-
onardas Rossi, kaip matėme, tuojaus perėjo jo pusėn. Pasilikusius ištiki-
mais Urbonui VI Klementas VII atmetė ir paskelbė pašalintais nuo eitųjų

"K. Eubel, Gesch. der oberl. Min. Provinz nt supr. p. 57 — 58.

*) AO 737. 932 — 939. BP. 957.

*) K. Eubel. Die avig. Obed., Franz. Studien, 1914. p. 191. “

+) P. Bernard Fleury: Maitre Frėdėrie d'Amberg. Provincial et Gardien du Convent des
Uordieliers de Fribourg, mort 1+ 27 juin 1432 —pas Eubel. Die avign. Obed.. Franz. Studien.
1914. 192 p. 2

5) BF. 596, (85. AO 112, 307.

Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai 07

pareigų:). Urbonas VI iš savo pusės pasielgė taip pat su persimetusiais
priešingon pusėn. Taigi, suskylant popiežijai, suskilo pranciškonai ir visi
kiti mendikantų centralizuotieji įstatai. Lygiagreičiai su pasidariusiu obe-
diencijų popiežių savitarpinėmis kovomis ėjo tokios pat savitarpinės smar-
kios kovos ir tarp tų obedijencijų pranciškonų: vieni kitus šalino iš Bažny-
čios draugijos tarpo, pravardžiavo „intrūzais“ ir visaip smerkė. Randame
tuo laiku ir tokių atsitikimų, kad atskirose Romos ir Avignono obedijen-
cijų provincijose net atskiruose vienuolynuose ėjo tarp vienuolių smarkiau-
sios tarp obediencijos kovos. Aišku, kad tos kovos kenkė įstatų disciplinai.
Avignono popiežiuose buvo labai išsiplatinęs įvairių pasiuntinybių paprotys.
Klementas VII tai darė savo obedijencijai praplėsti ir sustiprinti, o Bene-
diktas XIII iš visų pusių unijos su Roma reikalo spiriamas. Ir vienas ir
kitas tam tikslui dažniausia imdavo vienuolius. Vien tik pranciškonų įsta-
tas yra davęs Avignono obedijencijai šiuos nuncijus: Joną de Waderonę,
Angelą iš Spoleto, Raimundą Gilbertį, Rumoldą iš Meschelno, Ferdinandą
de Illescas, Joną de Chevegneyo, Baltramiejų Saraco, Petrą de Casanovą,
Fridriką Ambergietį, Bertrandą Raduliį, Petrą Loretae, Joną Boadillą, Alfonsą
Alguocerą, Antaną de Bristicio“.2) Tuo būdu daug įžymių pranciškonų ati-
traukiama nuo jų tiesioginių pareigų su nemaža visam įstatui žala. Tą žalą
dar didino ši aplinkybė. Už gerai atliktas pasiuntinybes ir tolygias vienuo-
liams skiriamas pareigas reikėjo atsimokėti. O atsimokama buvo bažnyti-
nėmis vietomis ir augščiausiais bažnytinės hierarchijos vyskupo bei kardi-
nolo laipsniais. Tokių augštų paskirimų vien tik Avignono obedijencijos
pranciškonuose mūsų kalbamieji šaltiniai pažymi apie 1503). Savaime su-
prantama, kad atitraukimas iš įstato tokio didelio skaičiaus pirmaeilių vyrų
nėjo pranciškonų sveikaton. Prie nepalankių įstato tvarkai ir discipli-
nai reiškinių reikia taip pat priskaityti skirimus vienuolių inkvizitoriais
(pranciškonas čia buvo vienui vienas *), apaštalikaisiais penitentijarais (Poe-
nitentiarii minores in curia Romana residentes), popiežiaus kapelionais, kar
dinolų, vyskupų ir šiaip gausingų tuo laiku įvairių didikų specijaliais nuo-
dėmkliausiais, kurių ypač iš pranciškonų įstato buvo daug skiriama 5). Mat
šitos visos pareigos buvo visumet surištos su tam tikromis privilegijomis,
išimtimis--ekzempcijomis iš po perdėtinių valdžios ir tt.

Taigi, kalbamosios obedijencijos pranciškonų įstato vyriausybė daž-
niausiai guosdavosi arba del pačių ekzempcijų arba del jų blogo naudo-
jimo. Randame nemaža atsitikimų, kad jų pasiskundimai buvo išklausomi,

) AO 152 , 27, 48, 159, 595, taip pat P. H. Denifle, Chart Unin. Parisiensis. III
p. 107, Nr 1285.

2) AO 149, 150, 18/, 217. 45. 331, 339, 422, 812, 840, 981, 954, 97, 1037, 1060
1074. 1115, 1415

3) AO I, 3, 9, 10, 12, 20, 23—25, 30, 40, 82, 97, 105, 113, 115, 126, 127 136, 138, 147,
148, 171, 176, 177, 193, 216, 218, 223, 224, 244, 248, 252, 261, 271, 277, 278. 282, 293, 303,
304, 307, 324, 320, 330, 333. 356, 364, 384, 386, 300. 442, 446, 456, 459, 468, 470, 473, 475,
480, 481, 490, 502, 505—507, 512, 513, 515, 520, 525, 531, 534, 537, 540, 542, 558, 560,
567, 574, 581, 582, 647, 652. 706, 721, 727, 743. T51, 755, 772, 773, 178, 803, 804, 851,
853, 865, 800, 808, 809, 068, 1007, 1015, 1043, 1143, 1165, 1174, 1185, 1193, 1194, 1198;
1206, 1208, 1209, 1217, 1289, 1298, 1317, 1324, 1330, 336, 1345, 1366—1370, 1383.

*;, AO 190, sF 639.

*, AO 16, 62, 65, 167, 108, 212, 256, 279, 313, 343, 373, 374, 387, 408, 415, 479,
S sk 609, 611, 709, 752, 774, 792, 840, 862, 805, 034, 088, 997, 1135, ' 322,
1348, 1382.

08 Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai

ekzempcijos naikinamos!). Geriausiai žinoma būtų buvę, kad į vietas, ku-
rios tų privilegijų ir ekzempcijų teikdavo, pranciškonai nebūtų buvę skiriami,
kaip to norėjo disciplinos ir tvarkos mylėtojai. Benediktas XIII, pats dide-
lis tvarkos mylėtojas, čia beveik neprasikalto, jis panašių paskyrimų veng-
davo, o prie per pirštus į discipliną žiūrinčio Klemento VII tai būdavo
ytin dažnai pasikartojanti blogybė; jis privilegiruotomis vietomis ir ekzemp-
cijomis švaistė į visas puses, daug jų kliuvo ir mūsų pranciškonams 3).
Panašių privilegijų teikdavo vienuoliams taip pat mokslo laipsnis. Jis
buvo įgijamas arba faktinu mokytojavimu universitete, mūsų obedijencijoje
dažniausiai Paryžiuje, arba malonės keliu. Didelis viduramžių laikų žino-
vas, P. H. Denifle, taip apibūdina kalbamojo čia laiko Paryžiaus universi-
teto santykius: „Magisterium religiosis privilegia et exemptiones confere-
bat et eos maiora sperare sinebatt Hinc studium multorum ante alios
confratres perveniendi ad lecturam sententiarum Parisiis, et per hoc ad
magisterium in theologia. Religiosi inprimis dispensationem a Papa pe-
tebant, ut sententias guamprimum et guidem brevi tempore, in vacationi-
bus scilicet, possent legere, et saepius praemature ad magisteriuni aspi-
rabant, non praesentati a superioribus. Hinc invidia inter sodales... Hinc
studium aliorum, potentum amicorum sufragiis suffultorum, licentiam acci-
piendi extra Parisios, velut guandogue curarunt per personas extra Or-
dinem constitutas.. ad studium Parisiense mitti. Certė isti minime aptio-
res inter fratres fuerunt. Multiplicati sunt guidem magistri, sed non pro-
fecit doctrina“*). Tuo žvilgsniu kaip Klementas VII taip Benedictas XIII
buvo lygiai duosniu ir darydavo visokių palengvinimų ypač schizmos bei
obedijencijos reikalui pasižymėjusiems vienuoliams. Pranciškonai čia taip
pat nebuvo paskutinėje vietoje.*)

Dar daugiau nukentėdavo disciplina bei neturto apžadas dėliai kartais
išimties keliu teikiamų vienuoliams asmeninių įeigų. Avignono popiežiai,
nežiūrint griežtai turtams priešingoms elgetaujančių vienuolių reguloms,

') AO 46, 77, 89.

*) AO 15, 20. 56, 92, 103, 112, 130, 172, 178, 204, 237, 255, 411, 418—421, 488
405, 524, 549, 555, 657, 702, 746, 1020b, 1127.

*) P. H. Denitle, Chart. Univ. Paris. Tom. II, pusl. IX.

*) AO 19, 64. 70, 06. 108, 110, 221, 235, 242, 284, 305, 308, 361. 378, 370, 302.
894, 395, 400. 114, 116, 462, 484, 402, 532, 561, 565. 607, 610, 613, 633. 651, 672, 674,
676; 677, 687, 688, 690, 712, 713, 724. 731, 737. 762 820, 828, 845, 867, 870, 88la, 892,
803. 042, 950a, 082, 686, 691 1003, 1012. 1037, 1048, 1079, 1073, 1083, 1100, 1103, 1114,
1122, 1123, 1144, 1151, 1156, 1158, 1159. 1179a, 1181, 1190, 1197, 1205, 1213, 1230, 1235,
1274, 1340, 1359.

5) AO 345. 659, 1105, 1182, 1183.

“) AO II, 69, 70. 120, 148. 153, 179, 181. 192, 265, 276, 280, 300, 3/0. 301, 417, 448.
Sit, 5-5. 544, 591, 616, 619, 701. 747. 760.

") AO 958, 1164, 1169, 1249,

Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai 00

pavojinga, kad 13790 m. Klementas VII panaujina Benedikto XII tam tikrą
prieš vienuolius apostatus kitados išleistą konstituciją !).

Eiliniams pasižymėjusiems vienuoliams, taigi ir pranciškonams, Avig-
nono popiežiai dar teikdavo visokių mažų malonių, kurių mūsų šaltiniuose
nemaža randame k. a. teisė, kad tokio ir tokio vienuolio negalima be jo
paties sutikimo perkelti iš vieno vienuolyno į kitą, kad tokiam ir tokiam
pripažįstama jo kambarėlio nuosavybė ?), teisė laisvai rinktis sau nuodėm-
klausį, visuotinieji atlaidai mirties valandai ir t.t. 3). Apskritai kalbant, Avi-
gnono popiežiai labai rūpinosi savo obedijencijoje esančiais vienuolių įsta-
tais. Dėliai dažnų karų ir užpuolimų anuomet viešpatavusių pavojų, dė-
liai vandens stokos prisieidavo vienuolynams iš girių, laukų ir kalnų keltis
į miestus ir žmonių gyvenamas vietas. Tokiais atvejais popiežiai lengvai
leisdavo vienuolynams persikelti. Vieni mūsų obedijencijos pranciškonai
yra gavę tokių leidimų keliasdešimts *). Sudegusiems, neturtingiems vie-
nuolynams ir jų bažnyčioms buvo duodama pašalpa, teikiami atlaidai už
tų bažnyčių atlankymą ir suteiktą išmaldą jų reikalui 5); tokie vienuolynai
bei bažnyčios gaudavo įvairių legatų 5) ir t.t. Stojant į vienuolynus buvo
teikiama visokių palengvinimų, o vienuoliams lengvai teikiama dispensa super
defectu natalium?). Dažni ir gan karšti anais laikais ginčai del portio
canonica tarp mendikantų savitarpy ir tarp jų bei parapijų klero Avignono
popiežių sprendžiami gan greitai ir teisingai. Mūsų pranciškonai tokių
ginčų irgi yra nemaža turėję 5).

Visi iki šiol čia suskaičiuoti Avignono obedijencijos vidujinio pran-
ciškonų gyvenimo bruožai buvo daugiau neigiamo pobūdžio. Jais pran-
ciškonų įstatas negali didžiuotis. Be to iš kitos pusės tos obedijencijos
pranciškonai turi vieną tokį didelį ir gražų nuopelną, kuris, vienas, neper-
dėsiu pasakęs, atsveria visas jų iki šiol nupieštąsias ydas. Tas nuopelnas
— tai didelė, galinga, iš paties įstato vidaus prasidėjusi reformos banga,
kuri čia prasidėjo, sustiprėjo, susilaukė Konstancijos susirinkimo, jo buvo
patvirtinta, po Bažnyčios suskilimo likvidavimo susibėgo su tokia pat tik
mažesne reformos banga tekėjusia Romos obedijencijos pranciškonuose, ir
galutinai atvedė visą įstatą į žinomąją 1450 m. Asyžiaus generalinėje kapi-
tuloje pravestą reformą. To didelio ir gražaus darbo pradžia buvo tokia.

Kaip jau buvo minėta, 1403 m. Avignono obedijencijos pranciškonų
generolu palieka Jonas Bardolinis. Jis buvo didelis savo įstato reformos
šalininkas. Kaip matėmė, jis nesidrovėjo visas savo obedijencijos pranciš-
konų ydas iškelti švieson, parodyti jas Benediktui XIII, kuris iš savo pu-
sės jo reformos sumanymams pilnai pritarė ir pasižadėjo į juos remti?).

1) A0 4

2 A0 E 700, 742. 764, 1391.

3) AO 17. 104, 257, 397, 806, 914. 975, 1265, 1286, 1200, 1301, 1312, 1313, 1316,
1338, 1350, 1390, 1304.

*) AO 10, 61, 162, 263, 527, 568, 614 670, 689. 733, 763, 842, 844, 850, 874, 804,
1021, 1065, 1077, 1101, 1117, 1120, 1146, 1147, 1148, 1188, 1252, 1256, 1250, 1267, 1244,
1300, 1337, 1364. 5) A0—30, 31, 168, 190, '201, 203, 232, 236, 255. 272, 540, 3-1, 334,
362, 387, 410, 483, 491, 563, 623, 626, 948, 65, 601a, 723, 732. 733, 745, 801, 860, 870,
905, BB DS 1 Ta 1171, 1187, 1263, 1260, 1272, 1275, 1339, 1377. '*) 476, 820, 1471.

* AO 133 306, '523, 538, 554, 643, 713, 733b, 832; 838, 868, 881, 970, 1003. 1004,
1014, 1045, 1106, 1116, 1180, 1204, 1278 1327, 1334, 1371.

") AO 050, BF. '962.

100 Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai

Reforma pradedama smulkiais, bet svarbiais ir neatidėliotinais darbais:
atimamos privilegijos, naikinamos ekzempcijos, pranciškonai nebeskiriami į
tokias vietas, kurios jiems tų privilegijų ir ekzempcijų teikdavo. Po tokios
pradžios prasidėjo formalinis observancijos pravedimas. 1407 m. balandžio
26 d. Benediktas XIII įsako generolui Bardolini'ui, kad jis kai kuriuos
Touraine'o, Prancūzijos ir Burgundijos vienuolynus, būtent, naujai įkurtus
Bertour'o, Maillezais vyskupijoje, ir Mirabeau, Poitiers vyskupijoje, guae
domus regulam b. Francisci iuxta declarationes apostolicas ad litteram
penitus observare desiderant, visai paliuosuotų iš atatinkamo provincijolo
valdžios, o perduotų juos tiesioginion apaštališkojo sosto, generolo ir
paties vienuolyno renkamo vikaro, žinion !). Tuo pat laiku Benediktas XIII
gavo pamatuotą gyventojų pasiskundimą, kad kituose dviejuose tos pat
Touraine'o provincijos vienuolynuose St. Jean d'Angely, Saintes vyskupi-
joje, ir Loches, Tour'o vyskupijoje, taip pat nėsą jokios tvarkos ir disci-
plinos. Tuojau įsakoma, kad netikusieji vienuolynui elementai būtų paša-
linti, o patys vienuolynai būtų taip reformuoti, kaip anuodu Bertour'o ir
Mirabeau, kad ir čia vienuoliai regrlam b. Francisci ad unguem et literam
observent >). Panašus jau reformuotas vienuolynas buvo įsikūręs Benediktui
XIII sutinkant 1406 m. Mautarijos miestely, Maillezais vyskupijoje 3). Kitais
1407-1408 m. dar įsikūrė nauji reformuoti vienuolynai Amiens'e ir Pėronne'e
Prancūzijos pranciškonų provincijoje ir Dole Burgundijos provincijoje *).
Tuos vienuolynus steigiant ir reformą pravedant daug pasidarbavo klarise,
Šv. Coleta Boilet, kuri taip pat gerbė Benediktą XIII, kad net savo vie-
nuoliškus apžadus darė asmeniškai jam pačiam 5). Tuo būdu mes čia jau
randame įvestą formalią observanciją, kokią paskui Konstancijos susirin-
kimas pripažino Touraine'o, Prancūzijos ir Burgundijos provincijoms 9).

Ispanijos provincijose observancijos arba literalinis Šv. Pranciškaus
įstatų pildymo įvedimas ėjo dar plačiau, dar greičiau. Didžiausiais iš
pačių pranciškonų tarpo kilusiais reformos šalininkais ir darbuotojais čia
randame Ferdinandą Illescas, Petrą Villacresces, Gometijų Fernandį, Petrą
Pernią, Joną Baecą, Fernandą Villaguiran'ą, Joną Rodericį, Fernandą Ruedą
ir Didaką Alcalą 7).

O vienuolynai, kurie pirmiausiai įvedė pas save observanciją, mūsų
šaltiniuose minimi yra šie: Cuellar, San Facundo, Medina del Campo,
Oviedo, Sti Spiritus Murviedro, Soria, Silos, Santander, Arevalo, Kanarų
salų vienuolynas, S. Maria de la Rabida, Arricafa, S. Maria del Castamar
ir Aguilera 5). Aguileros vienuolyne tuo laiku gyveno ir veikė Šv. Petras
Regalatas *). Didėliu Benedikto XIII šalininku buvo taip pat kartūzas šv.
Vincentas Ferrer'as 10). Taigi matome, kad Avignono obedijencija pranciš-
konuose turėjo ir savo gerųjų pusių.

ee

1) AO 1 02, LF 1022,

3) AO 1146, 1/5 ; 3) 40 1077; *) AO 1081.

*) AO -978-.081, 049, 1104, 1159, BF 10i3-1015, 1004, 1024, 1038, 105.

*, BF 362 (Decretum cons. Const., 1415, 23 Sept.)

") AO pusl. XV. 7ir*) AO pusl. XV; BF 1 59, išnaša. Max Heimbucher
Di+ Ord“n und Kongregationen der katholischen Kirche, 373 pusl.

M,Alpartil, Chronica, ed. Ehrle 752 pūsl., 19-35 il.

Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai 101

Šaltiniai.

1) Bullarium Franciscanum sive Romanorum Pontificum Constitutiones,
Epistolae, Diplomata tribus ordinibus Minorum, Clarissarum, Poenitentium
a seraphico patriarcha sancto Francisco instituti ab eorum originibus ad
nostra usgue tempore concessa. /omus VII. Romanorum Pontificum vel
eorum, gui durante schismate occidentali in sua obedientia pro romanis
pontificibus habebantur, scilicet Urbani VI, Bonifatii IX, Innocentii VII, Gre-
gorii XII, Clementis VII, Benedicti XIII, Alexandri V, Joannis XXIII, Martini
V documenta iussu atgue auspiciis Rev-mi Patris Magistri Laurentii
Caratelli de Signia totius ordinis Minorum S. Francisci Conventua-
lium post seraphicum Patriarcham Ministri Generalis CVI a. Conrado
Eubel eiusdem ordinis alumno digesta, Rumae 1904, Typis Vaticanis.
F. pusl. LVIII—774,

2) Die avignonesische Obedienz der Mendikanten —- Orden sowie
der Orden der Mercedarier und Trinitarier zur Zeit des grossen Schismas.
Beleuchtet durch die von Clemens VII und Benedikt XIII an dieselben
gerichteten Schreiben. Von P. Konrad Eubel, Ord. Min. Conv.
Paderborn, 1900. pusl. XX—231.

3) Documenta saeculi XIV Provinciae S. Francisci Umbriae, Delorme,
F., OFM. in Archivum Franciscanum Historicum, (Guaracchi) 1912, p.
520-543.

4) Aus den Ausgabebūchern der Schisma-Pipste Klemens VII und
Benedikt XIII, von Konrad Eubel, Rėmische Guartalschrift, 1904,
pusl. 174-189, 337-357.

5) Lucas Wadding(us) O.F.M. Annales Minorum seu His-
toria trium ordinum a s. Francisco institutorum, 8t., 1-7 Lugduni, 1625-1648,
Romae, 1654.

6) Petrus Rodulphius Tossinianensis O. M. Conv,,
Historiarum seraphicae religionis libri tres, Venetiis, 1586.

7) Chartularium Universitatis Parisiensis sub auspiciis consilii gene-
ralis facultatum Parisiensium ex diversis bibliothecis tabulariisgue collegit
et cum authenticis chartis contulit Henricus Denitfle, O. P. auxiliante
Aemilio Chatelain, t. I-1889, II-1891, III-1894, Parisiis.

8) Martinus de Alpartil: Chronica Actitatorum temporibus
Domini Benedicti XIII: Zum erstenmal verėfientlicht von Franz Ehrle, S. J.,
in Guellen uud Forschungen aus dem Gebiete der Geschichte, Bd. XII,
Paderborn, 1906, kronikos pusl. 1-212, išviso XLI!—616.

0) P. Ubald dAlecon, O. M. Cap.: Documents sur la Rėforme
de Ste. Colette en France, in Archivum Franciscanum Historicum, II, 1909,
pusl. 441-456, 600-612.

10 Theodericide Nyem, De Scismate libri tres, ed. Georgius
Erler, Lipsiae, 1890.

11) Die zsei Minoriten Petrus Prinz von Aragonien und Kardinal
Bertrand Atgerius zu Beginn des abendlind:schen Schismas, von Bliemetz-
rieder, in Archivum Franciscanum Historicum.

12) Die Ouellen zur Geschichte des Konzils von Cividale 1409,
von Dr. L. Schmitz, in Romischę Guartalschrift VIII, 1894, pusl,
217-258.

102 Pr. Penkauskas: Avignono obedijencijos Pranciškonai

13; Franz Ehrle: Aus den Akten des Afterkonzils von Per-
pignan 1408, in Archiv fūr Literatur und Kirchengeschichte des Mittelalters,
V Bd, 1889, pusl. 387-492, VII Bd 1900, pusl. 576-606.

14) Franz Ehrle: Neue Materialien zur Geschichte Peters de
Luna (Benedikts XIII), in Archiv ut supra VI Bd, 1892, pusl. 130-308
VII Bd, 1900, pusl. 1-310.

,

Literatūra.

1) Dr. Heribert Holzapiel, Mitglied der Bayerischen Fran-
ziskanerprovinz: Handbuch der Geschichte des Franziskanerordens: Frei-
burg im Br, 1909.

2) N. Valois, La France et le grand schisme d'Occident, 4 vols.,
Paris 1896-1902.

3) Pastor, Geschichte der Pipste im Zeitalter der Renaissance
bis zur Wahl Pius' II, von Dr. Ludwig Pastor, (I Bd.), Freiburg i. Br., 1886.

4) P. Konrad Eubel, Geschichte der oberdeutschen (Strass-
burger) Minoritenprovinz, Wūrzburg, 1886.

5) P. Konrad Eubel, Die avignonesische Obedienz im Fran-
ziskanerorden zur Zeit des grossen abendlindischen Schismas, Franzis-
kanische Studien, 1914, pusl. 165-192, 312-327, 479 490.

60) O. Hūttenbraucker, Der Minoritenorden zur Zeit des
grossen Schismas, Berlin, 1893.

7) G. E. Friess, Geschichte der ėsterreichischen Minoritenprovinz,
in Archiv fūr G6sterreichische Geschichte, Bd. 64, I Halite, pusl. 79-245,
1882-1884, Wien.

8) Drei deutsche Minoritenprediger aus dem XIII, und XIV. Jahr-
hundert, von Adolph Franz, Freiburg i. Br, 1907.

9) Libbė P. Feret, La facultė de thėologie de Paris et ses
docteurs les plus cėlėbres. Moyen age. 4 vals., Paris, 1894-1897.

10) Die Orden und Kongregationen der katholischen Kirche, von
Dr. Max Heimbucher, 2 Aull., 3 Bde, Paderborn, 1407.

11) A. Pidoux, Sainte Colette (1381-1447), Paris, deuxiėme ėdi-
tion, 1907.

12) Martin Souchon, Die Papstwahlen in der Zeit des grossen
Schismas. Entwicklung und Verfassungskimpie des Kardinalates von
1378-1417, I-Il Bde, Braunschweig 1899.

įsiainjniajujujai

-

dr.

nio giesmėms,

Knygose vardu
bos paminklai liki 1570 metams

su lietuvių tautos muzika.

Parašė Doc. kun. T. Brazys, Kaunas *).

Dešimt melodijų prikergta knygų daliai vardu:

ses Sausia, Metu uszgimima Dieva 1547“.

KIT

12
IC A T EB

KTS

M
5

S

dena Menejos Saufia;
Mea vfigimima Dirva,
M. D. XLVII-

E Įžengiamoji paskaita,?"skaityta Lietuvos universitete

Vavyzdžiai buvo iliustruojami epidijoskopu ir fisharmonija,

16 A

27

p

/N

4 CH1i5šMVSA PRA- 812) Į
|as Mesijo) Ind Ą 4
20) uma rajdyta yr 1 3

J] dei bntfiienikes bei dd PL UD

Ž4 bemdin Isono nauky Se
N ias "Ža Šš
KARALIAVCZVI VIII. Ž( USS

)

J

1924 m.

Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė ir jų santykis

sausio m. l6

„Mažvydas Įseniausieji lietuvių kal-
spaudai parūpino
Jurgis Gerulis| Leipzikio universiteto eksraord.
profesorius| Kaunas 1922 ĮŠvietimo Ministerijos lei-
dinys“| randame apie 100 senobinių melodijų, pritaikintų dvasiško turi-
kurios skiriamos protestantizmo išpažintojų dievmeldystei.
„Catechismusa
prasty Szadei, Makslas Skaitima raschta yr giesmes del krikscziani-
stes bei del berneliu iaunu nauiay sugulditas Karaliauczui VIII. dena Mene-

d.

104 „T Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė

Kitos yra knygų dalyse vardu: „Gesmes Chriksczoniskas
gedomas Baszniczosu per Adventa i: Kaledas ik Gramniczu ischspau-
stas Karalauczu nuog Jona Daubmana Metu Dieva 1566“

eines Ehrib

fcšoniefae gedomas Džaf=
mioofi per Pduenta it Ras
ledas 1 Grams
nic,

6 (pauftas Raralaus
Gm mig Jona Daubmana
£iletų Diava;

M.D.L XVI.

ir „Giesmes Chriksczoniskas gedomas baszniczosu per Weli-
kas ir Sekminias ik Adventa. Ischspaustas Karalauczui, nuog Jono Daub-
mana. Metu Diewa, 1570“ (žiūr. 105 psl.).

Aštuonios Katekizmui prikergtos melodijos „Giesmėse“ antrą
kartą atspausdinta, taip pat ir „Tave Dievą garbinam“ melodija, kurią ran-
dame knygų dalyje vardu: „Giesme S. Ambraszeijaus, bey S.
Augustina, kurę wadin: Te Deum laudamus. Su gesmemis apie isch numi-
rusiu prisikelima Jesaus Christaus. Ischgulditas per M. Mossuida Waitkuna,
Ant naudos Ragaynes Baszniczey ir kitų etc.“ (žiūr. 106 psl.).

Šias melodijas palyginę, rasime kai kur šiek tiek skirtumo melodijoje
arba rašyboje, tačiau tai melodijų esmės visai nepaliečia, del to ir galimą
sakyti, jog jos yra beveik identiškos,

T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė 105

Mažvydo „Giesmių“ melodijų rašybai vartojamos XVI amžiaus par-
titūrų menzuralinės natos, būtent, daugiausia brevis, semibrevis,
labai retai longa ir minima. Kai kurioms trumpoms melodijoms porą
kartų pavartota ir vadinamasis „Huinagelschrift“, būtent, juodos natos, pa-
našios į vinis pasagoms prikalti. Melodijos žymimos trijose, keturiose ir
daugiausia penkiose natų linėse. Natoms skaityti yra vartojamu du raktu:
ut (do) ir ia. Jie skaitomi įvairiose linėse, taigi rašant melodijas, pažy-

Li Ghnijgontas ge:
i “bonas bafiuczofiu per
' ą AeliPaa ir Gefmis
nias (E Aducnta,

k i
c

Mi į 3 3

iš;

Rfebfpaufas Karas
laucgui / nūg ona
Žaubmana. |
et Diara/

M. D. LXX.
Soli Dec Gloria.

ž
Žž

Žl:
Ž

dy

mėtas tenoro, baritono, baso, soprano, mezosoprano
ir alto raktais. Kai kada, reikalui esant, platesnei melodijai pažymėti
raktai kilnojami, kaip antai: soprano raktas melodijos bėgyje esti pakeičia-
mas alto arba tenoro raktu, kad nereikėtų imti vadinamųjų pridėtinių linių.
Šių dienų muzikoje vartojamų takto skirsnių Mažvydo „Giesmių“ melodi-
jose nerasime. Tačiau daugybėje melodijų matome pažymėtą pradžioje
vadinamąjį allabreve taktą. Kitų takto rūšių nėra ir nemaža melodijų

106 T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė

yra be takto pažymėjimo. Kadangi XVI amžiuje šių dienų vadinamoji
temperuotoji tonų sistema su savo kryželiais ir bemoliais nebuvo varto-
jama, tai šiose melodijose randame tiktai vieną bemolį tonui s i pažeminti.
Šis bemolis statomas prie rakto arba pripuolamai melodijos eigoje tritonui,
arba padidintai kvartei išvengti. Siaipjau kitų bemolių arba kryželių šiose
melodijose nematome. Dur'o ir moll'io hekskaordas anais laikais pilnai
pavaduodavo šių dienų kryželių bei bemolių sistemą. Nors taktų skirsnių
nėra, tačiau skersinėmis linėmis pažymėta atkartojamosios dalys ir kai kur
taip pat eilutės ir daugiausia posmo pabaiga. Kadencėse beveik visur

74

AI

(

ab

1
ks

Biefme S.A“
brafefjano „ be S. Jr
fiina; ture mabdin: Ce
laudamus, Suge[-

A

MA
40
)

If

VID E

"“

randame vadinamąją fermatą, arba tono pailginimo bei poilsio ženklą.
Bendrai sakant, šių „Giesmių“ melodijos yra neilgos, vienam posmui ati-
tinkamos. Tolesniems posmams ta pati melodija pasikartoja. Ilgesnių
melodijų rasime kai kuriose iš lotynų kalbos verstose responsorijose ir
giesmėje „Tave Dieve garbinam“. Čia kiekviena eilutė, nors melodijos
motyvai ir pasikartoja, yra atskirai komponuota. mr
Mažvydo „Giesmių“ melodijos yra vienbalsės, matyti, liaudžiai skiria-
mos, tačiau jų tarpe randame 422 psl. vieną giesmę keturiems balsams,
būtent, sopranui, altui, tenorui ir basui, o 260 psl.—dviem balsam: I so-
pranui ir li sopranui. Šios giesmės, kaip iš Mažvydo pastabų matome,

T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė 107

skiriamos vaikų choruį. Jos pažymėtos XVI amžiaus partitūrų rašybos būdu.
Siais laikais balsai yra rašomi penklinių sistemoje vienas ties antru, o
anuomet ištisi balsai buvo pažymimi atskirai. Takto brūkšnelių ir čia
nėra: jis pažymėtas balso pradžioje.

Kas „Giesmių“ melodijas sudėstė, apie jų kompozitorius, nurodymų
šiose knygose nerandame. Tačiau jų rašyba, kaip antai, natos longa,
brevis, semibrevis, minima, natos su tašku, takto pažymėjimai verste verčia
manyti apie vieną šaltinį, iš kur jos gali būti paimtos, būtent: apie klasiki-
nės polifonijos vadinamąjį „cantus firmus“, arba pastovų giedojimą. Anų
laikų kompozitoriai imdavo savo kūriniams tėmas iš bažnytinių ir kai kada
ir iš liaudies melodijų Šias tėmas ir jų motyvus išplėtodavo įvairiomis
kontrapunkto meno priemonėmis, kaip antai: įvairių rūšių imitacijomis
arba kanonais ir t. tt Neretai imdavo kokio nors giedojimo ištisą melo-
diją ir ją pravesdavo betkuriuo viduriniu balsu dažniausiai „tenoru“. Štta
melodija yra vadinama „cantus firmus“, arba' nekeičiamasis, pastovusis
giedojimas. Paėmę tenoro „cantus firmus“ per pagrindą, arba bazę, kom-
ponuodavo sulig kontrapunkto dėsniais kitas savistovias melodijas sopra-
nui, altui ir basui. Tokiu būdu pastoviam giedojimui (cantus firmus) va-
dovaujant, iš keturių arba daugiau savistovių melodijų susidarydavo dau-
giabalsio giedojimo harmonijos vienetas. Taigi matome, kad šis pastovaus
giedojimo (cantus firmus) komponavimo būdas yra skirtingas nuo šių
dienų priemonių giesmėms bei dainoms harmonizuoti: šiais laikais mes
įpratę vadovaujamą melodiją girdėti soprane, o ne kuriame nors viduriniame
balse, ir kompozitorių daugiau žiūrima ne tiek į kitų melodijų savistovumą,
kaip į akordų suderinimą. Anų laikų kontrapunkte buvo, taip tariant,
daugiau lygybės, nes kiekvienas balsas buvo savistovi melodija. Šios me-
lodijos, tarnaudamos augštesniems harmonijos dėsniams sudarydavo sutar-
tinį dailės vienetą. O šių dienų harmonizacijoje kiti balsai nuolankiai
tarnauja sopranui.

Klasiškos polifonijos perijodu „cantus firmus“ buvo plačiai vartoja-
mas. Savaimi suprantama, kad šiems giedojimams atlikti reikėjo mokytų
chorų. Bet atatinkamų chorų anais laikais netrūkdavo. Giedojimo menas
buvo gerbiamas ir auklėjamas ne tiktai vienuolynų, katedrų mokyklose,
bet ir universitetuose. Diskantams imdavo vaikus—berniukus iš anų laikų
internatų—bursų. O liaudžiai skiriamieji giedojimai būdavo unisoniški
—vienbalsiai.

Grįžtant prie mūsų Mažvydo „Giesmių“ melodijų, įsižiūrint į jųjų
rašybos charakteristiką, galima spėlioti, jog josios yra „cantus firmus“
ištraukos iš daugiabalsių polifoniškų giedojimų. Šitaip manyti verčia ir
pats Mažvydas deliai keturių balsų giesmės „Gyvenima tas turės paschlo-
winta“, 422 psl. šiaip sakydamas: „Anta balsa turi giedoti (ano anta kurio
giest lotinischka giesmė) Vitam guae faciunt beatiorem. Bet dielei waikų
wissus kieturis balsus netingiejau padieti“. Galir
nesuklysime šią Mažvydo pastabą šiaip paaiškindami: . liaudžiai, kuri gie-
dodavo unisoau, arba vienbalaiai, jis nematė reikalo, „patingėjo“ dėti visus
keturis balsus ir paėmė tiktai „cantus firmus“, būtent, giesmių melodijas.
Arnoldas Schering'as, Hall'ės ir Wittenberg'o universiteto muzikos mokslo
profesorius savo muzikos istorijoje apie protestantų giesmes kalbėdamas
sako, jog jau nuo 1524 metų jų turėta dviejų rūšių giesmynų, būtent,

108 T. Brazys Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė

liaudžiai skiriamų giesmių su paprastomis vienbalsėmis melodijomis, o
chorams—tų pačių melodijų daugiabalsiai sudėstytų kompozicijų. Šiaip ar
taip šiam dalykui tuo tarpu tiesioginio įrodymo čia neturime. Reikia ti-
kėtis, jog daugiabalsiai giedojimai, iš kurių, kaip spėliojame, buvo daromos
Mažvydo giesmėms .cantus firmus“ ištraukos, yra Karaliaučiaus biblijo-
tekose. Reikėtų tik paieškoti.

Taigi Mažvydo „Giesmių“ melodijų išorinė išvaizda jų kilmės galu-
tinai nenurodo. Bet ištyrę jų vidujinį charakterį, sudėtį, tonų sistemą,
antraip tariant, pažinę šių melodijų esmę, tuojau randame šaltinį, iš kur jos
semtos, aiškiai matome, jog josios yra kilusios iš gregorijoniško choralo,
būtent, Romos katalikų Bažnyčios vienbalsio liturginio giedojimo. Šis tvir-
tinimas visai neprieštarauja tam, kas augščiau buvo pasakyta, nes bažnyti-
niams giedojimams „cantus tirmus“ buvo imamas daugiausia iš gregori-
joniško choralo. Štai didžiausiojo bažnytinės muzikos genijaus Pales-
trinos kūrinių pavadinimai: Missa „Aeterna Christi munera,* Missa
„Iste confessor“ ir k. daugiau nieko nesako, kaip tik tai, jog šių kompo-
zicijų tėmos yra paimtos iš gregorijoniškų tų himnų melodijų. Šio vadi-
namojo gregorijoniško choralo, savo pavadinimą gavusio nuo popiežiaus
Grigoriaus Didžiojo (590—604), kuris, pasak padavimo, suorganizavęs,
pataisęs ir padauginęs li urginį giedojimą, melodijų sistema yra skirtinga
nuo mūsų šių dienų muzikos. Jo melodijos sudėstytos laisvu ritmu aš-
tuoniomis tonų rūšimis, kurios paimtos iš senovės graikų muzikos siste-
mos. Dabartinė muzika turi dvylika dur'o ir tiek pat moli'io skalių, tačiau
esminiai yra tik dvi skali, arba dur'o ir mollio tonų rūši, nes imant bet-
kurią dur'o arba moll'io skalę, tonų ir pustonių padėtį rasime vis tą pačią.
Kitaip atrodo šis dalykas gregorijoniškose skalėse: kiekvienoje aštuonių
tonų rūšių skalėje rasime kitokią tonų ir pustonių padėtį, kaip antai, do-
riškos skalsės pustoniai yra tarp 2—3 ir 6—7 laipsnių, o frigiškos tarp
1—2 ir 5—-6 ir t. tt Įvairios pustonių padėtys sudaro kiekvienos gregori-
joniškos skalės, arba tonų rūšies skirtingą būdą, charakterį ir teikia jų me-
lodijoms didelio savotiško įvairumo. Pagrindinės gregorijoniško choralo
skalės yra sudėstytos išeinant iš tetrachordo re, mi, fa, sol, tonų. Šios
skalės vadinama modi authentici, iš kurių išvesta keturi modi
plagales, išeinant iš pagrindinių skalių kvinčių, būtent: la, si, ut. Vi-
duramžiais, be 10, sudėstyta tokiu pat būdu dvi pagrindini skali, išeinant
iš dviejų tonų virš pagrindinio terrachordo, būtent: |a ir u t; iš jų taip pat
išvesta modi plagales. Šiuo būdu susidarė dvylika įvairių tonacijų, arba
modi: dorius, hypodorius, phrygius, hypophrygius, lydius, hypolydius,
mixolydius, hypomixolydius, aeolius, hypoaeolius, jonicus, ir hypojonicus.
Dėliai šių pavadinimų reikia pažymėti, jog per viduramžių teoretikų kaltę
įsibrovė paklaida, būtent: tai, kas dabar vadinama modus dorius, graikų
senovėje buvo žinomas vardu modus phrygius ir atvirkščiai. Tačiau ši
paklaida dalyko esmės nepaliečia.

Šiose skalėse sudėstytos Mažvydo „Giesmių“ melodijos, antraip sa-
kant, jos yra komponuotos gregorijoniško choralo motyvais ir daugelis
jųjų paimta tiesiog iš Katalikų Bažnyčios gradualų ir antifonalų. Tam
dalykui įrcdyti imkime paties Mažvydo pastabų: daugelis giesmių yra be
melodijų, čia jo tenurodoma, kuria lotyniškų giedojimų melodija reikia
giesmė giedoti. Antai 318 psl. padėta giesmė „Veni sancte Spiritus, Dvasia

T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė 109

Schwenta ateiki“, kurios melodijos „Halleluja“ tepažymėta, o Mažvydo
tiesiog nurodoma: „Ta giesme gedok kaip latiniskai giedoma. Del paseki-
ma balsa wirschu latinischkas pradzas padeiau“. Matyt, gregorijoniškos
melodijos giedorių taip gerai mokėtos, kad nebuvo reikalo natų pažymėti,
o tiktai lotyniškas tekstas viršum atatinkamų lietuviškų posmų. Tokių
nurodymų rasime Mažvydo „Giesmėse“ nemaža. Kaip antai, 418 psl.
„Giesmie apie kuna ir kraughi mussu wieschpaties Pona Jezaus Christaus
(kure ant balsa Ave verbum incarnatum, in altari consecratum etc, turij
giedotij prieijjmant Dieva kuna).“ Ir vėl 163 psl. „Giesme apie atsiuntima
Gabriela Angela nuog Dieva panasp Mariasp (ijmta isch Ewang: Luc: I
Paguld. Ant balsa kaip gest Lotinischkai) Mittit ad Virginem, non guem-
vis Angelum etc.“ Žinome, jog visų tokių lotyniškų giedojimų melodijos
yra gregorijoniškos. (Giesmėms su melodijomis daugiausia yra pažymėta
taip pat ir jų kilmė. Iš čia matome, jog daugybė giesmių yra versta iš
lotyniškų himnų, prozų, sekvencijų, antifonų ir t. tt Tarp advento gies-
mių randame šv. Ambraziejaus himnus: „Veni redemptor gentium, Ateik
Atpirktoyau Szmonių, Conditor alme siderum, Sutvertojau Pone Szwais-
dziu“, ir daug kitų. Nemaža Kalėdų giesmių yra versta iš žinomų loty-
niškų giesmių, kaip antai: „Puer natus in Betlehem unde gaudet Jerusalem,
Bernelis gime Bethlehem, Del to dzauges Jerusalem, In dulci jubilo, Su
Saldze linksmibe, Nobis est natus hodie de pura Virgine, Pagimde mumus
Sche diena Czista panna Maria, In natali Domini gaudent omnes Angeli,
Ponui musu uszgimus Dzauksmas est Angelamus ir k

Nėra abejojimo, jog šių visų giesmių melodijos yra gregorijoniškos.
Be to, rasime giesmių, išverstų iš vokiečių ir lenkų kalbų, pavyzdžiui,
342 psl. vardu „Graszi ir nobaszna giesme S. Jona Hussa ape Sakramenta
Altoriaus pastatyta nuog D. Martina Luthera. Jesus unser Heiland, Įhesus
Christus ischgelbetais musu“. 450 psl. „Giesme ape Muka Pana Jesaus ir
ape tos nauda (ischwersta isch Lenkischkas: Mądrosc Oica wszechmocnego.
Per Jana Scheduikiani. Ischmintis Tiewa amszina,“ ir k. Tačiau ir jųjų
melodijos yra semtos iš gregorijoniško šaltinio. Ištyrę ir padalinę Maž-
vydo „Giesmių“ melodijas tonacijomis rasime: doriškos tonacijos 27 me-
lodijos, hypodoriškos—14 melodijų, frigiškos 17, hypofrigiškos--3 melo-
dijos, lydiškos-—6, hypolydiškos—10 melodijų, mixolydiškos—4 melodijos,
hypomixolydiškos—10 melodijų, aeoliškos—3 melodijos, joniškos—2 melo-
diji. Iš čia matome, jog dauguma melodijų yra doriškos ir frigiškos
tonacijų.

Mažvydo „Giesmių“ melodijų gregorijonišką kilmę geriausiai įrodys
jų pavyzdžiai ir palyginimai su atitinkančiais katalikų liturgijos giedojimais.

tai 141 psl. randame konsekracijos žodžiams pritaikintą šitokią melodiją:

T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė

22 BiosS E RREKKSS

—-—— ——-—————-2

—2———— =

"6 ais eme Dina a Delaupos

A “= DE Sa K 5 = us ant atmimima mana.
Malai aiaeriuja ESS
Es E Ez ba AAS = 3 Gūbiu gi budu po sis

——————

+ Ba bdodama/ aka ST pASS Ė Kaas es

-— „RSS
—————————

4 Auuta/dictamvela ba daiveians

T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė ii

bilo dama /Gertet fd) to miffi/

—————————

tas Kilifas efi naujas Tefiamens

= 2 |

—=— 1 ——————————

tašinana frauie ie/ Eurfai of ius

———--——

—————————-—

tu gierfitantatmi" ni

ErE=—==

mama 04.

Čia katalikų liturgijos „Praeconium paschale“ ir senovės epistulos
gregorijoniški aidai skamba kuo aiškiausiai.

Imkime, anot Mažvydo, „Džauksmo pilna gesme apie Prikelima Pona '
musu Jezaus Christaus“ (suguldyta nuog Baltramejaus Willenta (271 psl.):

112 Ir Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė

. E iai asi

——-———— — 0 r ——

Geeotan nu ligu balu: Garbinters
A50-05——E-59 E

m——— ASA

ifcĘ fegirdies ifezu : Raralu magmauji >

————-

= ———
205 gė OS
= S ia El 52
————-——--— —
— ——-—— ——

Zeju Ebrifu auffgaufi,

Beveik identiška melodija yra vartojama ir šiandien mūsų bažny-
čiose, būtent:

=-—--l

L J - 2 *

Re Une sto Au 0 - ge. le a "2 L Ke.

— T

P ma „a La A

Teesie dar pavyzdžiu „Giesme ape Veczere Paskutine Pona Jesaus
Christaus“ Suguldita nuog Alexandra Raduinianies (368 psl.):

T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė 113
Pange lingua glorioti epo
mylterium,
SRcin guną erfling po frės
sasdiodo

M -—-- —-LL

daus Ebrifaus E funa: a: Jr apc io

yass

fraugbi antis Ruro cf Droleta p

mM——-— mn —— —-—--

E-05= iais

£— —-R-—--

fveta: Nagi mailaus cifias Mcrga8:

=——— RT ==
Kurs ef? dangaus femes Donas.

Ši melodija pirštu prikišamai rodo gregorijoniškąją (Antiph. et
Grad. Rom.):

B
————— ==;

Pan 2 krgua pana 0-4 t ATM 4 - Mei 7.
Ė—= 5 Sp 5 r = 1
= ==
Jargucrašgus prelį 0-0 ud ie rurdė Ara uo. Eli
k2

NJ ————4- t a
E

vel gam -w- d Rr UL fuddl "2

114 T. Brazys: Mažvydo „Giesmtų“ melodijų kilmė

Mažvydo giesmėse rasime daugybę tokių pavyzdžių, kaip antai: 82 ir
544 psl. „Tawe Diewa garbinam“, Te Deum laudamus; 159 psl. „Garba
Sehlowe ir czestis buki tau Christe Karalau“, Gloria, laus et honor tibi
Rex Christe; 171 psl. „Rassuket dangus“, Intr. Rorate coeli; 285 psl.
„Wirai Galileas, Ant. Viri Galileae; 203 psl. „Eikit ing wissa swieta,“ Resp.
Ite in orbem universum; 314 psl. „Dwasse wieschpaties,“ Intr. Spiritus
Domini; 321 psl. „Paschlowinta buki Schwenta Traice,“ Intr. Benedicta sit
Sancta Trimitas; 390 psl. „Duok mums pakaju,“ Da pacem Domine; 454
psl. „Pannos Marias Schlowinimas —aštuoniais bažnytiniais tonais“, ir k.

Jeigu nepaimta ištisos gregorijoniškos melodijos, tai neretai rasime
bent kai kurių charakteringų choralų bruožų, nekalbant apie tonacijas.
Pavyzdžiui teesie „Malonus dekawoghimas Ponui Diewui usch Schwenta
dusches papeneghima ir pagirdima Schwentu kunu ir brągii krauiu Pona
Įhesaus Christaus (ischwersta isch D. Mart. Luth. Giesmes per Daktara
Abrahama Kulwiski) etc.“ (377 psl):

kietis pjysss

t
——————————--

S žentas buliir pacefiawotas:
Gufama Eunu fama brangų Erauiu:

ES

Kuro nu cf mus apencies: p
241 Dieve antifkganima:: AV

—

dlcifon. Done per taiva fjiventa Enae

Kuri pagim de Danna Maria

T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė 115

Šios melodijos tnotyyis rasime gregorijoniškoje sekvencėje „Lauda
Sion“, kaip antai:

AS =—=
I] a

2-4 Jom Salsa Go men, lauda desan eF

t 2 Ža Ayras af careZė - 044.

Tiek aiškių įrodymų turėdaini, galime drąsiai tarti, jog Mažvydo
„Giesmių“ melodijos yra kilusios iš gregorijoniško choralo.

Kalbėdami apie Mažvydo „Giesmių“ melodijų santykius su tautine
lietuvių muzika, pažymime, jog šiuo vardu vadiname josios branduolį,
būtent, lietuvių senovės liaudies dainų melodijas. Kitoje vietoje, būtent,
veikalėlyje: „Apie tautines lietuvių dainų melodijas“ mano įrodyta faktas,
kad šiose melodijose glūdi graikų senovės muzikos sistema ir josios
sudėstytos graikų „oktoecho“ skalėmis. Taip dalykui esant, lietuvių seno-
vės liaudies dainos turi bendrą tonų sistemą su gregorijonišku choralu,
nes ir šisai, kaip augščiau įrodyta, savo tonų sistema remiasi senovės
graikų „oktoecho“ skalėmis. Kadangi Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė
yra gregorijoniškas choralas, tai aišku, jog ir josios turi su lietuvių liau-
dies melodijomis bendrą tonų sistemą. Šiam dalykui paaiškinti palyginkime
trigiškos tonacijos gregorijonišką sekmadienio mišparų antifoną su seno-
vės lietuvių liaudies daina, užrašyta Varėnos parapijos Antakalnio sodžiuje
ir Mažvydo „Susimilk ant musu Dieve“ giesmės melodija (64 ir 356 psl.).

=== Ža

= 17)

Maga art- 104 Je , ek - ge TA a
= —- = T

——ą—"-—-—-— a

trn Ula la Tas 4 0.

bo - Tu - 4, ma - d. A,
E: E [-—-,
—————

Aa sia his sia SAS 55 K 2

116 T. Brazys: Mažvydo apako melodijų kilmė

E IIS

———2—----—
-————

Bfimift ant mufų: Dietve /
Galas mufu fa meapgal / JS

BS npliss

————-

bibgias malanės tava;
tatvės galiti iflėganima: Dereidetas

„ESS E ps Is ži

———"—-

tva malanė / au vfmirf'mana fils

m———-——
——-—,

A LA

pride /! Ba Bainpulau af ing biautibesy

Se fitmerbams ng piltibes.

Palyginkime dar doriškos tonacijos Com. Conf. non Pont. mišparų gre-
gorijonišką antifoną su liaudies daina, užrašyta Trakų apskrities Kietaviškės
parapijoje, ir Mažvydo giesmės „Duok mums pakaiu“ melodija (390 psl.):

Ž +—1)-—4-—" = E r — 7
Zu. pe M ve. dima, —r1 1 A-de- la,

= Ž — 3
E | E = E 2B Ž

2 72 Bernard Tao

—————==

Las musa Te U8- 4 4- "12

T. Brazys: Mažvydo „Giesmių“ melodijų kilmė 117

DA PACEM.
Lo. Eidumfdtai.
———,Z7—352
= ES333255-9—-

Dūt mums pafaini nalonci/ Sdiū
E ua Ajas Pindadai J

c3jeju mufu Dieme/Slcs nier ttviena

——— ————

SM ME
ant Eemes / Rurfai vė mus fariautus |

——-—

Tiettai tu micas Diemas mufu,

Šių melodijų tapatybės neieškokime, nes jos čia nėra. Tačiau girdi-
me aiškaus panašumo, kuris glūdi ne melodijų, bet tonacijų, vedamųjų
tonų ir kadencijų tapatybėje. Pagrindiniai charakteringi esmės bruožai,
nustatą melodijų tonacijos savotiškumą, yra šiose melodijose bendri. Del
to ir galima sakyti, jog Mažvydo „Giesmių“ melodijos nėra lietuvių liau-
dies muzikai svetimos, bet su jąja yra labai artimai surištos tonacijos ir
jųjų motyvų atžvilgiu. Kitaip tariant, jos yra lietuviškos.

aaaaaoau

*„* Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų *,*

Julius Wellhausen
1844—1918

Prancūzų gydytojas Astruc'as 1753 m. parašė veikalą „Conjectures
surles mėmoires originaux, dont il parait gue Moise s'est servi pour
composer la Genėse“, kurio viršūnėj jis įrašė šiuos išdižius Vergiliaus
žodžius: Avia Pieridum peragro Ioca nullius ante trita solo. Tai buvo
Pentateucho (— Mozės Penkiaknygių) arba, teisingiau pasakant, Hexateucho
(šešiaknygių, kadangi penketas Mozės knygų pasibaigia tiktai Jozuės kny-
gomis) literatinės kritikos gimimo metai. Astruc'as Hexateuchą nebelaikė
vieningu veikalu, bet suskaldė į sandus (komponentus), į ketvertą svar-
biausių versmių, arba pirminių dokumentų.

Tuojau po Astruc'o jau neigta Mozę esant šių knygų autorium ir
taryta jo veikalą atsiradus tiktai pomoziniais laikais. Kartą pametus tradi-
cijos pagrindus, šiuo klausimu reikšta vis radikalesnių hipotezių. Izraelitų
tautos susiformavimas, ypač jos kulto ir religijos istorija, pamaži ėjęs
kunigiškų įtaisymų išsiplėtojimas — visa tai buvo statoma nepriklausomai
nuo tradicijos versmių; ir tai, ką Biblijos pranešimais Mozė suteikė izraelitų
tautai kaipo Sinajaus įsakymus, tai, kaipo vėliausias produktas, buvo nu-
kelta į patį raidos galą; ši raida prasidėjusi nuo Mozės ir pasibaigusi žydų
ištrėmimu Babelin. Taigi, pagal šias konstrukcijas, izraelitų kulto įstatymai
ir vadinamasis „kunigų kodeksas“ buvęs suformuotas ne 15-me šimtm. pr.
Kr., bet juose atsispindį stovis ir įvykiai, kokių žydų tautoj būta tiktai
tūkstantį metų vėliau. Tai paskiausias ir radikaliausias Hexateucho kritikos
pavidalas.

Jau 1833 m. nuo universitetinės katedros ją skelbė Štrasburgo egze-
getas E. Reuss'as; plačion viršumon ją išnešė 1866 m. K. H. Grafas;
o mūsų čia kalbamas Julius Wellhausen'as patapo šios kritikos
heroldas plačiausiuose sluogsniuose ir jo svarus balsas nulėme tolesnę
šios kritikos raidos linkmę.

Velhauzenas, gimęs 1844 m. gegužės 17d. Hameln'e, 1872 m. buvo
ordinarinis teologijos (protestantų) profesorius Greifsvalde, 1882 m. ekstraord.
rytinių kalbų prof. Hallė'je, 1883 m. ord. prof. Marburge ir nuo 1802
iki 1913 m. Gėttingene, kame ir mirė 1918 m. sausio 7 d.

Veikalus pradėjo rašyt nuo 80-jų metų dirbdamas įvairiose srityse,
pradedant nuo jo labjausiai mėgiamos arabistikos iki Naujojo Įstatymo
egzegezės. Vadu ir naujų kelių skynėjo garbę jis pelnė savo šiais dau-
giausiai pasisekimo turėjusiais veikalais: „Komposition des Hexateuchs
und der historischen Biūcher des Alten Testamentes“ (1885, 31899),
„Geschichte Israels“ (1878), paskiau kaipo „Prolegomena zur Geschichte
Israels (61905) ir „Israelitische und jūdische Geschichte (1894, 51907).

Atsitaikius geroms apystovoms (trūkstant lygaus priešininko, nes
senieji buvo išmirę, o jaunieji nebuvo sustiprėję), „Graio-Velhauzeno teorija“
apie Hexateucho kilmę dabar pradėjo savo nugalimąjį žygiavimą ir laimėjo

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 119

visą vad. laisvamanišką protestantų egzegezę; jos užkariavimai pamažu
pasiekė toli net ir į protestantų ortoksijos sritis. Velhauzenas sujungė dvi
krypti, ir, gal būt, delto tatai jis ir turėjo tokio pasisekimo palyginant su
savo pirmatakais.

Velhauzeno mokytoju buvo Ewald'as (Gėttingene) kurio kryptis
beveik pusę šimtmečio valdė Hexateucho tyrimus, ir kuris paveldėjo savo
mokiniui filologišką-kritišką dvasią; 0 mokinys, įsijausdamas į stilistiką ir
būdamas plačiai filologiškai disciplinuotas, Hexateucho versmių suskaidymą
išvedė iki mažiausių smulkmenų. — Iš kito šono Velhauzenas yrėsi Vatkės
idejų srove, kame šis jau savose knygose „Biblische Theologie des Alten
Testamentes“ (1835) buvo sunaudojęs Hegelio idejas izraelitų religijos
istorijai konstruot. Patsai Vatkė jau senai prieš Velhauzeną buvo nuo
Hegelio filosofijos atsisakęs. Bet jo sekėjai laikėsi jo įspėjimo: „Jei aš
kartą turėčiau pasent, nusilpt ir mokyčiau kitaip, tai manim nebetikėkite!“;
jie, sekėjai, bevelijo eit paskui jauną karštuolį, kuris, neatsižvelgdamas į
istorijos versmes, Izraelio istoriją statydino pagal išanksto susigalvotas
idejas. Šių sekėjų tarpe tatai buvo ir Velhauzenas. Jis ne tiktai dirbo toliau
kritiškai suskirstyt Hexateucho versmes, bet tą suskirstymą atliko taip, jog
jis patvirtino Vatkės prisistatymus apie izraelitų istoriją; tuo būdu iš
Hexateucho literatinės kritikos ir Hegelio istorijos filosofijos aksijomų,
pritaikintų Senosios Sandoros istorijai, pasidarė uždara čielybė, lyg pagal
kokią iš anksto nustatytą harmoniją. Tai ir buvo žavintis pažymys
Velhauzeno mokslo apie Hexateucho kompoziciją, išdėstyto puikia kalba.

Betgi istorijos filosofiškame Velhauzeno teorijos elemente glūdi jo
visai konstrukcijai pavojingas silpnumas. Taip pat sutiko dažno ir garsiai
ištarto pasipriešinimo (netgi iš asyrijologijos šono—Hommel, Winckler) ir
Velhauzeno kritiškas-literatiškas metodas, kuriuo jis ir jo mokykla kapojo
skyrių po skyriaus ir eilutes bei jų dalis skirstė kiekvieną prie jos savų
versmių. Tačiau su šituo dar būtų pusė bėdos. Užtat daug blogiau
dalykai stovi su Velhauzeno teorijos istoriška konstrukcija. Svarbiausias
Velhauzeno izraelitų istorijos veikalas nuo 1878 m. leidimas po leidimo
ėjo be jokių pakeitimų. Tuo tarpu svarbūs atradimai Biblijos žemėj
žymiai praplėtė ir perkeitė mūsų iki šiol turėtas žinias. Velhauzeno teorija,
kaipo sukurta genijaliu užsimojimu, suprantama, nebuvo tiek lanksti ir judri,
kad galėtų prisiderint; nors išrodė, jog Velhauzeno Hexateucho teorija
viešpatauja Senojo Įstatymo tyrimo srity, betgi iš tikrųjų iš jos trobesio
ištrupinėjo viena plyta po kitos.

70 metų amžiaus mistras negalėjo nejust skausmo, jog jo 1914 metų
gegužės 17-ai dienai pavestasis rinktinis studijų veikalas neįstengė paslėpt
prasidėjusio skilimo. Kadangi baugintasi, jog sukaktuvių veikale gali neįvykt
visašališko dalyvavimo, tai buvo parinktas siauresnis specijalistų ratelis,
norėjusiu visa širdimi dalyvaut mokytoją pagerbiant. Į Velhauzeno spren -
dimus literatinės kritikos klausimais dar tebeatsižvelgiama. Tuo tarpu
istoriškai galvojančių egzegetų platūs sluogsniai jau „visa širdimi“ nebeina
savo kadaise labai įžymaus vado pėdomis. č Ų

Prieš Velhauzeno mokyklos hipotezių konstrukcijas turėjo stot oficijalus
Katalikų Bažnyčios mokslas. Popiežiaus Biblijos Komisija 1906 m. birželio
27 d. nusprendė, jog Pentateuchas, nuo senų laikų taip vadinamos Mozės
penketas knygų, savo esmėj yra autentingos. Delto tūlas susirūpina, jog

120 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

ir su bet Pentateucho kritika katalikams jau teks paimti protestantų Biblijos
tyrimo rezultatus. Betgi šitoks susirūpinimas be pagrindo. Aure, jau daug
ankščiau prieš tai, kai Hexateucho kritika suradikalėjo, prancūzų oratorijonų
kunigas Rišardas Simon'as (į 1712) pradėjo Biblijos kritiką, kuri
stengėsi pagrindingai išpręsti nuo daugel šimtmečių juntamas Mozės
knygose sunkenybes, o pradžioj sakytas Astruc'as savo hipotezę statė tuo
tikslu, kad apsaugotų Mozę ir jo darbą nuo hiperkritiškų užpuldinėjimų.
Kai nuo Leono XIII laikų Biblijos studijos pakilo, tai katalikų egzegetų
tarpe prasidėjo ir Pentateucho kritikos judėjimas. Taip ilgai buvęs nu-
trūkęs, jis negalėjo prisimegzt prie minėtų Biblijos kritikos pradų. Jis
užsidūrė amt Velhauzeno mokyklos ir turėjo, su jąja atsiskaitydamas,
išsikovot tvirtą atramo punktą. Daugelis Biblijos mokslo atstovų katalikų
laiko esant per galimą ir netgi būtiną tokią Biblijos ir Pentateucho kritiką,
kurioj nepametama principinių prielaidų. Bet ir jie, kaip kad ir tokios
modernos orijentacijos jų priešininkai, sutinka, jog Velhauzeno teorija
mokslo atžvilgiu gali patapt tvirta ir priimtina taip pat ir katalikų įsitikinimui
tik stipriai ją pakorigavus. Istorijos filosofijos tendencijų korigavimą jau
pradėjo daryt patys buvusieji velhauzininkai. Temperuota, objektivi litera-
tinė Pentateucho kritika galima yra ir katalikų egzegezei, ir šiuo atveju ji
gali dėkot Velhauzeno darbui už tūlą teisingą pastebėjimą. Betgi didžiuma
jo hiperkritiškos dvasios nugirtų darbų tegali jai būt įdomūs tik kaipo
istorijos dalykas. — Ir protestantuose šiandien jau kyla šauksmas: Los von
Wellhausen! (žiūr. tuo vardu M. Kegel'io knygelę, Gūtersloh 1923, Bertelsman).

Leonard William King
1869-1919

Kingas yra buvęs įžymiausias šių dienų anglų asyrijologas. Jis gimė
1869. XII. 8 Londone; nuo 1892 m. buvo Britanijos Muzėjaus asistentas;
1901-1904 metais vedė kasinėjimus Kujundžike (senosios Ninivos vietoj) ir
Persijos uolų užrašų kopijavimus; nuo 1913 m. Britanijos Muzėjaus Aigipto
ir Asyrijos senovybių skyriaus direktorius, nuo 1915 m. King's College
(Londone) profesorius. |

Jo gyvenimo kurinys tai paskelbimas pleitokiniu raštu parašytų Brita-
nijos Muzėjaus tekstų: „Cuneiform Texts in the British Museum“ (nuo
1806 m.). Paskui jis naujai išleido ir toliau leido Rawlison'o „Cuneitorm
Inscriptions ot Western Asia“. Jis bendradarbiavo sustatant „Encyclopedia
Biblica“ ir komentavo religinius tekstus. Iš daugelio jo mokslo veikalų
paminėsime: „Babylonian Magic ant Sorcery“ (1806); „The Letters and
Inscriptions oi Hammurabi“ (3 i., 1898-1900); „Babylonian Religion and
Mythology“ (1809); „Annals of the Kings of Assyria“ (1902); „The Seven
Tabletts of Creation“ (2t. 1902); „The Sculptures and Inscriptions of
Darius of Great on the Rock oi Behistūn in Persia“ (su R. C. Thompson'u
1907); „Studies in Eastern History“ (3 t., 1904-1907). B

Populiaresnio pavidalo veikalai: „Egypt and Western Asia in the
Light of Recent Discoveries“ (amerikoniškas išleidimas 1906, angliškas
1907 su H. R. Hall'u); „History oi Sumer and Akkad“ (1910); „History of
Babylon“ (1915) — Mirė Londone 1919, VIII. 20.

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 121

Leopold von Schroeder
1851—1920

Mokslininkas, kurį čia tariamės minėti, artimas mums pirmiausia jau
tuo, jog savo kilme jis yra Pabaltės žmogus: jis gimė 1851 m, gruodžio
12d. Estų Tartuose (Dorpat), kaipo protestantų kunigo, buv. gubernijos
mokyklų direktoriaus Juliaus Šrederio sūnus. Eredėrių turėta daug vaikų:
šešetas sūnų ir tiek pat dukterų. Tėvas geidavo, kad bent vienas ar kitas
jo vaikų nudirbtų ir šį tą mokslui. Šį tėvo geismą patenkint ypač rūpėjo
Leopoldui. Jis universitetinius mokslus studijavo Tartuose, Jenoj, Tūbin-
gene. Jau Tartuose jam paaiškėjo jo gyvenimo tikslas: senobinės
indų tilologijosir archeologijos studijavimas. 1877 m. jaunas
mokslininkas habilituojasi Tartų universitete, 1882 m. paskiriamas etatiniu
sanskrito kalbos docentu. Kai 1894 m. Tartų universitetas buvo rusinamas,
Šrederis nesutiko čia toliau liktis, nors ir už siūlomą trigubą algą bei
kitas viliojančias sąlygas. Jis su žmona persikėlė į Austrijos Innsbruck'ą.
Del šito kartą jis rašė: „Iš Vokietijos, deja, turiu pasakyt, mums tada
suskambėjo maža draugingai kviečiančių balsų... Atėjo pakvietimas, kuris
mus nuvedė į Austriją ir aš manau, jog ir tai buvo Dievo pakvietimas“.
Insbruke jis tat ir mokė sanskritą su etnologija iki 1899 m.,, kuomet buvo
pakviestas Vienon, kame ir dirbo kaipo savo specijalybės ordinarinis pro-
fesorius iki vienos dienos prieš savo mirtį; 1920 m. vasario 7 d. jis dar,
kaip paprastai, buvo skaitęs lekcijas, o rytojaus dieną, vasario 8, besiren-
giant eit universitetan, apie 10 val. staiga užėję skausmai ir pakankinę jį
iki vidurnakčio paguldė amžinai ramybei.

Kaipo mokslininkas ir tyrinėtojas Šrederis pelnė garsų
vardą ir stovi neabejotinai žymiausių ir vadaujančių praeities ir dabarties
indologų eilėj. Iš jo darbų čia paminėsime bent šiuos: „Uber die Poesie
des indischen Mittelalters“ (1882); „Pythagoras und die Inder“ (1884);
išleido „Maitrūyana Samhita“ (1881-1886, 4 tomai); „Indiens Litteratur und
Kultur“ (1887); „Griechische Gėtter und Heroen“ (1887); „Hochzeitsgebriuche
der Esten und einiger anderen finnisch-ugrischen Volkerschaiten in Verglžich
mit denen der indogermanischen Volker“ (1888); „Delhi, das indische
Rom und sein Campagna“ (1891); „Buddhismus und Christentum“
(1893); „Mysterium und Mimus im Rigveda“ (1908).

Šrederis nesitenkino užsidaręs savo siauroj specijalybėj, bet stengėsi
siekti ir toliau. Tai jis darė dvejopa linkme: gausinguose smulkesniuose
raštuose bei paskaitose populiarindamas savo žinių turtą ir žengdamas į
kaimynes sritis, ieškodamas ir tenai pasimokint. Tokia ypač mėgiama jo
specijalybės kaimynė sritis buvo lyginamoji indoeuropėnų etnologija, kurios
jis yra vienas iš pirmųjų kelių skynėjų.

Paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais SŠrederis ypač susidomėjo
religijos reiškiniu žmonijos gyvenime. Jis savo gražiausią laiką ir
jėgas buvo pavedęs senajai arijų (indoeuropėnų) religijai studijuot. Kaipo
tų studijų vaisius, 1914 m. išėjo pirmasis tomas jo monumentingo veikalo
„Die arische Religion“ (Haessel, Leipzig), o 1916 m. ir 2-sis (planuotas dar
ir 3-sis tomas, autoriui mirus, liko neišėjęs). Srederis, remdamasis atatin-
kama medžiaga, įrodo arijus seniausiais laikais aiškiai pažinojus ir garbinus
augščiausią gerą Esybę. Žodžiai, kuriais jis baigia 1-jį savo
reikšmingo darbo tomą, gražiai nušviečia gautųjų išdavinių vertę bei esmę;

122 Iš mokslirinkų gyvenimo ir darbų

„Tikėjimas į dangaus Dievą arijų prieišistorijos laikais, kad ir tolimas nuo
monoteizmo, kadangi šalia ano Dievo dar buvo gausingai tikimi bei garbi-
nami ir kiti dievai, vis delto yra svarbus ir reikšmingas tikėjimas, savo
branduoly išsilaikęs ir po visų tų pakitimų vėlesniais laikais; jis reikšmingai
išriedėjo persuose ir induose, ir Europos arijų tautas parengė mokslui apie
didį Dievą, Tėvą danguj, į Kurį žvelgt ir melstis mokė savo mokinius
Jėzus Kristus“. 5

Biidamas didelis mokslininkas, Šrederis buvo dar didesnis ž m ogus
ir krikščionis. Jau jo prigimty būta stiprių religijos pradų.
Juos buvo sustiprinę krikščioniški gimdytojų namai. Tačiau jaunystės
metais ir jo sielos religinis dangus apsiniaukdavęs tamsiais debesimis.
Savo gyvenimo religinį tapsmą Šrederis vykusiai aprašė mažame raštely
„Das Rufen Goltes“ (31917, Furche-Verlag, Berlin). Tai yra toks savo
gyvenimo paliudymas, kaip jį galėjo patiekt tiktai tokia graži siela, kaip
Šrederio. Jau šiame aprašyme ryškiai žymu šios jo sielos savybės: tikėjimas
Apvaizda, maldos meilė ir atsidavimas Kristui. Gyvendamas Au-
strų Žemėj jis gavo progos arčiau pažinti katalikybę ir jo supratingumas
Katalikų Bažnyčiai bei jos įstaigoms vis didėjo, destis kai jis tai geriau
pažinojo.

Srederiui suartint su katalikybe didelį vaidmenį suvaidino jo katalikės
šeimininkės, dvi merginos giminaitės, tarnavusios prie jo po viena kitos
nuo to laiko, kai jis apsigyveno Vienoj. Abiem jiedviem jis pastatė
puikų paminklą savo „Atsiminimuose“ (Lebenserinnerungen, 1921, Haessel,
Leipzig). Ko jis iš jų dviejų išmoko, kokios gilios įtakos jiedvi jam padarė,
jis patsai išreiškia šiais žodžiais: „Iš šių dviejų prastų kaimo merginų aš
begalę išmokau, mažiau iš to, ką jos galvojo ir kalbėjo, nekaip iš to, ką
jos veikė ir kaip tai veikė“ (259 p.). Antroji Šrederio šeimininkė, gyvenanti
ilgiau už jį, parašė atsiminimų apie savo poną, kuriuose nušviečiamas
patsai intimiausias jo paskutinio laiko gyvenimas !).

Trumpai kalbant, Šrederis nebesuskubo sugrįžt į Katalikų Bažnyčią

formaliai — jis mirė ūmai ir beveik staiga — bet neabejotinai, jog jis jau
keliavo į savo tėvų namus. Keli pavyzdžiai tai gali paaiškint.
Ė Jo visa širdis buvo kupina krikščionybės. Visai gerai pažindamas
Sventąjį Raštą, ypač mėgo šv. Jono evangeliją, apgailestaudamas, jog
šiandien yra tokių, kurie nori vadintis krikščioniškais teologais, betgi visai
negebėdami įžvelgt augščiausio ir svarbiausio dalyko, neturėdami supratimo
dieviškai Atpirkėjo prigimčiai. Sv. Pauliaus žodžius apiė meilę jis mokėjo
atmintinai ir juos sau ištardavo kai kuriais atvejais, kad atatinkamai pasi-
elgtų. Nes jis nebuvo tik toks teorijos krikščionis, kuriam praktikos
krikščionybė būtų svetimas dalykas, kaip kad tai perdažnai atsitinka.
Praktikos krikščionybė, pirmiausia krikščioniškas artimo meilės rodymas,
buvo jo širdies artimiausias dalykas. Jo šeimininkė pasakoja apie tai
jaudinančių dalykų. „Augštas ir žemas — jam visi buvo lygūs“, rašo ji.

Tiktai svarbi priežastis galėjo jį sulaikyt šventadienį nuo bažnyčios
lankymo. Destis koks buvo laikas ir apystovos, jis eidavo arba į evangelikų

') Siuos užrašus panaudoja cituodamas W. K oppers, S. V. D. savo straipsny
„Leopold y. Sehroeders Stelluns zum KatLolizismus“, Das Neue Reich V (1922-23), 38 Nr.,
pirmiau apie Šrederį rašęs „Jahrbuch'e des Missionshausės St. Gabriel Mėūdling bei Wien“ 1
(1922) ir trumpai „„Reichspost'o“ 1920 m. vasario 21 d. Nr. Iš Kopperso ir imų visas
žinias apie Srederio. religingamą,

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 13

arba į katalikų bažnyčią; dažnai eidavo į vieną ir į kitą. Kai kada rytą
nueidavo į katalikų, paskui į evangelikų ir pagaliau 11 val. dalyvaudavo
katalikų bažnyčios pamaldose. Paskutinį adventą, kokį Šrederis išgyveno,
jis dažnai lankė ir rarotines šv. Mišias. Cionai, kaip kad pirmiau atsilanky-
damas ir gegužinėse pamaldose, jis tarp kitų stipriai pritardavo giedant ir
Marijos giesmes. Klausė katalikų bažnyčioj pamokslų, norėdamas, kad
visas katalikų mokslas jam būt aiškus. Pirmosios savo šeimininkės mirties
dieną kas met užpirkdavo šv. Mišias.

Jis ieškojo pasimokyt katalikiškose knygose ir raštuose. Skaitė Tomo
Kempiškio „Kristaus sekimą“, turėjo katalikišką giesmių knygelę kas
sekmadienį skaitė katalikišką bažnytinį savaitraštį. Paskutiniais dviem savo
gyvenimo metais kasdien skaitydavo skyrelį iš legendų apie šventuosius
ir iš prie čia pridėtų apmąstymų jis sistemingiau pasipažino su katalikų
mokslu. Betgi nesitenkindamas tik skaitymu, stengėsi ir juo pasekti. Vis
apgailestavo, kad protestantizmas atmeta maldas į šventuosius, „tuos
kilnuosius tikėjimo paveikslus ir didvyrius“. Apskritai, jis dažnai liūdėjo
del krikščionybės suskilimo ir geidė, kad visos krikščionių bažnyčios vėl
susijungtų ir tuo būdu pataptų „viena avija ir vienas piemuo“. Mylimiausi
Srederio šventieji buvo šv. Pranas Asižietis ir šv. Augustinas. Pirmojo
turėjo bijografiją, antrojo „Išpažintį“.

Ypatingai mėgo pasveikinimą „Garbė Jėzui Kristui!“. 1919 m. rudenį “

„viename katalikų laikrašty perskaitęs vieną pasakojimą, kuriame ypatingą
rolę vaidino maidelė „Viešpaties Angelas“, buvo taip patrauktas, jog patsai
išmoko tą maldelę ir kalbėjo ją varpams skambinant...
4 Dažnai išreikšdavo susirūpinimo, del nuodėmių jam atleidimo. Ir
labai nusiramino išgirdęs, jog tuo atveju, kai negalima priimt šv. atgailos
sakramento, nuodėmėms atleisti pakanka tobūlo gailesčio akto. Jis dažnai
pakartodavo sau šią tiesą ir atmintinai išmoko katalikišką atgailos formulę.
Panašiai jis padarė ir su dvasinės komunijos aktu. Po mirties šeimininkė
rado tą formulę jo kišeniuj, užrašytą ant kortelės. Mirties skausmų suim-
tas kantriai kentė, melsdamasis ir atsiduodamas Dievo valiai...

Šrederio religinė raida, tatai, dar kartą puikiai patvirtina nuo senovės
žinomą tiesą: Anima humana naturaliter christiana — et catholica. Krik-
ščionybę nuosekliai galvodamas iki galo, neišvengiamai pasieksi katalikybę.
„Amžino nutarimo Tėvas“ atsiėmė jį, rods, staiga, bet ne neprisiruošusį.
Tikra, jog visai netrukus sušvito jam amžinoji šviesa, suteikdama ir dar
trūkusio teoriško aiškumo,

Wilhelm Bousset
1865—1920

Prancūziško kraujo (giminė kilusi iš Dansko hugenotų) iš Liibeck'o
priemiesčio parapijos ortodoksiškų protestantų kunigo namų kilęs Bous-
set'as yra patapęs galva šių dienų vadinamos religijos istorijos mokyklos
(religionsgeschichtliche Schule) -— Naująjį Įstatymą tirt jungiant religiją su
istorija. Prieš tai niekas nieko negalėtų pasakyt, jei tas tyrimas čia nebūtų sa-
vaip, visai radikaliai suprantamas. Būtent, Bousseto prietelio ir bendradar-
bio, ištikimo šios mokyklos siekimų interpreto H. Gunkelio žodžiais, „das
Ziel der Religionsgeschichte war vor Aufang an gewesen, die Schranken

124 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

niederzuwerfen, die das Dogma um das Neue Testament gelegt hatte“ !).
Arba ir vėl, juk tai visokio tyrimo idealas ir yra, kad „Urgeschichte der
christlichen Religion soll so eriasst werden, wie sie wirklich gewesen
ist“. Bet šio krypsnio tyrinėtojai tuojaus priduria, kad „dabei missen
alle Schlagbdume, welche die spžteren Geschlechter zum Schutze des
Heiligtums errichtet haben, fallen. Kein Vorurteil, das die frūheren Theolo-
gen in der Erkenntnis der geschichtlichen Wirklichkeit gehemmt hat, soll
mehr gelten!“ (7 p.).

Ši tokių tendencijų mokykla yra liberališkojo, „laisvamaniškojo“ pro-
testantizmo teologijos raidos produktas 19-jo šimtmečio pabaigoj. Šios
teologijos tėvai pirmiausia yra tai augščiau minėtas Wellhausen'as
— Senojo Įstatymo ir Harnack'as — Naujojo Įstatymo srity. Mat, Vel-
hauzenas, į kurį Boussetas taip tik mielu noru atsišaukdavo ir su kuriuo
jis vėliau buvo prieteliškuose santykiuose, anot Gunkelio, „buvo įnešęs
echt-istorišką dvasią į Senąjį Įstatymą ir vėl atradęs izraelitų religijos isto-
riją“. O Harnakas „Bauro taku eidamas pažino krikščionių dogmos kilmę
iš susijungimo pirminio krikščionių elemento su graikų filosofija. Tai kas
gi buvo arčiau, kaip kad šių dviejų jaunajai generacijai įkvėptoji istorijos
dvasia dabar įsivyravo ir Naujajame Įstatyme ir tenai sutrupino visus
užtvarus“ (8 p.).

Šiąja tat linkme Boussetas ir pradėjo varytis nuo 90-jų metų savo
veikaluose, kurių čią paminėsime chronologijos eile bent šiuos: „Jesu
Predigt in ihrem Gegensatz zum Judentum“ (1892), „Die Ofienbarung
Johannis“ (1896), „Religion des Judentums im neutestamentlichen Zeitalter“
(1903, *1906), „Die Hauptprobleme der Gnosis“ (1907), „Kyrios Christos“
(1913, 1921). 1807 m. B. buvo įkūręs perijodinį žurnalą „Theologische
Rundschau“, kurį ir vedė su Heitmūlleriu, o su Gunkeliu nuo 1901 m.
leido „Forschungen zur Religion und Literatur des Alten und Neuen
Testamentes“, kurioj serijoj yra išėję ir jo paties svarbiausieji veikalai.

Buvo taip pat ir gabus žodžiu bei plunksna populiarizatorius. Reli-
gijos klausimais jautęs perdėm pozitingai; „jis stojo ne kad ardytų,
bet kad skelbtų seną religiją, rods, naujomis lytimis ir naujos gadynės
vaikams“ (Gunkel). Kokios rūšies to „pozitingumo* čia būta, kiek tiek
gali charakterizuot apystova, jog patys protestantai dažnai jo nebejsileis-
davo į bažnyčias kalbingiems pamokslams sakyt. Tur būt del to paties
radikalizmo Boussetui sunkiai vyko ir su akademine karjera, apie ką pik-
tindamasis pasakoja tas pats Gunkelis. Antai, tik po septyneto metų jis
buvęs išgelbėtas iš privatdocento kankinamos padėties netikrumo; bet kai
savo veikalu „Ofienbarung Johannis“ jis tikrai buvo nupelnęs ordinarijatą,
tai to meto bažnytinės politikos santykiais jis turėjęs džiaugtis gavęs bent
ekstraordinarijatą (Gėottingene), kuriame laipsny jis, mokyklos galva, skurdo
20 metų, tuo tarpu kai jo draugai ir netgi mokiniai nevienas jau buvo
ordinarijatą pasiekę. Ir Gėttingeno teologų studentija savo diduma lai-
kiusis nuo jo iš tolo. Ir tiktai mažučio Giessen'o teologijos fakultetas,
turėdamas už pečių stiprią užvėją, pasikvietė Boussetą ordinaru, išgelbė-

ų Wilhelm Bousset. Gedžichtnisrede gehalten in der Universitūt Giessen am O Mai
1920. von Hermann (Gunkel (Separatabdruck aus „Evaagelischs Freiheit“ 1920, Heft
6:6), Tūbingen 1920, 19 p. Iš šios kalbos imta ir visa kita Bousseto asmenį liečianti šio
paminėjimo medžiaga,

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 125

damas jį iš akademinio skurdo... Tai įdomus žvilgis už protestantizmo
bažnytinės politikos kulisų. Rods, karo vargai ir patį Boussetą buvę pa-
darę net politinės partijos vadu.

Boussetas visiems pavyzdys savo dideliu darbingumu !). Katalikų
uždavinys — pastatyt šiai darbo dirvai ir savo tokio darbingumo ir tokios
akribijos žmonių.

Hermann Oldenberg
1854—1920
| Oldenbergas yra buvęs vienas iš įžymiausių šių dienų indologų-san-
skritistų, kurio veikaluose malonus pasakojimo vaizdingumas jungiasi su
filologo erudicija ir istorininko žvalumu. Jis gimęs 1854. X. 31 Hamburge,
nuo 1884 m. buvo ekstr. Berlyno, nuo 1889 m. ord. Kylio ir nuo 1908 m.
ord. Gėttingeno universiteto profesorius.

Tiek paskelbdamas tekstus, tiek savo originaliais veikalais, Olden-
bergas, po Burnouf'o, kaip kad ir Bergaigne'as bei Barht'as, buvo vienas
iš tų mokslininkų, kurie savo tyrinėjimus kreipė vyriausiai į Indijos reli-
gijų kanonišką literatūrą. Jo išleistuose tekstuose svarbiausios reikšmės
turi Vinaya-pitaka, viena iš trejeto budistiškojo kanono sekcijų (5 tomai,
1879-1883), Rigvedos himnai (1888), ir Dipa-vanisa (1879).

Iš jo veikalų, paremtų nepaprastai plačiu tekstų pažinimu, čia pami-
nėsime šiuos, kaipo pačius svarbiausius: „Buddha. Sein Leben, seine Lehre,
seine Gemeinde“ (1881, *1903, 1891 rusiškas vertimas, 1804 prancūziškas,
21003); „Die Religion des Veda“ (1894, 21918, 1903 pranc.); „Die Litteratur
des alten Indien“ (1903); „Vedaforschung“ (1905); „Gėttergnade und
Menschenkraft in den altindischen Religionen“ (1906); „Indien und die
Religionswissenschaft“ (1906); „Rigveda. Textkritische und exegetische
Noten“ (Buch I VI, 1909), „Aus den alten Indien“ (1919); „Die Lehre der
Upanishaden und die Anfinge des Buddhismus“ (1915); „Vorwissenschait-
liche Wissenschaft, die Weltanschauung der Brahmana-Texte“ (1919); „Das-
Mahabharata. Seine Entstehung, sein Inhalt, seine Form“ (1022); „Reden
des Buddha“ (Wolf, Miūnchen) — Hinnebergo enciklopedijos „Kultur
der Gegenwart“ Rytų religijų tome (I,3, 1) Oldenbergas rašė apie indų ir
iranių religiją, 0 visuotinosios filosofijos istorijos tome (I, 5) — apie indų
tilosofiją. — Mirė 1920. III. 25.

Erwin Preuschen
1867—1920

Kaip ir Bousset'as, Preišenas buvo kilęs iš protestantų kunigo šei-
mos, ir patsai kunigavęs (1893-97), paskui mokytojavęs gimnazijoj (1897
-1907), paskui vėl kunigavęs ir tik 1914 mi., nemesdamas kunigavimo, habi-
litavosi Heidelbergo universitete; O kai 1918 m. jis persikėlė kunigaut į
savo gimtąjį kraštą, tai čia jis įstojo į Gyseno universitetą ir buvo kvie-
čiamas užimt Bousset'o vietą šiajam mirus. „Preišenas nebuvo iš savo
mokslo didžiųjų, iš jo neišėjo nulemiančių paakinimų“, sako Krūger'is.
Betgi turint galvoj to žmogaus darbštumą jam ir universiteto katedroj ne-
bėsant, vis delto apie jį tenka ir šioj vietoj paminėt.

*) Jo raštų sąrašas patiektas po Gunkelio kalbos,

126 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

Jis uoliai studijavo senąsias kalbas, reikalingas giliau pažint krikščio-
nybei ir jos senajai literatūrai. Jo licencijato laipsniui disertacija buvo
apie Tertulijono raštus, o daktaro—iš Senojo Įstatymo dalykų. Paskui,
šalia hebrajų kalbos jis išmoko syrų, arabų, armėnių, o paskiausiu laiku
dažnai, jau net sirgdamas, dar mokėsi koptų kalbos. ,

Koki klausimai jam rūpėjo, parodo jo darbai: „Uberlieferung und
Bestand der altchristlichen Literatur“ (1893 kaipo Harnako pagalbininkas);
Krūgerio rinkiniui „Ouellenschriften“ patiekė Tertulijono „De poenitentia“
ir „De pudicitia“ (1891), „De praescriptione“ (1892); „Analecta. Kūrzere
Texte zur Geschichte der alten Kirche und des Kanons“ (1893); „Palladius
und Rutfinus. Ein Beitrag zur Guellenkunde des šdltesten Mėnclhitums“
(1897); „Die apokryphen gnostischen Adamschriften, aus d. Armenischen
ūbersetzt und untersucht“ (1900); „Antilegomena. Die Reste der ausser-
kanonischen Evangelien und urchristlichen Uberlief.rungen“ (1901, 21905);
„Eusębius, Kirchengeschichte, B. VI u. VII. Aus dem Armenischen ūber-
setzt“ (1902), „Origenes' Werke. Der Johannes-Kommentar“ (1902),
„Mėonchtum und Sarapiskult. Eine religionsgeschichtliche Abhandlung“
(?1903): „Zwei gnostische Hymnen“ (1904); „Griechisch-deutsche Hand:
worterbuch zu den Schritten des Neuen Testaments und der ūbrigen
urchristlichen Literatur“ (1910); „Christentum urcd Kirche im Rėmerreich
bis zum Ausgang des 3. Jahrhundert“ (1911, Krigerio „Handbuch'e der
Kirchengeschichte I“); „Die Apostelgeschichte“ (1912, Lietzmann'o Hand-
buch'e); iš plano atstatyt Tatiano Diatessaroną paskelbta tik įvedamas
tyrinėjimas „Das Diatessaron und seine Bedeutung fūr die Textkritik der
Evangelien“ (Heidelbergo Akademijos raštuose 1916).

Dar išvertė iš anglų kalbos Hatch'o („Griechentum und Christentum“
1892), Burkitt'o („Urchristentum im Orient“ 1907), Kingsley'o („Hypatia“
1907) veikalus.

Betgi patį svarbiausią dalyką palikome paminėti pačiame gale: 1900
metais, taigi dar mokytojaudamas Darmstadto gimnazijoj, Preišenas įkūrė
naują perijodinį organą: „Zeitschrift fūr die neutestamentliche Wissenschaft
und die Kunde des Urchristentums“, kuris būdamas kaip koks dvynas
Stadės „Zeitschrift'o fūr alttestamentliche Wissenschait“, netrukus virto
beveik internacijonaliniu organu, sutelkdamas savęsp germanų ir anglų
saksų šalių mokslininkus, teologus ir filologus. Sį žurnalą Preišenas patsai
ir redagavo iki savo mirties 1920. V. 25. Dabar tą žurnalą veda H.
Lietzmann'as.

Boris Aleksandrovič Turajev
1864-1920

„ Pagarsėjęs rusų egiptologas Borisas, Aleksandro sūnus, Turajevas,
kaipo orjentalistas buvo žinomas ne tik Rusuose, bet ir užsienuose, ir
ypač pasižymėjo savo talentu originaliai verst senus Rytų tekstus. Jo dvie-
jų tomų „Istorija drevniavo vostoka“ yra didžiausias įvykis rusų moksle,
Yra tai pirmas tos rūšies originalus kurinys, be kurio egiptologija Rusuo-
se nebūtų turėjusi pamato. Kitas toks pat milžiniškas Turajevo kurinys
yrajo dviejų tomų „Egipetskaja literatūra“. Jo redaguojama išėjo visa serija
„Kulturno - istoričeskija pamiatniki drevniavo vostoka“. Kai kurios tų
puikių knygelių —jo paties kuriniai. Jis bendradarbiavo naujam leidiniui

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 127

Rusuose „Vsemirnaja literatura“, kame išspausdiuo visą eilę straipsnių
apie Koptų, Abesinijos ir Punų literatūrą.

Specijalesnio pobūdžio Turajevo kuriniai tai šie: „K istorii chetskavo
voprosa“ (Petrap. 1900); „Iz istorii knigi miortvych“ (Zapiski. klass. otd.
archeol. obščestva III); „Dvercy naosa s molitvami“ (Pamiatniki muzeja
iziašč. iskusstv v Moskve 1913); „Bog Tot“; „Egipetskaja poviest' «Su-
nuchet»“ (originalus vertimas). r

Turajevas buvo Petrapilės universiteto ir Maksvos Aukštųjų Kursų
profesorius, o taip pat „Maksvos Dailės ir Meno Muzejaus“ Egipto sky-
riaus globėjas. (Reikia pastebėti, kad del kaž kokio neaiškaus ir keisto ne-
susipratimo, Maksvos universitete lekcijas iš senovės Rytų istorijos skaitė
ne Turajevas, o visai neorijentalistas žinovas, tikriausias toj srity profanas
profesorius: Viperis).

Kaip egiptologas, Turajevas visą laiką organizuodavo nedideles kuo-
peles Egipto jeroglifams tirti prie „Dailės ir Meno Muzejaus“ Maksvoj ir
prie Petrapilės universiteto, kame yra iš tos srities gausingas knygynas.
Toms kuopelėms, kad ir kokios mažos jos būtų buvusios, Turajevas nesi-
gailėdavo nei savo jėgų, nei laiko, tikėdamasis, kad iš jų ilgainiui susidary-
sianti Rusuose visa egiptologų mokykla.

Rašydamas Turajevui nekrologą, J. Krečkauskis sako: „Turajevo as-
muo liks amžinai ne tik Rusų mokslo istorijoj, bet ir aplamai rusų kul-
tūroj. Pasaulinio mato mokslininkas, pirmasai rusų egiptologas ir rusų
Egipto mokyklos įkūrėjas, gal būt paskutinysis, kuris įgalėjo savo protu
jį visą apimti ir geografišku ir chronologišku atžvilgiu, visai Europai žino-
mas, vienintelis Rusuose Abesinijos žinovas, ir muzejaus darbininkas orga-
nizatorius, ir religijos bei visuomenės „darbininkas, energingas visų Rusų
cerkvių Soboro bendradarbis, tik dabar, po jo mirties, savo dvasiniu veidu
kyla visa savo didybe, visu savo gausingumu stebindamas kai kuriuos, pir-
miau maža įsižiūrėjusius į ši ramų, kiek tiek keistą ir kaž kaip ne šio pa-
saulio žmogų“.

Skaudu buvo žiūrėt į Turajevą kaipo mokslininką, pirmosiomis Tary-
bų Respublikos dienomis. Sujudintas iki pačių savo sielos gelmių pergy-
venamų savo šalies baisenybių, jis, giliai tikintįs, pasišalina nuo Egipto
mokslo ir visas paskęsta klausime apie patrijarchą Rusuose. Gal būt, jis
laukė iš čia stebūklo ir išganymo savo skęstančiai tėvynei.

Mirė 1920 m. liepos 23 d. būdamas 56 m amžiaus“).

Morris Jastrow ju.
1861—1921
Amerikos asyrijologas, žydų kilmės, gimęs Varšuvoj, nuo 1866 m.
su šeimyna gyveno Filadellijoj, studijavo Pensilvanijos universitete ir
Breslave, daktarizavosi Leipcige 1884 m., nuo 1892 m. semitų kalbų pro-
fesorius Pensilvanijos universitete (Filadelfijoj), „kame ir mokė iki savo gy-
venimo galo. Įsigilinęs studijuot asyrų-babilonių religiją, jis paskelbė: pa-
žymingą vadovėlį, klasikingą savo medžiaga: „The Religion of Babylonia
and Assyria“ (1808). Po pirmojo išleidimo to vadovėlio Amerikoj, jis ėmėsi

*) Šis Turajevo paminėjimas parašytas pasiremiant medžiaga, kurią suteikė jo mokinė,
dabar Lietuvos Universiteto egiptologijos docentas p. Rudzinskaitė - Arcimavičienė, už
ką jai ir šioj vietoj ačiū.

k

128 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

ji visiškai perdirbt ir leido vokiškai atskirais sąsiuviniais (nuo 1002), kurie
sudaro didžiulį repertuarą iki šiol nustatytų davinių. Kad veikalas neiš-
tįstų be galo, autorius turėjo palikt neįvykdęs dalį savo pradžioj nusi-
statytos progranios ir teišleisdamas šio savo veikalo trejetą didelių tomų:
„Die Religion Babyloniens und Assyriens“ (1905-1912), ir pridėdamas prie
jų „Bildermappe zur Religion Babyloniens und Assyriens“ (1912). Atmes-
damas avantiūringas Vinklerio ir Jeremijos babiloniško astralizmo teorijas,
mūsų autorius atsidėjo smulkmeningiems istoriškiems tyrinėjimams ir me-
todiškam nuolat didėjamų asyrų-babilonių istorijos rezultatų klasifikavimui.
Tačiau detalėse ir jo kai kurie sprendimai yra konjektūriški ir paviršuti-
niški, antai, tarp kita, yra ginčijamas jo asyrų hepatoskopijos interpretavi-
mas („Hepatoscopy and Astrology in Babylonia and Assyria, Proced. of
the American Philosophical Society“ (1908).

Savo tyrinėjimų išdavas J. stengėsi padaryti plačiau prieinamas eilėj
straipsnių ir populiaresnių raštų: „Aspects of religions Belief and Practice
in Babylonia and Assyria“ (1911); du ilgi straipsniai Hastings'o „Dictionary
of the Bible“, būtent, „Religion of Bab. and Ass.“, ir „Races of the Old
Testament“ (ekstra tomas 1904); „The Babylonian birht-omens and their cul-
turai significance“ (1914, serijoj „Religionsgeschichtliche Versuche
und Vorarbeiten“ XVI, 5). Su A. T. Clay'u paskelbė „An old Babylonian
Version of the Gilgamesch epic“ (Yale Univ. Res. 1920); su Gottheil'iu
leido „Semitic Study Series“ (nuo 1902); nuolat bendradarbiavo „Zeit-
schrift'e fiir Assyriologie“ ir buvo redakcijos narys „American Journal of
Semitic Languages“ kaip ir „American Journal of Theology.“

J. J. M. De Groot
1854—1921

Šias eilutes rašąs nežino šiuo laiku kito didesnio sinologo (=kino-
a K „Sina“ tai lotyniškas Kinų pavadinimas), kaip šis olandų moks-
lininkas.

Gimęs 1854. II. 18 Schiedam'e (pietų Olandijoj *). 1877-1878 ir 1886-
-1890 m. studijų tikslais jis gyveno Kinuose, 1878-1883 m. buvo kinų kal-
bos vertėju Javos ir Borneo salose, 1891 m. etnografijos ir 1904-1911 m.
sinologijos profesorius Leideno universitete, 1912 m. pakviestas sinologijos
profesorium Berlyno universitetan, kame įsteigė dar sinologijos seminarą
ir buvo jo direktorium.

Jo veikalas „The Religions System of China“, kurio išėjo šešetas
tomų (Leidene 1892-1910) šiandien yra vienintelis šios rūšies darbas ir yra
būtinas repertuaras kinų religijų istorijos srity. Namažesnės vertės ir kiti
jo veikalai: „Sectarianism and Religions Persecution in China“; „Le Code
du Mahayana en Chine“; „Universism: Ą key to the study of Taoism and
Confucianism“ (1912, "vokiškas vertimas „Universismus etc.“ 1018); „Die
Hunen der vorchristlichen Vorzeit 1 Teil: Chinesische Urkunden zur Ge-
schichte Asiens* (1921); „Die Religion der Chinesen“ Hinnebergo „Kultur

*) Ir pagarsėjęs Olandų kun. domininkonas J. V. De Groot'as (1848-1922), 1894 m.
Amsterdamo valstybiniame universitete įkurtos tomistiškos filosofijos katedros pirmutinis titn-
luotas profesorius, ir daugelio įžymių teologijos bei filosolijos veikalų autorius, yra taip pat
gimęs Schiedam'e, toj šv. Lidvinos gimtinėj. >

r

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 129

der Gegenwart“ (I, III 3: Die Religionen des Orients *1913; yra ir prancū-
ziškas vertimas 1910); „Confucian Religion“ straipsnis Hastingso Enci-
klopedijoj ir k.

Mirė 1921 m. rugsėjo 24 d. Grosslichterfeldėj (Berlyno priemiestis).

Oskar Montelius
1843 —1921

Pagarsėjęs švedų archeologas, skynęs naujus kelius žmonijos prieš-
istorijos laikų, ypač bronzos gadynės, chronologijai nustatyti, mėgo tyri-
nėt ir kai kurias specifiškai religijos istorijos sritis, būtent, apie šven-
tųjų simbolių raidą ir išsiplatinimą. Nurodysime čia šias jo tos
srities studijas:

1) Ratas kaipo religinis simbolis prieškrikščioniškais ir krikščioniš-
kais laikais (pirmiausia atspausdinta švedų žurnale „Nordisk Tidskrift tor
vetenskap, kunst och industri“, 1901 m. Stokholme, paskui išversta ir
vokiškai: „Das Rad als religioses Sinnbild in vorchristlicher und christlicher
Zeit“ žurnale „Prometheus. Illustrierte Wochenschrift ūber Fortschritte in
Gewerbe, Industrie und Wissenschaft“, XVI Jahrg. Berlin 1904-05, Nr. 16-18.

2) Saulės ratas ir krikščionių kryžius (pirmiausia „Nordisk Tidskrift'e“
1904 m., paskui vokiškai „Das Sonnenrad und das christliche Kreuz“
žurnale „Mannus“ I, 1909, 53-60, 169-186).

3) Lotyniškas kryžius (Nordisk Tidskriit 1907, 1—34 ir vokiškai
„Das lateinische Kreuz“, Mannus VII, 1915, 281-—314.

Kitos šios srities studijos tik švedų kalba:

4) Kristusmonogrammen, deras uppkommst och ursprungliga bety-

delse, Nordisk Tidskrift 1913

5) Lammet och Korsfanan, Nordisk Tidsknit 1914.

6) Riksdpplet, Nordisk Tidskrift 1918.

7) Hijulformiga spinnen, Fornvannen 4, 1909.

8) Solgudens yxa och Tors hammare, Svenska Fornm. Tidskrift 1809.

9) Solgunden och haus dyrkan, Nordisk Tidskrift 1911.

Gerą Monteliaus gyvenimo ir visų darbų apžvalgą patiekia G.
Kossinna, Mannus'o 13-me tome (1921 m.) 309—335 p.

įlgnaz Goldziher
1850—1921

Madjarų (vengrų) žemės vokiškos kultūros žydas Ignacas Goldziher'as
yra buvęs vienas įžymiausių ir įtakingiausių šių dienų islamologų. Jo įtaka
ėjo tiek iš jo studijų, tiek iš korespondencijos.

Gimęs 1850. VI. 22 Szekesiehervar'e (vok. Stuhlweissenburg) įžymioj
žydų šeimynoj, augštuosius mokslus išėjo Budapeste, Berlyne ir Leipcige,
kame 1870 m. padarė doktoratą studija apie vieną viduramžių arabišką
Biblijos komentatorių, Tanchumą Jerušalmį. Sugrįžęs Budapestan, 1872 m.
buvo paskirtas universiteto privatdocentu, mokė hebrajų kalbą evangelikų
reformatų seminarijoj, bet paskui vis daugiau koncentravosi arabų filolo-
gijoj ir paskui islamologijoj. Madjarų švietimo ministerijos pavedamas, jis
vienerius metus dirbo Vienoj ir Leidene, keliavo po Rytus (1873-1874)
lankydamas Kairą, Siriją, Palestiną. 1892 m. išrinktas Madjarų Akademijos

130 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

nariu (nuo 1907 m. sekcijos prezidentas); nuo 18904 m. paskirtas ordinari-
niu semitų kalbų profesorium Budapesto universitete, čia jis ir išgyveno
beveik visą savo gyvenimą, išvažiuodamas tiktai į orijentalistų kongresus
ir svetimų universitetų kviečiamas padaryt konferencijų, kaip antai Atėnuose
(1912), Leidene (1912), Petrapilėj (1913), Upsaloj ir Stokholme (1914). Buvo.
Budapesto žydų reformistų bendruomenės aktingas narys, 30 metų (1874
-1904) jos generalinis sekretorius, tuo pat laiku būdamas ir įsitikinęs
madjarų lojalistas, mėgęs rašyt ir galvot madjariškai. Bolševikinė Belos
Kuhn'o revoliucija, kaip ir Horihy'o antirevoliucija prisidėjo patrumpint
jo gyvenimo dienas.

Svarbiausi jo veikalai, tai šie ketvertas: 2

1) „Die Zahiriten, ihr Lehrsystem und ihre Geschichte“ (1884). Čia,
beveik visur atsiremiant dar niekur neišleistais šaltiniais, išdėstoma istori-
škai raida vienos dabar išnykusios juridinės sunnitų mokyklos, „penktojo
rito“, zahiritų, kurios įsteigėju buvo Dawoud d'Ispahan (į 888) ir įžymiau-
siu atstovu ispanas Ibn Hazm (+ 1069).

2) „Muhammedanische Studien“ (1880—1890) dviejuose tomuose,
pirmu kart pritaikant istoriškos kritikos metodą gvildena musulmonizmo
formavimosi principus. Šis veikalas padarė mokslo pasauliui gilios įtakos.

3) „Vorlesungen iūber den Islam“ (19010). Tai yra pirmutinis isla-
mologijos vadovėlis, kuriame šešeto lekcijų pavidalu dėstoma apie Muha-
medą, islamą ir jo vietą kitose semitų religijose (1 1.), apie įstatymo raidą
(21.), apie dogmos raidą (3 I.), apie asketizmą ir sufizmą (4 I.), apie sektas
(51.) ir apie paskesnius pavidalus (6 I.). Šios knygos išėjo kaipo I-sis
tomas Streitberg'o ir Wiūnsch'o įkurtos „Religionswissenschaitliche Biblio-
thek“ (leid. Winter, Heidelberg).

4) „Die Richtungen der islamischen Koranauslegung“ (1920). Čia
bandoma parodyt, kaip koraną suprato įvairios egzegetų mokyklos amžių
eigoj.

Be šių didžiųjų islamologijos veikalų, jis pagamino dar visą eilę
veikalų ir iš gretimų sričių, kaip antai, iš žydų-arabų tilologijos: „Studien
zur Tanchūma Jerušalmi“ (1870, doktorato tezė); „Der Mythos bei den
Hebraern“ (1876); Apie žydų religijos raidą (1888, madijariškai); „Usages
juiis d'aprės la littėrature rėligieuse des musulmans“ ir „Mėlanges judėo
-arabes“ (Revue des Ėtudes Juives 1894 ir 1901).

Iš grynai arabų filologijos: „Beitrige zur Geschichte der Sprachge-
lehrsamkeit bei den Arabern“ (1871—1873,3 dalys); „Abhandlungen zur
arabischen Philologie“ (It. 1806, II t. 1809). — Iš musulmonų jurispru-
dencijos ir teologijos: „Katholische Tendenz und Partikularismus im Islam*
(1913 m. paskaita, išspausdinta Beitrūge zur Religionswissenschaft hrsgb.
v. d. Religionswiss. Gesellschaft in Stockholm I, 1913-14, 115—142); apie
Hanbalitus (1908), apie Salimiyah (1907), apie Shi'izmą (1874, 1901, 1906),
apie Fakhr al Din Razį (1912). Žinomoj Hinnebergo serijoj, arba, teisingiau
sakant, mokslų enciklopedijoj „Kultur der Gegenwart“ (Teubner, Leipzig)
randame Goldzihero trumpai, sintetingai išdėstytą islamo ir žydų vidur-
K istoriją (I, 5: Allgemeine Geschichte der Philosophie 31913,

Daugel jo studijų įdėta perijodiniuose leidiniuose, kaip antui „Zeit-
chrii'e der Deutschen Morgenlūndischen Gesellschaft“, „Revue de I'His-

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 131

toire des Rėligions“, „Zeitschrift'e fūr Assyriologie“, „Archiv'e fūr Reli-
gionswissenschaft“, „Islam'e“ ir enciklopedijose, kaip antai, Hastings'o ir
„Islamo Enciklopedijoj“, kurios jis yra buvęs promotorius.

Goldzihero įtaka yra buvusi labai plati tiek jo tiesioginiams moki-
niams (Schreiner, Vahuda), ir artimesniems draugams (A. Mūller, paskui
Snouck-Hurgronje, Ashley Bevan, pagaliau C. H. Becker), tiek ir toliau
stovėjusiems: iš čia bus ėjęs akstinas ir jėzuito Lammens'o studijoms
apie Omaijadų vyriausybę, ir Van Berchem'o apie Kalifų titulus, ir Caeta-
ni'o apie 1-jo šimtm. Sahifah, ir Wensinck'o leksikografiniai darbai, ir Tor
Andrae's Mohammado studija.

Anot Massignon'o, kurio Goldziher'o paminėjimą (Revue de I'Histoire
des Rėligions t. 86, 1922, 61-72 p.) padėjome vyriausiai ir šio mūsų atsi-
liepimo pagrindan, Dr. Heller'is Budapeste rengiąs platesnę apie Goldzi-
her4 monografiją.

Joseph-Eugėne Mangenot
? 1886 1922 =

Gimęs Gemonville (Meurth-et-Moselle) 1856. VIII. 20, Mangenot'as
1881 m. buvo įšvęstas į kunigus, 1883—1903 m. buvo Švento Rašto profeso-
rium Didžiojoj Kunigų Seminarijoj Nancy, nuo 1903 m. buvo Naujojo Įs-
tatymo egzegezės profesorium Institut'e Catholigue Paryžiuj ir popiežiaus
Biblijos Komisijos nariu. Šiuo mokytojavimo laiku jis plačiai dirbo ir
mokslo darbą. Be savo krašto Bažnyčios istorijos dalykų, kurie jam gy-
vai rūpėjo (Les Ecelesiastigue de la Meurthe, matyrs et confesseurs pen-
dant la Revolution francaise, 1895), jis kliudė ir didžiasias Senojo ir Nau-
jojo Įstatymo problemas rūpestingai gindamas tradicines tezes. Svarbiausi
jo šios srities veikalai; „L'Authenticitė mosaigue du Pentateugue“ (1907);
„Jėsus, Messie et Fils de Dieu d'aprės Ies Actes des Apėtres“ (1908);
„La Rėsurrection de Jėsus“ (1910); „Les Evangiles Synoptigues* (1911)—
Bendradarbiavo daugeliui religijos mokslo žurnalų, kaip antai, „Revue pra-
tigąue d' Apologėtigue“, kurio redakcijos komitete jis dalyvavo. Paskelbė
daugel straipsnių „Dictionnaire de Ia Bible“ ir „Dictionnaire de Thėologie
catholigue“, kurio jis buvo redaktorius kun. Vacant'ui mirus.

Louis Duchesne
1843 - 1922

Diušenui mirus 1922 m. bal. 21 d. Romoj Palazzo Farnese, kame
jis buvo gyvenęs daugiau kaip ketvirtį šimtmečio būdamas Romos „Ecole
Francaise“ vedėju, iš gyvųjų tarpo išsiskyrė viena iš įžymiausių asmenybių,
kokių Prancūzija yra kuomet turėjusi savo mokslininkų, rašytojų ir dvasi-
ninkų tarpe.

Jis gimė 1843 m. rugsėjo 18 d. Saint-Servan'e, Bretonijoj (dep. Ille-
et-Vilaine) ir šitos savo keltiškos kilmės neišsižadėjo per visą gyvenimą.
Pirmajame mistikos antplūdy jis pradžioj galvojo eit į vienuolyną, ir buvo
net prisidėjęs į vieną netvirtą kongregaciją — turėjusią uždavinį atgaivinti
viduramžių Brigičių ordeną; bet greitai pastebėjęs, jog tai ne jo kelias,
pasiteūkino palikęs pasauliniu kunigu. Betgi išėjęs „Ecole des Hautes
Etudes“ anksti atsisakė nuo pastoracijos darbo, kad galėtų visiškai atsiduot
mokslui ir mokymui.

132 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

Jo prašmatniai išmokslintą ir aštrią dvasią traukė savęsp Atikos kul-
tūra, ir todel jo pirmasis mokslo darbas buvo pranešimas „De codicibus
mss. graeci Pii II in Bibliotheca Alexandrino - Vaticana“, ir kitas pra-
nešimas apie mokslo kelionę į Ato kalną. (Mėmoire sur une mission du
Mont Athos, 1877). Dar didesni jo sugebėjimai dirbt mokslo darbą, pasi-
rodė jo pirmojoj studijoj apie „Liber pontificalis“ (1877). Nuo šio laiko
nors visuomet labai domėjęsis klasikine senove, savo darbą jis aprėžė tik
senosios krikščionybės tyrinėjimu. Tuo laiku nesenai įkurto Paryžiaus
„Institut Catholigue“ rektorius Mgr. d'Hulst'as pakvietė Diušeną Bažnyčios
istorijos katedrai šiame Institute užimti (1878).

Pirmutinis didelės reikšmės Diušeno darbas čia buvo jo išleidimas
„Liber pontificalis“ — tekstas su įvadu ir komentorium —- dviem dide-
liais tomais in 40 (1885 — 1892). Paskui tuo pat laiku prisiderindamas į
savo lekcijas, jis rengė kitu du platesniems sluogsniarms skiriamu veikalu
apie senobinės krikščionių Bažnyčios ir kulto istoriją: „L'histoire ancienne
de V'Eglise“ (pradžioj autografuota tik jo klausytojams kaipo „Origines
chrėtiennes, 2 t. 1882) ir „Les origines du culte chrėtien“ (1889, 31903).
Ypač šios paskutiniosios knygos padarė tiesiog perversmą liturgijos isto-
rijos tyrimų srity.

Tuo pat taip vaisingu savo darbo laiku Diušenas drauge su savo senu
mokytoju Giambattista de Rossi išleido brangų dokumentą „Martyrologium
Hieronymianum“ (1894 m. antrajame lapkričio raėn. tome „Acta Sanctorum“)
ir paskelbė pirmąjį tomą veikalo „Fastes ėpiscopaux de Vancienne Gaule“
(3 t, 1894—1915), kuris palieka pavyzdingas senųjų Prancūzijos vyskupų
sąrašų rekonstrukcijai ir atskirų šalių hagijografinių tradicijų kritikai. Šiuo |
laiku jis dar atspėjo bendradarbiaut ir laikrašty „Bulletin critigue“, kurio
jis buvo bendrįkūrėjas ir kuris tol tarpo, kol Diušenas jį maitino ilga ka-
binetinio mokslingumo straipsnių eile.

žesnių veikalų, kaip „Les premiers temps de !' Etat pontifical“ (1898, 1902),
„Les Eglises sėparčes“ (1896, 21905).

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 133

Ši sutraukta apžvalga dar neduoda Diušeno nuopelnų vaizdo. Jiems
įvertint reikia atsimint, kaip prieš Diušeną stovėjo Bažnyčios istorijos mo-
kymo darbas Prancūzijoj, toj šaly, apie kurią Flaubert'as sako: ce doux
pays de France, oū Ie superficiel est une gualitė“. Tasai tariamasis studijų
pakilimas, kurį 19-jo šimtmečio vidury pradėjo Dom Guėranger'as ir jo
mokykla, iš tikrųjų, anot Dom Germain Morin'o O. S. B., tebuvo atgaleiga,
protesto judėjimas prieš Tillemont'ą ir kitus 17-jo ir 18-jo šimtm. prancū-
zų mokslingumo atstovus. Susisiekime su vokiečių mokslu tematyta pavo-
jaus užsikrėst protestantiško ir racijonalistiško tyrinėjimo pavojais, kas buvo
laikoma nusižengimu katalikiškam ir prancūziškam idealui. „Diušenas buvo
pirmutinis, turėjęs drąsos pasipriešint šitam albernam ir atgaleiviškam dva-
sios krypsniui: jis, kuris, kaip Augustinas, buvo persiėmęs, jog „Dievo Ba-
žnyčia nereikalinga kabinėtis už vaikiškų istorijų“, ne triukšmingais paskel-
bimais arba principų nustatymais, bet tiesiog savo objektyvaus ir tiesą my-
linčio metodo pavyzdžiu parodė mūsų generacijai kelią, kuriuo ji turėjo eit,
jei ji, gvildendama pirminės krikščionybės problemas, norėjo vaisiagai pa-
tarnaut tiesai ir Bažnyčiai. Betarpiškas šito uždavinys buvo tas, kad mo-
kslininkai, netgi kurie katalikybei buvo perdėm neprietelingai nusistatę, vie-
nas už kitą daugiau pareiškė su palaimingu baimingumu sumišusio re-
spekto visam, kas ėjo iš Diušeno, nes jie tikrai žinojo, jog, jei Diušenas jau
padarys kokį išvedimą, jis išlaikys ir aštriausios kritikos antpuolius... Deja,
taip nebuvo, bent pradžioj, bažnytinėse sferose... Ir pagaliau pergyventa,
jog net patys ryškiausi priešininkai, kurių tarpe buvo iki šiol buvęs taip
pat ir nenuilstąs tyrinėtojas Ulysse Chevalier— „Ie pertide Ulysse“, kaip jį
juokais vadino Diušenas—viešai atsivertė ir pradėjo žengt Diušeno keliais tokiu
uolumu ir sąžiningumu, kuris veikiai perkreipė viešąją nuomonę“... (Morin),

Tačiau su šviesa eina ir šešėlių. Diušenas turėjo. ypač vieną ydą, kuri
daugiau kaip kuri kita krinta akysen. Jis turėjo savy perdaug dvasios,
perdaug to esprit gaulois, tos įgiliančios pajuokos, kurios negalima išlai-
kyt nori ar nenori. Stendhal'is apie jį su daugiau racijos kaip apie Mezzo-
fantį būtų galėjęs pasakyt: „Ouoigue si savant, il n'ėtait pas bėte“. Kaip
retai mokslininkai specijalistai, jis taip artistiškai gebėjo kalbėt, kaip koks
geras prozaistas. Iš jo kalbos trykšte tryško sarkazmai... Ir dar jo, kaipo
mokslininko, silpna pusė buvo ta, kad jis perdaug ieškojo istorijoj pikan-
tiškumo. Trumpai sakant, Diušenas nevisuomet išlaikydavo korektingumą.
Tatai, suprantama, jis, turėjo nemaža priešininkų iš dešinės ir kairės. Ir jo
„Histoire ancienne de U'Eglise“, kuri pirmųjų krikščionijos amžių dideles
scenas vaizduoja taip gyvai, kaip koks romanas, teko indeksui. Bet nors tas
smūgis ištiko Diušeną visai netikėtai, prieš užtikrinimą iš augštos vietos,
jis pavyzdingu paprastumu nusilenkė pastatytiems reikalavimams. Nes jo
turėta ir tikrai kunigiškų sielos savybių: paprastumo, vaikiškumo, netgi
naivumo, apie ką pavyzdžių teikia jo prietelis benediktinų kun. Morin'as
(Hochland XIX, 2, 434—441).

1900 m. Diušenas buvo paskirtas apaštališku protonotaru, nuo 1903 m.
pirmininkavo popiežiaus istorinei liturgijos Komisijai, nuo 1910 m. išrinktas
Prancūzų Akademijos nariu.

Palaidotas, kaip patsai norėjo, sename Saint-Servane (1922. V. 4) me-
Jancholingame savo gimtinės jūrių krante be oficijalinių kalbų, be vaiki-
škos pompos. Jų ir nereikėjo. Jo dvasia, jo garbė patvers ilgiau nei iki jo

134 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

kapas sunyks, kaip vienas senosios Galijos poetas-vyskupas yra ištaręs:
Mens et gloria non gueunt humari.

Hermann Diels
1848—1922

Didžiulis šių dienų klasikinės filologijos šulas Hermanas Dylsas,
daug nusipelnęs graikų filosofijai, antikinei medicinai ir technikai tirti, bū-
damas Hermano Usener'o mokinys, yra kartkartėmis palietęs ir religijos
istorijos sritį. Cion eina šios jo studijos:

1) „Sibyllinische Blatter“ (1890).

2) „Ein orphischer Demeterhymnus“, Festschrift fūr Theodor Gom-
perz.

3) „Ein orphischer Totenpass“, Philothesia. Festschrift fūr Kleinert
(1907).

4) „Arcana Cerealia“, italų archeologo Salinos jubilejinėse knygose.

5) Apie senobinių laivų žyiasxvą, Maksui Roediger'iui 1915 m. pa-
Ššvęstame sąsiuviny „Zeitschritt'o des Vereins fūr Volkskunde“.

6) Apie Melampo palmomantikos raštą (1908 ir 1909).

7) „Das Labyrinth“, Festschrift fūr A. Harnack (1921).

8) Himmels-und Hėllenfahrten von Homer bis Dante“, Neue Jahr-
būcher fūr das klassische Altertum etc. 1922.

9) „Zeus“, Archiv fūr Religionswissenschaft 22 B. (1922 — 23).

Nr. 1—7 studijų turiniai paduoti E. Samter'io kalboj: Zum Gedicht-
niss von Hermann Diels, Berlin 1923.

James Hastings
1852—1922

Gimęs 1852 m. Huntly, nuo 1884 m. tarnyboj United Free Church,
nuo 1902 m. dvasininkas St. Cyrus Montrose (Škotijoj) Dr. James Hastings
buvo gabus organizatorius ir išleidėjas ištisos serijos religijos mokslų en-
ciklopedijų, kaip antai: „Dictionary of the Bible“ (5 tomai 1898—1904), „Dic-
tionary ot Christ 2nd the Gospels“ (2 t. 1906 — 1908), „Encyclopaedia of
Religion and Ethics“ (12 t. 1908—1921). Be to, nuo 1850 m. vedė žurna-
lą „The Expository Times“ ir visai prieš pat mirtį dar paskelbė jo tempe-
ramentui ir metodui charakteringą veikalą „The Christian Doctrine of Pea-
ce“ (1922).

W. H. R. Rivers

r 1 1922

Sis mokslininkas mūsų žurnalo skaitytojams žinomas iš pirmojo straip-
snio, kame jis dvejetą kartų cituotas. Jis buvo Kembridžo universiteto
pajautų fizijologijos profesorius. Iš profesijos medikas, jis pamaži vis krypo
į eksperimentinę psichologiją, o paskui į etnografiją bei etnologiją. Daly-
vavęs vienoj ekspedicijoj į Torrės apylinkes (Melanezijoj), jis ėmėsi daryt
ankietą apie vietos gyventojų pajautų psichologiją ir apie jų giminystės
sistemą. Tai išdėstė savo veikaluose: „Torres Straits Expedition“; pa-
skui paskelbė dar monografijas: „Les Todas“ (1907) ir „History of Me-
lanesian Society“.

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 135

Jo „Kinship and Social Organisation“ (1914, Nr. 36 of the „Studies in
Economic and Political Science“ ed. by Hon. W. Prember Reeves, London,
Constable) nors trumpai, bet puikiai pavaizduoja vadinamos klasifikatorinės
giminystės sistemos komplikuotumą ir su tuo susirišamus klausimus; tatai ir
yra šiąja proga labai rekomenduotinas veikalas Morgano konstrukcijų silpnu-
mu įsitikinti.

Paskutiniu laiku jis buvo vėl grįžęs į savo psichofizijologijos studijas ir
išleido šios srities veikalą pavadinęs: „Instinct and the Inconscious“ (1920).

Friedrich Delitzsch
1850 —-1922

Šiam mokslininkui tinkamiau įvertinti, tenka kiek plačiau apibūdinti jo
gyvenimo eiga, mokslo darbai ir jo religinė raida.

Fridrichas Deličas buvo jauniausias iš ketverto sūnų 1890 m. mirusio
Prano Deličo, kuris nuo racijonalisto gimnazijos laikais buvo prasimušęs
iki įsitikinusio liuterono ir dirbęs kaipo protestantų teologijos, ypatingai
Senojo Įstatymo profesorius Rostoke, Erlangene ir pagaliau Leipcige ir pa-
sižymėjęs ypač savomis rabinizmo studijomis. Jaunas Fridrichas puikiai
baigęs gimnaziją Erlangene 1868—1873 metais studijavo drauge semitų ir
indoeuropėnų kalbos mokslą Leipcige ir Berlyne. 1873 m. jis parašė dak-
taro disertaciją apie indoeuropėnų ir semitų kalbų kamienų giminystę (1884).
Paskui nuvyko į Jeną sanskrito studijoms pabaigti. Čia jis susitiko su vo-
kiečių asyrijologų Nestorium Eberhardu Šraderiu. Tuomet dar tik vysty-
kluose esąs asyrijologijos mokslas jį sužavėjo, ir kaipo vieninteliam Šrade-
rio mokiniui šioj mokslo šakoj, Deličui pigiai pavyko habilituotis Leipcige
1874 m. su studija apie „Asyriškus gyvulių vardus“.

Nuo šio laiko asyrijologijos raida neatskiriamai surišta su Deličo var-
du. 1878 m. jis buvo jau ekstraordinarinis asyrijologijos profesorius,
1803 m. pakviestas į Breslavą ordinariniu asyrijologijos ir semitų kalbų pro-
fesorium. 1802 m. pakvietus jį Berlyno universitetan ordinaru dėstyt ori-
jentalinei filologijai ypatingai atsižvelgiant į asyrijologiją ir drauge pasky-
rus karalikiškųjų muzejų naujai įsteigto priešakinės Azijos skyriaus direk-
torium, jo veikimas asyrijologijos srity, kaip jis pats teisingai rašo'), pasiekė
nesitikimo vaisingumo. Jis buvo vienas iš įkurėjų, vedėjas ir uoliausias
rėmėjas „Vokiečių Orijentalinės Draugijos“, kuri turi daug nuopelnų savo
kasinėjimais Asyrijoj ir Babilonijoj. Jis yra vienas iš įsteigėjų taip pat ir
„Priešakinės Azijos bei Egipto Draugijos“. Tyrinėjimo tikslais tris kart
keliavo patsai į Rytus ir savo specijalybės darbo vaisius išdėstė daugely
veikalų, apie kuriuos žemiau kalbėsime. Bet didžiausio pasitenkinimo, kaip
jis pats sakosi, Deličas turėjęs mokydamas ir visi jo mokiniai tikrai patvir-
tins, jog jis „visuomet stengėsi pagerint savo mokymo būdą ir prisitaikint
į savo klausytojų reikalavimus bei gabumus“. Jis visa siela buvo prisirišęs
prie akademinio mokymo darbo ir jam buvo didelis smūgis, kai, einant nauju
tarnybos amžiaus įstatymu, jis, sulaukęs 70 m. amžiaus, turėjo 1920 m. išeit
iš universiteto. Jo akademiškas darbas buvęs ir dideliai vaisingas. Dau-
gelis jo mokinių šiandien turi užėmę naujai įkurtas asyrijologijos katedras.
Bet „visi jaunesnieji asyrijologai ne tik Vokietijos, o ir Prancūzijos, Angli-

') Mein Lebenslaut (Sonderabdruck aus Reklams Universum, 36. Jahrg. Heft 47)

136 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

jos, Amerikos ir kitų kraštų filologijos atžvilgiu yra netiesioginiai ar tie-
sioginiai Deličo mokiniai“ (H. Zimmern). Kadangi šiandien Deličo mo-
xsliškai pagrįstoji asyrijologija patapo būtinas mokslas ir senojo Įstatymo
egzegezei, tai jo mokiniais yra buvę ir nemaža katalikų teologų.

Dabar apie mokslinius Deličo darbus. Pirmiausia tenka paminėt, jog
jis sukūrė asyrišką gramatiką („Assyrische Grammatik“ 1880, 21906) ir asy-
riškąjį žodyną („Assyrisches Handwėrterbuch“, sudarytas sąsiuviniais
1887—1896), kuris dar ir šiandien nepralenktas del jo autoriaus genijalaus
darbo metodo, nors filologijos medžiaga dabar žymiai padidėjusi. Paskui,
Deličo asyriškoji chrestomatija („Assyrische Lesestiicke“ 51005) yra ele-
mentorius asyriškai mokytis. Nuo 1889 m. jis su P. Haupt'u leido „Beitri-
ge zur Assyriologie und semitischen Sprachwissenschaft“ ir „Assyriolo-
gische Bibliothek“.

Tačiau Deličas neapsirėžė tiktai viena asyrijologija. Su Pranu Thu-
reau-Dangin'u (Paryžiuj) jis pagrindo dar sumerų kalbos mokslą, kuris
tyrinėja kalbą priešsemitinių Mezopotamijos gyventojų, turėjusių labai
didelės reikšmės senųjų Rytų kultūros ir religijos raidai; nes iš jų semitai
buvo pasiėmę raštą bei kultūrą ir to pėdsakų, kaip šiandien matome, žymu
iki vėliausių laikų ir net gi pačioj Biblijoj. Šioj srity Deličas sukūrė „Grund-
zūge der sumerischen Grammatik“ (1914) ir „Sumerisches Olossar“ (1914).
Ir Kapadokijos pletokinio rašto tabelių problemą jis palietė taip pat pagrindą
tiesiančiu tyrinėjimu („Beitrige zur Entzifferung der kappadokischen Keil-
schrifttafeln“, Abhandlungen der Sichsischen Gesellschaft der Wissen-
schaften, XIV, 1894); o kai paskiausio laiko Boghazkėi'e padaryti kasinėjimai
(1906) iškėlė hetitų problemą, tai ir čia jis tarė savo žodį ir tyrimą pa-
statė ant tvirtų kojų („Summerisch-akkadisch-hettitische Keilschriftfragmen.
te“, Abhandlungen der Preussischen Akademie der Wissenschaften (1914)

Bet filologiški Deličo tyrinėjimai siekė ir dar toliau. Kaipopagarsė-
jusio hebraisto sūnui, jam buvo artimas ir hebrajų kalbos mokslas. Ir čia
jis problemą pajudino iš svarbiausios pusės — hebrajiškos leksikografijos
atžvilgiu, ir kai iki šiol buvo vienašališkai pabrėžiama arabų kalbos reikš-
mė, jis nurodė į asyrų kalbą (plg. jo „Hebrew Language viewed in the light of
Assyrian research“ (1883) kaipo betarpiškai artimą hebrajų kalbai. Šiąja prasme
jis 1886 m. parašė „Prolegomena eines hebriisch - aramšischen Wėrterbu-
ches zum Alten Testament“ ir 1915 m. „Philologische Forderungen an die
hebraische Lexikographie“. 1920 m. paskui dar pasirodė „Lese-und Schreib-
iehler im Alten Testament“. Anot Deličo mokinio, mūsų bendradarbio L
Dūrro, tai yra „nuostabus tikrai deličiško filologiško knibinėjimo darbas,
kame pirmu kart susisteminta iki šiol įžiūrėtos Mazoros teksto rašymo ir
skaitymo paklaidos, kad pastatyti ribą ikšioliniam teksto kritikos «nemeto-
diškam ir todel bekraščiam emendavimui». Deličo principas, tai kad teksto
paklaidų esimą seka priimti tik ten, kame įžvelgiama pagrindo“. — Šis pa-
skutinysis darbas pagaliau turėjo būt tik pirmatakas jau pirmiau garsinamo
„Hebraiškojo Glosaro“, kurio išleidimas vis užsivilko del karo ir kurio da-
bar miręs Deličas jau bent patsai nebeišleis. — Tai vis perdėm dideliai
pozitingi Deličo darbai.

„ Bet plačiuose sluogsniuose Deličas dar daugiau pagarsėjo savo dar-
bais ne toj srity, kurioj jis buvo specijalistas — orijentalinėj tilologijoj —
bet kurioj jis visai buvo nespecijalistas — tai, būtent, religijos moksle ir

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 137

religijos istorijoj. Jo išsišokimams šioj srity teisingiau suprasti tenka dir-
stelt į jo paties religinę raidą. ;

Savo šeimoj išauklėtas griežtai tikinčiu liūteronu, jis, tur būt, buvo
palikęs toks ir iki universitetinių metų. Universitete pasiklausęs teologų
racijonalistų ir patsai tokiu patapo. Ypač vienas įvykis jį labai sujudinęs,
apie ką jis pasakoja viename iš savo paskiausių raštų. Jis klausęs vieno
liberališko teologo paskaitų apie Senąjį Įstatymą, ir tasai pasakęs, jog va-
dinamosios 5-sios Mozės knygos, Deuteronomium, esą parašytos visai ne
Mozės, bet septynetą šimtmečių vėliau tam tikru tikslu. Tai giliai Deličą
sujudinę ir jis tą pačią dieną nuėjo kalbėtis pas tą profesorių apie tai, ką
buvo girdėjęs. Besikalbant apie Deuteronomium'ą, jam išsprūdęs žodelis:
„Vadinasi, 5-sios Mozės knygos yra tai, kas vadinama falsifikacija?“ Pro-
fesorius atsakęs: „Del Dievo! Rods, taip yra, bet šitaip negalima sakyt!“
Šie žodžiai ypač tas „del Dievo“ jam skambėję ausyse per visą gyvenimą,
ir jis niekuomet negalėjęs suvokti, kodel tokiuose rimtuose dalykuose ne-
galima ir pasakyt to, kas yra teisinga. Ryždamasis nedaryt tokio kom-
promiso, jis ir pylė vandens racijonalistiškam malūnui.

Jau ir pirmiau kartkartėmis kliudęs Babilonijos istorijos („Geschichte
Babyloniens und Assyriens“ 1801, paskiau dar „Handel und Wandel in
Altbabylonien“ 1909), ir Babilonijos religijos („Das babylonische Weltsch6-
piungsepos“ 1896) bei Senojo Įstatymo problemas („Wo lag das Paradies?“
1871, „Das Buch Hiob“ 1902), Deličas ypač paskutiniais dvejeta savo gy-
venimo dešimčių metų pagarsėjo savo nerimtais racijonalistiškais S. Įstatymo,
krikščionybės ir katalikybės užpuldinėjimais. Tai jis darė visoj eilėj pa-
skaitų ir smulkių raštų, pradedant nuo tų daug triukšmo -sukėlusių pa-
skaitų apie Babelį ir Bibliją (1902—1905 '), kurio aidas, nors daug vėliau,
atsimušė ir Lietuvoj pavidalu Pr. Dovydaičio knygelių „Biblija ir Babelis *
(1911), ir baigiant jo „Didžiąja apgaule“ ?). Ypač šis paskutinysis raštas,
paskutiniai du stambūs šūviai, paleisti menkais motyvais: tai yra politinis
pamiletas... antisemitizmui pakurstyt. Įsikarščiavęs Deličas pagaliau ima
kovot net prieš hebrajų kalbos mokymąsi.. Šio paskutiniojo, kaip ir kitų
Deličo polemiškų raštų pagrindinės paklaidos, tai racijonalizmas, velhauzijo-
nizmas, klaidingos nuomonės apie inspiraciją ir apreiškimą, prietarai į Se-
-nąjį ir Naująjį Įstatymą, taip pat į Katalikų Bažnyčią, jos kultą ir k. !). Toki
raštai visai neverti tokio žymaus orijentalisto ir tenka pagailėt, kad toks
specijalistas šiuo būdu pagriovė savo garbę.

/) Babel und Bibel, Ein Vortrag (Leipzig 1902; 1021 m. šių knygelių buvę išėję
63000 egz.!) — Zweiter Vortrag ūber Babel und Bibel (Stuttgart 1903). — Babel und Bi-
bel, ein Riūckblick und Ausblick (Stuttgart 1904). — Babel und Bibel, Dritter Vortrag
(Stuttgart 1905). — Mehr Licht (Leipzig 1907). — Zur Weiterbildung der Religion (Stutt-
gart 1908). — Das Land ohne Heimkehr (Stuttgart 1911). — Babylonismus und Christen-
tum (žiūr. pranešimą „Berliner Tageblatt“, vakarinis išleidimas 1911 m. vasario 22 d.). —
Ernste Fragen (Stuttgart 1912) — Die Welt des Islam (Berlin 1916).

*) „Die grosse Tauschung. Kritische Betrachtungen zu den alltestamentlichen
Berichten ūber Israels Eindringen in Kanaan, die Gottesoffenbarung von Sinai und die
Wirksamkeit der Propheten“ (Stuttgart 1920). — Zweiter Teil. Fortgesetzte kritiscie Be-
trachtungen zum Alten Testament. vornehmlich den Prophetenschriften und Psalmen,
nebst Schlussiolgerungen. T. p. 1921.

!) Pavyzdžių parinkta Theis'o rašte: „Friedrich Delitzsch und seine „Grosse
Tauschung“ oder Jaho und Jahwe“ (Trier 1921). kuris raštas ir šiaip yra geriausias iš
visų raštų, atremiančių paskiausį Deličo puolimą. Kita šiuo Deličo raštu sukelta litera-
tūrą surašyta „Biblische Zeitschrifto“ XVI, 129 ir t.

138 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

Tačiau nėra tokio blogo, kurs į gera neišeitų. Ir šie radikalūs už-
puldinėjimai davė gerų vaisių. Nekalbant jau apie tai, kad jis sudomino
šiais klausimais platesnius sluogsnius, šiandien jau pradeda darytis žymu
naujo supratimo ir Senojo Įstatymo tyrimo uždaviniuose. Būtent, kai pa-
skutiniais metais paisyta tik didumoj vienašališkos literatinės kritikos ir lai-
kytasi daugiau literatinio istorinio žvilgio, dabar vėl pradedama pabrėžt
religinės Senojo Įstatymo vertybės, kad iškelti aikštėn jo tikrai viršijančią,
vienatišką reikšmę žmonijos religinei raidai prieš deličiškus niveliacijos
bandymus. Antai, Rudolias Kittel'is jau 1921 m. pirmajame Vokietijos ori-
jentalistų susivažiavime Leipcige šitai pažymėjo kaipo „Senojo Įstatymo
mokslo ateities uždavinį“ !).

Carl Bezold
1959 — 1922 (ar 1923?)

Gimęs 1859 m. Donauwėrth'e, Bavarijoj, Karolis Becoldas nuo 1883
m. buvo privatdocentu Miunchene, 1887—1893 m. dirbo Britanijos Muze-
jųj, ir nuo 1894 m. buvo ordinarinis rytų kalbų profesorius Heidelbergo
universitete.

1887 m. Becoldas įsteigė žurnalą „Zeitschrift fūr Keilschriftforschung“,
kuris nuo 1886 m. virtęs „Zeitschrift'u fūr Assyriologie“ gyvuoja ir iki šiol.
Atskirų darbų paskelbė: „Ueberblick ūber die babylonische-assyrische
Literatur“ (1886); „Catalogue of the cuneiform tablets in the Kouyunjik col-
lection of the British Museum“ (1889—1809); „The Tell-el-Amarna tablets
in the British Museum“ (1892); „Oriental Diplomacy“ (1893); „Semitische
Studien“ (1894—1900); „Ninive und Babylon“ (1903, 1909); „Babylonisch-
assyrische Texte“ (1904); „Das arabisch-athiopische Testament Adami“
(1906) ir k.

Tai buvo didelis, sąžiningas, kritiškas asyrijologas. Deličui užsipuolus
Senąjį Įstatymą savo paskaitomis apie „Babelį ir Bibliją“, ir Becoldas tarė savo
rimtą žodį raštu „Die babylonisch-assyrische Keilinschriften und das Alte
Testament“ (1904), kuriame tūlą per ūmą anojo išvedimną įvertino sulyg jo
tikrąja verte, taip pat aimesdamas ir panbabilonistų astralines-mitologines fan-
tazijas !). Vėliau, grįžęs dar kartą prie Babelio ir Biblijos klausimo *) jis taip
formulavo to meto šio klausimo stovį, kuris formulavimas ir šiandien visai
galioja: „Visa niveliuojantis laikas sulygino taip pat ir bangas vadinamo
„Babelio-Biblijos“ ginčo. Mozė ir Hamurabis iš mirgančios plataus viešu-
mo šviesos sugrįžo į stiprinantį rimto moksliško tyrinėjimo pavėsį. Kaip
ir galima buvo tikėtis, anoji trukšminga polemika iki šiol nepajudino nei
krikščionių religijos pamatų, nei privertė asyrijologijos tyrinėjimą bet kuriuo
klausimu nusileist“.

Becoldas šioj vietoj mums dar labiau minėtinas, kaipo buvęs didžiau-
sias šiais laikais babilonieči ų astrologijos žinovas. Nesant iki šiol
šiam dalykui, babiloniečių astrologijai, specijaliai pavesto veikalo, jis pir-
mutinis yra bandęs šiąja linkme žengti pirmuosius žingsnius. Taip antai,

" Plg. taip pat H. Gressmann, Die Aufgaben der alttestamentlichen Forschung,
Giessen 1924,

*) Plg. kad ir citatas iš šio rašto mano „Biblijoj ir Babely“ pasinaudojant asmenų
rodykle.

*) Zur Babel-Bibel-Frage, Deutsche Literaturzeitung, 1907, Nr. 16.

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 139

kalbamąjį dalyką trumpai suimt krūvon Becoldas bandė savo akademinėj
kalboj „Astronomie, Himmelsschau und Astrallehre bei den Babyloniern“
(1911, Heidelbergo Mokslų Akademijos raštuose), kurią anuomet šias eiles
rašąs turėjo malonumo gaut iš paties autoriaus, kai jam, kaipo „Asyrijo-
logijos Žurnalo“ redaktoriui buvo pasiuntęs paminėt tame žurnale savo
„Bibliją ir Babelį“. Paskui vėl Becoldo parašytas apie babiloniečių astro-
logiją ir skyrelis (pirmasis) Boll'io knygelėse „Sternglaube und Sterndeu-
tung. Die Geschichte und das Wesen der Astrologie“ (1918). Jų dviejų
drauge parašyta dar ir „Reilexe babylonischer Keilinschriften bei griechi-
schen Schriftstellern“ (1911, Heidelb. Akad.)

Ar yra ką svarbaus Becoldas nudirbęs dar ir karo metu, šiuo tarpu
nepavyko patirt, kaip kad ir tikroji jo mirties data,

Auguste Bouchė-Leclecą
1842—1923

Gimęs 1842. VII. 30 Louis-Auguste-Thomas Bouchč-Leclercą ir gavęs
stiprų klasikinį išsimokslinimą mažojoj seminarijoj, 1872 m. gavo laipsnį
docteur ės lettres už „Les Pontifes de Vancienne Rome“ ir tuoj buvo pa
kviestas augštajam mokslui dėstyt Montpellier'o universitetan (1873--1878),
o paskui Paryžiun. Be jo paties ar jo direkcijoj padarytų vertimų pran-
cūzų kalbon veikalų Curtius'o („Histoire grecgue“ 54. 1880-1883), Droy-
sen'o („Histoire de V'Hellenisme“ 3 t. 1883-1885) ir Hertzberg'o („Histoire
de la Grėce sous la domination romaine“ 3 t. 1887-1890), jis parašė šiuos
rimtus senosios istorijos ir religijų istorijos srities veikalus: „Histoire de
la divination dans Y'Antiguitė“ (4 t. 1879-1887); „Manuel des institutions
romaines“ (1886); „L'Astrologie grecgue“ (1899); „Lecons d'histoire grecgue“
(1900); „La politigue religieuse de Ptolėmėe Soter et Ie Culte de Sčrapis“
(1902); „Histoire des Lagides“ (4 t. 1903-1907); „Lecons d'histoire romai-
ne“ (1909); „L'Intolerance religieuse et la politigue“ (1911); „Histoire des
Seleucides“ (2 t. 1913-1914). Bendradarbiavo ir žurnale „Revue 1e |'His-
toire des rėligions“ nuo pat jo įsikūrimo. — Mirė 1923. VII. 19.

Maurice Vernes
1855 1923

Prancūzų protestantų egzegetas ir istorininkas buvo vienas iš tų
pirmųjų mokslininkų, kurie Prancūzijoj darė pirmuosius mėginimus istori-
jos ir kritikos metodą taikinti religijoms, ir ypač izraelitų religijai. Išsi-
mokslinęs Prancūzijos ir Vokietijos universitetuose, 1874 m. gavo Štras-
burgo universitete daktaro laipsnį už tėzę „Idėes messianigues jusgu'i
Yempereur Adrien“. 1877 m. pavestas skaityt filosofijos istoriją protestantų
teologijos fakultete Paryžiuj, 1882 m. turėjo atsistatydint del per didelio
liberalizmo. Bet jau 1880 m. jis, Guimeto padedamas, buvo įkūręs
„Revue de !'Histoire des Rėligions“, kurio ir buvo pirmuoju redaktorium
iki 1883 m. Kai 1885-1886 m. prie Ecole des Hautes Etudės vyriausybė
įkūrė religijos mokslų sekciją, tai Vernes čia 37 metus turėjo užėmęs
biblinės egzegezės ir izraelitų istorijos katedrą; nuo 1913 m. jis buvo šios
sekcijos prezidentas. Pati „Revue de I'Hist. des Rėligions“ (1923, 87 t., 141)

140 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

pažymi, kad jo mokslo išvados būdavę „souvent hardies, parfois guelgue
peu tėmėraires“.

Iš jo veikalų paminėsime: „Mėlanges de critigue rėligieuse“ (1880),
„L'Histoire des rėligions, son esprit, sa mėthode et ses divisions“ (1886);
„Prėcis d'histoire juive“ (1889); „Du prėtendu polythčisme des Hebreux“
(2t. 1892); „Histoire sociale des rėligions: I Les Rėligions occidentales“
(1911); „Des emprunts de la Bible hėbraigue au grec et au latin“ (1914).
Daug bendradarbiavo įvairiuose perijodiniuose leidiniuose.

Ulysse Chevalier
1841—1923

Kanonikas Ulysse Chevalier'as, apie kurį minėta mūsų Diušeno ne-
krologe (133 p.), yra pasižymėjęs įžymiais, mokslingais istorijos darbais.
Luveno universiteto daktaras, istorijos profesorius Lyono katalikų univer-
sitete, nuo 1887 m. jis buvo narys Akademijos des Inscriptions et Belles
-Lettres, ir 1912 m. išrinktas tituliariniu nariu E. Saglio vieton.

Nenuilstamas darbininkas, padedamas nuostabios atminties ir kritiško
metodo, Chevalieras yra autorius pirmiausia „Rėpertoire'o des Sources
historigues du Moyen Age“ (Bio-bibliographie, 1887-1886, 2-e ėd. 1905
-1907; Topo-bibliographie, 1894-1903). Toliau, iš jo: darbų, kuriuos
Institut'as, pripažindamas jam didžiąją Estrade'o premiją, kvalifikavo kaipo
„imposante et prodigieusement variče“, paminėsime: Septyniolika tomų apie
liturgiją ir liturgines poezijas — „Bibliothėgue liturgigue“, „Repertorium
hymnologicum“ (6 tomai 1892-1920); „Collection des cartulaires dau-
phinois“ (1869 ir t.); „Gallia christiana novissima“ (1809-1921), kuriuo vei-
kalu jis ėmėsi sunkaus dalyko; paskui, gražus veikalas, kurį pagamino
Romos prašomas apie tariamą Joanos d'Arc priesaiką Saint-Ouen'o kapi-
nėse 1431. V.24 (1902); pagaliau, sukėlusi daug polemikos studija: „Notre
-Dame de Lorette, ėtude historigue sur N'authenticitė de la Santa
Casa“ (1906).

Frederick Cornwallis Conybeare
1856--1924

Gimęs 1856. IX. 15 Coulsdon'e (Surrey), išsimokslinimą gavo senoje,
jau 1553 m. įkurtoje lotyniškoje mokykloje Tonbridže (Kent) ir Oksfordo
universiteto kolegijoj, į kurio Fellows jis priderėjo kaipo Praelector nuo
1881 m. kokį dvejetą dešimčių metų, paskui išstojo ir dirbo kaipo priva-
tus mokslininkas. Jis išteko lėšų keliaut dideles, pasaulines keliones ir
vargu yra kokia įžymi kultūros istorijos vieta, kurios jis nebūtų atlankęs.
Tos kelionės buvo jo poilsis, bet jis nepažinojo įpoilsio be darbo, dirbda-
mas visur. Mokėjo daugelį Europos ir priešakinės Azijos kalbų. Ypač
armėnių kalbą mokėjo taip, kaip vargu kuris kitas vakarų mokslininkas.
Tat nors ir nebūdamas kalbininkas siaura prasme, betgi nemaža patarnavo
mokslo tyrimui. Jo mėgiamas darbo sritis parodys jo veikalų sąrašas !);

1) Anecdota Oxoniensia. Classical Series. Vol. I. Part VI: A Collation
with the Ancient Armenian Versions of the Greek Text of Aristotle's Ca-

!) Padarytas iš G. Kriūger'io parašyto jam nekrologo „Zeitschrift'e fūr die nėntestamen-
tliche Wissensschaft“ 1924, 1— 7, kaipo uoliam šio žurnalo bendradarbini,

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 141

tegories, De interpretatione, De Mundo, De Virtutibus et Vitis and of
Porphyry's Introduction. 1892.

2) The Apology and Acts of Apollonius and other Monuments of
Early Christianity. 1804 (21806: The Armenian Apology and acts etc.).

3) The Story of Ahikar from the Syriac, Arabic, Armenian, Ethiopic,
Greek and Slavonic Versions, by F. C. Conybeare, J. Rendel Harris and
Agnes Smith Lewis. 1898.

4) he Key of Truth. A Manual of the Paulician Church of Ar-
menia. 1808.

5) Rituale Armenorum being the Administration oi Sacraments and
the Breviary Rites of the Armenian Church, together with the Greek Rites
of Baptism and Epiphany, edited from the oldest MSS by F. C. C. and
the East Syrian Epiphany Rites, translated by A. J. Maclean. 1905.

6) The Armenian Version of Revelalion and Cyril of Aleksandria's
Scholia on the Incarnation and Epistle on Easter. 1907.

7) Philo about Contemplative Life or the fourth Book of the Treatise
concerning Virtues, critically edited with defense of its genuineness. 1805.

8) Anecdota Oxoniensia. Classical Series. Vol. I. Part VIII The
Dialogues of Athanasius and Zacchaeus and of Timothy and Aguila. 1808.

9) Philostratus, The Life of Apollonius oi Tyana: The Epistles of
Apollonius and the Treatise of Eusebius, with an English translation.
(The Loeb Classical Library, 2 tomai).

10) Selections from the Septuaginta. 1905.

11) Myths, Magic and Morals: a Study in Christian Origins. 1909.

12) Roman Catholicism as a Factor in European Politics. 1901.

13) Russian Dissenters. 1021.

Už mokslo darbus pagerbtas daugelio akademijų ir universitetų.
Mirė 1924. I 0 savo gyvenamoj vietoj Folkestone (Kent).

Gottiried Hoberg
1857—1924

Gimęs 1857. XI. 10 Vestfalijos krašte G. Hobergas habilitavosi
Bonnoj ir tais metais įšventintas į kunigus, nuo 1887 m. profesorius filo-
sofijos-teologijos fakultete Paderborne, 1890—1919 m. ord. Freiburgo
universiteto Senojo Įstatymo profesorius. 1894—1904 m. redagavo žurnalą
„Literarische Rundschau fūr das katholische Deutschland“ ir su kitais lei-
do „Biblische Studien“ (nuo 1805 m.) ir „Freiburger theologische Studien“
(1910—1917 m. su Pieilschifter'iu). Jo veikalų paminėsime šiuos: „De
Sancti Hieronymi ratione interpretandi“; „Die Psalmen der Vulgata“
(1892, *1006); „Die Genesis nach dem Literalsinn erklart“ (1808, 21908);
„Die alteste lateinische Uebersetzung des Buches Baruch“ (21902); „Babel
und Bibel“ (1904); „Moses und der Pentateuch“ (1905; „De Moyze Pen-
tateuchi auctore“ (1906); „Ueber die Pentateuchirage“ (1906); „Bibel oder
Babel?“ (1907); „Katechismus der biblischen Hermeneutik“ (1014); „Die
messianischen Weissagungen“ (1915); naujai perdirbo Kaulen'o „Einlei-
tung in die Schriften des Alten und Neuen Testamentes“ (I-II, *1911
—1913); sudėtiniame veikale „Jesus Christus“ (1908) paskaitos apie evan-
gelijų istorišką charakterį ir k. — Mirė 1924. I. 20.

142 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

Johannes Nikel
1863—1924

Gimė 1863. X. 10 Augštutinėj Silezijoj mokytojo šeimynoj. Puikiausiai
išėjęs gimnaziją Breslave, čia pat 1881—1884 m. ir paskui Viurcburge iki
1886 m. studijavo teologiją ir orijentalijas. Tais metais gavo daktaro
laipsnį ir buvo įšvęstas į kunigus. Del katalikų kunigų trūkumo anais
„Kulturkampf'o“ laikais, jis nebestojo akademinėn karjeron,- o nuėjo į pa-
storacijos darbą. Iki 1881 m. kunigavo įvairiose vietose, o paskui (1801,
— 1897) mokytojavo gimnazijose. Ir tik 1897 m. grįžo į universitetinį darbą
pirmiausiai patapęs savo mokytojo P. Scholz'o papėdininku kaipo Breslavo
universiteto katalikų teologijos fakulteto ekstraordinarinis, paskui nuo 1900 m.
kaipo ordinarinis Senojo Įstatymo katedros profesorius. Kviečiamas ne-
sutiko išsikelt kitur ir čia paliko iki savo gyvenimo galo pasišvęsdamas
Breslavo universitetui ir savo gimtosios dijecezijos kunigijos išmokslinimui.
1923. VIII. 1 beveik visos universiteto kolegijos balsais buvo išrinktas
universiteto rektorium, ir šias pareigas eidamas šių metų (1924) birželio
28 d., priiminėdamas interesantus, staiga mirė nuo širdies smūgio.

Visą laiką buvęs apkrautas įvairiomis šalutinėmis pareigomis kaipo
buvusis parapijos kunigas, gimnazijos mokytojas ir Breslavo kapitulos
narys, Nikelis nepaliko nė vieno didelio veikalo. Užtat mažesnių jo
darbų nudirbta nemaža, apie tris dešimtis. Didele dalimi šie mažesni
darbai rodo jo turėtus didesnių darbų planus ir yra kaip ir jų prirengiamieji.

Antai, kaipo toki darbai jo planuotai izraelitų istorijai senųjų Rytų
istorijos ir kultūros rėmuose, kurios rūšies veikalų katalikai iki šiol labai
stinga, galimi paminėt šie: „Allgemeine Kulturgeschichte“ (21906);—,„Hero-
dot und die Keilschriitforschung“ (1806); „Das Alte Testament im Lichte
der altorientalischen Forschung* I-III (1909—1910); „Die Patriarchen
-Geschichte“ (1912); „Moses und sein Werk“ (*1921); „Geschichte Israels
von Josue bis zum Ende des Exils“ (1010); „Geschichte Israels von Exil
bis Christus“ (1916).

Senojo Įstatymo teologijai eina šie Nikelio darbai: „Die Lehre des
Alten Testamentes ūber die Cherubim und Seraphim“ (1800); „Die hei-
dnischen Kulturvėlker des Altertums und ihre Stellung zu fremden Reli-
gionen“ (1801) „Der Monotheismus Israels in der vorexilischen
Zeit“ (1893); „Das alte Testament und die vergleichende Religionsgeschichte“
(1906); „Der Ursprung des alttestamentlichen Gottesglaubens“ (1908);
a religion d'Israel* Huby'o išleistame daugelio autorių veikale „Christus“

912).

Sion sritin taip pat eina specijalūs Biblijos apologijos raštai, ypač
Babelio-Biblijos kovos metu. Čia paminėsime: „Zur Verstūndigung ūber
Bibel und Babel“ (1903); „Alte und neue Angriffe auf das Alte festament“
(1908); „Die Glaubwūrdigkeit des Alten Testamentes im Lichte der Inspi-
rationslehre und der Literarkritik“ (1908); „Das Alte Testament und die
Nachstenliebe“ (1918). Jo apologetika yra visuomet apologetika gera pras-
me, ne kokia aprioriškai dirbanti apologetistika.

Kaipo prirengiamieji raštai jo Genezies komentoriui, kurį jis buvo
apsiėmęs parašyt jo leidžiamam „Exegetisches Handbuch zum A. T.“ gali-
ma paminėt: „Genesis und Keilschriftforschung“ (1903) ir „Die biblische
Urgeschichte“ (*1921). Jo dabar jau išėjusį „Įvadą į Senąjį Testamentą“

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 143

(1924) rengė jo klausytojams rankraščio teisėmis atspausdintas šio mokslo
konspektas ir puikiai orijentuojąs raštas apie Pentateucho klausimą (1921).
Gera dalis jo iki šiol paminėtų raštų yra iš serijos „Biblische Zeit-
fragen“, kurią jis įkūrė ir leido drauge su J. Rohr'u. Šios seriios iki šiol
išėję 11 tomų po 12 sąsiuvinių kiekviename. Ji turi ir pasiekia tikslą
skleist sveiką Biblijos mokslo švietimą katalikų kunigijoj ir šiaip švie-
suomenėj. Vėliau Nikelio vietą šiame darbe užėmė P. Heinisch'as. —

Organizavimas leist įvairių tyrinėtojų veikalus tam tikrų serijų pavi-
dalu, reikia pasakyt, ir iš visa yra buvęs svarbiausias Nikelio gyvenimo
darbas ir nuopelnas. Taip antai, jis suorganizavo leidimą griežtai mo-
ksliškų tyrinėjimų Senojo Įstatymo problemų srity, kaipo seriją „Alttesta-
mentliche Abhandlungen“, kurių I-sis tomas išėjo 1908 m. ir iki šiol yra
jau devynetas svarių tomų. Bet visų jo pastangų prieky tenka pastatyt
jo sumanytas ir pasiimtas leist minėtas „Exegetisches Handbuch zum
Alten Testament“, kurio 1-sis tomas išėjo 1912 m. (Heinišo „išminties
knygos“). Iki šiol išėję 7 tomai. Kai išeis visi planuoti 30 tomų, tai šis
veikalas ilgam laikui paliks tikrasis vokiečių katalikų komentorius .Senajam
Įstatymui.

Įsigyvenęs Senajame Įstatyme, Nikelis energingai išsitarė ir už sti-
presnį Senojo Įstatymo panaudojimą pamoksluose savomis pastoruojančiai
kunigijai ypač vertingumis knygomis „Die Verwendung des A. T. in der
Predigt“ (1913). Šitoj krypty jis susiartino su Tarsicijaus Paffrath'o lei-
džiamais „Alttestamentliche Predigten“. Šiai serijai pažadėti pamokslai
apie Esdrą, deja, liko nebaigti. — Šion sritin reikia priskirti ir jo Senojo
Įstatymo tekstų rinkinys (1919), kuris buvo ne tiktai pagalba jo lekcijoms,
bet ir Senojo Įstatymo chrestomatija apskritai.

Tačiau šiam senovės žinovui rūpėjo ir naujųjų, šių dienų
savo krašto žmonių vargai. Jis kunigaudamas Silezijos pramonės rajone
gavęs pamatyt šių dienų socijalinio žmonių vargo, dirbo ir šioj srity.
Tuo būdu šalia jo Senojo Įstatymo raštų stovi dar šie socijalinai raštai:
„Die soziale Gesetzgebung des Deutschen Reiches im verflossenen
Jahrzehnt“ (21803); „Sozialpolitische und soziale Bewegungen im Altertum“
(1892); „Die Reichsgesetze iūber die Kranken- Unfall- und Invalidenversi-
cherung“ (21904). Iš čia aiškėjo ir šio kilnaus žmogaus santykiai su
„Žemės reformos sąjunga.“ Jis į ją nuo senai priderėjo ir buvo Breslavo
grupės valdybos narys. Sio judėjimo Vokietijoj galva Adolfas Damaškė
rašė apie Nikelį savo laikrašty „Bodenreform“ (1924, 214); „Jis buvo įsi-
tikinęs mūsų judėjimo šalininkas, ir, kiek jam leido jo pareigų našta, vi-
suomet mielu noru stojo tarnaut mūsų tiesai... Kanonikas Nikelis buvo
giliai įsitikinęs, jog Bažnyčia juo toliau juo labjau turinti palaikyt žemės
reformą kaipo savo tiesos dalį. Tatai ir mes uždedame kuklų vainiką ant
šio įžymaus kunigo karsto“. — Amžiną atilsį! !)

Franz Boli
1867 — 1924

Gimęs 1867. VII. 1, nuo 1903 m. Viurcburgo, nuo 1008 m. Heidel-
bergo universiteto ordinarinis klasikinės filologijos profesorius, Pranas

!) Plačiau apic Nikelio gyvenimą ir darbus parašė jo draugas pro. N. Peters
žurnale „Theologie und Glaube“ 1924, 449 — 454, kuriuo straipsniu ir mes čia pasinaudojome,

144 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

Boll'is yra buvęs didžiausias klasikinių laikų astrologijos, astronomijos ir
apskritai antikinio pasaulėvaizdžio žinovas. O kiek antikinis pasaulėvaizdis
buvo artimai susirišęs su religiniais įvaizdais, apie tai netenka kalbėt. Tat
ir religijos istorininkui šio mokslininko darbai turi pirmaeilės reikšmės.
Kai kurie jų ir tiesioginai liečia šią sritį. Cia ir mėginsime surašyti jo
mums žinomus darbus chronologijos eilėj:

1) „Studien ūber Claudius Ptolemius“ (1894).

2) „Sphaera. Neue griechische Texte und Untersuchungen zur Ge-
schichte der Sternbilder“ (1903).

3) „Beitrige zur Ueberlieferungsgeschichte der griechischen Astro-
logie und Astronomie“ (1899, Miuncheno Akademijos raštuose).

4) „Die Erforschung der antiken Astrologie,“ Neue Jahrbūcher tūr
das klassische Altertum etc 21 (1908).

5) „Griechischer Liebeszauber aus Aegypten“ (1910).

6—10) „Griechischer Kalender. I: Das Kalendarium des Antiochos;
II: Der Kalender der Guintilier und die Uberlieferung der Geoponica; III:
Das Parapegma des Euktemon von Albert Rehm; IV: Der Kalender des
sogen. Clodius Tuscus von Lorenzo Bianchi; V: Der Kalender des Clau-
dius Ptolemūus von Heinrich Vogt“. (Šie visi darbai išėję Heidelbergo
Mokslų Akademijos raštuose 1910—1920 m.).

11) „Eine arabisch-byzantinische Guelle des Dialogs Hermippos“
(1912, ten pat).

12) Ten pat drauge su C. Bezold'u: „Reilexe astrologischer Keilin-
schriften bei griechischen Schriftstellern“ (1911, 7).

13) „Der ostasiatische Tierzyklus im Hellenismus“, žurnale „Toung-
Pao“ 13 (1912),

14) „Die Lebensalter. Ein Beitrag zur antiken Ethologie und zur
Geschichte der Zahlen. Mit einem Anhang ūber die Schrift von der
Siebenzahl* 1913).

15) Aus der Ofienbarung Johannis. Hellenistische Studien zum
Weltbild der Apokalypse“ (1914; tai yra 1-sis leidinys Boll'io įkurtos raštų
serijos vardu: „STOICHEIA. Studien zur Geschichte des Antiken Welt-
bildes und der griechischen W'issenschait“; iki šiol išėję tos serijos se-
ptynetas leidinių).

16) „Der Stern der Weisen“, Zeitschrift'e fūr die neutest. Wiss. 1917.

17) „Sternglaube und Sterndeutung. Die Geschichte und das Wesen
der Astrologie“ (su C. Bezold'o str. apie babiloniečių astrologiją)
(1918, 21919).

18) „Antike Beobachtungen der farbigen Sterne“ (su Bezold'u)
(1918, Miuncheno Akademijos raštuose).

19) „Die Entwicklung des astronomischen Weltbildes im Zusammen-
hang mit Religion und Philosophie“, Hinnebergo enciklopedijoj „Kultur der
Gegenwart“ Astronomijos tome (III, 3, 3, 1—56 pusl.) (1921).

20) Vita Contemplativa. Festrede... am 24. April 1920“ (21922).

21) „Die Sonne im Giauben und in der Weltanschauung der alten
Vėlker“ (1922).

22) „Sulla Guarta Ecloga di Virgilio“ (Bologna 1924).

Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų 145

Kitos biblijografinės žinios apie paskutinį veikalą nurodo, kad jis yra
„Estr. da Memorie d. R. Acc. delle scienze dell'lstituto di Bologna. Classe
di sc. morali II, V—VII (1920—1923). Bologna 1923, 22 p. in 40,

Toliau, straipsniai-studijos apie planetas, žvaigždes, žvaigždynus,
užtemimus, hebdomadas ir k. Rošerio „Mitologijos Ieksikone“ ir Visovos
„Realinėj enciklopedijoj“.

Su Cumont'u, Kroll'iu ir k. Boll'is leido „Catologus codicum astro-
logorum graecorum“ (nuo 1898 m. Briuksely, išėję 11 tomų su daugel
naujų tekstų). — Bendradarbiavo „Archiv'e iūr Religionswissenschaft“.

Mirė 1924 m. liepos m. pradžioj.

Kazys Būga.
1879—1924.

Paskutiniais keletą metų mirusių pasaulio garsenybių eilę minėt
baigiame pasididžiuodami, bet drauge ir liūdėdami, kad galime toj eilėj
pastatyt ir lietuvį. Didžiuojamės, nes ir jis yra buvęs savo specijalybės
garsenybė, liūstame—kad jis dar toks jaunas, jauniausias iš visų, kuriuos
čia minėjome, atsiskyrė su šiuo pasauliu.

Gimęs 1870. X.25 (s. k.) Pažiegėje (Dusetų par, Zarasų apskr.),
pradžios mokslą ėjo Dusetų valsčiaus mokykloje, vidurinį —Petrapily, kame
1905 m. išlaikęs matūros egzaminus eksternu, įstojo Petrapilio universi-
tetan, kurį baigęs 1911 m., buvo paliktas rengtis akademiškam gyvenirnui
prie lyginamosios kalbų mokslo katedros; 1916 m. baigęs laikyt del karo
sutrukdytus magisterio egzaminus, tuojau gavo teisę būti Petrapilio uni-
versiteto privatdocentu, nuo 1916. VII. 1. buvo nuskirtas Permės kuriamajin
universitetan privatdocentu, o paskui nuo 1917 m. pakeltas ekstraordina-
rinio profesoriaus pareigoms eiti. Rusijos savitarpio karo dar nemaža
pavargintas sugrįžo Lietuvon 1920 m. ir pradžioj dirbo Augštuosiuose
Kursuose, paskui įkurtame Lietuvos universitete kaip ordinarinis profesorius,
buvęs vienas iš to nedaugelio, kurie sudarė branduolį mūsų universiteto
humanitarinių mokslų fakultetui sutormuot. Mirė 1924. XII. 1. Karaliaučiaus
klinikoj smagenų liga, kurią gavo persirgęs tais metais vasarą turėtąją

Tipą.

i s kbašniukas buvo didžiausias lietuvių ir visos jų giminės—aisčių
—kalbų žinovas. Į kalbos mokslą įžengė vadaujamas kun. Jauniaus, nuo
kurio nuomonių paskiau išsiemancipavo. Didžiausias Būgos darbas turėjo
būt jo sudarytasai „Lietuvių kalbos žodynas“, projektuotas be galo plačiu
matu, kuriam medžiagos buvo surinkęs jau arti dviejų dešimtų pūdų ir
kurio, deja, tesuskubo išleist tik 1-jį sąsiuvinį.

Būga šioj vietoj minėtinas ypač todel, kad jis, būdamas ne tik siau-
ras filologas, bet ir filologas kultūros istorininkas, ir rausda-
masis po mūsų tautos praeities senovės slogsnius, iškasė ir nutekino ne
vieną deimančiuką taip pat ir senajai mūsų giminės religi-
jai pažint, jos paveikslui atstatyt. Cia ir paminėsime mums žinomus jo
šios srities ilgesnius ir trumpesnius raštus-raštelius.

Pirmąją grupę Būgos raštų šioj srity sudaro eilė trumpesnių ir ilge-
snių straipsnių, išspausdintų „Lietuvių Tautos“ 1-se knygose, kurie jo pa-
ties pavadinti „Medžiaga lietuvių, latvių ir- prūsų. mitologijai“ ir kurių

146 Iš mokslininkų gyvenimo ir darbų

padaryta du atspaudu: 1908 m. 1-sis sąs. 23 pusl. ir 1009 m. 2-sis sąs. 17 P.
Neturėdami tų atspaudų čia mes cituosime tuos straipsnelius iš pačios
„Lietuvių Tautos“ (Knyga I, 1907—1910, Vilniuje): 1) „Dievaitis «idolum> *
(208-215 pusl.); 2) „Suaixstix“ (215-219); 3) „Panicke“ (219-223); 4) „Ri-
ckoyot'as“ (223-220); 5) „Romowe“ (337-340); 6) „Criwe“ (340-348); 7)
„Zincz“ (349-351); 8) „Waidelotte“ (403-407).

Antrojon grupėn įskirsiu dvejetą straipsnelių, kuriuos Būga parašė
kviečiamas apačioj pasirašiusio į anuomet redaguotąjį „Vilties“ dienraščio
mokslo ir literatūros priedą. Tai yra:

8) „Kalėdų vardo kilmė“ (1913 m. „Vilties“ priedas, skiriamas Mai-
ronio jubilejui paminėt; straipsnelis 9 —11 pusl. parašytas „Peterburge“
1913. XII. 21 d.);

9) „Senovės lietuvių «rojaus» vardas“ (eiliniame 1914 m. „Vilties“
priedo sąsiuviny, 200-201 pusl; str. parašytas Karaliaučiuje V. 12[25]d.).

Trečioji grupė—tai eilė didumoj trumpų straipsnelių, sudėtų Būgos
knygose „Kalba ir senovė“ (I dalis. Kaunas, 1922), kurie arba papildo ir
koriguoja jau pirmiau kur kitur („Aisčių studijose“ ir „Lietuvių Tautoj“)
paliestus dalykus, arba yra ir visai nauji dalykėliai. Iš viso čia eina:

10) „Romova“ (14p.); 11) „Žinčius“ (15); „Patrimpas su giminai-
čiais“ (24); 12) „Dievai Pikulas ir Patulas“ (25); 13) „Prūsų dievas Kurka“
(41); 14) „Krivė“ (59); 15) „Prisų dievas Aušautas“ (76); 16) „Prūsų
dievas Ciardaitis“ (77); 17) „Waidelotte“ (116); 18) „Prūsų dievai Pilvytas
ir Zvaigstikas“ (132); 19) „Panikas ir Ukapirmas“ (133); 20) „Stovyla“
(172-173); 21) „Gabija“ (257); 22) „Ragana“ (260) ir 23) „Slibinas“ (283).

Visi senosios aisčių religijos bei mitologijos dalykai turėjo dar kartą
pereit ir per milžiniškąjį Būgos „Lietuvių kalbos žodyną“. Dabar, deja,
išėjus to žodyno tik 1-jam sąsiuviniui iki žodžio „ančtraukas“, iš mus
dominančių žodžių jin tėra patekęs vienas „Aitvaras“, na ir dar „Alkas“.

Taigi ir in statu nascendi esąs senosios lietuvių religijos mokslas
Būgos asmeny neteko didelio savo reiškėjo.

Have, pia anima! Vivas in pace! Pr. Dovydaitis,

aaaaooaa

* k

Ag Iš religijos mokslo kronikos Š

Internacinė „Religinės Etnologijos Savaitė“ Tilburge
1922 m.:)

Milžiniškas religijos mokslo pašokėjimas nuo praeito šimtmečio 70-jų
metų, ypač nuo to laiko, kai jis įgavo akademiško mokslo pilietybės teises
įvedus daugel jo katedrų įvairių šalių universitetuose, veikiai iškėlė reikalo,
kad naujosios žinijos srities specijalistai rinktųsi bendrai pasitart apie
religijos mokslo stovį ir jo ikšiolinę raidą, pasvarstyt ginčijamus klausimus,
turinčius principinės reikšmės, pasikalbėt apie metodus bei padedamuosius
mokslus ir nustatyti taisykles ateičiai. Pirmutinis šitoks moksliškas kon
gresas įvyko jau 1900 m. Paryžiuj, o po jo ir kiti, kiekvienas vis pc
ketverių metų: 2-sis religijos mokslo kongresas įvyko Bazely (1904 m.),
3-sis Oksforde (1908 m.), 4-sis Leidene (1912 m.). 5-sis, buvęs numatytas
Heidelbergė, St. Francisco arba Romoj neįvyko del pasaulinio karo.
Paskutinysis toks kongresas buvo 1923 m. spalių 8—13 d. Paryžiuj.

Deja, šių kongresų darbai nuo pat pradžių ėjo evoliucijonizmo vaga.
Pagal antropologinės mokyklos, atseit gamtos mokslų pavyzdį, taip pat ir
religijos, taigi gryno dvasios mokslo srity, konstruavo aprioriškais planais
raidos (evoliucijos) eiles, į kurias paskui įterpdavo atskirus religinius
reiškinius. Religijos raidos procesas nuo apačios augštyn galiojo kaip
tvirtai stovįs faktas; tiktai negalėjo susitart del atskirų raidos laipsnių
skaičiaus (naturizmas, manizmas, animizmas, magizmas, totemizmas ir t.t.),
kaip kad ir del jų logiško bei etnologiško sustatymo prie viens kito ar
įstatymo į viens kitą. Rods, A. Lang'o 1808 m. išėjęs veikalas „The
Making of the religion“ visai derėjo šio evoliucijonizmo pagrindams
išjudint, rods, prie Lango prisidėti išdrįso ir pasaulinio garso mokslininkai,
kaip Vienos indologas L.v. Schroderis, rods, kun. W. Schmidt'as,
žinomas Vienos etnologas, įsteigdamas specijalinį žurnalą „Anthropos“
(1906) patapo šaukliu kovoj su evoliucijonistišku mūsų dienų mokslo ir
ypač etnologijos nukreipimu, — tačiau ne tiktai platūs liaudies bei šviesuo-
menės sluogsniai, bet ir teologai vis dar buvo per maža suinteresuoti
patirt apie tą milžinišką perversmą religijos moksle, kurio kelią buvo
praskynęs Langas. Dar daugiau buvo apgailėtina, kad katalikų šviesuomenė
nesidomėjo naujausiais kultūros ratų tyrimo daviniais, kurį tyrimą parengė
RatzeVis ir Frobenius, toliau pastūmėjo Grabneris, Anker-
mann'as, Foy ir ištobūlino V. Smidtas, kuris tyrimas etnologiją
apskritai ir religinę etnologiją (primitiviose tautose religinių reiškinių
mokslas) ypatingai išvadavo iš evoliucinės teorijos apriorizmo ir grynai
kultūros istorijos metodų pastatė ant grynai istoriškų pagrindų. Šis meto-
das dirba be bet kokių savavalių prielaidų, o tik sprendžia dalykus atsi-
rėmęs vien patikimai paliudytais faktais.

Tatai ir vėl Šmidtas pirmutinis suprato reikalą daryt didelius
internacinius religijos-etnologijos SUsirinkimus, arba kursus, vadinamus

!) Šis pranešimas parašytas specijaliai mūsų žnrnalai prof. G. Klameth'o Olomuoce,
Čekoslovakijoj. Vertimą lietuvių kalbon pasirūpino redakcija.

148 Iš religijos mokslo kronikos

„Religinės etnologijos savaitėmis“ (Wochen iūr Religionsethnologie,
Semaine d'Ethnologie rėligieuse), kaipo įvadą į religijos mokslą. Pirmieji
toki kursai įvyko jau 1912 ir 1913 m. Luvene (Belgijoj) gausingai daly-
vaujant iš arti ir iš tolo pasiskubinusiems misijonieriams, universitetų ir
seminarijų profesoriams, katalikų žurnalistams, teologijos studentams ir
pasauliečiams.

„Religinės etnologijos savaitės“ (RES) neturėjo būt kongresai priimta
žodžio prasme, skiriami tiktai specijalistams ir pagarsėjusiems tyrinėtojams,
bet jų uždavinys buvo orijentuot apie ikšiolinį nevykusį aprioristišką-evo-
liucijonistišką ir apie naująjį kultūros istoriškąjį tyrimo metodą ir apie, jam
padedant ypač kultūros ratų tyrimu gautus rezultatus (tikėjimas į vieną
Dievą pirminiais laikais, pirminių laikų monogamija, nuosavybės teisė ir nuo-
savybės sąmonė), —rezultatai, kurie reiškia evoliucijonistiškai nukrypusio
mokslo ir drauge evoliucijonistiško religijos mokslo sudužimą. Paskui
„Savaitės“ dalyviai, kaip naujo metodo užsidegę apaštalai arba bent kaip
mokiniai privalėjo pasileist po visą pasaulį ir iki šiol tinkamai neįvertintus
jo rezultatus panaudot kovai su evoliucijonizmu ir giminingomis dvasios
srovėmis.

Karo metu rodėsi, lyg kad ši didelė V. Šmidto ideja jau turės būt
palaidota. Tačiau jo visa pergalinčiai ištvermei pavyko ją prikelt naujam
gyvenimui ir 1922 m. rugsėjo 6—14 d. įvykdint 3-ją internacinę „Religinės
etnologijos savaitę“ Tilburge, Olandijos katalikiškame pramonės mieste,
kuris savo tiesiog pavyzdingu svetingumu davo galimybės dalyvaut susi-
rinkime taip pat ir žemos valiutos šalims. Tatai čia bus mėginama nubrėžti
šios paskutinės „Savaitės“ plastiškas eskizas (neminint populiarųjų vakarais
paskaitų). Atskiros paskaitos, kaip diskusijų medžiaga bei jų parinkimas,
rods, geriausiai pažymi kultūros istorijos griežtą metodą ir skirtumą tarp
jo ir evoliucijos teorininkų metodo.

To susirinkimo vyriausias tikslas, kaip skelbė jo programa, buvo
įvesdinimas į mokslišką-technišką studijavimą nekrikščioniškų
(taigi, ne tiktai primitivųjų) religijų, kaipo visuotino lyginamųjų religijų
mokslo dalies, o taip pat ir jo padedamųjų mokslų.

Pirmojoje, „Bendroje daly“ kursai kliudė vyriausiai pagrindinius įveda-
muosius klausimus, būtent, religijos mokslo padedamąsias disciplinas,
pirmiausia etnologijos, socijologijos, lingvistikos, psichologijos ir priešis-
torijos istoriją ir metodą. Antroji, „Specijalioji dalis“ kalbėjo apie labai
svarbų aukos klausimą ir apie obalsiu virtusius antikinio pasaulio m i-
sterijų kultus. Šiems klausimams išaiškinti buvo metodiškai atsigrįžta
į etnologijos išdavinius. Tuo būdu pavyko plastiškai išreikšt mums
pasiekiamas seniausias, pirminis aukos pavidalas, o taip pat ir jos pakei-
timai bei išplėtimai kaip kad ir jos sudarkymai iki pačios klasikinės gadynės.
Taip pat ir klasikinės senovės misterijų kultai palyginimui sugretinti su
primitivųjų ceremonijomis pašvenčiant giminės narius ar jaunimą ir slap-
tomis vyrų sąjungų ceremonijomis teikia įdomaus palyginimo punktų.

Be šio savo vyriausio tikslo, „Savaitė“ turėjo vaisingai paakint
tyrinėt nekrikščionių religijas pačiose atatinkamose tautose, jų gyvenamoj
vietoj, o taip pat ir sudirbinėt šiuo būdu gautąją medžiagą. Pagaliau, susi-
rinkimas turėjo sustiprint katalikų mokslininkų d raugingumo ryšius,
kuriuos karas, deja, buvo taip pat susilpninęs arba ir visai nutraukęs.

Iš religijos mokslo kronikos 149

Apstinga programa ir šį kart sutraukė dalyvių beveik iš viso pa-
saulio. Be ypatingai gausingai dalyvavusių Olandijos specijalistų ir jos
inteligentijos, kas naturalu, buvo taip pat Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos,
Anglijos, Čekoslovakijos, Austrijos, Madjarijos (Vengrijos), Pietųslavijos,
Italijos, Ispanijos, Amerikos, netgi Kinų atstovų specijalistų ir šiaip tų
šalių gyventojų. Visas dalyvių skaičius buvo per 180. „Savaitės“ dar-
bams naudotasi prancūzų, vokiečių, anglų ir italų kalbomis.

Nors pasiimtoji medžiaga pastatė didžiausių moksliškų reikalavimų, ypač
paskaitų skaitytojams, tai betgi „Savaitės“ rengėjai sugebėjo puikiai atlikt
pasistatytą uždavinį.

RES prasidėjo jau minėto, nuostabų mokslinguną su tokiu pat ku-
klumu savy jungiančio, generalinio RES sekretoriaus kun. V. Šmidto,
Vienos ir Paryžiaus Akademijų nario, orijentuojančia paskaita apie RES
uždavinius pirmiau ir dabar. Išeidamas iš dalykų stovio etnografijos srity
prieš RES įkūrimą, jis pirmiausia nubraižė: 1) evoliucijonizmo vyravimą ir
A. Lang'o, L.v. Schrėoder'io, V. Smidto kova su juo ir „An-
thropo“ įsteigimą; 2) evoliucijonizmo pasitraukimą socijologijoj; 3) pradus
panašaus pasitraukiančio judėjimo religijos moksle, ką charakterizuoja var-
dai: P. Ehrenreich, J. H. Leuba, K. T. Preuss, K. Oester-
reich, Swanton, Nieuwenhuis, Pettazzoni (1921); 4) kul-
tūros istorijos mokyklos įkūrimą ir jos didėjantį pasisekimą. Paskui kaipo
svarbiausią RES uždavinį senesniu laiku jis pažymėjo supažindinimą ir ori-
jentavimą apie kultūros istorijos metodą ir jo pagalba gautus rezultatus.
RĖS su pasitenkinimu galinti nurodyt į išeinantį dviejų tomų Pinard
de la Boullaye veikalą „L'ėtude comparče des rėligions“, į spaudai
prirengtą Bros'o studiją „L' Ethnologie rėligieuse“, į greit išeisiantį Š mi d-
to ir Kopperso veikalą „Vėlker und Kulturen“, ir taip pat į puikias
Kopperso knygeles „Anfinge des menschlichen Gemeinschaftslebens im
Spiegel der neueren Vėlkerkunde“ (1921). O dabartinis RES uždavinys
esąs paakinti naujiems tyrimams, užmegst šiam reikalui atatinkamų ryšių,
tiksliai tokius tyrimus suorganizuot ir t. t.

Bendroji RES dalis prasideda antrojo RES sukretoriaus Pinard de
la Boullaye S. J. (Enghien, Belgijoj) paskaita apie kultūros isto-
rijos metodą; sakytasis asmuo tikrai yra buvęs geriausias „Savaitės“
kalbėtojas; jis išdėstė, kaip kultūros istorijos metodas neoperuoja jokiomis
aprioristiškomis prielaidomis; jo įrodinėjimai eina tik a posteriori iš vidaus
ir išorės kriterijų, savo augščiausiu uždaviniu jis laiko, atsirėmus gautais
tyrimo rezultatais, nustatyt atskirus civilizacijų tipus bei jų išsiplatinimą,
jų eigą po vienas kito, kaip ir jų raidos priežastis bei dėsnius. Rods, taip
pat ir šis metodas negalįs patiekt nei nenutrūkstamos žmonijos kultūros
istorijos, nei atskleist pirminio civilizacijos arba religijos pavidalo. — An-
truoju, plačiai suplanuotoje paskaitoje apie atskirų kultūros ratų
socijalines formas V. Šmidtas nueskizavo jau pirmiau paliestą
evoliucijonistiškos socijologijos sudužimo vaizdą (Bachhofen, Mor-
gan, Mc. Lennan)ir kultūros istorišką socijologijos orijentuotę trijomis
didelėmis visuomenės raidos fazėmis, būtent, prokultūrės, pirminių iržantri-
nių kultūrų ratais; taip pat religijos ir jos kilimo šiose fazėse.—Nepapra-
stai žavėjo simpatingo jaunesnio Šmidto bendradarbio ir „Anthropo“ re-
dakcijos nario V. Kopperso išvedimai apie ūkio bei ergologijos

150 Iš religijos mokslo kronikos

formas ir etnologinius kultūros ratus. Ryškiais bruožais jis-
nustatė ūkio laipsnių tyrimą nuo senovės iki 19-jo šimtm. vidurio (trejeto laip-
snių mokslas: medžioklė [rojus], piemenavimas, žemdirbystė; evoliucijonistiš-
kas jų išaiškinimas) ir nuo 19-jo šimtm. vidurio iki E. Grossė's ir ūkio bei
ergologinių formų mokslą ant istoriškos etnologijos pagrindo (Ratzel,
Grabner, Schmidt); ūkio formų įtaką visuomenei, šeimynai, religijai,
menui ir mokslui, ir atvirkščiai (slaptos vyrų sąjungos kaipo matrijarchatinės
žemės darbo kultūros savotiškumas; totemizmo kilmė socijaliniame ūkiniame
elemente; moteriškos dievybės matrijarchatinėje žemės! darbo kultūroje).

Apie lingvistiką kaipo padedamąjį mokslą pirmiausia kalba Pi-
nard'as; užkliudoma filologiško metodo apibūdinimas; jo charakte-
ringi bruožai, jo nauda ir jo pavojai.

Prof. A. J. Carnoy (Luvenas) kalba apie lingvistiškos paleontologijos
problemą indoeuropiečių kultūrai ir religijai nustatyt, apie
šios problemos sunkumus ir komplikacijas, kurie sukėlė reakcijos prieš
filologišką metodą. Iš kitos pusės neigiamoj kritikoj nueita per toli, ka-
dangi juk ir „palčontologie linguistigue“ atskirose indoeuropėnų kultūros
srityse leidžia įžvelgt esant bendro branduolio; trejeto prisistatomųjų tipų
iš jo išlukštenimas: vieno augščiausiojo Dievo, vyriausių dievų vaizdavi-
mosi, kitų dievybių ir dvasių vaizdavimosi.

Didelio dėmesio sukėlė prof. A. Drexel'is (Insbruke), žinomas
jaunas Bantų tyrinėtojas, savo paskaita apie Afriką, priešakinę Azi-
jąirankstybąjąpriešistoriją. Sumerų - hetitų - semitų problemai
nušviesti jis nuostabiu mokslingumu atseka Afrikos kalbų priešakinės Azi-
jos santykius ir milžiniškus vietos bei laiko tautų nutolimus užpildo
įterpdamas tarpugrandes, tuo būdu iš vieno šono naujai nušviesdamas
žmonių giminės vienumo problemą, iš kitos — teisingai įvertindamas svar-
bų vaidmenį lingvistikos kaipo įrodymo veiksnio kultūros ratų tyrimui (ma-
trijarchatinius patyrimus lingvistiškai giminingų bantų, pohimalaiškų rongų,
sumerų ir baskų). Apie sen,jų baskų religiją kalbėjo įterpta proi
de Barandiaran'o paskaita. , <

Durkheim'o prancūziškos mokyklos socijologijai duotą evo
liucijonistišką krypsnį plaka žinomasai prancūzų religijos istorininkas A.
Bros (Melun) paskaitoje „Socijologiškoji mokykla ir jos klai-
dingi postulatai“, kad po to ypatingai aštriai kritikos nagan imtų s 0-
cijologiškos mokyklos tvirtinimus apie religiją.

Vieton sukliudyto atvykti Lindvorskio (Kelnas) su paskaita apie
psichologišką kultūros istorikos orijentuotę, vėl skaito
Pinard'as tema: „Religijos psichologijos metodai“. Kun. Ge-
melli's, Milano katalikiško universiteto rektorius, prieš klaidingai nukry-
pusį religijos psichologijos metodą, reikalauja religijos, ypač maldos reiški-
nius tirt neaprioristiškai, grynai psichologiškai.

Prof. O. Menghin'as (Viena) savo paskaitoj apie priešistori-
jos archeologiją ir kultūros istoriškąjį inetodą nepriklau-
somai nuo etnologiško tyrimo prieina prie išdavų, kad kultūros raida iš
tikrųjų yra vykusi senesnių ir jaunesnių kultūros ratų pavidalu ir kad etno-
logijos nustatyti kultūros ratai be didelių sunkenybių randa savo atatinka-
mumo priešistoriškos archeologijos susektuose ratuose, — taigi čia turima

Iš religijos mokslo kronikos 151

puikus patvirtinimas kultūros istoriško metodo, kaip jį nustatė kultūros ratų
etnologai.

Bendrąjį dalį tinkamai baigė žinomojo kun. J. Bouyssonie'o pa-
skaita apie priešistoriškus kasinėjimus ir jų techniką.

Po bendrosios „Savaitės“ dalies ėjo specijalioji, prasidėjusi nuo rug-
sėjo O d. Pirmiausia kalbėta apie auką augščiau pažymėta prasme. Po
orijentuojančios santraukos apie įvairias evoliucijonistiškas aukos teorijas
V. Šmidtas nustatė (paskaitoj;; „Bendros pastabos apieauką
kultūros ratuose“), jog jau ir seniausiame kultūros rate pažinota
aukos, ir todel šio reiškinio neseka aiškint nei iš vėlių kulto, nei iš ma-
gijos, nei iš totemizmo — tų charakteringų reiškinių vėlesnėse kultūros sta-
dijose; paskui buvo paliesta: pirmenų auka ir jos vaidmuo prokultūrėj; pro-
kultūrės auka kaip maisto reikmenų gražinimas augščiausiai esybei kaip
gyvybės davėjui (pagarbinimas); aukos suardymas; žmonių aukos; antropo-
fagija prokulturėj nežinoma; aukos idejos nupuolimas pirminėse kultūrose;
aukojamos dovanos destrukciją; magiškos aukų apeigos; negyvėlių auką;
žmonių auka; antropofagija; pirmųjų gimusių aukojimas; atlyginimo auką;
pavadavimo ideja.

Apie aukos psichologiją, aukos nusiteikimo ir motivų ty-
rimą, nesitenkinant tiktai pliku aukos apeigų aprašymu aiškiai kalbėjo prof.
Wunderlė (Viurcburgas). Pasak jo, visiškai susiderinant su augščiau
pareikšta aukos ideja, auka atatinka prisistatymui, jog tai, kas turima, turį
būt grąžinta Dievui. Auka yra šio nusiteikimo parodymas, jo simbolis. At-
skiros apeigos, netgi ir magiškos, yra vėlybesni priedai, turintieji tikslo
aukos veiksmą užtikrinti. Psichologišku atžvilgiu, prašymo auka turėjo eit
pirmiau kaip dėkojimo ir pagarbinimo auka; palietė ir sutaikymo, atlyginimo
auką (Sihnopier), del kurios daug ginčijamasi.

Prie šių dėstymų įdomių iliustracijų teikė buvęs Zambezi'es misijo-
nierius, „Anthropo“ redakcijos narys P. Schebesta („Auka Afrikoj“),
I.uveno prof. Carnoy („Indijosirindoeuropėnų auka“) ir
misijonierius P. Viegen'as(„AukaKei'osalose,OlandųIndijoj“).

Rugsėjo 11 d. buvo pavesta semitų ir klasikinių tautų aukai. Pir-
miausia prof. Hehn'as (Viurcburgas) jam priprastu mistrišku būdu kal-
bėjo apie sumerų-akadų aukas. Jis piešia centrinę aukos reikšmę
Tigrio ir Eufrato žemių kultūroj; šventnamiai, kunigai, auka kaipo draugės
vienetas; aukos kokybė ir kiekybė; aukos rašmens (gyvulių ir javų ženklai)
rodo į kruvinas ir nekruvinas aukas; eriukas kaipo aukos gyvulys; „duo-
nos auka“; aukų terminologija; aukų ritualas; aukų stebėjimas; aukų kvapas;
aukų ugnis; kraujo apeigos relativai retos; taip pat pavaduojamoji ideja
aukoj mažiau ryškiai išreikšta; žmonių aukos nevartojamos; etiškieji aukos
pagrindai.

Hebrajųaukos istoriją, giminingus aukų papročius kaimynėse
tautose ir sakytos aukos esmę tyrinėja prof. Sanda (Praha). Jis grie-
žčiausiai kauja Velhauzeno teoriją apie izraelitų šventyklos bei jos
aukų vietos raidos vienumą ir praneša, kad jo įrodinėjimai plačiai išdėstyti
netrukus išeisiančiame veikale !). Paskui prof. Dr. Klameth'as (Olo-
moucas), šio straipsnio autorius, nubraižo senosios arabųaukos
paveikslą. Joje yra charakteringa aukos dovana, kuriai, kaipo taisyklė, eina

') Iki šiol dar neišėjęs.

152 Iš religijos mokslo kronikos

bandos galvijas, kraujo atnašas ir aukos puota; deginamų aukų, apskritai
ėmus, nežinota ir vartota tiktai žmonių aukose, kurios pasirodo, kai bastū-
niški galvijų augintojai susidūrė su kitais kultūros ratais. Rods, ypač atsi-
žvelgiant į Kryžiaus ir Mišių auką, verta pastebėt, jog semitų religijos, prie-
šingai kaip prokultūrėj, esmingu aukos požymiu laiko aukojamos dovanos
suardymą, arba destrukciją. — Baigiamą paskaitą, apie graikų bei ro-
mėnųaukų papročius skaitė Dr. Andres (Bonn).

Rugsėjo 12 d. paskaitų seriją pradeda V. Smidtas kalba apie gi-
minės pašventimą (iniciaciją)ir slaptas sąjungas primi-
tiviose tautose; ši paskaita turi nuvest į klasikinių religijų misterijų
kultus. Jis vaizduoja atmainingą „giminės pašventimą“ atskiruose kultūros
ratuose, kurių vienuose, kaip antai prokulturėj, ta apeiga yra jau kaipo mo-
nogamiškam šeimos gyvenimui prirengimas, jau kaipo sąlyga įstot giminės
sąjungon, kituose, kaip totemistiniame kultūros rate, kame ji augščiausiai
išsiplėtojus, jungia savy abu tikslu, tuo tarpu kai slaptosios draugijos (vyrų
sąjungos) yra kaipo vyrų reakcija prieš moters įsiviešpatavimą matrijarcha
tiniame kultūros rate. Antriniuose kultūros ratuose iš giminės šventimų ir
slaptųjų sąjungų išauga magiškos formos, kaip kai kurių giminių magiškos
agrarinės apeigos arba magiški religiški —privatiniai susidraugavimai.

Prof. de Jonghe (Luvenas) žavėdamas išvadžioja apie slaptąsias
sąjungas Afrikoj, slaptųjų draugijų inicijacijos ir suvyrėjimo apeigas,
kaipo dvi įvairias, nors ir labai panašias institucijas, bet nėgali įsitikint tuo,
kad jiedvi priderėtų įvairiems kultūros ratams; suvyrėjimo inicijacija dažnai
sudaranti bet kurios kitos slaptos draugijos inicijacijos apeigų pirmąjį laip-
snį. Įdomus yra nurodymas į visai vėlybas slaptąsias Afrikos draugijas.—

Po jo kalba prof. Ehrlich'a s (Ljubljana) apie giminės pašventi-
musir slaptas sąjungas Australijoj, o po jo misijonierius
Winthuis atskleidžia esmę kruvinųjų Ingiet'ų misterijų Naujojoj Pome-
ranijoj (Pietų Jūrės), W iegen'as — Marindų slaptųjų draugijų
(Olandijos Naujoji Gvineja) kilmę bei reikšmę. Bet RES sensaciją tai pa-
daro Koppers'o pranešimas apie Vagan'ų religiją ir Augščiau-
sią Esybę ir jo paskaita su šviečiamais paveikslais apie jų giminės
pašventimą beislaptąsias vyrų sąjungas. Koppersas padarė nu-
stebinantį pranešimą, jog 1022 m. jam likimas leido su savo studijų draugu
M. Gusinde, Santjago (Čilėj) etnologijos muzejaus vice direktorium, nu-
keliaut į piečiausiai visame pasaulyje gyvenančius žmones, būtent, pas
Vaganus, vieną Ugninės Žemės giminę Pietų Amerikoj ir tenai toliau tęsti
pradėtus Gusindės tyrimo darbus, kuris jau tenai buvo pabuvojęs 1919 ir
1920 m; ačiū tam, kad Koppers'ui pačiam pavyko būti priimtam į giminę
ir tuo būdu įgaut indijonų pasitikėjimo, jis pats galėjo aktyvai dalyvaut
jaunimo šventimuose ir atsiekė nepaprastų rezultatų ; pirmiausia, jis atrado
juos turint įvaizdų apie Vatauinevą, jų iki šiol nežinomą tikėjimą į vieną
Dievą; šis faktas turi didžiausios reikšmės, kadangi iki šiol ya ganai kaip
tik ir buvo laikomi kaipo tikras moksliškas pavyzdys, kad esama tautų
be religijos. Nes juk ne kuris menkesnis, kaip patsai Darvinas stojo
kaipo jų bereligiškumo liudininkas, kai, 1832 m. buvo pas juos trumpai
stabtelėjęs ir dar paviršutiniau juos (yaganus) stebėjęs, pažymėjo juos esant
ne tiktai kaipo menkos vertės tautelę, bet ypatingai kaipo neturinčią supra-
timo apie Dievą ir be jokių religijos idėjų, o taip pat prikišo jiems dar ir

Iš religijos mokslo kronikos 153

kanibalizmą; šitos žinios paskui patapo geležiniais argumentais evoliucijo-
nistiškiems įrodinėjimams. Kadangi yaganai yra vieni iš daugelio dar esamų
žemėj gyventojų, atstovaujančių žemesniąjai medybai, kurį kultūros laipsnį
kultūros istorijos tyrinėjimas ima kaipo prokultūrę, ir kuris nuveda mus
dar iki pačios šiandien mūsų pasiekiamos žmonių giminės istorijos pra-
džios, tai Kopperso įrodymas, jog yaganų pirminė tauta turi ryškaus tikė-
jimo į vieną Dievą, yra ne daugiau ir ne mažiau, kaip išsiginant Darvino
katastrofišką evoliucijonistiškos etnologijos sudužimą ir puikų įrodymą kul-
tūros—istorijos mokyklos palaikomo fakto, jog prokultūrė, ta seniausia
mūsų pasiekiama žmonių kultūros stadija, be kitų pažymių, yra charakte-
ringa tuo, kad turi tikėjimą į vieną Dievą !).

Kreichgauer'io paskaita apie astronomiš kas—religiškas
misterijas Centrinėj Amerikoj tiesia tiltą į augštųjų kultūrų slap-
tuosius kultus. Egiptologas prof. Junker'is (Viena) pirmiausia labai gy-
vai vaizduoja Osirio misterijas, kurios nuo to meto, kai atrastas
Osirio kambarys su užrašais Denderos ir Philos šventnamiuose, mums yra
aiškesnės kaip kurios kitos. Misterijos iškilmėse dramingai atsispindi Osi-
rio prietikiai, kuris galvojamas tai kaip mirštąs ir prisikeliąs vegetacijos
dievas, tai kaip pirminių laikų karalius, ko dėliai jo mite, kuriame istorijos
įvykiai (Žemutinio ir Augštutinio Egipto kovos ir pirmutiniojo pergalė)
įleidę šaknis tautos gyvenime, vyriausią vaidmenį vaidina išbujojimas ir nu-
vytimas, gyvata ir mirtis. Iš žemės ir vaisių sėklų pasidariusį dievo paveik-
slą mato atgyjant želmens laiškuose, nužudyto Osirio sukapotus gabalus
mato vėl susitelkusius draugėn, lydi lavoną į šventą salą ir švenčia jo su-
grįžimą gyvybėn. Misterijos kulto laikymas slaptoj ir jo reikšmė; šventės
pirminės prasmės (gamtos mito ir su juo suaugusių istorijos atsiminimų
kasmetinis dramatizavimas) persimetimas etikos sritin: kova gera su bloga,
nekaltumas galutinai nugali. Visai nevykęs Osirio misterijų aiškinimas iš
asmens pergyvenimų, mirties ir prisikėlimo; šis konstatavimas pašalina
nuomonę, kad šios misterijos yra buvusios Kristaus mirties ir prisikėlimo
paveikslas.

Po jo prof van Crombrugge (Luvenas) taip pat faktingai kal-
bėjo apie Mitros misterijas (Mitros kultas nebuvo rimtas krikščio-
nybės konkurentas; mitrizmo mokslas ir jo „atpirkimo mitas“; Mitros kultas-
iniciacijos ceremonijos; jaučio auka— ne dievo aukojimas; mitrininkų šven-
toji puota — ne komunijos apeiga su Dievo palaima); prof. de Caluwe
(St. Nicolas, Belgija) — apie Eleusies misterijas (esmė, organizacija,
prileidimo sąlygos; ceremonijos; kilmė: agrarinės apeigos buvo autochto-
niškos, eschatologiškam kultui turėjo įtakos Dionyso ir Osirio kul-
tai); kun. Duhr'as S. J. (Enghien) apie Adonies ir Atties kultą
(išsiplatinimas, mitai ir apeigos jų išsiplatinimu, išaiškinimas).

Baigiamojoj paskaitoj, draugėn suimančioj santraukoj apie pa gonų
misteriškas religijas ir krikščionių misteriją prancūzų
mokslininkas de Grandmaison'as atremia priešininkų bandymus
Kristų ir jo religiją pažemint kaipo misteriškų dievų ir jų kultų bei mokslų

*; Platesniai viešumai skirtas šios Kopperso ekspedicijos į Ugninę žemę aprašymas
išėjo 1924 m. pradžioj jo knygose vardu: Unter Feuerland Indianern (Štrecker u. Schrė-
der, Stuttgart), mokslišką savo tyrimo rezultatų paskelbimą autorius patieks artimiausioj
ateity. Plačiau apie šias Kopperso knygas žiūr. jų recenzijoj. Red.

154 Iš religijos mokslo kronikos

kopiją; šio sulyginimo istorija; paviršutiniškas ir savavališkas priešininkų
metodas priimant arba ignoruojant mitologiškus elementus, naudojant, pa-
renkant ir datuojant tekstus bei terminologiją; analogijų perkreipimas į
įtaką ir k. Pirminės krikščionybės autonomijos gynimas: skirtumas tarp
Kristaus ir misterinių dievų; kai kurių misterijų apeigų ir krikščioniškų insti-
tucijų tapatybės ginčijimas.

Nežiūrint pasistatytos sudirbt medžiagos gausumo, RES nepa-
miršo taip pat ir bendrųjų uždavinių (žiūr. augščiau). „Savai-
tės“ dalyviai kasdien turėtuose posėdžiuose vis tarėsi specijaliais ir
aktualiais klausimais, taip pat ir klausimu, kaip galima būtų paakint religijos
istorijos studijavimą apskritai ir religinės etnologijos ypatingai. Pirmiausia
iš pačių misijonierių tarpo pareikšta noro, kad ateity misijonierių iš-
mokslinimas eitų planingiau ir sąmoningiau tikslu. Buvo viešai pripa-
žinta neatatikimas tarp krikščionių misijų (protestantų kaip ir katalikų) rezul-
tatų ir nuo 16-jo šimtmečio padėto misijonierių milžiniško darbo, pasiauko-
jimo ir atsidavimo; už tai atsakomingu buvo taip pat viešai padarytas da-
limi nepakankamas misijonierių išmokslinimas jiems pastatytiems "milžini-
škiems uždaviniams. Ir šiuo reikalu V. Šmidtas senai pasiėmė inicijaty-
vos ir Sv. Gabrielio, prie Vienos misijonierių namuose atidarė misijonie
riams pavyzdinius šešerių metų kursus, ir jau susilaukė, kad tokių kursų,
šiuos pasekant, įsteigta ir kitur. Tokių kursų tikslas aiškus: jaunasai misi-
jonierius nuo pirmos dienos savo apsigyvenimo primitivųjų tarpe turi būt
susipažinęs ne tiktai su jų kalba, jų dorove ir papročiais, kad šioms
pirmiausioms palaimingo veikimo pirmių sąlygoms pažinti nereiktų aikvot laiko
ir energijos, tiktai dideliu atsidėjimu išstudijuojant jas vietoj; bet jis privalo
jas, tas sąlygas, suvokt ir dvasiškai, 1r mokėt stebėt jų sielos bei kūno gyvatą.
Jis savo uždavinį turi suprast kaip religinės etnologijos pijonierius, rinkt viso-
keriopą reikalingą etnologinę-archeologinę bei kitokios rūšies medžiagą ir
perduot ją tolesniam sudirbimui į renkamąjį punktą, kokį turėtų įsisteigt
kiekvienas apaštališkas vikarijatas vadaujant specijalistui. Šio renkamojo
punkto pareiga būtų taip pat remt atskirų misijonierių darbą ir teikt jiėms
patarimų.

Tam tikrame universitetų ir seminarijų profesorių posėdy buvo
paliesta taip patirteologijos moks ų į terpimas į religijos
mokslą. Pirmiausia buvo nutarta rengt atostogų kursai atskirose šalyse.
Koks puikus dalykas yra toki kursai, parodo 1923 m. rugpjūčio 7—10 d.
įvykęs katalikiškos religijos mokslo susirinkimas, kuriame žinomi specija-
listai dėstė kai kurias labjausiai spirginančias šių dienų religijos mokslo
problemas (pirminė religija, budizmas, mitraizmas, Marijos kultas ir k.) pla-
tesnei viešuomenei, pastoruojantiems kunigams ir katechetams.

Univ. Prof. G. Klameth, Olmitz.

Redakcijos prierašas. Prie šio mūsų bendradarbio 3-sios
„Religinės Etnologijos Savaitės“ aprašymo norime pridurti, jog visų trejeto
„Savaičių“ paskaitos, ištisai ar bent jų santraukos, nurodant ir paliestųjų
klausimų literatūrą, yra išėję ir atspausdintos tam tikruose rinkiniuose, vadi-
namuose „Semaine d' Ethnologie rėligieuse. Compte rendu analytigue“,
kurie ir gali patarnaut pradedantiems kaip pirmieji raktai įžengt į religijos
mokslą apskritai ir religinės etnologijos ypatingai.

Iš religijos mokslo kronikos 155

Pirmųjų dviejų (1912 ir 1013 m.) RES „Compte-Rendu“ yra išėję
1913 ir 1914 m. ir gaunami Briuksely, Dewit'o (53 rue Roylae) knygyne.

Paskutiniosios, Tilburgo RES referatai išėjo 1923 m. 496 puslapių.
didumo knygomis ir vadinasi: Semaine d'Ethnologie rėligieuse,
Compte rendu analytigue de la III-e session tenue a Tilbourg (6—14 Sept.
1922). Maison St. Augustin, 7, rue des Augustins, Enghien, Belgigue arba
Missionshaus St. Gabriel, Moedling bei Wien, Oesterreich. — Norintiems
plačiau pasiinformuot apie 1922 m. R E S darbus šias knygas ir reko-
menduojame.

„Etnologijos religijos mokslo kursai vidurinės ir rytinės Europos
kraštams“ Moedlinge (Austrijoj) 1923 m.

Labai gerai pavykusi augščiau aprašyta „Religinės Etnologijos Sa vaitė“
Tilburge 1922 m. tuoj išūgdė mintį, netrūkus reikiant panašius kursus, kiek
mažesnio tūrio, surengti ir vidurinės bei rytinės Europos kraštams, kad su-
sirinkimui esant arčiau ir suprastinus jo programą bei paskaitų kalbą šių
šalių suinteresuotiems duoti Iengvesnės progos susipažinti su įvadu į vi-
suotinąjį religijos mokslą, kurio aktualus reikšmingumas vis labjau kyla
aikštėn ir vis plačiau yra juntamas. Toki kursai antraštėj paduotu vardu
buvo surengti 1923 m. liepos 17—20 dienomis šv. Gabrieliaus Misijų Na-
muose Moedlinge, prie Vienos.

Išsiuntinėti į šiuos kursus pakvietimai buvo laiku pasiekę ir Lietuvą
ir L.ietuvos Universiteto Teologijos-Filosofijos Fakultetas buvo į juos dele-
gavęs ir savo atstovą apačioj pasirašiusio asmeny. Šiuos kursus iš viso
lankė per du šimtu dalyvių; didžiausia dalis kursų buvo dvasininkai iš visų
Austrijos kraštų, iš ČCekoslavakijos, Lenkijos, Vengrijos, Pietųslavijos
Lietuvos (stud. kun. Mačys).

Po iškilmingų pamaldų ir sveikinimo kalbų liepos 17 d. pirmąją įveda-
mąją paskaitą skaitė kursų organizatorius ir prezidentas, mums jau per
gerai pažįstamsa V. Šmidtas apie religjos mokslo neigiamą ir
teigiamąreikšmę pirmiau ir dabar. Neigiamoji reikšmė, ko-
kia ilgą laiką ir daugelio buvo klaidingai primezgama religijos mokslui, tai
buvo mėginimas įrodyt apreikštosios religijos negalimumą vyriausiai tuo
būdu, kas buvo nemoksliškai manoma, jog žmonijos raida iš žemiausių gi-
lumų vis ėjusi lygiu matu augštyn. Pozitinga religijos mokslo reikšmė yra
ta, jog jį apšviečia reikšmingiausią žmonijos kultūros elementą, religiją,
kuris yra padaręs giliausios įtakos visiems kitiems kultūros elementams,
kaip antai, drauginiam gyvenimui, ūkiui, etikai, menui, ir kuris savo amžinu
vertingumu apskritai tėra vienintelis tvirtas visokios kultūros pagrindas. —
Antroji ir trečioji paskaita buvo prancūziškai. Skaitė jau taip pat mums
gerai pažįstamas prof. Pinard de Ie Boullaye S. J. (Enghien, Bel-
gijoj) apie 19-jo šimtmečio lyginamojo religijų mokslo evoliucijonistiškas
mokyklas (filologiška mokykla — naturalizmas, panbabilonizmas; antropo-
logiška mokykla — animizmas, magizmas, totemizmas; socijologiškoji ir
psichologiškoji mokykla). Po piet universiteto docentas Dr. Gahs (Za-
griebas) kalbėjo apie pirmesnį evoliucijonistišką ir dabar-
„tinį kultūros istoriškąjį metodą. Kaipo didžiausią evoliuci.
„jonistiškojo metodo ydą jis pažymėjo tai, kad jis neįžiūrėjo istoriško etnolo

156 Iš religijos mokslo kronikos

gijos charakterio, einančio iš laisvos žmogaus valios; dabartinio kultūros
istorijos mokslo pagrindinis principas toks: objektivais kriterijais negalima įro-
dyt evoliucijos vietoj, o tiktai atskirų kultūros objektų istorišką-genetišką san-
tykį. Įrodytuose genetiškuose santykiuose esti jau didelė kultūros istorijos dalis;
o kad gautum istoriškas evoliucijos eiles, prieš tai reikia į plačiai paskly-
dusią medžiagą objektyvomis kriterijomis įnešt relativos chronologijos. —
Paskutinę tos dienos paskaitą skaitė misijonierius Stenz'as apie reli-
giją kinų liaudies gyvenime.

Antrosios, liepos 18, dienos, paskaitos stambiais bruožais dėstė kokių
davinių atsiekiama kultūros istorijos tyrimo metodais pirmiausia nustatyti
kultūros sluogsniams su jų ūkio bei visuomenės struktūra, o paskui ypatingai
Dievo idejos raidą šiuose kultūros sluogsniuose pradėjus nuo primitivųjų
tautų. “
Pirmutinis skaitė gerai mums pažįstamas V. Koppers'as apie
kultūros ratų eilę ir jų socijologiją bei ūkį. Kaipo ver-
tingiausią davinį ikšiolinio istoriško etnologiško tyrimo kalbėtojas pažymėjo
nustatymą kultūros ratų, kurių jis išaiškino sąvoką bei fundamentinę reik-
šmę ir kuriuos jis atvaizdavo kiekvieną atskirai pagal šių dienų tyrimo
stovį. — Apie Dievo sąvoką prokultūrėse, apie Vieną ir
Augščiausiąjį Dievą skaitėuniversiteto profesorius Dr. Ehrlich'as
(Ljubljana) ir įrodė primitivųjų dogmiškus įvaizdus apie šį Dievą kurėją,
kaip ir Jo pripažinimą bei garbinimą. — Apie Dievo sąvokos puo-
limą vėlesnėse kultūrose referavo Šmidtas. Jis parodė, kaip
Augščiausios Esybės sąvoka vis labiau mišo su vis daugiau įsigalinčiu
vyrišku giminės tėvu vyriškai orijentuotoj mėnulio mitologijoj; kaip vyriškai
orijentuotoj saulės mitologijoj Augščiausią Esybę nustelbė saulė, laikyta
kaip visų gamtos ir žiniavimo jėgų versmė; kaip moteriškai orijentuotoj
mėnulio mitologijoj Augščiausią Esybę nustelbė mėnulis, laikytas kaipo
visos ūkio pažangos priežastis, ir čia atsirado animizmas; Augščiausia
Esybė patampa taip pat dangaus Dievu, dažnai su eile žemesnių dievų. Iš
šių pagrindinių linijų gaunamos gausingos maišytos formos. — Po pietų
kabėjo Sebesta apie pietinės Afrikos religijas; jis išplėtojo
religines bušmenų pažiūras į dievybę, o paskui hotentotų ir bantų religiją
jų dievybės supratimo, protėvių kulto, gamtos dvasių kulto atžvilgiu. — Ir
pagaliau Koppersas, remdamasis savo paties patyrimais ir iliustruoda-
mas daugeliu šviečiamųjų paveikslų, papasakojo apie Ugninės Žemės
gyventojų religiją, jų įvaizdus savo Augščiausio Dievo ir jų religi-
nius papročius, pirmiausia apie jaunimo šventimus.

Trečiąją, liepos 19, dieną kalbėta apie religijos mokslo pagalbinius
mokslus, jų metodus bei jų davinius, būtent, apie religijos psichologiją,
priešistoriją ir «albos mokslą.

Apie relijos psichologijos istoriją ir uždavinius vėl
skaitė Viurcburgo profesorius Dr. G. W underlė iš išvedė: Jau tokio šv.
Augustino, tokio šv. Bernardo, tokios šv. Teresės savistaba teikia tiek ver-
tingos empirijos, jog ir šių dienų religijos psichologas negali pro tai praeiti.
Referentas patiekė išsemiantį vaizdą subjektivistiškos protestantizmo religi-
jos psichologijos nuo Liuterio per pijetizmą iki Šleiermacherio ir iki mo-
dernųjų. Naudojant religijos psichologinę medžiagą dabarčiai pažinimo tik-
las yra svarbiau, kaip pamokymo. Bet religijos psichologijos uždavinys

Iš religijos mokslo kronikos 157

negali būti spręsti apie religijos esmę arba tiesą apskritai, vadinasi ir apie
tam tikrą religijos lytį; tatai privalo palikti religijos psichologijos ir teolo-
gijos dalykas. Religijos psichologija yra empirinis mokslas ir, tokis bū-
damas, turi religinius pergyvenimus aprašyt, sutvarkyt ir išaiškint iš empi-
riško požvilgio. Religinėj etnologijoj psichologiški tyrimai yra todel ypa-
tingai svarbūs, kad čia analizė dažnai aiškiausiai parodo religinio pergyve-
nimo paskutiniųs elementinius motivus; primitiviems reiškiniams aiškint, ži-
nia, reikalingos specijalios mokslo ir sielos prielaidos.

Antrąją paskaitą skaitė Vienos universiteto profesorius Dr. O. Men-
ghin'as apie priešistorijos metodą ir kultūros ratų moks-
lą. Paskaita pirmiausia sistemiškai suskirstė priešistorijos specijalybes; prieš-
istoriškoji archeologija ir etnografija yra artimai susirišusios. Pagrindiniai
reiškiniai yra kultūros formos ir jų išsiplatinimas po žemės paviršių; kul-
tūros istorija vyksta kultūros ratais. Tiktai priešistorijos tyrimų sintezė
leidžia nustatyt pirminę kultūros istoriją. — Jau senesnioji akmens gadynė,
paleolitikas, turi eilę šalia vienas kito ir po vienas kito stovinčių bei
susikryžiuojančių kultūros ratų, turinčių savo vardus didumoj pagal jų ra-
dimo vietas Prancūzijoj. Priešchellėen'e, Chellėen'eir Acheu-
lėen'e vyrauja iš titnago stambiai apdirbtas rankinys kylys; artimiausią
gadynę, Moustėrien'e, randame rankinių ylų, skustuvų, kriaunų ir kau-
linių indų, paskui laidojimo vietų (Neandertalio žmogus!). Įvairūs radiniai
rodo, jog į rytus nuo Reino vyrauta Mousterien'o kultūros, tuo tarpu va-
karuose nuo Reino dar būta rankinio kylio gadynės; vidurinėj Europoj gau-
ta mišri forma La-Micogue'o kultūros pavidalu.

Taipojau ketvertas kitų gadynių (Aurignacien, Solutrėen, Magdalėnien
ir Asylien) neišaiškinamos, kad paskesnės lytys būtų išriedėjusios iš pir-
mesnių, bet yra įvairūs kultūros ratai. Aurignacien pažymus savo iš-
plėtota titnago industrija, kaip ir savo meno darbais (Villendorio Venera!),
Solutrėen — savo klasikiniais liaurų lapų smaigaliais. Prancūzijoj Aurigna-
cien'o tipą tuojaus veda toliau Magdalėnien'as; Asylien'as ro-
do šiaurinės Afrikos ir pietinės Europos Capsien'o tipo įtakos, kuris
vėl reikšmingas savo naturalistine uolų tapyba, kuri leidžia puikiai įžvelgt
į tos seniai pranykusios tautos gyvenimą. Senas Capsien'as kilęs iš Auri-
gnacien'o ir kito kultūros rato, šiandien randamas pas bušmenus; Capsien'o
galas atveda į hamitų kultūrą. Kiti kultūros ratai yva Campinien'as
su keramikos, žemės darbo ir gyvulių auginimo pradais, kaip ir protoark-
tiškas rytinės Europos kultūros ratas.

Nuo šių išnykusių kultūros ratų yra daugel tiltų į šių dienų kultūros
ratus. Mousterien'as veda į tasmaniečius, priešištoriškosios rankinių kylių
kultūros — į australiečius, kurie naudojasi bumerangu. La - Micogue'as ir
Capsien'as rodo į Afrikos pigmejus, Aurignacien'as — į totemistiškąsias tau-
tas, kuriose gyvulys garbinamas kaipo giminės arba atskiro žmogaus tėvas.
Šiais pavyzdžiais priešistoriški ir etnologiški kultūros ratai daugeliu atvejų
puikiai vieni kitus uždengia, kitais atvejais — bent hipotetiškai.

Po šios paskaitos, kuri buvo pajusta kaip dienos įvykis, „Baltųjų Tėvų“
kunigas Sumacheris, 1907—1922 m. misijonieriavęs buvusioj vokiškoj
rytų Afrikoj, kalbėjo atsirėmęs originaliniais tyrimais apie Ruandų kal-
bą (ruandai — nigerių tauta Nilo versmių apylinkėse). Kalbėtojas pavai-
zdavo didžiausias sunkenybes, kokių tenka nugalėt misijonieriui, kadangi

158 Iš religijos mokslo kronikos

primitivieji nuo jo yra užsidarę ir dažnai tyčiomis klaidina; taip pat parodė
slaptąja kalbą ir hieratiškus išsireiškimus. Paskui dar parodė visą eilę jų
kalbos artikuliacijos ir fonetikos pavyzdžių. Jau garso pasistūmimas suda-
ro naują žodį. Filologiškai interesingą paskaitą dar pavaizdavo gausingi
pavyzdžiai.

Po bendrų pietų didžiajame šv. Gabrieliaus Misijų Namų refektoriuje
Koppersas pavedžiojo svečius po Misijų Muzejų. Rinkiniais iš nau-
josios Gvinejos jis paaiškino kultūrą vienos tautos, dar tebesančios nau-
jesniojo akmens amžiaus laipsny, Togo rinkiniais — primitivąją metalinę
kultūrą, kurios gyvą kontrastą sudarė kinų kultūros rinkinys. Labjausiai
įdomus yra paties Kopperso pargabentas ir čia sudėtas Ugninės Žemės rin-
kinys. Ševdik visą valandą jis aiškino kiekvieną dalykėlį, pintineles, namų,
medžioklės ir žuklavimo reikmenis, papuošalus, drabužius ir avalinę. Čia
yra ir modelis „šventnamio“, kuriame Koppersas buvo pasidavęs jaunimo
šventimams ir tuo būdu patapęs ugniažemininku, taip pat ir daugelis kul-
to dalykų. Toje pačioj salėj išstatyti puikūs audimo darbai pridera jau
daug augštesnei pietų Čilės Araukanos kultūrai.

Po šio apžiūrėjimo ėjo Dr. Ehrlich'o paskaita apie religines ide-
jas paleolitike. Mes turime aukų likučių iš Mousterien'o gadynės, pa-
skui savotiškų laidojimo žymių, kurios įrodo, jog ir šiąją gadynę žmogus tikė-
jos sielos nemarumą. Bet geriausių atramo punktų teikia akmens am-.
žiaus menas. Apie puššimtis urvų Dordogne, palei Lourdes'ą ir prie
Altamiros (Ispanijoj) savo pačiose gilumose, kurių dažnai negalima pasiekti
nuo durų, rodo gausingų išpuošimų paveikslais, kurie tarnavo ne estetikos,
bet religijos tikslams. Tai yra gyvulių ar žmonių paveikslai šokyje su gy-
vulių kaukėmis, kurių dalykų šiandien dažnai užtinkame primitivuose kaipo
žyniavimo apeigas. Viename Ispanijos urve moters šoka šokį aplink
vieną figūrą, kuri tikrai bus reiškus dievybę. Jei iš priešistorijos laikų
neberandame jokių dievų atvaizdų, tai šitai nėra įrodymas prieš dievybės
garbinimą, o tai, kaip šiandien tūloj Australijos tautoj, galėjo eiti iš uždrau-
dimo dievybę atvaizduot.

Paskutinę šios dienos paskaitą skaitė vėl Šumacheris apie ru-
andų religiją. Jie savo augščiausią Dievą „Imaną“ (vardas reiškia
„laimė“ arba „palaima“) vaizduojasi kaipo dvasišką, neregimą, amžiną, visa-
žinantį ir kaipo pasaulio Kūrėją; jam mebeatnašaujama aukų, kadangi jis
nebreikalingas jokio maisto. Mituose ir legendose Imana tigūruoja kaip
gelbėtojas nelaimėj; bet jo kultas labai abejingas. — Mažiems dienos rū-
pesčiams nigeris turi herojų kultą, garbina protėvius, žyniauja ir turi „re-
voliucijonierišką“ Biheko kultą; aukos perdėm kruvinos, dalimi net žmonių
aukos, bet visos be sąryšio į augščiausiąjį dievą. Ruandų teisė ir dorovė
nesiderina su krikščioniškomis europiečių pažiūromis; jų vietą užima
prietarai.

Šią dieną kaip ir praeitą, paskaitos pajudintais klausimais gyvai dis-
kutuota nuo vakarienės iki vėlybos nakties.

Ketvirtosios, liepos m. 20, d. paskaitos kliudė atskirus dienos klausi-
mus, kurie gaunami iš religijos istorijos paralelių su krikščionių religija.

Viena tokių problemų, prieš kelioliką metų stipriai sujudinusi plačią
visuomenę, buvo „Babelis ir Biblija“, lyginimas Babilonijos radinių ir

ventojo Rašto pranešimų. Pirmiausia Biblijos priešistorija - (pasaulio sukū-

Iš religijos mokslo kronikos 159

rimas, rojus, puolimas nuodėmėn, tvanas, pirmieji tėvai, Babelio bokštas)
buvo pareikšti kaipo pasiskolinimas iš babiloniškųjų mitų ir atlikts kriu-
kis. Šiandien toks triukšmingas „panbabilonizmas“ jau aprimęs ir klausi-
mai svarstomi šalčiau ir rimčiau. Šiuose kursuose pirmiausia tas proble-
mas palietė mūsų žurnalo bendradarbis prof. Klameth'as (Olomoucas)
savo paskaitoj „Sumeriškos-akadiškos paralelės su Biblijos pirmine istorijai“.
Kadangi šią paskaitą prof. Klametas yra pavedęs „Soterui“ ir ją ištisai at-
spausdinsime artimiausiame numery, tai čia apie jos turinį ir nekalbė-
sime,

Kitu du šios dienos kalbėtoju lietė abi svarbiausias krikščionių šven-
i apie kurias tvirtinama, jog jos einančios iš vėlybųjų antikinių misterijų
ultų.

Pirmiausia universiteto profesorius Dr. Kmosko kalbėjo apie Kalė-
dasir pagoniškąsias misterijas. Ši paskaita ėjo vietoj progra-
moj paskelbtos Budapesto universiteto Dr. Zubriczky'o paskaitos
„Gimimas iš mergelės ir atpirkimo nešėjai pagonų mitologijose“. Su d ro
Kmosko išvedimais, kad Romoje krikščioniška Kalėdų šventė jau buvo
įsigyvenus trečiojo šimtmečio pradžioj, šias eiles rašąs negali sutikti (Žiūr.
Pr. Dovydaičio straipsnį „Kalėdų šventės kilmė“ 1913 m. „Vilties“ dien-
raščio Kalėdų numery).

Kun. dr. Frank'as (St. Pėlten) kalbėjo apie Velykų problemą
paskaitoj „Velykos, atpirkimas ir prisikėlimas pagoniškose misterijose“. Libe-
ralinio protestantizmo tyrinėtojai, kaip Gunkel'is ir Pileiderer'is aiškina krikš-
čionybę kaipo pagonų misterijų religijų sinkretistišką reiškinį. Prieš tai
reikia palaikyti štai kas: Kristus nėra jokia mitiška astratiška dievybė, bet
istoriška asmenybė; jo darbas yra etiškas, jo mirtis — pavaduojamoji at-
lyginimo auka. Su mažu panašumu į misterijas neseka užmiršti milžiniškų
skirtumų. Kristaus kentėjimas yra buvęs ne koks mitologiškas įvykis, bet
mirties bausmė pasiremiant baudžiamąja teise. Jaunoji krikščionybė žengė
šalia visų tų misterijų kultų turėdama sąmonėj savo ekskliuzivumą. Mė-
ginimą nutiest tiltą tarp) krikščionybės ir misterijų —gnosį—krikščionių Ba-
žnyčia griežčiausiai atmetė. Tenai mitas, čia istorija.

Po pietų, pradėdamas nuo dabartinių rungtynių pietinės ir rytinės
Azijos dvasios su Europos krikščionišku nusistatymu, Dr. Koppersas
kalbėjo apie krikščionybęir budizmą. Savo neigiamai ateistiška
tendencija budizmas susiranda Europoj pasekėjų. Tūlam kultūros prial-
sintam patampa idealu savęs kontemplacija ir pasaulio neapykanta. Del
budizmo kilmės, tai kalbėtojas neigė, kad budizmas yra išgaminys ariš-
kųjų indų, kurių filosofija yra daugiau orijentuota idealistiškai — opti-
mistiškai. Budizmas yra daugiau kūdikis Sankhijos filosofijos, kuri kilusi
iš austriškosios - matrijarchatiškosios rytinės priešakio Indijos kultūros; taip
tat budizmo šaknys yra ne ariškojoj indybėj. Savo sistema budizmas yra
atbaigta negacija, be Dievo, be aukos, be kulto, be maldos; jo
įsakymai yra grynai neigiami, jo pažinimo teorija—nihilistiška. Tiktai kai patsai
"Buda pradėta garbint kaipo Dievas ir kai apie Kristaus gimimo gadynę budiz-
mas jau nebebuvo ateistiškas, jis plačiai praplito. Krikščionybė ir budi-
zmas neturi tarp savęs jokių santykių. Prieš pusšimtį metų buvo mėgin-
ta Jėzaus Kristaus gyvenimą ir mokslą išvest iš budizmo. Tačiau nuo
šios nuomonės pamažu atlyžta ir paskutiniais metais Vienos universiteto

160 Iš religijos mokslo kronikos

religijos istorininkas protestantas Karolis Beth'as ją galutinai nugriovė.
Krikščionybės pozicija yra išimtina.

Po šio referato, kuriame trumpiausiai buvo sutelkta milžiniška me-
džiaga, Smidtas kalbėjo baigiamąją kalbą apie ateities uždavi-
nius. Tokiais uždaviniais jis pažymėjo tolesnius tyrimus, laukiamą lite-
ratūrą ir artimiausią religinės etnologijos savaitę, turėsiančią įvykti 1925 metais
Milane, kuria gyvai susidomėjęs ir patsai popiežius. Susirinkimams vieta
numatyta tenykščio katalikų universiteto rūmuose. Jo rektoriaus kun. Ge-
melli'o vardas laidoja Tilburgo ir Moedlingo konferencijų dalyviams, o taip
pat ir visiems kitiems geriausią priėmimą tame sename Lombardijos mieste.

Tai yra tikrai laiminga Šmidto ideja, kad artimiausia „Savaitė“ sutap-
tų su 1925 m. jubilejaus iškilmėmis ir be to, dar kad ji susirištų su tuo pat
laiku Romoj atidaroma viso pasaulio Misijų Paroda, turėsiančia pa-
tiekti religinės etnologijos išdidų vaizdą.

Rytojaus dieną dalyviai, vadaujami Šmidto, Kopperso ir Menghino,
dar apžiūrinėjo etnologijos ir priešistorijos rinkinius Vienos Gamtos Is-
torijos Muzejuje. Smidtas ir Koppersas čia turėjo progos pavaizduot atski-
rų kultūros ratų esmę, o Menghinas kalbėjo apie žmogaus priešistorijos
liekanas ir rinkiniais pavaizdavo savo pirmiau skaitytą paskaitą.

Viskas pasibaige bendrais pielais Hopinerio restorane, kuriuos suren-
gė svečiams Vienos katalikai. Pr. Dovydaitis.

aoanaooo

Iš naujausios religijos mokslo literatūros

* +

*

Šią pirmąją religijos mokslo literatūros apžvalgą tariamės atlikti šito-
kia tvarka: pirmiausia paminėsime biblijografijos ir biblijografijos-kritikos
leidinių bendro ir specijalaus pobūdžio drauge su svarbiausiais religijos ir
Biblijos mokslo žurnalais. Paskui nurodysime vieną kitą naujausių šio
mokslo vadovėlių bei šiaip vadovėliško pobūdžio veikalų drauge su kito-
mis padedamomis mokslo priemonėmis (atlais, skaitomomis knygomis,
šaltinių tekstais). Pagaliau paliesime vieną kitą atskirų problemų sąryšy su
naujaisiais tos srities veikalais.

I. Biblijografija ir kritika.

Religionsgeschichtliche Bibliographie. Im Anschluss an das „Archiv fūr Re-
ligionswissenschaft“ herausgegeben von Carl Clemen. Verlag B. G.
Teubner, Leipzig.

Jahrgang | und II: 1914 ir 1915 metų literatūra; išėjo 1917 m. 53 pusl. 80,

MN, IV: 1916 „1917 |, k OIS, E3 S 5
"V. VE tos 1010 > s/roži 40L
„ VII „VIII: 1920 „1921 |, ao M
X Xu 022, 1923 e AM

Kaip paaiškina leidėjas 1-jo sąsiuvinio pratarmėj, ši biblijografija turi
atstot atatinkamą skyrių biblijografinio žurnalo „Theologischer Jahresbericht“
(nuo 1914 m. nebeišeina) ir eina kaipo papildymas žurnalo „Archiv fiir
Religionswissenschaft“. Joje tik vienais vardais surašoma religijos mokslo
knygos ir straipsniai iš viso pasaulio ir visomis kalbomis, kiek tiktai pa-
vyksta sužinot apie juos šių žinių rinkėjams, renkantiems žinias kiekvienas
savo skyriui. Ši biblijografija rimtai stengiasi būt universali. Jos visa
medžiaga grupuojama į šiuos skyrius: I: Bendrieji dalykai; II: Priešistor ško-
sios tautos; III: Primitiviosios tautos; IV: Rytų ir centrinės Azijos kultiūrin-
gosios tautos; V: Aigiptiečiai; VI: Semitai (su krikščionybe ir islamu); VII:
Indai; VIII: Iraniai; IX: Graikai ir romėnai; X: Keltai; XI: Germanai; XII: Slaviai
(su aisčiais). Kiekviename sąsiuviny pridėta dar ir paminėtųjų veikalų autorių
sąrašas abėcėlės eile. Taigi, biblijografijos technika visai rimta. Bendradar-
bių skaičius šiai biblijografijai sustatyt vis didėjo. Karo metu tedirbus
vieniems germanų šalių mokslininkams, po karo įtraukta ir kitų šalių.
Mūsų žinia, tai vienintelis šios rūšies leidinys viso pasaulio knygų rinkoj.
3-me sąsiuviny paskelbta, jog ši biblijografija pirmiausia išeina laikrašty
„Zeitschrift fūr Missionskunde und Religionswissenschaft“, o paskui tik
kaipo atskiras atspaudas Teubner'io Verlag'e.

Iš specijalių religijos mokslo sričių biblijografijos šį kartą nurodysime:

Bibliographie zur Frage nach den Wechselbeziehungen zwischen
Buddhismus und Christentum. Von Dr. Hans Haas (Verėtientlichungen
des Forschungsinstituts fur vergleichende Religionsgeschichte an der
Universitat Leipzig Nr. 6). 1922, 47 p. did. 80 I. C. Hinrichs, Leipzig.

77“

162 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

Tai pilnutėlis sąrašas literatūros visomis kalbomis paskutiniais laikais
plačiai gvildeniu klausimu budizmo santykių su krikščionybe. Prie kai
kurių veikalų nurodyta ir kame jie buvo recenzuojami. — Si biblijografija,
išėjusi atskirai kaipo Leipcigo Lyginamosios Religijos Istorijos Instituto
(vedėjas Prof. Dr. H. Haas) leidinys (Nr. 6), eina taip pat ir kaipo priedas
prie to Instituto leidinio Nr. 5 (H. Haas, „Das Scherflein der Witwe“ und
seine Entsprechung im Tripitaka). Tatai, kas įsigyja šį leidinį, turės jau ir
kalbamąją biblijografiją. |

*

Die Assyriolojie 1914—1922. Wissenchaitliche Forschungsergebnisse
in bibliographischer Form. Von Ernst F. Weidner. 1922, 199 p. 80,
Hinrichs, Leipzig.

Kaip rodo pati antraštė, čia yra kas daugiau, kaip tiktai viena gryna
biblijografija. Cia drauge su sąrašu jau paduodama ir svarbesnių studijų
trumpi išdaviniai arba jų turiniai. Didesnė knygų dalis užimta speciti-
škais asirijologijos ir Babilonijos - Asirijos kaimynų (Babilonija ir Ai-
giptas, Amurru, Aramejai, Armenija, Elamas, Hetitai, Kapadokija, Ka-.
sitai ir Mitaniai, Babilonija ir klasikinė senovė, Persai) mokslo dalykais.
Religijos mokslui čia eina skyriai: XII (Religija) 64—95 pusl, XIII (Mitai,
epai, legendos, pasakėčios) 95—107, XIV (Omina) 107—109, XV (Astro-
nomija ir astrologija) 110—113 ir XXXII (Babilonija ir Senasis bei Nauja-
sis Įstatymas) 163—175 pusl. Gale įdėta ir autorių sąrašas abecėlės eile.

*

Literatuv zur Religionsgeschiekte und antiken Mythologie aus den Jahren
1906—1917. Von O. Gruppe. 1921,448 p. 89, Reisland, Leipzig.

Šios knygos yra išėjusios kaipo 186-sis tomas „Jahresbericht'ų iber
die Fortschritte der klassischen Altertumswissenschaft“, taigi ir sustatytos
tųjų „Bericht'ų“ planu — ne tiktai surašant bet kurio laikotarpio visą
literatūrą bet kuriuo klausimu, bet taip pat dar ją ir sistemingai išnagrinė-
jant. Cia sutraukta ir aprašyta begalė medžiagos, kurios daugelis
sunkiai prieinamas ir specijalistams, nekalbant jau apie mūsų mokslo
diletantus, kurie apie šimtus čia esamų dalykų nėra niekuomet nė
susapnavę. — Pravers nurodyt ir šiojo tomo artimiausius pirmatakus. Tai
yra to paties autoriaus: Die mythologische Literatur aus den Jahren
1898—1905 (t. p. 1908 m.) kaipo kalbamų „Jahresbericht'ų“ 137-sis tomas;
paskui, dar atgal, biblijografija 102-me, 85-me ir 81-me tomuose. Šiuo
klausimu literatūros rankiotojas O. Gruppė yra ir patsai parašęs (1906)
didžiulį veikalą: „Griechische Mythologie und Religionsgeschichte“ (I. v.
Millerio Handbuch'e der klassischen Altertumswissenchaft), kuris, deja,
senai išpirktas ir kurio naujam leidimui nelemta išeit, nes jo autorius jau
pasimiręs. Kaip teisingai pastebi J. Huby, šis veikalas yra „d'un rationali-
sme tendancieux, mais prodigieux recueil de faits“).

* *

*

Minėdami Gruppė's darbą, jau įžengėme į biblijografijos ir biblijogra-
lijos-kritikos žurnalų literatūrą. Dabar suminėsime vieną kitą tokių žur-
nalų, kurie specijaliai atsidėję tiktai mūsų mokslo srities naujai išeinamiems
veikalams vertinti ilgesniomis ar trumpesniomis jų kritikomis ir recenzijo-
mis. Pirmoj vietoj čia pastatysime katalikiška ją

iš naujausios religijos mokslo literatūros 163

Theologische Revue. In Verbindung mit der katholisch-theologi-
schen Fakultat zu Mūnster und unter Mitwirkung vieler anderer Gelehr-
ten herausgegeben von Univ.-Prof. Dr. Franz Diekamp. Aschendorti-
sche Verlagsbuchhandlung, Mūnster in Westialen.

Sis laikraštis eina nuo 1901 m., taigi 1924 m. buvo jo ėjimo 23-ji.
Normaliais laikais jo išeidavo kasmet 20 sąsiuvinių po 30—40 skilčių in 4
kiekvienas. Per karą suskurdo, ir dabar dar nebeatsigriebia (1924 m., antai,
išėjo tik 12 sąsiuvinių). Kadangi jame apžvalgaujama vyriausiai teologijos
ir Bažnyčios dalykai, o prie jų prisideda dar ir filosofija, ir pedagogika ir
šiaip pasaulėžiūros klausimai, tai religijos mokslui čia atstovaujama labai
neplačiai. Bet vis delto retkarčiais pasitaiko ir religijos istorijos recenzijų-
kritikų, ypač katalikų autorių parašytų veikalų. Simpatingas skyrelis ir kiek-
viename sąsiuviny dedamas sąrašas svarbiausių knygų bei laikraščių, išėju-
sių paskutinį laikotarpį. Šiame skyriuje nenuskriaudžiama ir bendrasis reli-
gijos mokslas. — Tinkamai remiamas abonentų ir bendradarbių jėgomis
šis laikraštis galėtų ir turėtų savo ėjimo dažnumu ir turinio turtingumu
A į dvigubai už jį senesnį tokį pat laikraštį, tiktai kitokios pakraipos,

ūtent, į

Theologische Literaturzeitung. Begrūndet von Emil Schūrer
und Adolfvon Harnack. Herausgegeben von Professor D. Emanuel
Hirsch unter Mitwirkung von Prof. D. Wilh. Heitmūller, Prof. D. Dr.
G. Hėlscher, Prof. D. Arthur Titius, Prof. D. Dr. G. Wob-
bermin. I. C. Hinrichs, Leipzig.

Sis laikraštis eina jau nuo 1876 m., taigi 1925 metais jis pradėjo savo
ėjimo 50-sius metus. Šių sukaktuvių proga, esąs dar tebegyvas vienas iš
dvejeto šio laikraščio įsteigėjų, A. Harnakas, 1-am 1925 metų sąsiuviniui
parašė „Atsiminimo žodį,“ kuriame teikia žinių apie šio laikraščio atsiradimo
priežastis bei akstinus to meto santykiuose ir įdomiai apibūdina jo dva-
sią. Harnako žodžiais, šis laikraštis visuomet „priklausė laisvai moksliškai
teologijai.“ Ir toliau apie šią teologiją jis priduria: „Ji visuomet neprisiim-
davo pasivadint «liberali», kadangi šitoks pažymėjimas yra toks pat netinkamas,
kaip ir kokios «liberalios botanikos» pavadinimas“; „tačiau“, sako jis toliau, „gal
būt derėtų šiandien šį vardą priimti kaip garbės vardą, kadangi evange-
liški teologai kalba apie «liberaliosios» teologijos +bankrotą»“. Del to Har-
nakas atsako: „Šį dalyką neseka imt tragiškai; nes jie nežino, ką daro, ir
patys greitai įpils vandens į savo vyną arba išsiskirs iš moksliškos teolo-
gijos. Ko jie mus galėjo pamokyt ir pamokė, galėjo būt išreikšta mažiau
pretensingai, kukliau ir mokslo kalbos paprastomis lytimis“.

Taigi, „Theol. Ltztg.“ yra laisvamaniškojo protestantizmo teologijos
laikraštis, kuriame tačiau bendradarbiauja ir pozitingesnio krypsnio protes-
tantų teologai, o taip pat filologai, etnologai, istorininkai ir k. Religijos

„mokslui čia atstovaujama labai plačiai ir reikšmingai. Recenzuojami ir kriti-
kuojami veikalai parašyti visokiomis kalbomis, jei tik jie recenzavimui „tinka-
mi“. Katalikų veikalai ne visuomet yra toki „tinkami“ susilaukti čia recen-
zijos. Tačiau gana dažnai esti ir katalikiškų veikalų bei laikraščių re-
cenzijų.

Reikia dar pridurti, jog nuo 1922 m. šis laikraštis leidžia grynai bi-
blijografijos priedą, vad. „Bibliographisches Beiblatt der Theologischen Li-
teraturzeitung“, kuriame sistemingai surašoma religijos ir teologijos mokslo

164 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

literatūra, išėjusi vienerius metus anksčiau; taip antai, su 1922 m. laikraščiu
išėjo literatūra iki 1921 XII. 31, su 1923 m.—-1922. m literatūra, su 1924 m.—
1923 m, su 1925 m. eina 1924 metų literatūra. Patsai lakraštis yra dvi-
savaitinis; per metus išeina 26 Nr. po 24 skiltis in 40

Tokio pat pavidalo, tiktai per pusę plonesnis, kritikų laikraštis, kuriame
religijos mokslui atstovaujama gana plačiai, yra ortodoksiško protestantizmo
pakraipos Ė

Theologisches Literaturblatt. Unter Mitwirkung zahlreicher Vertreter der
theologischen Wissenschaft und Praxis, hrsgb. von Dr. theol. Ludwig
Ihmels und Dr. theol, jur. et phi. Heinrich Bėhmer. Verlag
Dėrriling u. Franke, Leipzig. 1924 metai buvo jo ėjimo 45-ji.

* *
*

Tačiau religijos mokslo dalykai užeinami ir bendruose biblijografijos
bei kritikos laikraščiuose. Tokių pirmon eilėn seka paminėti:

Literarisches Zentralblatt fūr Deutschland. Begrūndet von Friedrich
Zarncke. Herausgeber: Wilhelm Frels. Verlegt vom Bėrsenverein
der Deutschen Buchhžndler zu Leipzig.

Šis pirmiau buvęs savaitinis kritikos ir biblijografijos laikraštis, po
karo suskurdęs, 1924 m., pradėdamas savo ėjimo 75-sius metus, naujai
susitvarkė, virsdamas tiktai grynai biblijografiniu laikraščiu, kurio ėjimo
dažnumas dar nenusistovėjęs (1924 m. išėjo 21 sąsiuvinis; siekia per mė-
nesį išeiti du kartu). Kiekvienas per 80 skilčių didumo sąsiuvinis teikia visų
mokslo sričių naujausios vokiečių kalba literatūros (atskirų veikalų ir lai-
kraščių straipsnių) sąrašą, paduodamas jos trumpą turinį. Tuo būdu tatai
čia paduodama ir naujausia religijos, teologijos ir Bažnyčios mokslo lite-
ratūra. .

Kitas panašaus pobūdžio savaitraštis yra:

Deutsche Literaturzeitung fūr Kritik der internationalen Wissenschaift.
Herausgegeben vom Verbande der deutschen Akademien der Wissenscha-
iten. Schriftleiter: Prof. Dr. Paul Hinneberg, Berlin. Verlag von Wal-
ter de Gruyter u. Co., Berlin.

Jis taip pat nuo 1924 m. (jo ėjimo 45-ji metai) persiformavęs. Tai yra
giliosios kritikos laikraštis, kuriame yra taip pat religijos, teologijos ir Ba-
žnyčios mokslo veikalų kritikos, tiktai labai maža, nes sąsiuviny tik vieno
ar daugiausia dvejeto veikalų. f

Be to, vertingų religijos mokslo dalykų užtinki ir tokiose srityse (sc.
tokiuose leidiniuose), kurios teologų, paprastai, nežiūrimos. šiuo tarpu nu-
rodysiu į dvejetą tokių biblijografijos ir kritikos savaitraščių:

Plūlologische Wochenschrift. Herausgegeben von F. Poland. Verlag
von O. R. Reisland, Leipzig (1924 m. yra jo ėjimo 44-ji) ir

Orientalistische Literaturzeitung. Monatschritt fūr die Wissenschaft vom
ganzen Orient und seinen Beziehungen zu den angrenzenden Kulturkrei-
sen. Unter Mitwirkung von Prof. Dr. Bergstrasser, Dr.H.Eheloif
und Prof. Dr. A. v. Le Co4ą hrsgb. von Prof. Dr. Walter Wreszin-
ski. Verlag Hinrichs, Leipzig. Per metus 12 sąsiuvinių. 1924 m.—ėjimo 27-ji.

* jr
+

Dabar žiūrėsime specijaliųjų religijos mokslo žurnalų. Pirmon eilėn
pastatysime tarp jų seniausį, būtent; 4

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 165

Bevue de Uhistoire des veligions. Publiė sous la direction de MM. Renė
Dussaudet Paul Alphandery. Paris, Editions Ernest Leroux.

Šis žurnalas išeina kas du mėnesiu sąsiuviniais 8-10 spaudos lankų;
sąsiuviniai po trejetą sujungiami į du tomu kasmet. 1024 metais išėjo
80-sis ir 00-sis tomai, taigi, žurnalas eina jau 45-sius metus. Jo turinys
gana platus ir įvairus: čia eina pirmiausia straipsniai, paskui plačios ir trum-
pesnės knygų apžvalgos, kronika ir k. 80-me tome 1924 m. (pirmuosiuose
trijuose sąsiuviniuose) eina štai koki straipsniai:

1) W. Deonna, Guelgues rėflexions sur Ie symbolisme en particulier
dans V'art prėhistorigue (1—60 pusl);

2) F. Macler, De erroribus armenorum (Simple esąuisse bibliographi-
gue) (61—76 p.);

i 3) Ė Novotny, Les origines du mouvement hussite en Bohėme
7—90);

4) A. van Gennep: Le Symbolisme ritualiste de!'Apocalypse (163—182);

5) 7. Toutain, Note sur une 6preuve peu connue imposė aux Vestales
romaines (183—190);

6) M. Goguel, A propos du texte nouveau de VApocalypse de Pierre
(191—209);

7) Ch. Piepenbring, Antėcėdents et parallėles de traits bibligues
(210—235).

Antrasis tomas, iki šią apžvalgą rašant, dar nebuvo gautas. — Šio
žurnalo didįjį bendradarbių štatą sudaro evoliucijonistiški etnologai, libe-
rališkojo protestantizmo teologai, katalikų modernistai, renanistai, žydai ir
t p. Pasitaiko ir vienas kitas daugiau nešališkas istorininkas ar filologas.
Zurnalo redakcija kiekviena proga įkalbinėja skaitytojams, kad ji tededanti
raštus grynai istoriško pobūdžio ir nesileidžianti diskutuot dogmatinių
klausimų; tiktai, deja, šio žurnalo istoriškas klausimų svarstymas griežtai
laikosi evoliucijonistiškos ir racijonalistiškos dogmatikos rėmų.

Kiek kitonišku planu eina vokiečių religijos mokslo žurnalas

Archiv fūr Religionswissenschaft vereint mit den „Beitrigen zur Reli-
gionswissenschait“ der Religionswissenschaftlichen Gesellschaft in Stok-
holm. Unter Mitwirkung von O. Kern, E. Littmann, E. Norden,
K. Th.Preuss, R.Reitzenstein, G. Wissowa herausg. von Otto
WeinreichundM. P. Nilsson. Verlag von B. G. Teubner, Leipzig.

Taigi, šį žurnalą remia rimčiausi Vokietijos ir Skandinavijos etnolo-
gai, filologai, istorininkai ir k. suinteresuoti religijos mokslu. 1923—24 m.
šio žurnalo išėjo 22-sis tomas. Nuo šio tomo žurnalas pradėjo eit dviem
dalim: 1 - ji patsai „Archiv fūr Religionswissenschaft“, 2 - ji — „Beitrige zur
Religionswissenschait* Stokholmo Religijos Mokslo Draugijos*). Žurnalo
veidui nušviesti paminėsime jo paskutiniojo tomo ilgesnius straipsnius:

*) Prieš susijungdama su „Archiv'u“, ši Draugija pirmiau yra leidusi savo „Beitra-
ge“ atskirai, kurių 1913 .-1918 m. išėjo dvejetas tomelių. 1-jame, be mūsų jau minėto
(130 pusl.) Goldziher'o straipsnio, yra dar straipsniai: N. Sėderblom, Natirliche Theolo-
ie und allgemeine Religionsgeschichte 1—112 pusl; S. A. Fries, Jahvetempel ausserhalb
alistinas (143 —165 ; Gillis P:son Wetter, „Ich bin das Licht der Welt“ (166—20l); 2- me
tomely, -— be trumpesnių, paminėtini dar šie ilgesni: Wetter, Die „Verherrlichung“ im Jo-
liannesevangelium (33—113): M. P. Nilsson, Das Rosenfest (134—154); K. B. Wiklund,
Saivo (155—201). Yra ir kritikų su biblijografija.

166 Iš naujausios religijos mokslo iiteratūros

H. Diels, Zeus (1 — 15 p.); L. Weniger, Theophanien, altgriechische
Gėtteradvente (16—57); A. Wiedemann, Der Blutglaube im alten Aegypten
(58 — 86); L. Troje, Die Geburt des Aion—ein altes Mysterium (87 - 116);
įvairių autorių, Syrische Gottheiten auf einem Altar aus Cordova (117 - 132);
F. Dornseift, Der Martyrer: Name und Bewertung (133 — 153); I. Lublinski,
Eine mythische Urschicht vor dem Mythos (154 — 175); G. Wissowa, Ve-
stalinnenirevel (201 —216); Fr. Schwenn, Ares (224 — 244); K. Kerenyi, Astro-
logia Platonica (245 — 256); A Jacoby, Zur Erklūrung der Kerube (257—265);
N. Arsenjev, Das „innere Lied“ der Seele (266 — 283); M. P. Nilson, Gėt-
ter und Psychologie bei Homer (353 — 390).

Paskui dar kiekviename sąsiuviny eina „Berichte“; tai plačiais laiko-
tarpiais apžvalgaujama literatūra, liečianti bet kurios tautos religiją. Šiame
tome tuo būdu C. Meinhoif'as apžvelgia Afrikos religijų literatūrą
1915—1922 m.ir K. Th. Preuss'as— Amerikos primitiviųjų 1910—1923 m.
Paskui, kiekviename sąsiuviny dar eina trumpesni pranešimai, nurodymai
ir kitokios smulkmenos. Kliudomos „taip pat ir Senojo bei Naujojo Įsta-
tymo problemos, nors šiame tome to nematyt. — Pradžioj šis žurnalas iš-
eidavo metų ketvirčiais; dabar jo ėjimas labai paretėjęs.

Katalikai iki šiol neturi žurnalo, specijaliai pavesto religijos mokslo
dalykams. Šiuos dalykus jie tai vienur tai kitur užkliudo savuose teologi-
jos žurnaluose. Prieš juos minėdami, tačiau, turime paminėti dar vieną
katalikų žurnalą, kuriame nemaža vietos pavedama ir religijos klausimams,
ypatingai šių dienų primitiviųjų religijoms tirti ir aprašyti. Tai yra

„Authropos. Revue Internationale d'Ethnologie et de Linguistigue Ephe-
meris Internationalis Ethnologica et Linguistica. Rivista Internazionale
d'Etnologia e di Linguistica. Revista Internacional de Etnologia y de Lin-
gūistica. International Review of Ethnology and Linguistics. Internatio-
nale Zeitschrift fūr Vėlker-und Sprachenkunde. Fundator P. W. Schmidt.
S. V. D. Herausg. unter Mitarbeit zahlreicher Missionūre von P. W. Ko p-
pers. S. V. D. Redaktionsmitglieder: P. P. Dam. Kreichgauer, P.
Schebesta, M. Schulien, S. V. D. Eigentum und Verlag: „Anthro-
pos“ - Administration: St Gabriel - Modling bei Wien, Oesterreich.

Tai yra „Sotero“ skaitytojams jau gerai pažįstamų žmonių leidžiamas
žurnalas. Jame spausdinami straipsniai visomis tomis kalbomis, kuriomis
surašyta jo antraštė, ir dar kitomis. Bendradarbiai — daugiausia katalikų mi-
sijonieriai visuose pasaulio kraštuose be tautybės skirtumo, bet taip pat ra-
šo ir etnologai, filologai, bei teologai nekatalikai. Gvildomoji medžiaga čia
didumoj, kaip rodo antraštė, etnologiška ir lingvistiška. Daug medžiagos
ypač apie primitiviųjų religiją. Kliudomi ir kiti aktualieji priešistorijos, re-
ligijos istorijos ir k. klausimai. Taip antai, paskutiniame tome (XVIII-XIX
—1923-—1924, 1147 p. 4*) tokių bendresnio pobūdžio aktualių dalykų yra:
G: Clemen, Zum Ursprung der griechischen Mysterien (431—446 p.); H.
Ulrich, Logische Studien zur Methode der Ethnologie (417—464,733—752);
įvairių autorių pabaiga straipsnio: Das Problem des Totemismus (516—521);
J. Engert, Zur Psychologie von Naturmystik und Spiritismus (621—655); W.
Oehl, Elementare Wortschėpiurg (858—879). — O jau visokeriopos spe-
cijalios medžiagos tai devynios galybės ir visų pasviečių. Įsteigdamas šį
žurnalą kun. V. Šmidtas milžiniškai patarnavo mokslui. — Pirmiau kasmet

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 167

išeidamas po šešetą kartų, dabar šis žurnalas vis dar negrįžta į savo se-
nąjį dažnumą.
* *
*

Iš katalikų teologijos ir filosofijos laikraščių, kuriuose liečiami ir
bendrojo religijos mokslo dalykai pirmon vieton pastatysime tąjį, kuris
savo vardu yra bendriausias, būtent,

Recherches de Science Religieuse. Paraissant tous les deux mois. Paris.
Bureaux de la Revue.

Šio dvimėnesinio žurnalo 1924 m. ėjo jau 14-sis tomas. Tuo tarpu
jo paties dar negavę, aprašysime jo šį paskutinį tomą atsidėdami H. Gress-
mann'o recenzijomis „Theol. Literaturzeitung'oje“. Antai, 1 ir 2-me sąsiu-
viny (192 p. 80) eina straipsniai: J. Lebreton, La pričre dans VEglise pri-
mitive (5—32); Le Bachelet, Le dėcret d'Aguaviva sur la grūce eificace
(46—60; 134—159); G. Bardy, St. Justin et la philosophie stoicienne (tęsi-
nys; 33—45); paskui eina Condamin'o naujausių asirijologijos ir hetitolo-
gijos tyrimų apžvalga (62—77), kurią Gresmanas vadina „iesselnd“, prisi-
derinanti prie naujausios šių sričių literatūros, ir taip pat Huby'o sinopti-
škojo klausimo (78—04) ir d'Alės'o (165—190) Bažnyčios istorijos studijų
apžvalgos. — 3-me ir 4-me sąsiuviny (193 — 382): Gyu de Broglie, De la
place du Surnaturel dans la Philosophie de saint Thomas (193—246); Emil.
Suys, Le commentaire de la Parabole du Sameux dans les Synoptigues
(247—-254); G. Bardy, L'autoritė du Siėge Romaine et les controverses du
IlI-iėme sičcle (255—272); Calės, Les psaumes des fils de Corė. Ps. 49 ir
84 (273—287); P. Battifol, Les principales cathedrae du Concile
de Carthage de 307 (287 — 202); gale J. Calės apžvelgia Senojo Įstatymo
egzegezę (298—323) ir J. Lebreton—krikščionybės priešistoriją (324 — 382).
—5-me sąsiuviny (385—480) eina; G. Bardy'o str. tęsinys (385 — 410); P.
Dudon, Guand et comment Calvin est-il devenu protestant? (411 — 428);
J. Calės str. apie psalmes tęsinys (429—444); paskui „Bulletin de Littėra-
ture religeuse“. Taigi ir šis žurnalas religijos mokslo atžvilgiu neišsiskiria
iš kitų tokių, kuriuose daugiausia tyrinėjama Senojo ir Naujojo Įstatymo, Ba-
žnyčios istorijos ir filosofijos klausimai. — >

Kitas žurnalas, kuriame kartkartėmis paliečiama viena kita ir bendro-
jo religijos mokslo problema, ir reguleriai dedamos šio mokslo literatūros
apžvalgos yra:

Revue des Sciences Philosophigues et Thėologigue. Revue trimestrielle. Paris,
V. Lecotire.

Šį kas trys mėnesiai išeinantį žurnalą leidžia būrys prancūzų domi-
ninkonų, profesorių Saulchoir'o Teologinės Kolegijos Kain'e.1924 m. yra jo
ėjimo 14-ji. Šių metų „Bulletin de Science des Religions“, parašytas A.
Lemonnyer'o, P. Synave'o ir E.- B. Allo, užima 352 — 415 pusl; jame si-
stemingai apžvelgiama naujausia šios srities literatūra. Tokios apžvalgos
dedamos kas metai. Be to, čia eina dar biblinės teologijos, apologetikos,
Bažnyčios istorijos ir filosofijos apžvalgos.—

Biblinės religijos klausimams katalikai turi pakankamai ir specijalių,
visai rimtų perijodinių leidinių. Pirmon vieton tokių pastatome

Biblicu. Commentarii editi a Pontificio Instituto Biblico. Roma I, .
Piazza della Pilotta, 35. 5 ; .

168 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

1924 m. yra šio žurnalo ėjimo 5-ji. Per metus išeina 4 sąsiuviniai.
Straipsniai spausdinami įvairiomis kalbomis, su santrauka lotynų kalba. De-
dama ilgesnės studijos (commentationes), trumpesni straipsneliai (anima-
dversiones), recenzijos, kronika (nuntia verum et personarum) ir plati biblijo-
grafija (atskiru priedu: Elenchus bibliographicus).

urnalas liečia aktualiąsias ne tik Senojo ir Naujojo Įstatymo, bet
taip pat ir gretimų sričių religijos mokslo problemas. Antai, 1924 m. eina
jame šie ilgesni straipsniai: A. Fernandez, El herem biblico (3—25 p.); A.
Landgrai, 1. Cor. 3, 10 — 17 bei den lateinischen Vatern und in der
Frūhscholastik (140—172); L. Murillo, El cumplimiento de los vaticinios
profėticos (113 — 139, 259—295); E. Power, Corrections from the Hebrew
in the Theoduliian Mss. of the Vulgate (233 — 258); K. Staab, Wege zur
„Christusmythe“ von A. Drews (26—38). Įvairios ir animadvesiones bei
recenzijos.

Ta pati įstaiga, Popiežiaus Biblinis Institutas, leidžia dar populiaresnį
mėnesinį laikraštį, vadinamą Ė

Verbum Domini. Commentarii menstrui de Re Biblica omnibus sa-
cerdotibus accommodati, curante Pontificio Instituto Biblico. Romae, Piazza
della Pilotta, 35.

Eina nuo 1921 m., vien tiktai lotynų kalba. Be Biblijos, teologijos,
istorijos, egzegezės, homiletikos, biblijografijos ir k., čia taip pat yra ir re-
ligijos istorijos dalykų, tiktai ką trumpesniais straipsneliais. Antai, 1924
(IV) metais čia yra tokių straipsnelių iš asirijologijos ir aigiptologijos: A.
Deimel, Catalogus antiguissimorum regum Babyloniae nuperrime etiossus
218-—222; Genesis cc. 2—3 cum monumentis assyriis comparata 281—287,
312—315; De serpentibus in religione Babyloniorum (342—349). — A. Mal-
lon, Cultus divinus apud antiguos Aegyptios 316—318. — Iš archeologijos:
R. Galdos, De liturgica Hebraeorum musica 251—253, 273—281, 305—311,
337—134, 369—377; L. G. F., Exploratio regionis „Sodomae et Gomorrae“
318 — 320; A. Mallon, De antiguitatibus in urbe Biblo recens inventis
(60—62); E. Power, Hospitalitatis cultus in Palaestina (26 — 30); Effossio-
nes in urbe Jerusalem nuper factae 02—06; Baculus Apostolorum 111—117;
Annus Jubilaeus (353—356).

* *
*

Biblijos klausimams spręsti atskirų tautų katalikai turi žurnalų ir sa-
vomis kalbomis. Antai, prancūzų
Revue biblijue publiė par L'Ėcole pratigue d'Etudes bibligues čtablė au
couvent dominicain Saint-Etienne de Jėrusalem. Paris, Victor Lecoffre,
1924 metais ėjo jau 33-sius savo metus. Jo bendrabarbių štabą su-
daro vyriausiai antraštėj paminėtos mokyklos profesoriai, dideli savo daly-
kų specijalistai. Keturis kart per metus išeinąs žurnalas deda studijas,
trumpesnes įvairenybes (mėlanges), kronikas, recenzijas, apžvalgas. Nemi-
nint mokslingų smulkmenų, cituosime šias paskutiniųjų metų studijas: F. M.
Abel, Topographie des campagnes machabėennes (tęsinys; 201—217,
371--387); R. Devreesse, La chaine sur les Psaumes de Daniele Barbaro
(65—81, 498—521); P. Dhorme, Les nouvelles tablettes d'El-Amarna (5—32);
ta fin de empire assyrienne d'aprės un nouveau document (218—234); Les
„ chapitres XXV-—XXVIII du livre de Job (343—354); L'aurore de Yhistoire
babylonienne (534—554); A. van Hoonacker, La succession chronologigue

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 169

Nėhėmie-Esdras (pabaiga, 33—64); M. J. Lagrange, Oū en est la dissec-
tion littėraire du guatriėme ėvangile? (321—342); 'Hermetisme (481—497);
M. A. Regnier, La disdribution des chapitres 25—28 du:livre de Job (186—200);
P. Synave, Le canon seripturaire de Saint Thomas d'Aguin (522—533); L. H.
Vincent, Le nouvelle hypogėe de Biblos et V'hypogėe royal de Gėzer (tę-
sinys 161—185); Le Sinnor dans la piise de Jėrusalem (Il Šam. V, 8).—fios
studijos pačios už save kalba apie šio žurnalo ir jo bendradarbių gilųjį
mokslingumą.— Vokiečiai katalikai tetur mažesnį ir perpus jaunesnį tokio
turinio žurnalą, būtent,

Biblische Zeitschrift hrsg. von Dr. Joh. Gėttsberger und Dr.
Jos. Sickenberger. Verlag B. Herder, Freiburg i. Br.

Šio antraštėj paminėtų Miuncheno universiteto profesorių leidžiamo,
pirmiau trimėnesinio, žurnalo paskutinis tomas išėjo 1922— 1024 m. ir yra
iš eilės 16-sis] (318 pusl.). Straipsniai-straipsnehai čia įvairaus ilgumo ir
visai nededama knygų recenzijų. Užtat vedama sistemingas sąrašas bibli-
nės literatūros su apibūdinimu svarbesnių veikalų ir straipsnių. Del šito są-
rašo laikraštis giriamas ir nekatalikų.

Biblinių ir religijos mokslo dalykų apskritai deda kartkartėmis ir te-
ologijos mokslo žurnalai, kaip antai:

„Bonner Zeitschrift fr Theologie und Seelsorge. Im Aulftrage der katho-
lisch-theologischen Fakultat hrsgb. von Wilh. Schwer u. Fritz Till-
mann (Druck und Verlag L. Schwann, Diūsseldorf, pradėjo eit 1924 m;
trimėnesinis);

Theologie und Glaube. Zeitschrift fūr den katholischen Klerus hrsgb.
von den Professoren der bischėfl. philos-theol. Akademie Paderborn (1924 m.
XVI, Verlag der Bonifacius-Druckerei, Paderborn, dvimėnesinis), ypač pir-
mesniuose 15-je tomų (leido F. Schėoningh, Paderborn), kol jame rašė ir
augščiau minėto Bonnos laikraščio bendradarbiai;

Theologische Ouartalschrift. Leidžiamas Tūbingeno universiteto katalikų
teologijos fakulteto. (Verlag der Buchdruckerei von H. Laupp įr, 1924 m.
—104-sis tomelis, trimėnesinis) — ir k.

Į gretimus Senojo ir Naujojo Įstatymo religijos mokslo klausimus
plačiai atsižvelgiama mėnesinėse knygelėse

Biblische Zeitfragen gemeinverstandlich erėrtet hrgb. von P. Dr. Hei-
nischund I. Rohr. Verlag der Aschendorfischen Verlagsbuchhandlung,
Miūnster i. W.

„ Iš viso šių knygelių iki šiol išėję vienuolika tomų, po dvylika kiek-
vienoje.

Protestantiški vokiečių, tačiau internacinio pobūdžio, žurnalai Senojo
bei Naujojo Įstatymo mokslui ir gretimoms sritims yra:

Zeitschrift fūr die alltestameniliche Wissenschaft und die Kunde des
nachbiblischen Judentums ir

Zeitschrift fūr die neutestamentliche Wissenschaf' und die Kunde der
alteren Kirche. Abu trimėnesiniai, abu leidžia Verlag von Alfred Tėopel-
mann, Giessen.

Pirmąjį įsteigė B. Stade, toliau vedė K. Marti ir nuo 1924 m.
paėmė vesti H. Gress mann. Visoj eilėj tai yra 42-sis tomas.

Antrąjį pirmojo pavyzdžiu įsteigė ir vedė E Pren<schen, o šiam
mirus (žiūr. 125 p.) dabar veda Hans Lietzmann.

170 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

Abu šiuodu žurnalai iš principo nededa knygų recenzijų, bet tik
ilgesnius, trumpesnius ir visai trumpus straipsnelius. — Šių dviejų žurnalų
minėjimu šį kartą ir baigsime šį mūsų biblijografijos skyrių.

Pr, Dovydaitis.

II Vadovėliai, atlai, skaitymų knygos, šaltinių tekstai.

Kun. Pranciškus Būčys, M.l. C., Lietuvos universiteto profesorius.
Trumpa Apologetika. Antra žymiai padidinta laida. Kaunas, 1923, 257 psl.
in 12. (Šv. Kazimiero Draugijos leidinys N. 346).

Šios knygos genezė nupasakota paties autoriaus prakalboje. „Trumpa
Apologetika“ susidariusi iš eilės paskaitų, kurias įvairiose Amerikos vietose
geronain profesorius laikęs patarnaudamas pirma „Vyčių“ draugijai, paskui

v. Kazimiero Mergaičių Akademijai. Kaipo tų paskaitų rinkinys, „Trum-
poji Apologetika“ pirmą sykį išėjo Amerikoje 1922 metais laikraščio
„Draugas“ lėšomis. Autorius pasisako šią knygą rašęs atliekamomis nuo
tiesioginių pareigų valandomis ir neturėdamas arti geros teologinės bibli-
jotekos. Veikalas skiriamas ne tiek teologams, kiek šiaip inteligentų
visuomenei. Todel kiekvieno skyriaus pradžioje pridėta literatūros sąrašas,
naudingas norintiems plačiau pasiskaityt apie dalykus, kurie šioje knygoje tik
trumpai galėjo būti dėstomi. Susirūpinęs mnumatytųjų skaitytojų reikalais,
autorius pridėjo trumpą stambesniųjų dogmatų aiškinimą, kurio nereikėtų
profesijonalams skirtoje apologetikoje, „bet gali pasigest skaitytojas
neteologas, jei jam rūpi tikybos klausimas.“

Tokiu būdu prof. Būčio veikalas turi kaip ir dvi, nors ir labai nelygi
dali. Pirmojoj, arti 180 puslapių, turime pačią apologetiką; antrojoj, trum-
putėj (vos 40 psl.), pavadintoj „Kristaus Mokslas“ randame keletą dogma-
tinės teologijos skyrių.

Apologetika suimta į šiuos 6 skyrius: Tiesa, Dievas, Tikyba, Jėzus
Kristus, Bažnyčia, Apreiškimo šaltiniai.

Nors visa tai rašyta populiarizacijos tikslais, betgi ir teologui gali
suteikti malonaus pasigėrėjimo. Dažnai rasi savarankių, originalių ir įdo-
mių minčių bei protavimų, ypač kur įrodinėjama Amžinoji Būtis, arba kai
kalbama apie Jėzaus stebuklus ir Jo atsikėlimą iš numirusių. Berods, ir
šitoje pirmoje dalyje neviskas lygiai apdirbta. Pavyzdžiui, IV-me skyriuje
6-sis punktas „Kristus Dievo Sūnus“ man atrodo silpnokas. Per skubotumą,
vienur kitur pasitaiko ir nevisai vykusių posakių. Taip antai, 54 pusl.
„Religija, neparemta tikromis Dievo ypatybėmis, neturi vertės.“ Juk čia
turima galvoj tikrų Dievo savybių pažinimas. Arba vėl (ten pat):
„Kai kurie matydami apreikštų tikėjimų prieštaravimus iš to išveda, būk
visai apreiškimo nėsą“ ir t. tt Iš konteksto matyti, jog autoriaus norėta
pasakyti: Kai kurie, matydami eilę prieštaraujančių vienas kitam tikėjimų,
kuriuos jų išpažintojai skelbia esant apreikštus
ir t. t. — 73-me puslapyje susitinkame su tokiu sakiniu: „Dievas Tėvas Jį
(Jėzų) prikėlė iš numirusių ir pasiėmė į dangų.“ Savaime, šis posakis nėra
blogas: jis yra pakartojimas žodžių, randamų Apaštalų Darbų knygoje
(II, 24; I, 11. 22; etc). Nupasakojimo kontekste autoriaus pasakymas ypač
yra tikęs, nes ten kalbama apie eilę stebuklų, kuriais Dangaus Tėvas yra
liudijęs už Jėzų kaipo savo Pasiuntinį ir tikrą Sūnų. Betgi kalbamasis

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 171

posakis reikalauja papildymo. Pilna tiesa yra ta, jog ir pats Jėzus
savadieviška galia kėlėsi iš numirusių ir žengė į dan-
gų. Patsai autorius apie tai mums pasakys, tik daug toliau, ne tuoj (vos
79-—95 psl.).

Mane, kaipo specijalios dogmatinės teologijos atstovą, ypatingai
interesuoja antroji knygos dalis, kur rašoma apie sielą, Šv. Trejybę, Įsi-
kūnijimą, Eucharistiją ir amžinybę.

Visų pirma paabejočiau pačio tos dalies pavadinimo tikslumu: „Kristaus
Mokslas.“ Viena, mūsų tikėjimo dogmatai —kad ir patys stambieji—nėra
vien Kristaus apreikštosios tiesos, nes kai kurios buvo jau bent
dalinai apreikštos Senąjame Įstatyme, o kitos turėjo dar papildomą apreiš-
kimą apaštalų dienomis (todel ir pats autorius šioje dalyje nesykį griebiasi
vienų ir kitų Sventraščio vietų, pav, 187, 191, 195, 204, 206, 221 etc.).
Antra, autorius, jo paties žodžiais (prakalbos 4 psl.), čia ryžosi patiekti
trumpą stambesniųjų do gmatų aiškinimą,—taigi paaiškintus
dogmatus, o ne tik in crudo skelbtąsias Kristaus tiesas. Tarp Vieš-
paties apreikštųjų tiesų ir jųjų vykusio teologiško išdėstymo negali rastis
substancijalaus skirtumo, bet visi žinome, jog dogmatinė teologija siekia
precizijos ir griežto formulavimo, kurių nerastume paprastuose paties
Kristaus žodžiuose. Taipajau gausingus padedamuosius dogmatikoje filo-
sofiškus-moksliškus protavimus nepavadinsime Kristaus mokslu, bet ga-
lėtume vadinti kuklesniu krikščioniško mokslo vardu.

Įdomiame ir sumaniai parašytame 1-me šios dalies paragrafe (apie
sielą) vertėtų ištaisyti porą negana griežtų pasakymų. Taip antai, 186 psl.
gale, vietoje posakio „kad tikrasis sielos gyvenimas prasideda kūnui mi-
rus“ lauktume maž daug šitokio sakinio: „kad siela negaišta kūnui mirus
ir, jei išganyta, pradeda augštesnį gyvenimą“. 191-me puslapyje protas ir
valia nederėtų vadinti žmogaus sielos veiksmais; reikėtų surasti lietu-
višką žodį atatinkantį lotyniškajam facultates. Tame pačiame posme,
įrodinėjant žmogaus valios dvasinę prigimtį, aiškiai liko nebaigtas argumen-
tavimas; jaučiamas peršokimas iš žmogaus dvasinės valios į negyvą me-
džiagą ir atgal, apleidžiant įdomiausį palyginimo punktą — neprotingų gy-
vulių norėjimo galią.

Antrąjį dogmatinės dalies skyrelį apie Švenčiausiąją Trejybę — auto-
rius yra veik ištisai atsispausdinęs iš kitos savo knygos „Katalikų Tikyba“
t. I, pasirodžiusios Čikagoje 1921 metais su tenykščio arkivyskupo apro-
bata. Skyrelio įžangoje randame gana gilių ir pamokinančių protavimų apie
skirtumą prigimties ir asmens (sutvėrimuose). Išdėstymas dar labiau pagerėtų
nesuplakus per vien asmens ir asmenybės sąvokų. Mūsų supratimu,
„atskiras protingos esybės buvimas“ (194) yra tiesioginis apibrėžimas
asmenybės, kurią turi asmuo. Lygiai sakyčiau, jog žmogus turi
prigimtį ir asmenybę, bet nesakyčiau „turi asmenį“ (193): jis pats y ra tas
asmuo, turįs tai ir tai, ir darąs tą bei kitką ir t. t. 4

Toliau gerb. autorius labai teisingai ir pakartodamas pabrėžia, kad
vieno betgi triasmenio Dievo tiesa yra tikėjimo paslaptis, paties Dievo ap-
reikštoji tiesa, jog savo protu žmonės nebūtų galėję jos susekti, jog ji
augštesnė už mūsų protą, kurs jos negali (savo prigimtomis pajėgomis) nei
įrodyti, nei permanyti arba apimti (194, 195, 198, 203 ir 204 pusl). Užtat
autorius pirmiausia ir suminėja apreiškiančius šią tiesą Šventojo Rašto, ypač

172 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

paties Kristaus žodžius ir tik toliau deda savo sumetimus apie Trejybę ir
gamtą (196—198). Visi žinome, jog šiokių ar tokių analogijų gamtos sri-
tyje ieškojimas yra labai senas teologų įprotis, siekiąs bent šv. Augustino
laikų. Man pačiam tariamųjų analogijų dauginimas visados atrodė bergž-
džias darbas. Vertėtų su Akviniečiu tenkintis dviemis iš Augustino paim-
tomis tikrai vaisingomis analogijomis: tai — mūsų sieloje vidujo žo-
džio ir meilės ėjimas. Bet kiekvienas teologas, ar jis mažins ar
daugins gamtines analogijas, gerai padarys čia pat pažymėjęs, jog tat nėra
tikrieji Trejybės įrodymai, ir jog visa tai nereikia imti kaipo „gamtos argu-
mentų“, o tik kaipo priemones, padedančias suprasti tai, ką apreiškimas
skelbia apie Trejybę ir santykius Joje. Manau, jog taip galvoja ir pats
gerb. autorius 198-me puslapyje ir toliau (200 p. punkte „Trejybė ir su-
tvėrimai“), kur porą sykių pabrėžia, kad pasaulio sutvėrimas yra Dievo
Prigimties veikimas, kad visa tai, ką Dievas daro savo sutvėrimams, daro
ne kiekvienas Asmuo skyrium, o visi drauge; tuose (vadinamuose viršu-
juose) Dievo veiksmuose visų trijų Asmenų vienokia ir viena dalis. Ne-
abejotina. Tai tik savo žodžiais atpasakota dogmatinė Bažnyčios ištarmė,
Laterano IV („tres personae... unum universorum principium, creator om-
nium visibilium et invisibilium“, Denzinger n. 428) ir Florentino („Pater et
Filius et Spiritus Sanctus non tria principia creaturae sed unum principium“,
Denz. 704). O jeigu taip, tai ar ne beviltis yra ieškojimas gamtoje, kaipo
Kūrėjo veikale, tam tikrų Triasmenio Dievo pėdsakų, ar ne beviltis
noras, kad tame padariny būtų bent kiek žymu Trijų Asmenų savybės?
Taigi manyčiau, jog gerb. autorius gerai padarytų perredagavęs savo kny-
gos 196—197 pusl. protavimus ir griežčiau juos suderinęs su principiniais
neabejotinais 200 jo puslapio nusakymais.

Mūsų kalba dar labai jaučiamas sunkumas, kur reikia atpasakoti sub-
tiliuosins lotyniškus teologijos įvardus. Nenusistovėjusios lietuviškos ter-
minologijos sunkenybių nebus nugalėjęs ir mūsų gerb. autorius 199-me
puslapyje dėstydamas Dievo Asmenų santykius. Reikia spėti
iš konteksto, jog jisai čia mėgino lietuviškai atpasakoti Laterano ir Floren-
tino ištarmes, skalbiančias: „Filius a Patre solo, ac Spiritus Sanctus pari-
ter ab utrogue, absąue initio, semper ac sine fine... consubstantia-
les et coaeterni „ir“ Nullus alium aut praecedit aeternitate aut excedit ma-
gnitudine.. — Ąeternum guippe et sine initio est, guod Filius de
Patre exstitit.. — Pater est principium sine principio. Filius
guidguid est aut habet, habet a Patre, et est principium de principio“
(Denzinger 428, 704).

Lietuviškame sutrumpintame atpasakojime (ne vertime) autoriaus skai-
tome šitaip: „Jis (Antrasis Asmuo) gema iš vieno Tėvo, Dievas Tėvas nėra
Dievo Sūnaus pradžia nei šaltinis, nes viena jų dviejų prigimtis yra amžina
ir neturi jokio šaltinio. Tačiau pirmajam Dievo Asmeniui priklauso/pirmybė.
Nors tos pirmybės neturi Antrasis Dievo Asmuo, betgi nei kiek delto nėra
mažesnis, nei menkesnis, nei jaunesnis, nei kokiu kitu būdu žemesnis už
pirmąjį.“— Mūsų žodeliai „pradžia“ ir „šaltinis“ savaime yra gana dviprasmiai.
„Pradžia“ gali reikšti i nitiu m (laikinumo sąvoka), gali reikšti ir princi-
pium (viršlaikinio savytarpio santykiavimo sąvoką). Žodelis „šaltinis“ gali
būti pavartotas reiškiant jau tai lotlniška causa, jau tai principium
(kaip ankščiau). Pats autorius jau 498 me puslapyje yraaiškiai pažymėjęs, jog

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 173

tarp dieviškųjų asmenų yra nuolatinis nepamainomas santykis, jog tarp pir-
mojo ir Antrojo Asmens yra Tėvo ir Sūnaus santykis, nes Pirmasis Asmuo
gimdo Antrąjį, nors ne tokiu gimdymu, kaip žemiškieji gimdymai. Tat autorius
ne tik. neginčija, bet stačiai privadžioja mintį, kad D. Tėvas yra princi-
pium D. Sūnaus. Jei po to skaitome „Dievas Tėvas nėra Dievo Sūnaus
pradžia,“ šitą „pradžią“ turime suprasti jau laikinumo prasme (t. y., jog
non est initium, in tempore). Sakydamas „D. Tėvas nėra D. Sūnaus šal-
tinis“ autorius žodelį „šaltinis“ bus pavartojęs priežasties prasme.
Tikrai D. Tėvas nėra causa Filii, yra tik principium Filii. Tuo būdu, įdėmiai
ir atsargiai nagrinėjant autoriaus posakį, galima susekti tikrąją katalikišką
jojo mintį. Bet neteologas tenai galės greitai suklysti, o kitas, kad ir teolo-
gas, bet autoriui nepalankiai nusistatęs iš ano neaiškaus sakinio galėtų su
trukšmu priskaldyti devynes galybes klaidų. Taigi, gyvas yra reikalas, kad
autorius tą nagrinėtąją čia vietą surašytų naujai, — aiškiau ir griežčiau.

Tame pačiame 199-me puslapyje be reikalo norima pakeisti senai nu-
sistovėjusi teologiška terminologija. Skaitome: „Negali sakyti, kad Dievas
Sūnus eina iš Tėvo, o tikreikia sakyti „ge ma“ ir tt. Čia per skubotumą
bus atsitikęs lapsus calami. Gerb. profesorius nemažiau už mane puikiai
žino, kad Dievuje yra du ėjimu (duae processiones seu origi-
nes in divinis), tik kad pirmąjį (Žodžio, arba Sūnaus) ėjimą Aprei-
škimas išreiškia griežtesniu gimi mo įvardu, o antrajam skirtingam (ne gimi-
mo) ėjimui lygiai griežtu terminu pareikšti trūksta priemonių žmogaus kal-
boje, ir kad todel antru atveju mes priversti tenkintis abiem bendru įvardi-
jimu —ėjimas, eina, o norėdami šį antrąjį ėjimą šiek tiek apibudinti,
vadiname kvėpimu.

3-sis paragrafas—su užrašu „Įsikūnijimas“ —nenusako (o reikėtų) arčiau,
kas tai yra Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir kalba daugiausia apie įsikūnijimo
motyvą, reikalingumą ir apie mūsų Atpirkimą. Gaila, kad Įsikūnijimo reikalingu-
mo klausimu autorius nepaiso žinomųjų teologijoje ir reikalingų niuansų bei
gradacijų. Dabar vargu besiras kitas teologas, kurs apsiimtų ginti tokią, kaip
prof. Būčio, tezę, kad žmonėms sunkiai nusidėjus belikusi viena
išeitis — Dievui tapti žmogumi ir atitaisyti tą nuopuolį (205 p,), kad Dievo
įsikūnijimas bebuvusi vienatinė priemonė išgelbėti žmonėms iš vel-
nio vergijos (208 p. ir palyg. 219). Tai perdėta, kraštutinė ir persenusi tezė,
kuri berods buvo brangi didžiam Anzelmui, bet kurią yra ganėtinai sukri-
tikavęs dalinai jau pats Akvinietis, o dar labiau — didieji šiojo komen-
tatoriai, aiškindami Sum theol III gu 1 art. 2 ir III gu. 46.

Atpirkimo mokslo istorijoje gerai yra žinoma įvairiaspalvė „velnio
teisių “ teorija, kuri tiek buvo įsigalėjusi teologų raštuose prieš Šv. An-
zelmo gadynę. Vienas įžymiųjų šv. Anzelmo su Tomu nuopelnų yra tas, kad
juodu padarė galą anai nevykusiai teorijai ir kad Atpirkimo aiškinimą su-
koncentravo į moralinę satisfactio vicaria pačiam Dievui. Tikrai
gaila, kad gerb. Tr. Apologetikos autorius nepasistengė nusikratyti atkaršu-
sios priešanzelminės teorijos hipnozo ir jos vietoje neatpasakojo tikslios da-
bar viešpataujančios ir Bažnyčioje globojamos Atpirkimo teorijos. — Nau-
jame leidime ištisas „Įsikūnijimo“ skyrius (204—212) turėtų susilaukti pil-
nos revizijos ir pagrindinių pataisų.

4-me (Eucharistijos) paragrafe pirmiausia randame įtikinančių nuro-
dymų, kaip daug aprėžtas yra pajautų patyrimas tiesos sužinojimo reika-

174 Iš naujausios religijos mokslo literetūros

lui ir kaip nesykį tas patyrimas turi nusileisti iš kitur sužinotai tiesai.
Atpasakodamas Eucharistijos pažadėjimą Jono ev. VI-me skyriuje, autorius
jau ir pirmoje Viešpaties kalbos dalyje (35—47-se eilutėse) mato eucha-
ristinę prasmę.

Naudinga būtų pažymėti, kad tos prasmės tikrumas yra nelygus pirmoje
irantroje dalyje. Patys gi katalikų teologai pripažįsta, kad eucharistinė prasmė
yra neabejotina tik antroje V. Jėzaus kalbos dalyje (t. y. 48—59 eilutėse). |
—Kai autorius griebiasi dogmatą aiškinti 216 — 2i7-se puslapiuose,
jis jau perdaug taikosi į skaitytojus ir besistengdamas kalbėti populiariai,
visiems prieinamai, nė nepasijunta nusileidęs perdaug, — daug žemiau neg
leidžia dogmato linija. Skaitome: „Jėzaus kūnas likdamasis Jo kūnu įgyja
visų valgio ir gėrimo, tiksliau sakant, duonos ir vyno ypatybių“, Manau,
pats gerb. autorius, pasvarstęs tuos savo žodžius, pripažins jų netikslumą
lygiai kaip ir štai šių: 1

„Kaipgi galima suprasti, kad Dievas taptų tokiu menku dai-
kiu, kaip menka plotkelė?.. Jeigu Dievas galėjo tapti žmogumi, tai
vienas žingsnis viršaus, būtent, Jėzaus Kūnui sumažėti iki duonos
trupinėlio ar vyno lašelio jau nesudaro naujo pasižeminimo rūšies", arba
šių (219 p.) „Dievo Sūnus tampa žmonių valgiu grynu ir tyru:
duona ir vynu". Ė

Man, kaipo prof. Būčio mokiniui ir, beprofesoriaujant, tiek sykių
draug su juomi dalyvavusiam teologų egzaminuose, mrėra nei krislelio abe-
jonės, kad jisai, kaipo teologas, puikiausiai žino, jog pagal dogmatą, ne
Dievas tampa plotkelė, ne Dievo Sūnus tampa duona ir vynu, nei Jėzaus
Kūnas sumažėja iki duonos trupinėlio, nei Jisai įgyja duonos ir vyno savy-
bių. Kaipo teologas, tiek sykių skaitęs ir dėstęs Tridentino XIII posėdžio
ištarmes, pats geriausiai žino, kad po konsekracijos Eucharistijoje nebėra
duonos nei vyno, kad ten Kristaus Kūnas ir Kraujas yra duonos ir vyno
pavidalais, kad tam tikros duonos ir vyno savybės liekasi tik tuose
pavidaluose, tuo tarpu kai visa duonos ir vyno substancija jau yra persikei-
tusi į Viešpaties Kūno ir Kraujo substanciją (transubstantiatio).
Tiesa, Kristaus Kūnas Eucharistijoje yra ne naturaliu būdu (non iuxta modum
existendi naturalem), tik ypatingu“ sakramentaliniu būdu (sacramentaliter),
ir tai substancijos būdu (per modum substantiae), todel netenka kalbėti
apie Viešpaties Kūno sumažėjimą. Visa tat gerb. autorius pats sau,
teologiškai, žino neblogiau už mane. Bet stojęs į populiarizatoriaus vėžes,
matyt, pabūgo, kad abstraktūs substancijos ir pavidalų įvardai
bei sąvokos bus neprieinami nete ologams. Bet, mūsų supratimu, čia
neįmanomas yra joks protingas aiškinimas, jei aplenkiama pagrindinis da-
lykas — substancijos ir pavidalų paaiškinimas. Kitaip — netikslūs nusaky-
mai neišvengiami.

Didžio skaitytojui pasigėrejimo teikia 5-sis paragraias — „Amžinybė".
Randame čia apsčiai puikių ir gilių minčių visųpirma apie gyvybę ir jos verti-
nimą krikščionijoje, ir apie gyvybės santykius su nuodėme (220—224). Taip pat
giliai aptartas amžino pragaro klausimas (225—231). Nors, palyginti, trum-
poka, bet neblogai apgalvota yra ir tai, ką autorius sako apie amžiną lai-
mę (231 ir t.t). Nepaprastai puikus yra suglaustas tos laimės nusaky-
mas 236 pusl. Šiame skyrelyje būtų pageidaujama tvirtinimus labiau paremti

ventojo Rašto liudijimais, o ypač Šv, Pauliaus (1 Kor. XV. ir kit.) žodžiais,

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 175

kurių toje vietoje labai pasigendama. Be to, dar pasigendama aiškių nu-
rodymų, kurios bus skirtingos savybės prikeltuose palaimintų ir paskan-
dintųjų kūnuose.

Visi teologai žino, jog gana komplikuotas yra klausimas apie atsikėlusių
kūnų tapatybę. Cia dogmatiškai reikalaujama individuali tapatybė, o drau-
ge neabejojama, kad gyvo žmogaus kūne materija vis keičiasi ir kad, ga-
lų gale, bent po mirties, daug žmogaus kūno atomų gali patekti į kito
žmogaus kūno sąstatą. Labai įdomi yra gerb. autoriaus pažiūra į sakytąją
tapatybę. Pirmiausiai, autorius visai teisingai tikina, jog „nėra reikalo, kad
visos dalelės, kada nors buvusios mūs kūne, keltųsi su juomi“ (233). Jeigu
"tat čia nereikalinga absoliuti tapatybė, tenka mintimi paieškoti kokio nors
individualios tapatybės modo. Štai kaip autorius mėgina tą modą
įspėti: „Daug įvairių daiktų įeina į žmogų, tampa jo kaulų, raumenų, odos
ir kitų organų dalimis, bet visai nesusisiekia su dvasiniais žmogaus veik-
smais. Bet yra ir tokių švelnių tobulių medžiagos dalelių, kurios sudaro
pačias rinktiniausias smegenų daleles. Gyvybės kupini tie tobuliausieji sme-
genų narveliai betarpiai tarnauja, nors neilgai, žmogaus dvasios veiksmams.
Galime manyti, kad tik vieną kartą tik vienam žmogui
jie"'gali tą tarnybą eiti. Jei taip, tai lengva suprasti, kad keliasi
iš numirusių tik tos pačios tobuliausios kūno dalelės. Ir iš jų jau susidės
didokas kūnas tiek paklusnas žmogaus dvasiai, kiek smegenys būva pa-
klusnios protui“ (233—234).—Pirmu pažiūrėjimu, šitas prof. Būčio manymas
gali atrodyti keliąs revoliuciją eschatologijoje. Bet iš tikrųjų taip baisu nėra.
Pažvelkime į kitus probatos auctores, pavyzdžiui, į tokį šių dienų
vokiečių dogmatiką-tomistą Fr. Diekamp'ą, profesoriaujantį Mūnster'io
universiteto katalikiškame teologijos fakultete. Jojo „Katholische Dogma-
tik nach den Grundsatzen des heiligen Thomas“, III tome (1922 metų
3—5'laida) 392—303 puslapiuose skelbia, dogmatui, esą, nei kiek nenusi-
dedama prileidžiant, jog bet kurio prisikėlusio žmogaus kūnas būsiąs suda-
rytas tik iš tos (negausingos) medžiagos, kuri pirmiausiai buvo sudariusi
gimstančio kūdikio kūną. O toliau jis protauja šitaip: „Reicht aber eine so
geringe Stofimenge zur Identitit aus, so dart man auch annehmen, dass
ein sehr kleiner Stofiteil aus einer spateren Zeit der Leibesentwi-
cklung zur Wiederherstellung desselben Leibes genigt. Bei dem Aufh6-
ren aller vegetaviten und animalischen Funktionen des Leibes (Matth. 22,
30; 1 Kor. 6, 13) wird die jetzige grobe Massenhaitigkeit des K6rpers
unnėtig sein und in Wegfall kommen. Es wird eine Verieinerung und Vere-
delung des Stofies, eine gewisse Vergeistigung (1 Kor. 15, 44) eintreten,
so dass der Auferstchungsleib aus einem sehr geringen Teile der Leibes-
materie gebildet werden kann., Das etwa Fehlende kann die Macht Got-
tes ausanderem Stoffe erganzen.“ Panašiai ir kitas, paskutiniu
laiku žymiausis vokiečių teologas (turįs gerą vardą ir gamtos mokslų dirvoje)
J. Pohle, Lehrbuch der Dogmatik, III tome (1916 m. 6 leid.) 789—790
pusl. kalba apie kėlusiųjų kūnų tapatybę ne absolučią ir ne matematišką,
o tik „in der Hauptsache“. Panašų galvojimą rasime ir Tomo Ak-
viniečio C. Gent. IV, 81. — Tad be baimės galima sutikti su prof. Būčio
aiškinimu ta prasme, jog ganėtina bus kėlusiojo kūno tapatybė, kai jame ra-
sis tas, kas jo sąstate buvo visųsvarbiausia, arba, jo paties žodžiais
(236 p.) betariant, kai „turėsime visą kūną, sudėtą iš pačių gyviausių ir pa-

176 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

čių tobuliausių medžiagos dalelių, buvusių mumyse.“ Galėtume dar priimti
jog šitasai „visųsvarbiausia“ yra kaip tik tos rinktiniausios žmogiškojo kūno
medžiagos delelės, kurios labiau susisiekia su dvasiniais žmogaus veiks-
mais. "Bet nedrįsčiau sakyti, jog tokias daleles sudaro tik smegenų
narveliai. Argi gerb. autorius yra taip tikras, jog, už smegenų ribų,
nervų sistema — išsišakojusi visame organizme — „visai nesusisiekia su
dvasiniais žmogaus veiksmais“? Prie to, sunku ginčyti, kad dogmatas rei-
kalauja prileisti prisikėlimą ne tik smegenų, bet — nors in der Haupt-
sache-ištiso kūno su visais jo organais bei sąnariais.

Dar vienas mažmožis. 234-me puslapyje pasakyta, esą dvasingesnių
žmonių kūnai būsią didesni, ir delto esą reikalo kiekvienam rūpintis
daugiau gyventi dvasia, kad prizš mirsiant susirinktų daugiau medžiagos
atsikelsiančiam kūnui. Šitas pasakymas išsprūdo autoriui, tur būt, tik per
skubotumą. Vietoj nevienodo didumo, čia kiekvienas teologas mano
tik apie nelygų tobulumą ir garbingumą.

Paskutinis šioje knygos dalyje paragrafas įvardytas „Dora“, labai su-
maniai ir orginaliai gina krikščioniškąją dorą ir jos antgamtinius principus.
Bet toks, koks jis figuruoja šioje knygoje, jis tinka labiau apologetiškajai
daliai, ne dogmatikos skyriui.

Baigdamas „Trumpos Apologetikos“ apžvalgą, negaliu neužsiminti apie
paduodamus tenai (pavienių skyrių pradžioje) literatūros sąrašus. Naujame
leidime vertėtų juos ištaisyti. Kai dabar, tai ištiesų nežinia, kam jie yra
skiriami: ar teologams, ar šiap „inteligentų visuomenei“. Ir nei vienų nei
kitų dabar jie nepatenkina: pirmiems permaža, antriems perdaug (ypač
perdaug neprieinamų retenybių). Prie to, trūksta čia tikslaus parinkimo.
Pageidautume, kad iš seniausios ir senosios literatūros būtų suminėti tik
tokie veikalai, kurie turėjo nulemiančios, „epochinės“ vertės. Šiaip gi visų
pamirštą balastą surašinėti — ir galo nebūtų. O jau būtinai norėtume rasti
gausiau nurodytus įdomiausius mūsų dienų veikalus. Kas gi kitas galėtų
geriau tai padaryti, jei ne prof. Būčys, kuris dar dvas. akademijoje klausy-
tojus stebindavo savo tiksliomis informacijomis teologinės literatūros
srityje ir visus „Theologischer Jahresberichto“ turtus žinojo kaip savo
penkis pirštus, nebekalbant apie kitas ne tiek gausingas informacijos prie-
mones. — Gal būtų ne pro šalį davus kiekviename skyriuje du atatinka-
mos literatūros sąrašu: pilnesnį — teologams, o kitą trumpesnį ir prieina-
mesnį —- šiaip inteligentams. I ;

Norėčiau, kad visi šios kritikos skaitytojai būtų tikri, jog keletas įvertina-
moje knygoje man pasirodžiusių trūkumų jokiu būdu negali nustelbti
didžios daugybės tikrų perlų, kuriais yra nubarstyti visi šio veikalo sky-
riai. Visi krikščioniškojo mokslo mylėtojai nekantraudami lauks kuo grei-
čiausiai pasirodant „Tr. Apologetikai“ trečiuoju patobulintu leidimu, kur.
būtų pašalinti pasergėtieji trūkumai. Tuokat gerosios veikalo savybės,
be abejo, dar skaisčiau sužybės. Prof. B. Cėsnys.

Redakcijos prierašas: Prof. kun. P. Būčys prašo mūsų pra-
nešti, jog antrasis jo „Trumposios Apologetikos“ leidimas yra išparduotas,
o trečiojo leidimo jis negalįs išleisti be svarbių pataisų. „Dabartiniai
mano darbai“, rašo jis, „ima tiek daug laiko, kad negaliu nė pradėti tai-
syti savo rašinio. Tik rektoriavimui pasibaigus galėsiu imti ruošt «<Trum-
pąją Apologetiką» spaudon“.

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 177

Christus. Manuel d'Histoire des Religions par |oseph Huby, Profes-
seur au Scolasticat d'Ore Place, Hastings. Guatriėme ėdition revue (20
mille). Gabriel Beauchesne, Editeur 4 Paris. 1923, 1332 p. in 120,

Nevienu atžvilgiu ir dideliai patenkinti statome šį vadovėlį pirmuoju
visų „kitų šiame skyriuj numatytų paminėti religijos istorijos vadovėlių
eilėj. Pirmiausia, tai kad religiju istorijos centru, jos alfa ir omega, čia
paimtas Kristus, kokis yra ir „Sotero“ nusistatymas. Paskui, tai kad šis
vadovėlis yra ir labai rimtas, nes yra darbas ne vieno kokio amatoriaus,
o daugiau kaip pusantros dešimties specijalistių. Nes šiandien vargu gali
pretenduoti didelio rimtumo religijų istorijos vadovėlis, parašytas vieno
autoriaus. O kadangi ne visos tautos turi lygaus gilumo specijalistų
visoms šio mokslo sritims, tai šiame vadovėly ši kliūtis stengtasi pašalint
tuo būdu, kad sutraukti net įvairių tautų (anglų, belgų, ispanų, prancūzų
ir vokiečių) geriausi katalikų specijalistai. Jie čia šitaip pasiskirstę darbą:

Žurnalo „Ėtudes“ redaktorius L. de Grandmaison parašė apie
religijų studijavimą apskritai, kaipo įvadą į visą knygą (1—47 p.);
didelis primitiviųjų religijos žinovas Alindos vyskupas A. Le Roy —
apie žemosios kultūros tautų religiją (48—102);, meksikietis C. Cr i-
velli — apie senųjų meksikiečių religiją (101—131); misijonierius
Kinuose L. W ieger S. J. — apie kiniečių religijas ir jų religijos mokslą
(132—195); buvęs Tokio universiteto profesorius J. Dahlmann S. J.
— apie japonų religijas (196—285); Luveno universiteto profesorius
A. Carnoy —apie persų religijas su įvadu į indoeuropėnų religiją
(286—346); Gando universiteto profesorius L. de la Vallėe Poussin
— apie senobinį budizmą ir apie indų religiją apskritai (347—433); patsai
leidėjas J. Huby— apie graikų religiją (434—485); anglų jėzuitas C.
Martindale— apie romėnų religiją (486—542)) Dublino universiteto
senosios Airijos istorijos profesorius John Mac Neill — apie keltų
religiją (543—580); E. Bominghaus — apie senųjų germanų religiją
(581—603); Popiežiaus Biblinio Instituto profesorius A. Mallon S. J.
— apie aigiptiečių religiją (604—687); A. Condamin S. J. — apie babi-
loniečių ir asirių religiją (688—728); E. Power S. J. — apie Islamą
(729—812); jau mūsų (142—143 p.) paminėtas miręs Breslavo universiteto
profesorius Dr. J. Nike! — apie izraelitų religiją (813—953); P. Rous-
selotir J. Huby — apie krikščionių religiją ir jos istoriją iki viduram-
žių pabaigos (954—1167); Brou ir Rousselot — nuo renesanso iki
revoliucijos (1169—1230); L. de Grandmaison ir P. Rousselot
— 19-jį ir 20-jį šimtmetį (1231—1307). Po kiekvieno skyriaus paduota
gana apsčiai ir visomis kalbomis bei visokių pakraipų literatūros apie kal-
bamąją religiją. Abėcėlinė rodyklė gale užima 1309—1332 pusl.

Tokiu būdu čia sukurta geriausias šiais laikais religijos istorijos va-
dovėlis, kokį pajėgė pasigamint katalikai. Tiktai ar šį vadovėlį, laikui
einant, redaktorius ir autoriai įstengs palaikyt laiko reikalavimams atatinka-
moj augštumoj—tai jau kitas dalykas. Lyginant senesnius šio vadovėlio
leidinius su šiuo paskučiausiu, tenka tuo kiek paabejoti. Ir šiame leidime
vis dar trūksta senųjų lietuvių ir slavių religijos skyriaus. Naujausia lite-
ratūra nevisur įtraukta. Apie Lietuvą literatūros tesuminėta viena Viskanto
„La Lituanie religieuse“, nors, kaip žinoma, jau vien prancūzų kalba apie
Lietuvą iš religijos istorinio atžvilgio rašyta ir daugiau (Šalkausko ir k.).

178 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

Jei tos ydos pradžioj galėjo būt visai nejuntamos, o dabar yra dar paken-
čiamos, tai ilgainiui jos, jei atsidėjus nebus taisomos, vis didės ir vadovėlį
sendins. — Pirmasis jo leidimas išėjo 1912 m. Mūsų turimas žymiai padi-
dintas 1916 m. leidimas turi už anąjį 282 pusl. daugiau, o šis paskutinis
tik 14 pusl. daugiau už tą priešpaskutinį leidimą.

Bet vis delto šiuo tarpu jį dar tenka laikyti esant patį geriausią, ir
taip pat dar ir šiandien galioja apie jį ištartas recenzuojant jo 1-jį leidimą
vokiečių recenzento pageidavimas, kad vokiečių katalikai privalėtų jį, šį
vadovėlį, išsiverst ir vokiečių kalbon; mat, vokiečių katalikai ir iki šiol neturi
ne tiktai šitokio, bet ir jokio religijos istorijos vadovėlio.

Daug judresni šiuo atžvilgiu pasirodė anglų katalikai, kurie šitokį
vadovėlį ėmesi gamintis patys pirmutiniai, jau už dvejeto-trejeto metų prieš
išeisiant šiam prancūziškam, kuris sutaisytas pagal anojo planą ir kuriame
yra vienas kitas skyrius tiesiog išverstas iš anojo. Tai yra arti ketverto
dešimčių knygelių serija, pavadinta:

C. T. S. Lectures on the History of Religions. London, Catholic Truth
Society, 69 Southwark Bridge Road, S. E.

Cia apie kiekvieną religiją rašoma atskirose knygelėse po 32 ar 64
puslapius; iš kiekvienų 8 knygelių sudaromas tomelis; iš viso penketas
tomelių. Kai kurios knygelės čia yra vertimai iš augščiau minėtų autorių
prancūzų ir vokiečių, bet dar daugiau yra originalių staipsnių anglų ir
airių autorių, kurie, kaip minėjome, išversti prancūziškai aname vadovėly.
Be jau aname vadovėly minėtų, čia dar yra viršaus šitoki skyreliai (kny-
gelės): Hinduism (E. R. Hull); The Religion of Ancient Syria (G. S. Hitch-
cock); The Religion of the Great Kings (The Bishop of Šalford); The Re-
ligion of the Athenian Philosophers (H. Browne); Ancient King-Worship
(€ Lattey); Mithraism (C. C. Martindale). — Krikščionių religijos istorija
surašyta grupuojant apie jos didžiausius reiškėjus ir skirstant į sektas,
kaip antai: The Early Church (C. Lattey); St. Augustine (C. C. Martindaie);
Gregory VII (Dr. A. Fortescue); Aguinas (Vincent McNabb); The Council
of Trent (Mgr. C. J. Cronin); The Modern Papacy (Joseph Rickaby);
Eastern Churches (Dr. A. Fortescue); The Thirty-nine Articles (A. H. Lang);
Lutheranism (J. Bourg); Wesleyanism (A. Burbridge); Presbyterianism (M.
Power); Modern Judaism, Unitarianism (G. S. Hitchcock); Theosophy
(L. de Grandmaison); Spiritualism (Mgr. R. H. Benson); Christian Science
(H. Thurston); The Cults and Christianity; Conclusions (C. C. Martindale).

Taigi, šis vadovėlis savo turiniu net įvairesnis už anąjį, prancūziškąjį.
Tiktai, turėdamas rankose vieną jo leidimą, rodos pirmąjį (požodis rašytas
1911 m.), negaliu pasakyt, ar jis yra palaikomas atatinkamoj augštumoj,
suderinant su naujaisiais tyrimais ar ne. — Jo itališką vertimą išleido Li-
breria editrice fiorentina 1921.

Koks nelengvas darbas palaikyt tinkamoj mokslo augštumoj seniau
parašytą vadovėlį neperdirbant jo viso iš pagrindų, bet paliekant jo senąjį
planą, rodo

Tiele-Sūderbloms Kompendium der Religionsgeschichte. Fūnite Auflage.
D. Nathan Sėderblom, Erzbischof in Upsala, Prokanzler der Uni-
versitūt Upsala. XII--557 p. in 129. Berlin-Schėneberg 1920, Th. Biller's
Verlag, Inh.: Fritz Grabow.

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 179

Olandas Cornelis P. Tielė savo metu yra buvęs didžiausias viso pa-
saulio tautų religijų žinovas. Tarp kita, jis yra autorius pirmutinio reli-
gijos mokslo vadovėlio (Geschiedenis van den gods-dienst tot aan de
heerschappy der werelgodsdiensten 1876), kuris veikiai buvo išverstas ir į
kitas kalbas. Tatai ir šis konspektas savo pirmuoju ir antruoju leidimu
galėjo stovėt reikiamame mokslo augšty. Tačiau šis 5-sis jo leidimas,
nors jį lopė Soderblom'as ir Fr. Heileris, yra stipriai pasenęs, šiandien
teturįs kiek tiek vertės savo plačia biblijografija, kurioj stengiamasi sure-
gistruot visa, kas šioj srity yra pasirodę iki 1920 m. O šiaip visą dėsty-
mą palaikyt reikiamoj augštumoj, tai šiandien ne vieno ir ne dviejų žmo-
nių darbas—tiek religijų mokslas šiandien yra išsišakojęs. Šitai suprato
leidėjai kito olandų mokslininko anuomet įsteigto religijų istorijos vado-
vėlio, kurio dabar eina vėl naujas leidimas, būtent:

Lehrbuch dėr Neligionsgeschichte. Begrūndet von Chantepie de
la Saussaye. Vierte, vollstindig neubearbeitete Auflage ... hrsgb. von
Alfred Bertholetund Edvard Lehmann. Zu zwei Banden,
1924-1925, Verlag von J. C. B. Mohr (Paul Siebeck), Tūbingen.

Chantepie de la Saussaye religijų vadovėlis yra patapęs labai popu-
liarus, ir jau senesnieji jo leidimai buvo išversti įvairiosna kalbosna.
Rusiškas jo vertimas buvo viena iš pirmųjų knygų, prisidėjusių ir šių
eilučių autorių jo studentavimo laikais sudomint kalbamais klausimais.
Atsimenu, kad šis vadovėlis Amerikoj buvo žadamas išleisti net ir lietu-
viškai (ar tai padaryta, neteko girdėt). — Paskutinis (trečiasis) jo leidimas
vokiečių kalba buvo išėjęs beveik prieš 20 metų. Jau to leidimo pratar-
mėj buvo pastebėta, jog vadovėlio įsteigėjas atsisako toliau jį redaguot ir
tą darbą sudeda į švedų mokslininko prof. E. Lehmann'o (Lund) rankas.
Tuo tarpu vadovėlio įsteigėjas jau ir pasimirė (1920. IV. 20). Naujam
leidimui pagamint E. Lėmanas pasikvietė talkon dar vokietį prof. Bertholet'ą
(Gėttingen). Ir visas šiam leidimui sukviestas bendradarbių štabas yra
visai kitas, negu pirmesnių leidimų. Taip kad šiame leidime bepaliks tik
ką Chantepie de la Saussaye vardas atminčiai, o pačios knygos yra jau
visai kitų žmonių darbas.

Tasai darbas čia taip pasiskirstytas. Redaktorius Lėmanas parašė skyrius
apie religijos istoriją ir religijos reiškinius bei idejas apskritai; prof. Dr. B.
Ankermann'as (Berlynas) —apie natūrinių tautų religiją, prof. Dr. O.
Frankė (Berlynas)—apie kiniečius; prof. Dr. K. Florenz'as (Ham-
burgas)—apie japonus; D r. H. O. Lang ė (Kopenhaga)—apie aigiptiečius;
Dr. Fr. Jeremias (Magdeburgas)—apie semitiškas priešakinės Azijos
tautas; prof. Dr. Chr. Snouck-Hurgronje (Leidenas) — apie
islamą. Šie aštuonetas skyrių sudarys |-jį tomą. Antrajame tome rašo:
prof. Dr. St Konow'as (Kristianija)—apie indus; red. Lėmanas—apie
persus; prof. D r. M. P. Nilson'as (Lundas)—apie graikus; prof. D r.
Deubneris (Freiburgas Br.) — apie romėnus; prof. Dr. A. Brūck-
neris (Berlynas) — apie slavius ir lietuvius, prof. Dr. V. Grėn-
bech'as (Kopenhaga) — apie germanus.

Taigi, šis vadovėlis nori būt galimai pilnas ir stovįs naujųjų tyrimų
augštumoj. Sveikintina, kad apie primityviųjų religiją čia pavesta parašyt
prof. Ankermanui, vienam iš kurėjų naujojo kultūros istoriško metodo
etnologijoj; tat reikia tikėtis, jog primitivieji čia susilauks objektivaus įver-

180 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

tinimo. Skaitytojui lietuviui smagu bus čia rasti skyrius ir apie savo pro-
senių religiją. Tiktai gaila, kad šis skyrius pavestas parašyt lietuvių tau-
tiškumo smarkiai nekenčiančiam lenkui endekui, kokiu yra ponas profeso-
rius Briukneris, ir kuriam todel sunku būt objektivam.

Jau ir pirmesniuose šio vadovėlio leidimuose nebuvo rašoma apie
krikščionybės religiją; o šiame, kaip matėme, nebus nė apie izraelitų religiją;
tai vis padaryta labai tiksliai, nes apie Biblijos religiją yra ir taip devynios
galybės įvairių pakraipų literatūros. O be to, antrasis šio vadovėlio redak-
totius, prof. Bertoletas, rengia leist dar atskirą izraelitų istoriją.

Taigi, šis vadovėlis yra patsai naujausias ir nori būt labai rimtas.
Jis eina atskirais leidiniais (po 8 spaudos lankus), kurių iki šiai dienai
(1925. III. 18) mano rankose yra penketas (2 iš 1-jo tomo ir 3—iš 2-jo).
Kai išeis visas—dar, gal būt, kalbėsime apie jį ir daugiau.—

Šiose vokiečių kalba religijos istorijos knygose, kaip matėme, ben-
dradarbiauja nevienas ir nevokiečių mokslininkų — olandų, danų, švedų,
norvegų. Didumoj šių knygų bendradarbiai Skandinavijos žemių moks-
lininkai drauge su trejetu naujų talkininkų yra parašę dar religijų istorijos
vadovėlį ir skandinavų kalbomis. Tokis yra:

Allustrerei Religionslūstorie. Udgivet ved Edv. Lehmann. 1924,
588 pusl. did. 80. G. E. C. Gads Forlag, Kobenhavn.

Tokio veikalo šiaurinėj literatūroj iki šiol nebūta. Šis kūrinys yra „ben-
drai skandinaviškas“ tąja prasme, kad jame rašoma trimis kalbomis: danų,
norvegų ir švedų; mat, kiekvienas autorius rašo savo gimtąja kalba, ir tik-
tai vienas suomių mokslininkas čia rašo švediškai, ne suomiškai. Visi au-
toriai yra pripažinti savo sričių specijalistai, daugumą kurių, kaip matėme,
kvietėsi talkon ir vokiečiai bendradarbiaut naujam Chantepie de la Saus-
saye leidiniui.

Įvedamąjį skyrių apie religijos gyvatą apskritai ir primitiviųjų religiją
parašė tas pats knygos redaktorius, Lundo universiteto profesorius E. Le h-
mann'as (1—34); paskui eina (35—08) labai turiningas bet drauge ir ap-
žvalgingas aigiptiečių religijos išdėstymas, parašytas Kopenhagos universi-
teto aigiptologijos lektoriaus H. O. Langė's. Babilonių-asirių religiją
(99—146) aprašė švediškai suomių asirijologas Helsinkių univ. profesorius
Knut'as Tallguist'as, savo dėstymą pavaizduodamas daugeliu švedų
kalbon išverstų tekstų, dažnai tokių, kuriuos galima lygint su Senojo Įsta-
tymo posakiais. — Islamo religiją, jos prielaidas ir raidą iki šių dienų gražiai
išdėstė Kopenhagos semitistas prof. J. Peders e n'as (147—216). — Apie
indų religijas ir jų spekuliacijas smulkiai praneša Oslo (Kristianijos) univ.
proi. Sten'as Konow'as (217—344). — Redaktorius E. Lehmann'as,
autorius didelio veikalo apie Zarathustrą (danų kalba; I-II, Kopenhagoj
1809—1902), ir čia, kaip anose knygose, rašo taip pat ir apie parsizmą
(345—380) su priedu apie manicheizmą (381—390).— Apie graikų ir romėnų
religiją nuo seniausių laikų iki jos iširimo prisisiurbus orijentalinių misterijų
(391—478)praneša žinomas šios srities specijalistas klasikizmo filologas ir
archeologas Lundo univ. prof. Mart ynas Nilsson'as, o apie šiaurės
religiją (479—521) — Kopenhagos religijos istorininkas prof. N. Gronbe-
ch'as, autorius pavyzdingo didelio veikalo apie tą patį dalyką (Vor Fol-
keaet i Oldtiden, 4 tomai, 1909—1912). — Baigiamasis skyrius apie kinie-

Iš naujausios religijos mokslo literatūros iš!

čių ir japonų religiją (523—580) autorium turi švedų sinologą Goteborgo
univ. prof. Bernardą Karlgren'ą—

Veikalą puošia daugiau kaip pusantro šimto rūpestingai parinktų iliu-
stracijų. Prie kiekvieno skyriaus pridėtasis literatūros sąrašas įdomus ypač
tuo, kad čia randi surašytus ir Skandinavijos mokslininkų veikalus. (Gale
pridėta daiktų rodyklė ir religijų žemėj išsiplatinimo žemėlapis. Ir spaudos
bei popieros atžvilgiu veikalas puikus.

*
+

Religijos mokslas, jau turįs įvairių - įvairiausių vadovėlių, tačiau iki
šiol neturėjo absoliučiai jokio atlo — būtino kiekvieno vadovėlio papildo.
Tą spragą štai jau skuba užkišti

„Bilderatlas zur Religionsgeschichte. In Zusammenarbeit mit Hans Bon-
net, Hugo Gressmann,Benns Landsberger, Johannes Lei-
polit, Eugen Mogk u. A. herausgegeben von D. Hans Haas, Pro-
tessor der Religionsgeschichte ari der Universitt Leipzig. A. Deichert-
sche Verlagsbuchhandlung Dr. Werner Scholl, Leipzig, Erlangen.
1924—1025.

1. Lieferung: Germanische Religion. 24 tabelės in 49 su 54 paveikslais.

2—4. Aegyptische Religion. 8 pusl. teksto —- 60 tabelių su 166 pav.

5. Religion der Hethiter. 2 pusl. teksto -- 8 tabelės su 18 pav.

6. Babylonisch-Assyrische Religion. 6 pusl. teksto 4 17 tab. su 50 pav.

Tiek tuo tarpu turiu šio atlo, rašydamas šį jo minėjimą. Kiekviena-
me leidiny (išskyrus tik 1-jį), prieš paveikslus eina paaiškinimasai tekstas
apie atatinkamą religiją, nors ir po pačiais paveikslais taip pat yra parašai
su paaiškinimais. Apie aigiptiečių religiją tekstą parašė H. Bonnnet'as,
apie hetitų — H. Zimmern'as, apie babiloniečių ir asirų — B. Lands-
berger'is. Kokių religijų paveikslai eis tolesniuose leidiniuose -- prane-
šime juos gavę.—

Kiek atlas yra būtinas kiekvieno vadovėlio papildas atatinkamai reli-
gijai paveikslais pavaizduot, tiek pačiam atatinkamos religijos dvasios gile-
sniam supratimui padeda pasipažinimas su tos religijos tekstais. Šį tikslą
turi tam tikros chrestomatijos, skaitymų knygos. Viena iš tokių naujausių
religijos istorijos skaitymų knygų yra

Teztbuch zur Religionsyeschichte. Herausg. von D. Edv. Lehmann
und D. Haas. Zweite erweiterte und verbesserte Auilage. 1922, 382 pusl.
Deichert, Leipzig.

1-sis šio veikalo leidimas buvo jau išėjęs prieš 10 metų. Dabar čia
įdėta vokiečių kalba tekstai su paaiškinimais iš šių religijų: kinų (H. Haas)
41 — 84; indų (H. Oldenberg į, H. Jakobi, P. Tuxen, Helmer Smith, Edv.
Lehmann) 85—148p; persų (Edv. I.ehmann) 149—178; graikų (Konrat Zie-
gler) 179—202 p; romėnų (tas pats) 221—232 p; germanų (Edv. Lehmann
ir E. Mogk) 233—250; aigiptiečių (Hermann Grapow) 251—276; babilonie-
čių - asirių (B. Landsberger) 277—330; hetitų (H. Zimmern) 331—340; islamo
(Johannes Pedersen, Aug. Fischer ir Fr. Rosen (341—382. Taigi, šios kny-
gos ir augščiau minėtas atlas, būdami didele dalimi sustatyti tų pačių au-
torių, vienas kitą papildo. — ,

Darbas su vertimais — tai dar ne pats gilusis mokslo darbas. Tikro
mokslinio patenkinimo tegali suteikti tiktai įžvelgimas į patį originalųji tek-
stą. Tokią panagių ir pigių tekstų seriją pirmoj eilėj darbui su studentais

182 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

jau prieš pusantros dešimties metų yra pradėjęs leist prof. H. Lycmanas,
pavadindamas ją

Kleine Tezte fiir Vorlesungen ud Ūbuugeu, herausg. von Hans Lietz-
mann. Bonn, A. Marcus u. E. Weber,s Verlag.

Tai nedideli sąsiuvinėliai su originaliais tekstais (kai kuomet ir verti-
mais), paaiškintais vokiečių kalba, iš įvairiausių filologijos, istorijos, litera-
tūros istorijos sričių. Nemaža tarp jų ir religijos istorijos, hagijologijos,
krikščionių liturgijos bei homiletikos ir kitokių tekstų. Pavyzdžiui cituosi-
me: Nr. 1: Das Muratorische Fragment; Nr. 2: Die drei dltesten Martyro-
logien: Nr. 3: Apocrypha; Nr. 4: Ausgewdhlte Predigten I: Origenes Homi-
lie X; Nr. 5: Liturgische Texte I: Zur geschichte der orientalischen taufe
und messe in 2. und 4. jahrhundert (taip rašoma!); Nr. 6: Die Didache;
Nr. 7. Babylonisch-assyrische Texte; Nr. 10: Die Himmeliahrt des Mose;
Nr 14: Griechische Papyri; Nr. 17/18: Symbole der alten Kirche; Nr. 20:
Antike Fluchtafeln; Nr. 78: Rabbinische Wundergeschichten des neutesta-
mentlichen Zeitalters; Nr. 79: Antike Wurdengeschichten zum Studium der
Wunder des Neuen Testaments zusammengestellt. — Dabar šių sąsiuvinių
išėję jau, rodos, apie 200.

Pilną religijų istorijos šaltinių tekstų rinkinį, bet tiktai iš graikų ir Io-
tynų autorių ir tiktai su lotynišku teksto aparatu, pradėjo leist prof. K.
Klemenas, pradžioj minėtos biblijografijos leidėjas. Šis rinkinys vadinasi:

Fontes Historiae Religiuwum. Fx auctoribus gračcis et latinis collectos
subsidiis Societatis Rhenanae Promovendis Litteris edidit Carolus Cle-
men. Bonnae. In aedibus A. Marci et F. Weberi.

Fasciculus I: Fontes Historiae Religionis Persicae. Collegit Carolus
Clemen. 1920 m. 116 pusl. 120

Fasciculi II pars I: Fontes Historiae Religionis Aegypticae. Collegit
Theodorus Hopiner. Pars I: Auctores ab Homero usgue ad
Diodorum continens, 1922, 146 p.

Fasc. II pars II: Auctores ab Horatio usgąue ad Plutarchum conti-
nens. 1923, 147- 271.

Fasc. II pars III: Auctores a Clemente Romano usgue ad Porphyrium
continens. 1923. 275—475 p.

Iš teksto rinkinių atskiroms religijos mokslo sritims studijuoti šį kartą
nurodysime

Nicola Turchi, Fonies Historiae Mysteriorun aevi hellenistiei.
Romae 1923.

Šio rinkinio autorius, Romos Karališko Universiteto religijų istorijos
docentas, kun. N. Turchi yra žinomas lietuvių tautos ir valstybės prietelis.
Paties rinkinio, tuo tarpu, neturėdami jo rankose, negalime arčiau apibūdint.

III. Kai kurios problemos.
Religijų istorijos istorija.
1. Geschichte der klassischen Mythologie und Religionsgeschichte wahrend
des Mittelalters im Abendlande u. wžhrend der Neuzeit. Von Otto Gruppe.

(Priedas prie Ausfūhrliches Lexikon der griechischen und rėomischen
Mythologie hrsg. von W. H. Roscher). Teubner, Leipzig 1921, 248 p. did. 80

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 183

2. IVĖtude comparėe des Religions. Essai critigue par H. Pinard de
laBoulaye, S. J., Professeur de Thėologie. I: Son histoire dans Ie monde
occidentale. Paris, G Beauchesne. 1922, 515 p. did. 90,

3. Raffaele Pettazzoni, Professore di Storia delle Religioni
nella R. Universit4 di Roma. Svolgimento e Carattere della toria delle Religioni.
Lezione Inaugurile pronunziata nell! Universiti di Roma il 17 gennaio
1924. Bari, G. Laterza Figli, 1924, 31 pusl. in 120.

4. Nicola Turchi, Docente di Storia delle Religioni nelle R. Uni-
versita di Roma. Saggi di Storia delle Religioni. F. Campitelli - Editore. Fo-
ligno. 1924, 202 in 120,

1. Tai dar vienas didelio klasikinės mitologijos ir religijos istorijos bi-
blijografinės medžiagos rinkėjo darbas. Čia apžvelgta klasikinės mitologijos
studijavimo istorija vakarų Europoj nuo Tautų Kilnojimosi gadynės iki
Rohdė's. Plačiau atsižvelgta į germanų kalbos tyrinėtojus. Gale paliesta
ir naujieji etnologijos tyrimai bei tyrinėtojai.

2. Jau daug kartų šiame „Sotero“ sąsiuviny cituotas veikalas gerai mums
pažįstamo autoriaus. Šitoks veikalas tai dar pirmutinis Vakarų Europos
literatūroj. Iki šiol šioj srity būta tik daug trumpesnių ir visai trumpų vei-
kalų (J. Reville'io pomirtinis veikalėlis „Les phases successives de Y'histoire
des religions“ 1909, angliškai panašūs M. Jastrow'o ir L. H. Jordan'o
veikalai, vokiškai tiktai E. Hardy'o eskizas „Zur Geschichte der vergleichen-
den Religionstorschung“ Archiv'e fūr Religionswissenschaft 1901 ir straip-
sneliai enciklopedijose). Šiame labai plačiai su ilgiausiais dokumentavimais
pastabose išdėstyta religijos studijavimo pastangų istorija pradėjus nuo
prieškrikščioniškos senovės ir baigiant naujausiomis teorijomis. Autorius
mokėjo panaudot ir sudorot šios ir gretimų sričių literatūrą ne tiktai prancū-
ziškąja, bet ir kitomis kalbomis. — Veikalas išaugo iš lekcijų, kurias autorius
skaitė Katalikiškame Institute Paryžiūj. Vieną kitą jo skyrelį buvo išspausdinęs
ir „Anthropos“. — Skelbiama, jog jau išėjęs ir 2 - sis tomas apie metodus,
bet, tuo tarpu jo dar negavę, negalime plačiau apibūdint.

3. Autorius keleto religijos istorijos veikalų, kurių vieną — apie mo-
noteizmą -- citavome pirmajame „Sotero“ straipsny, R. Pettazzoni šioje įžen-
giamoje paskaitoje paimdamas religijos istorijos katedrą Romos valsty-
biniame universitete kalba apie religijos istorijos raidą ir savybes. Religijos
istorijos krikšto tėvais, anot jo, yra buvę Fr. Maksas Mūller'is (1823--1900)
ir Ed. Burnett'ąs Tylor'is (1832—1917). Jis ir pradeda nuo šių dviejų savo
nusistatymais visai skirtingų vyrų bei jų mokyklų apibūdinimo ir prieina,
kad dabar tas dualizmas yra nugalėtas ačiū tam krypsniui, kurį davė kultūros
istoriškas metodas, kurio kūrėjų tačiau jis čia užkliudo tik vieną Graebnerį.
Šis raštelis pavestas Italijos švietimo ministeriui Giovanni'ui Gentile'i,
įsteigusiam Romos universitete religijų istorijos katedrą.

4. Šių mums pažįstamo autoriaus knygų pirmoji dalis (1—123 p.)
taip pat pavesta religijos istorijos bendriems, metodo ir istorijos, klausimams.
Plačiai apžvelgiami ypač Italijos santykiai, po ko (36—40 pusl.) autorius
patiekia sąrašą tų universitetų visame pasauly, kuriuose yra religijos isto-
rijos katedros, pridėdamas taip pat ir tose katedrose dirbančių asmenų są-
rašą. Iš šio sąrašo matyt, kad Lietuva, turėdama savo universitete religijų
istorijos katedrą, stovi lygiomis su Latvija, Estija, Čekoslovakija, Danija,
Norvegija. Lenkijoj mūsų dalyko atskiros katedros nėra.

184 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

Antroj savo knygų daly (125—202) autorius patiekia romėnų religijos
bruožų, trečioj (203—276) graikų; čia įdomiausias skyrius apie Logą prieš-
sokratikų flosofijoj. Sį klausimą visai nesenai studijavo ir Lagranžas stu-
dijoj „Vers Ie Logos de Saint Jean“ (Revue Bibligue 1923, 161—184,321—371).
Ketvirtoji dalis (277—292) pavesta kai kuriems folkloro klausimams.

Be šių dviejų veikalų, N. Turchi's yra dar autorius ir keleto kitų, bū-
tent. S. Gregorii Magni Epistolae selectae (Roma 1907); Manuale di Storia
delle religioni (Torino 1912 21922); La civilt4 bizantina (Torino 1915); Le
religioni misteriosofiche del mondo antico (Roma 1923). Apie šiuos kitus pa-
sižadėjusio mūsų žurnalui bendradarbiaut autoriaus veikalus tikimės gausią
progos pakalbėt kitą kartą.

Naujosios etnologijos standard-work.

Vėlker und Kulturen. Erster Teil: Gesellschaft und Wirtschait der
Vėlker von W. Schmidt und W. Koppers. Mit einer Karte, 30 teils
iarbigen Tafeln und 551 Textabbildungen. XII-!-794 pusl. in 49 (3 - sis ke-
tverto tomų veikalų serijos „Der Mensch aller Zeiten. Natur und Kultur
der Volker der Erde“). Regensburg, Druck und Verlag von Josef Habbel.

Pirmajame „Sotero“ straipsny daugel kartų cituotas veikalas pagaliau
išėjo visas bent šiąja dalimi. Kaip jau ten minėta, šiame tome yra trys didžiau-
si skyriai. 1 - sis skyrius istoriškas: „Werden und Wirken der Vėolkerkunde“
(1—130 p.); 2- sis: „Die menschliche Gesellschaft“ (131 ——374); šiuodu sky-
riai parašyti Šmidto; paskui, 3 - sis skyrius „Die menschliche Wirtschait“
(375—644) parašytas Kopperso; ir dar gale trumpas skyrelis „Die Tech-
nik der Naturvėlkern“ (645—682), gale literatūros sąrašas (683—693) ir
autorių bei dalykų rodyklė (694—703).

Bet tai dar nevisas veikalas; tai tik jo pirmoji dalis, po kurios eis
antroji (visos serijos 4- sis tomas) apie dvasinę tautų kulturą.
Būtent, 1 - me skyriuj bus kalbama apie dvasinį tautų gebėjimą apskritai ir
paskui apie kalbą bei jos raidą kalbos šeimynomis ir ratais, atatinkamais
kultūros ratams. 2 - sis — išdėstys tautų pasaulėžiūrą, religiją, pažiūras apie
pomirčio gyvatą. 3 - sis nagrinės jų dorinius supratimus, papročius bei
įstatymus; 4 - sis parodys, kaip žmogus kūrybiškai suvartoja materijalinius
dalykus nesąmoningai ir sąmoningai bei norimai savo sielos gyvatai iš-
reikšt kalbos, garsų ir plastikos menu. — Kadangi pirmosios veikalo dalies
reguliarus ėjimas buvo nutrauktas karo ir delto jame radosi nelygumų, tai
jiems pašalint, antrosios dalies gale dar kartą būsią organiškai ir apžval-
gingai išdėstyta visi kultūros ratai su visomis jų esmingomis sudėtinėmis
dalimis.

Kai išeis ir ši antroji dalis, tai bus padėtas kertinis akmuo, ant kurio
iškils naujosios, ekzakčiu istorišku metodu pastatytos etnologijos rimas,
vietoj senųjų pigiai psichologizuojančio evoliucijonizmo konstrukcijų.

Duok, Dieve, kad tos antrosios dalies išeinant nereiktų taip ilgai laukt,
kiek šios pirmosios. O iki jai išeisiant, kiekvienam tuo tarpu bent trumpai
susipažint su žmonių drauginio gyvenimo pradais naujosios etnologijos
sviesoj karštai rekomenduojame 'W. Koppers'o knygeles: „Die Anfange
des menschlichen Gemeinschaftslebens im Spiegel der neuern Vėlkerkunde“.
1921, 192 p. Volksvereins-Verlag, M. Gladbach.

Pr. Dovydaitis.

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 185

Tarp Ugninės Žemės indijonų.
Wilhelm Koppers: Unter Feuerland-Indianern. Eine Forschungs-
reise zu den sūdlichsten Bewohnern der Erde mit M. Gusinde.* 243 S.
Mit 74 Abbildungen auf Tafeln und im Text und I Karte. Verlegt von
Strecker und Schrėder, Stuttgart 1924. (Kaina 6.—aukso markės).
Šitas veikalas aprašo įvykusią 1922 m. mokslo ekspediciją į vad. Ugninę
emę, pačioje tolimiausioje Pietų Amerikoje, su įvairiais kelionės nuotykiais
ir supažindina skaitytojus su svarbiausiais ekspedicijos vaisiais. Pilna
ekspedicijos medžiaga bus paskelbta mokslo žurnaluose ar atskiromis
knygomis. Iš to fakto matyti, kad šitas pirmas leidinys nori atrastus davi-
nius populiarizuoti. Tam tikslui atsiekti knygos yra parašytos aiškia,
lengvai suprantama kalba.

kelių panašių dalykų. Jo pranešimu (tos kelionės aprašyme), ta mergaitė
tik galvą nulenkusi, į žemę pažiūrėjusi ir nieko neatsakiusi. Iš šito tos
indijonės elgesio Darvinas sprendė, kad ta tauta nemokanti kalbėti, netu-
rinti jokių žinių apie kokią nors Augščiausią Esybę (Dievą), kad šitie
žmonės esą žmogėdros ir kad ypačiai jų moterys esančios labai kvailos.
Sitas sprendimas jo buvo išreikštas knygose kaip šventa tiesa ir per ilgą
laiką Ugninės Žemės gyventojai buvo laikomi esą kokios tai neaptariamos,
pereinamos esybės tarp beždžionės ir žmogaus. Iš tikrųjų, šiandien gėda
darosi žmonijai atsiminus, kad mokslininkas galėjo padaryt tokį metodišką
lapsą, pasielgt taip nesąžiningai. Kaip gi toji Darvino paklausta mergaitė
galėjo atsakyti klausimus, kurių ji nesuprato, nemokėdama kalbėti nei
angliškai nei kokia kita kalba?

Jau praeitą šimtmetį anglų (protestantų) misija, kuri ten įsikūrė,
kėlė aikštėn daugybę faktų, kurie aiškiai parodė, kad šitie indijonai yra
taikingiausieji žmonės ir visai ne žmogėdros. Kad jie turi ir savo kalbą,
tai apčiuopamai parodė anglo misijonieriaus sudarytas žodynas. Ąpie
Ugninės Žemės indijonų kalbą ir etnografiją ypatingai daug paskelbė mi-
sijonierius anglas Th. Bridges.

Tačiau klaidinga Darvino paskelbtoji nuomonė iki šių dienų dar nėra
išnykusi. Taip antai, Koppersui ruošiantis ekspedicijon daug kas
šitaip išsireiškė: „Ką? Jūs norite važiuot į Ugninę Žemę? Juk jus tenai suės!“

Del laiko stokos Koppersas negalėjo aplankyti visų trejeto giminių;
jis viešėjo tik V aganų giminėje, o į Onos sodybas padarė tik trumpą
ekskursiją.

Vaganai sudaro pačią tolimiausią į pietus giminę ir gyvena
Beagle'o, kanalo pakraščiuose ir salose į pietus bei pietų vakarus nuo
ten. 50 metų atgal jų buvo apie 2500 galvų, o dabar tebėra tik tarp 70 ir
80 grynų (nesumišusių) yaganų. Iš to aišku, kad buvo jau atėjusi pasku-
tinė valanda šitai tautelei ištirti, ir paskui būtų jau per vėlu. Nes neužilgo
yagarų tautelė bus visai išnykusi. Del to Kopperso ekspedicijos aprašy-
mas daro įspūdį lyg kaip kokio yaganų pasiteisinimo—jų testamento.

186 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

Labiausiai ginčijama yaganų problema buvo jų religijos klausimas.
Darvinas aprašė Ugninės Žemės gyventojus kaip visai bedievius ir be-
religius žmones, ir tokiais jie figuravo greitai tūkstančiuose knygų. Bet
daug daugiau negu greitai pravažiavusio Darvino liudijimas turėjo sverti
tolygus anglų misijonierių pareiškimas, kurie nuo 1859 m. dirbo yaganų
„krašte, Šitie misijonieriai išmoko patys yaganų kalbos ir kai kurie iš jų,
kaip antai Th. Bridges ir J. Laurence, išbuvo jų tarpe kelias de-
šimtis metų. Bet jie visi pakartotinai pareiškė, kad apie augštesnes idejas,
ypačiai apie Augščiausios Esybės ideją, jie nieko neatradę. Tokio rimto
neigiamo liudijimo apie yaganų religiją negi buvo galima nepaisyt?

Tačiau specijalistui mokslininkui tuo dalykas dar negalėjo būti atlik-
tas; nes Gusindei ir Koppersui pavyko gauti žinias apie slaptus jaunuo-
menės šventimus, kurių net vardas tiems misijonieriams pasiliko nežinomas.
Tai buvo įrodymas, kad ligšiolinės žinios dar nebuvo pilnos. Vieną kartą
yaganų giminės vyrams pasakojant giminės padavimų, Gusindė, kuris
jau anksčiau du kart buvo tenai nuvykęs, išgirdo pirmą sykį apie kažkokį
didelį potvynį, kuris senų yaganų padavimu palietęs ir jų kraštus.
Tai išgirdęs Gusindė paklausė: „Kas gi tą didelį potvynį atsiuntė?“ Bet
visi nutilo, ir žiūrėjo tiktai į žemę arba į šalį, ir niekas nedrįso atsakyti.
Bet Gusindei užsispyrus išklaust, pagaliau, vienas pasakė: „Vatauineva
atsiuntė tą potvynį“. Žinoma, Gusindė paklausė toliau: „Kas tai yra per
vienas šitas Vatauineva?“ Bet dabar visų sumišimas pasidarė gal dar
didesnis, ir ilgai truko, kol trumpai tebuvo paaiškinta: „Vatauineva—
— kaip ir krikščionių Dievas“. Bet tuo viskas buvo baigta. Tai atsitiko
1920 m. ir nuo to laiko jokio žingsnio pirmyn nebuvo galima padaryt.

Šitos menkos žinios neleido daryti jokių išvadų, ir pats Gusindė prie
savo surinktųjų 1920 m. užrašų pridėjo didelį klausimo ženklą: „Kas žino,
gal krikščionių misijonierių įtaka?“

Bet netikėtai, 1922 m. savaitė sausio 22—20 dienomis atidengė tą
dalyką, kuris lig šiol visiems baltiesiems buvo griežta, neprieinama paslap-
tis. Sausio 23 d. kelioms senesnėms yaganų moterims pasakojant pasakų,
padavimų ir mitų, vėl buvo ištarta Vatauinevos vardas. Po ilgų,
sunkių pastangų vėl gauta tik atsakymas: „Vatauineva like God, like
Christian God“ („Vatauineva kaip Dievas, kaip krikščionių Dievas).
Moterys čia pasakė taip pat, kaip ir vyrai du metu atgal. Kadangi indijonų
elgesys, palietus šitą dalyką, pasidarė vis keistesnis, reikėjo būti labai
atsargiems, nes kaskart labiau kilo aikštėn, kad čia kas nors buvo paslėp-
ta, ko del kaž kokios priežasties nenorėjo išduoti. Tik kelioms dienoms
praslinkus dvi moterys pasikvietė abudu tyrinėtoju pas save ir jiemdviem
pareiškė: „Mudviejų Vatauineva nėra nubaudęs, jis neleido mirti mūsų
vaikams, ir del to mudviem negali būti gėdos, jeigu kas mudviem esant
apie jį kalba. Mudvi galiva nesivaržydamos apie jį kalbėti. Bet visoms
kitoms moterims jis atėmė vaikus, jos jaučiasi jo nubaustos ir del to ne-
nori, kad joms esant apie jį būtų kalbama.“ Tokiu būdu paaiškėjo keistas
indijonų pasielgimas, kai Gusindė ir Koppersas visų akivaizdoje ėmė klau-
sinėti apie Vatauineva.

Šitos dvi moterys viską ir išpasakojo: Vatauineva yra oficijalus
Dievo vardas ir reiškia „labai senas, amžinasis“. Kitas labai dažnai var-
tojamas Dievo vardas yra Hitapuan=„mano tėvas“. Be to, yra dar

Iš naujausios religijos mokslo literatūros 187

kitų Augščiausios Esybės pavadinimų. —- Yaganai ir meldžiasi prie Dievo.
Jie kreipiasi į jį liūdesy ir džiaugsme, jį prašydami, jam pasiskųsdami ir
padėkodami.

Iš visų labai turtingų ir įdomių ekspedicijos davinių šitas yaganų re-
ligijos atradimas reikia laikyt kaipo pats svarbiausias. Kas tuo klausimu
nori dar daugiau pasiinformuot, teskaito šitas knygas, kuriose išdėstyta ir
visa argumentacija, kuria remiantis reikia pripažinti, kad šitas tikėjimas ne-
gali būti priimtas iš krikščionių misijonierių.

Savo taktingumu kun. Koppersas taip įsigijo yaganų pasitikėjimo ir
prisirišimo, kad jis net buvo priimtas į giminės narius. Priėmimas įvyko
kelias dienas trukusiose iškilmėse. Šitas iškilmes, kaip ir visas kitas apei-
gas ir tt., autorius gyvai aprašo. Prieš priimant jaunikaičius pilnateisiais
giminės nariais, jiems duodamos pamokos, kuriose atsispindi visa yaganų
pasaulėžiūra. Šitos pasaulėžiūros čia tededu tik kelis bruožus:

Reikalaujama, kad žmonės nevogtų, kad kitų žmonių neužmuštų,
kad kitus, net ir neprietelius mylėtų, kad senus žmones gerbtų; jų išpa-
žįstama grynas monoteizmas ir palaikoma monogamija. Viena iš vyrau-
jančių minčių yra altruizmas.

Koppersas savo rašte teduoda tik iaktų; bet mums teesie leista pada-
ryti ir kelios išvados:

Vaganų tautelė materijalinės kultūros atžvilgiu tebestovi ant paties
žemiausio laipsnio, ji nepadarė jokios pažangos. Bet jų dvasinė kultūra yra
tokia augšta, kad jie kai kuriais atžvilgiais stovi augščiau už kurią kitą
„Civilizuotą“ tautą. Aplinkui šitos tautelės įsigyveno daug kitų galinges-
nių tautų, kurios betgi dvasinės kultūros atžvilgiu turi visai kitonišką
veidą. Jos neturi nei monoteizmo nei monogamijos.

Tat aišku, kad yaganai šitos augštos dvasinės kultūros negalėjo gauti
iš kaimynų. Pasilieka tik viena išeitis: šitos kilnios mintys yra išlikusios
sveikos nuo pačios žmonijos atsiradimo pradžios. Prie tokios išvados
turi prieiti kiekvienas rimtai galvojąs ir faktus nešališkai imąs žmogus. Bet
tuo atkrinta ir visokios teorijos apie žmogaus raidą, kurios šiandien ir šiaip
jau rimtų mokslininkų arba visai yra atmestos arba priimamos tik su
didele atsarga.

Man nėra galima tinkamai įvertinti visus įdo mius dalykus, kurie randasi
Kopperso knygose. Vietos trūksta. Tegul kiekvienas pats perka šitą visai ne-
brangų veikalą ir jis jo nepadės neskaitęs iki galo. Alfred Senn.

Kai kurie religinės etnologijos ir gretimi klausimai,

L. A. Bros, L/Etimologie religieuse. Introduction a I'ėtude comparėe
des Religions primitives. Cours professė a Institut Catholigue de Paris
en 1920. Paris, Librairie Bloud 8: Gay. 1923, 284 p. 80,

2. Evolution and Culture. Their Relation in the Light of Modern
Ethnology. By Rev. Albert Muntsch, S.J. B. Herder Book Co,
St. Louis. Mo. 1923, 98 p. mažo 80.

3. Christ aud Evolution. By Rev. T. Slatter, S.J. Burns Oates
8: Washbourne, London 1923, 182 p. mažo 89,

4. Die Uroffenbarnug und andere religiose Fragen im Lichte der Pri-
historik und der neueren Vėlkerkunde fūr Gebildete aller Stande. Von Dr.
theol. Franz Raucbh, Religionsprofessor. 1924, 217 p. 80, Moser, Graz.

4

188 Iš naujausios religijos mokslo literatūros

5. Dogma und Religionsgeschichte. Fūr weitere Kreise dargestellt von
Dr. Bernhard Bartmann, Professor der Dogmatik in Paderborn.
1022, 110 p. mažo 8?, Ferd. Schoningh, Paderborn. |

1. A. Bros jau žinomas kaipo primitiviųjų religijos aprašytojas savo
veikalu „La Religion des non civilisčes“ (Paris, Lethielleux). Šis veikalas
yra tiktai „Introduction“ ir pavestas tiktai religinės etnologijos istorijos ir
tyrimo metodų apžvalgai. Kuriems prancūzų kalba yra prieinamesnė už
kurią kitą svetimą kall5> gali iš šių knygų gerai plačiau susipažint su kal-
bamais klausimais.

2. O kas moka angliškai, tai pirmam susipažinimui su šių dienų
etnologijos nauja kryptimi, kurią apžvalgavome 1-me šio žurnalo straipsny,
teikiame šias nedideles, bet labai simpatingas knygeles.

3. Šios yra lyg Muntsch'o knygelių tęsinys, nes kliudo dalykus, kurie
jau betarpiškai rišasi su krikščionybės mokslu. Štai čia gvildenamieji klau-
simai: I: The Evolution of Religion (1—15 pusl.); II: Initiation (16—30); III:
Theophagy (31—43); IV: Christianity and Stoicism (44—58); V: Prayer
(59—71); VI: Mariolatry (72—81); VII: The Church and Gnosticism (82—92);
VIII: Gnostic Redemption (93—104); IX: Jesus Christ (105—122); X: The
Passion, Death and Resurrection of Christ (123—132); paskutiniai ketvertas
skyrių pavesti drauginio ir visuomeninio gyvenimo klausimams: ap ie pažan-
gą; laisvę, lygybę ir brolybę; patrijotizmą, autoritetą ir susijungimą (tikėjimų). —-
Taigi, čia kliudomi patys aktualieji šių dienų klausimai sukeliamieji lyginamo
etnologijos ir religijų istorijos mokslo. O toks dalykas kaip 3-me skyrely
tai, mano žiniomis, čia kataliko autoriaus yra iš visa pirmu kart pajudintas
iš šių dienų evoliucijonistiškų ir racijonalistiškų etnologų daromų aiškinimų
pusės. Gaila tik, kad per trumpai.

4. Šios knygos tai perdėm kompiliacija. Bet kompiliacija visai geros
rūšies. Mat, autorius, vienos Austrijos augštesnėsės mokyklos religijos
mokytojas, kad palengvintų savo kolegoms, kuriems jis šį raštą skiria,
orijentuotis šių dienų aktualiuose religijos klausimuose iš priešistorijos ir
naujosios etnologijos srities, čia arba patsai atpasakojo, arba tiesiog sudėjo
kitų autorių straipsnius, paėmęs juos iš sunkiai pasiekiamų ir brangių žur-
nalų bei knygų. Tuo būdu čia sudaryta toki skyriai: apie pirminio apreiš-
kimo galimumą iš žmogaus pusės, apie istorišką to apreiškimo faktingumą, apie
to apreiškimo likimą po nupuolimo nuodėmėn, apie religijos ir doros pradžią,
apie žmogaus senumą iš geologijos požvilgio, apie krikčionybę iš sinkretizmo
požvilgio, apie budizmą kultūros ratų mokslo šviesoj, apie krikščionybę kaipo
misijų religiją. —Prie kiekvieno skyriaus nurodyta ir literatūros (ji kai kur šiek
tiek atsilikusi). Tat labai teikiame šias knygas pirmiausia ir mūsų gimna-
zijų religijos mokytojams, o paskui ir šiaip inteligentams.

Dar labiau šitai turime pasakyt apie Bartmano knygeles. Jos ne-
didelės, bet savo cituojamojos literatūros daugybe gali būt tikras raktas
visasališkai susipažinti, ką šių dienų racijonalistiški religijos istorininkai
stato prieš dogmą. ia tuo atžvilgiu judinami šie klausimai: Apreiškimo
sąvoka, Tikėjimas į Dievą, Trejybė, Kūrimas, Atpirkimas ir Atpirkėjas, Mari-
jos kultas, Sakramentai, Atlyginimas. Šiandien be religijos istorijos iškeltų
klausimų įvertinimo yra negalima rašyt ne tik jokia apologetika, bet ir
dogmatika. Pr. Dovydaitis.

aaaanaoD[a

“7 1482/2

Pranešimai.

L.

„Sėtėr“ sukrautas Lietuvos Universiteto Teologijos- Filosofijos
Fakulteto Metodologijos seminare. Iš ten ir gaunamas į visus
knygynus kreipiantis į Fakulteto knygininką. :

Teologijos-Filosofijos Fakulteto Prezidijurin

Il.

Kad paskubintume del neredakcijos kaltės šių pirmųjų „Sotėro“
knygų kiek tiek užtrukusį išleidimą, leidžiame jas ir neišplėioję viso
joms užbrėžtojo plano, būtent, stipriai sutrumpinę knygų kritkos
skyrių, ir visai nedėję smulkių įvairenybių ir senosios lietuvių religi-
jos skyrių, kurie pasirodys tik kitose artimiausiose knygose.

III.
„Sėtėro“ redakcijos adresas: Kaunas, Ukmergės plentas Nr. 33 B

zi „iBiBEeIS (5